„Aš padėsiu jūsų pergalei“: Lietuvos kariuomenės dimisijos majoras savanoriauja Ukrainoje

2023 m. liepos 15 d. Ukrainos portalas Suspilne.media paskelbė interviu su Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu dim. mjr. Antanu Buroku.

Autorė Mariana Popovič

Lietuvos kariuomenės dimisijos majorui Antanui Burokui – 79 metai. Vyras sako, kad jei būtų jaunesnis, jau gintų Ukrainos teritorinį vientisumą su ginklu rankose kaip svetimšalių legiono karys. Jis užsiima savanoryste ir veža pagalbą Ukrainos kariams į ką tik išlaisvintus miestus. Plačiau apie tai Antanas Burokas papasakojo interviu Suspilne.media portalui („Суспільнe“).

Pagalba nuo pirmųjų invazijos dienų

Antanas Burokas pagerbia žuvusius karius atsisveikinimo ceremonijoje Lvovo centre. Tai jau septintoji lietuvio kelionė į Ukrainą per pastaruosius pusantrų metų.

‚Jau ne pirmą kartą dalyvauju tokioje atsisveikinimo su Ukrainos kariais ceremonijoje kai atvykstu į Lvovą. Labai jautrus ir liūdnas karinis ritualas. Bet niekaip negaliu prie to priprasti. Kaip ir negaliu priprasti prie dainos „Пливе кача“ (Plaukia antelė). Girdėjau ją atsisveikinant su Vasilijumi Slepaku. Aš nemoku verkti. Tačiau ją išgirdus ašaros bėga“, – pasakoja vyras.

Pasakoja, jog apie plataus masto rusijos invaziją į Ukrainą sužinojo 2022-ųjų vasario 24-ąją iš vietinės žiniasklaidos. Jis iš karto susisiekė su draugais ir pradėjo organizuoti pagalbą ukrainiečiams. Pirmiausia pradėjo priiminėti pabėgėlius – moteris su vaikais.

„Gyvename tik su žmona. Pas mus apsistojo pabėgėlė su mažu sūneliu iš Charkivo. Vėliau susirado gerą darbą ir persikraustė“, – pasakoja Antanas Burokas.

Jis su draugais taip pat paaukojo savo automobilius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reikmėms. Sako, tai – naudoti automobiliai, tačiau dalis jų iki šiol atlieka pagalbinius darbus: jais atvežamas maistas, vanduo. Laikui bėgant jie rinko aukas, už kurias taisė automobilius, pirko karinę amuniciją, dronus ir kitus dalykus.

Savanoris aiškina, kad pagal asmenines pažintis ir ryšius rinkosi, kam būtent padėti. Pradžioje tai buvo prie Ukrainos teritorinės gynybos Tarptautinio legiono prisijungę lietuviai. Tada susipažino su 80-osios atskirosios oro šturmo brigados ir 24-osios atskirosios mechanizuotosios brigados kovotojais.

Duona iš Lietuvos

Prisimena kaip pirmą kartą atvykęs į išlaisvintą Iziumą: matė sugriautus namus, griuvėsius, kraupų sunaikintų Ukrainos miestų ir kaimų vaizdą. Važiavo ten ir suprato, jog ten šaudo ir bombarduoja.

„Supratau, kad galime patekti į apšaudymą. Tačiau draugas paklausė: „Važiuoji“? Ir nė minutei nesuabejojau“, – pasakoja savanoris.

Padalinyje, kur jie atvežė savanorių pagalbą, pamaitino sriuba. Bet tada neturėjo duonos. Nuo tol Lietuvos savanoriai su savimi atsiveža duonos iš Lietuvos.

„Mano vyresnysis brolis buvo represuotas. Jį jaunystėje kartu su draugais sovietų režimas nuteisė 25 metams Stalino lageriuose. Tada tėvai jam ruošė siuntinius ir pakavo maisto produktus, kad kuo daugiau tilptų į mažą dėžutę. Mano antrasis brolis taip pakuoti išmoko iš tėvo. Ir dabar renka siuntinius Ukrainos gynėjams“.

Ir priduria, kad jo broliui dabar 85 metai, todėl jam sunkoka atvykti į Ukrainą. Tačiau jis nuolat renka siuntinius ir aukoja.

Antanas Burokas juokauja, kad Iziume patyrė kovinį sužeidimą, kai bėgo pro sudaužytą priešo techniką, paslydo, krito ir susižeidė delną.

„Man suteikė pagalbą vietinėje ligoninėje. Ji taip pat buvo subombarduota. Išlikęs buvo tik vienas korpusas“, – pastebi savanoris.

Reikia išmokti apsiginti

Kalbėdamas apie save, Antanas Burokas sako, kad niekada neketino būti kariškiu; dirbo mokytoju ir jam patiko jo darbas. Bet 1991 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir kai rusai bandė tam užkirsti kelią, jis paėmė į rankas ginklą ir įstojo į šaulius.

„Tada iškasėme ginklus, kuriuos buvome paslėpę. Kas turėjo pistoletą, kas – automatą, o kas  – kulkosvaidį. Buvo ir medžioklinių ginklų.

O taip pat gudriai pirko iš rusų. Su draugais atkūrėme Lietuvos kariuomenę. O dabar esame NATO“, – sako vyras.

Lietuvos kariuomenės dimisijos majoras pažymi, kad visada žinojo, kad rusija – grobikė ir puls kaimynines valstybes.

„Studijavau istoriją. Ne tą sovietinę, o tikrąją istoriją. Rusai, kai būdavo nugalėti, žadėdavo aukso kalnus. O po to vėl lįsdavo. Todėl mes visi visada turime būti pasiruošę, kad jiems užsinorėjus užgrobti mūsų teritorijas, mes to neleistume. Tegul kovoja tarpusavyje savo teritorijoje“, – sako Antanas Burokas.

Jo teigimu, dabar Lietuvoje labai populiarūs šaulių kursai. Norėdami į juos patekti, lietuviai stoja į eilę. Ten moko elgtis su šaunamaisiais ginklais, minavimo pagrindų, taktinės medicinos ir kitų karo metu svarbių dalykų. Kursus gyventojams apmoka valstybė.

„Tie kursai buvo visada. Tačiau jie ypač išpopuliarėjo po rusijos invazijos į Ukrainą. Buvau vienas pirmųjų instruktorių“, – sako savanoris.

Antanas Burokas pažymi, kad vežą savanorių pagalbą į Ukrainą jos pergalei. Ir tada jis vėl būtinai atvyks į Lvovą – švęsti.

Pagal