Ar teisus Zelenskis, sakydamas, kad Ukraina yra paskutiniame karo etape? Ar rusijos puolamieji veiksmai Avdijivkos rajone turi kokių nors perspektyvų? Ar dideliam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimui pietuose teks padaryti rudens pauzę? Ar tiesa, kad Ukrainos daliniai dabar per dieną iššauna daugiau sviedinių nei rusai? Jei taip, kodėl putinas gąsdina Ameriką „karu iki išsekimo“? Į kokį Antrojo pasaulinio karo laikotarpį panaši dabartinė Rusijos padėtis? Ir kaip Ukrainą paveiks „Hamas“ karas prieš Izraelį? Kaip ukrainiečiai suklydo dėl „separatistų“? Betgi kaip ir kodėl Ukraina reikėtų ruoštis D. Trumpo pergalei JAV 2024 metais?
Apie visa tai YouTube „Novynarnia“ kanalo aiškinamosios žurnalistikos projekto „Dykyj ir Lykhovij“ naujausioje spalio 11 d. laidoje.
Karą ir su juo susijusią politiką 2023 m. spalį aptarė karo ir politikos ekspertas, ATO veteranas Evgen Dykyj ir „Novynarnia” vyriausiasis redaktorius Dmytro Lykhovij.
Pokalbio vaizdo įtašas:
Padėtis fronte. Eskalacija Avdijivkos rajone
– Dabar visų lūpose yra Izraelis, bet man atrodo, kad pradėti nuo jo būtų nesąžininga mūsų karių atžvilgiu. Ir mes patys įsižeidžiame, kai pasaulio žiniasklaida ignoruoja mūsų karą.
– Na, tiesą sakant, yra tam tikri žiniasklaidos lauko dėsniai: žmonės, kurie asmeniškai kažkuo neužsiima, tiesiog pavargsta skaityti ar matyti tą patį. O mes kalbame apie tai, kad Izraelis šiomis dienomis išgyveno mūsų vasario 24-ąją ir turėjo savo Bučą – atitinkamai tai ir atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre. Praėjusių metų pavasarį lygiai taip pat buvo nušviečiami įvykiai Ukrainoje. Bet, žinoma, neįmanoma išlaikyti dėmesio tame pačiame lygyje pusantrų metų.
– Mes čia vis dar turime savo „Izraelį“, savo „šventąją žemę“. Dar daugiau, pastarosiomis dienomis tam tikros operatyvinės rutinos fone padėtis rytų kryptyje pablogėjo. Pirmiausia, aplink Avdijivką, kai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas patvirtino, kad priešas bandė pradėti didžiulį puolimą trimis batalionais, buvo ilgi apšaudymai ir daugiau nei po šimtą kovinių susidūrimų per dieną palei fronto liniją. Tuo pačiu metu Azovo pulko vado pavaduotojas Bohdan Krotevyč – „Tauras“ rašė, kad „visame rytų fronte priešas perėjo į aktyvias puolamąsias operacijas“. Iš viso to klausimas. Ar įžvelgi tikrai kokybinį pokytį fronto paveiksle ir, galbūt, kažkokį rusų bandymą atakuoti paskutinį kartą prieš lietaus ir purvo sezoną, kai puolimas darosi mažiau realus? O gal tai vis tik labiau lokalūs puolamieji veiksmai, kurie šiandien prasidėjo, bet kurių kitą savaitę jau nebebus?
– Iš tikrųjų čia yra du klausimai, todėl yra du atsakymai. Ar matau kokių nors esminių pokyčių fronte? Ne. Bet ar tai tikrai atrodo kaip paskutinis rusų bandymas prieš ilgą rudens lietų bent kažkiek pagerinti savo pozicijas, kur jiems, turbūt, netgi prisieis peržiemoti?..
Man tavo klausime labai patinka žodis „paskutinis“. Ir ne todėl, kad norėtųsi, o todėl, kad matau keletą realių priežasčių, kodėl jų bandymai galėtų būti paskutiniais.
Galbūt, taip, tai paskutinis ar priešpaskutinis rusijos federacijos bandymas, kuriam jie jau gan ilgai rinko pajėgas.
Sutinku su „Tauru“, kad neina kalba apie lokalius susidūrimus netoli Avdijivkos. Jei iš tikrųjų tik trys [rusijos federacijos ginkluotųjų pajėgų] batalionai, tada nėra apie ką ir kalbėti. Bet iš tikrųjų atrodo, kad ten jų daug daugiau.
Priminsiu, kad maždaug mėnesį Slobožanščinoje buvo gal ne visai ramu, bet nebuvo jokių aktyvių puolimo veiksmų. Ir tai ne atsitiktinumas. Prieš tai priešui teko iš ten paimti kariauti pajėgesnius vienetus.
Tokiu „antroje pasaulio armijoje“ pasirodė besąs vadinamasis „LNR armijos korpusas“. Didesnė jo dalis – mūsų buvę tėvynainiai, aštuonerius metus kariaujantys prieš mus, ir labai motyvuoti, nes žino, kad mums jie būtų ne karo belaisviai, o nusikaltėliai, kitaip nei rusijos piliečiai. Ir jie taip pat žino, kad rusijai jie geriausiu atveju yra antrarūšiai piliečiai, o tokie iš vis nebūtinai laikomi piliečiais.
Taigi ir paaiškėjo, kad Slobožanščinos puolimas daugiausia laikėsi ant jų. Bet kai tik jie buvo paimti iš ten ir perkelti į pietus, kad atlaikytų triokštelėjusią „Surovikino liniją“, rusijos puolimas Kupjansko ir Lymano kryptimis mėnesį buvo visiškai sustojęs.
Tačiau šį mėnesį orkai ten ne vien tik sėdėjo, jie tenai permetė vadinamąją 25-ąją armiją.
Kodėl sakau „vadinamąją“? Nes rusijos federacijos 25-oji bendroji armija yra neseniai įkurtas, visiškai naujas vienetas, sukomplektuotas beveik vien tik iš „mobilizuotųjų“. Ir užpildytas apie 60%. Pagal planą jo komplektavimas turėjo būti baigtas tik spalio pabaigoje, o kovoms parengtas maždaug gruodį. Realiai į Slobožanščiną juos pradėjo permetinėti rugsėjį.
Taigi rusai logiškai nusprendė, kad atsinaujino, gal net šiek tiek padidėjo, o dabar jiems vėl tenka ramstytis. Ir vėl stumtelėjo.
Beje, Rusijos kariniai korespondentai giriasi nuopelnais dėl sėkmės Luhansko srityje. Tikrai ne prie Avdijivkos. Prie Avdijivkos viskas, kuo jie dabar džiaugiasi (pokalbis buvo įrašytas spalio 11 d.), – 200 metrų pasistūmėjimas.
Žinant, kas yra Avdijivkos pramoninė zona ir kaip ji saugoma, nesuprantu, kodėl jie nuo 2014 m. taip atkakliai veržiasi į Avdijivkos pramoninę zoną. Suskaičiavus, kiek pajėgų jie ten prarado per visus tuos metus, manau, gautųsi ne menkesnė epinė istorija nei su Bachmutu.
– Avdijivka replėse, tačiau logistikos tiekimo keliai nebuvo perkirsti, jie net nėra kontroliuojami ugnimi. Tikriausiai rusų tikslas yra ir toliau uždarinėti tas „reples“.
– Na, jų užrakinti negali nuo 2014 metų. Ir turiu pagrindo manyti, kad ir dabar tai nepavyks. Juk išties Avdijivka yra labai gera vieta gynybai, natūraliai įtvirtintas rajonas. Ir aš labai tikiuosi, kad mes miestą išlaikysime.
– Avdijivka vadinama „raktu į Donecką“, nes yra netoli srities centro. Išeitų jog rusams reikia jį užimti bent jau tam, kad mus atstumtų nuo Donecko?
– Jei taip, tai galbūt. Bet ar tai verta papildomų pastangų?
Todėl man atrodo, kad ten iš esmės nieko naujo nevyksta. Nors rusai ten metė naujas pajėgas.
– Pacituosiu Amerikos karo studijų instituto išvadą: „Sėkmingam Avdijivkos, vieno iš labiausiai įtvirtintų fronto linijos rajonų Donecko srityje, apsupimui greičiausiai prireiks daugiau pajėgų, nei rusija šiuo metu skiria pastangoms Avdijivkos-Donecko linijoje“.
– Taigi.
Tuo pačiu metu rusai pietuose ir toliau turi didelių problemų. Jie perkėlė keturias oro desanto divizijas į Zaporižės kryptį, kas daug ką pasako. Viena vertus, žinoma, prisideda daug darbo mūsų gynėjams. Desantininkai nebėra elitas, tie vienetai taip pat atskiesti „mobikais“, tačiau jie vis dar turi didžiausią kontraktininkų procentą, ir bendrai yra profesionaliausi iš visų rusijos vienetų. Tačiau, kita vertus, jei rusija meta keturias oro desanto divizijas kaip paprastus pėstininkus, kad išlaikytų fronto liniją apkasuose, tai rodo, kad jie turi didžiulę problemą su rezervais. Ne su globaliais strateginiais rezervais, o su tais, kuriuos būtų galima pasiųsti į mūšį čia ir dabar. Būtent baiginėjasi kadrai.
Akivaizdu, kad jie labai bijo, kad nebūtų pralaužta „Surovikino linija“.
Iš su šia kryptimi susijusių naujienų taip pat atkreipčiau dėmesį į FSB pareigūnų evakuaciją iš Tokmako. FSB pareigūnai išvyko, išsivežė šeimas, išsivežė archyvus ir pažadėjo grįžti. Bet kai kalba pasisuka link „laivo plūdrumo“, aš pasitikiu šiomis triumo žiurkėmis.
Jei triumo žiurkės pradeda bėgti iš „Titaniko“, vadinasi jos žino.
Manau, kad FSB pareigūnai palieka Tokmaką ne šiaip sau. Tai reiškia, kad bent jau jie labai abejoja, ar jų armija atlaikys mūsų puolimą.
Ir visiškai logiška, kad dabar pats laikas nukreipti Ukrainos pajėgų dėmesį nuo Pietų ir priversti mus maksimalius rezervus permesti į kitas kryptis. Taigi puolimo atnaujinimas Slobožanščinoje sumanytas tik šiam tikslui. Jų generolai nėra tiek naivūs, kad tikėtų, jog mes jiems atiduosime Kupjanską ir Lymaną.
Tačiau dėl kiekybinio rusijos federacijos pranašumo ten (į Slobožanščyną) nusiųsti mūsų rezervai įskaitant ir net kai kurias naujai suformuotas brigadas. Vietoj puolimo Pietuose juos – kai kuriuos tiesiog iš Bundesvero mokymo aikštelių – permetė sulaikyti puolimą į Slobožanščiną. Ten „puolamosioms brigadoms“ teko apsikasinėti apkasuose.
Dabar rusai eilinį – mano nuomone, paskutinį – kartą bando perimti iniciatyvą ir priversti mus pereiti į gynybą, kad mes pagaliau sustabdytume savo puolimą. Tai vyksta ne visame fronte, bet nemažoje jo dalyje.
– Vadinasi tas spalio 9 dieną prasidėjęs rusijos federacijos ginkluotųjų pajėgų aktyvavimas – dar vienas jų bandymas nukreipti Ukrainos rezervus.
– Taip, šiuo atveju – nukreipti rezervus Pietų krypčiai kritiniu momentu.
Nes ko jie tikisi? Kad netrukus stos smarkūs lietūs, ir jei iki to laiko nepaimtume Tokmako, tai reikštų, kad šiais metais jo nebepaimsime. Tam jie turi dabar skubiai nukreipti kitur visus mums likusius resursus.
Rusai įsitikinę, kad kai ilgai lis, mes pirmyn nepasistūmėsime. Nors aš taip nemanyčiau. Kadangi Ukrainos pietuose dirvožemis yra daug geriau nusausintas, greičiau džiūsta, yra daug drėkinimo kanalų. Tai šiek tiek kitokios sąlygos nei Donbase ar Charkivo srityje.
O atsižvelgiant į tai, kad turime labai savitą puolimo taktiką dėl priešo pranašumo ore… Mes iš tikrųjų puolame su nuogais pėstininkais. Šarvai naudojami kaip transportas į mūšio lauką ir sužeistųjų evakuacijai. Tankai – savotiški „snaiperiai“, lydintys pėstininkus iš paskos.
– Ir maskoliai ėmėsi taip pat elgtis.
— Taip, jie, deja, pasimokė iš mūsų.
Bet aš lenkiu link to, kad taip naudojant techniką ir žmones, tai lietus ir purvas – žymiai menkesnė kliūtis puolimo veiksmams.
Taigi aš nepritariu orkų įsitikinimui, kad ilgi lietūs – „nuosprendis“ mūsų puolimui 2023 metais. Bet, žinoma, bus sunkiau.
– Vadinasi tu vis dar palieki tam tikrą tikimybę, kad 2023 metų puolimas tęsis ir bus efektyvus?
–Taip. Net jei jį tektų sustabdyti ilgų lietų metu, tai vėliau, kai tik pašals, technikai žiemą nebūtų daug blogiau nei vasarą.
Ir kadangi mes jau palietėme tą temą, priminkime savo žiūrovams ir skaitytojams apie kariuomenės poreikius. Tai, ko reikėjo anksčiau – džipai, dronai, turniketai, pirmosios pagalbos rinkiniai – visa tai niekur nedingsta. Visa tai reikėtų rinkti dar daugiau. Taip pat reikalingas donorų kraujas. O dabar prie to prisideda termo apatiniai, šilti drabužiai, apkasų žvakės, įprastos ir cheminės šildymo pagalvėlės, krosnelės tiems fronto sektoriams, kuriuose esame gynyboje. Taigi dabar turėtume vėl pasirūpinti, kad mūsų vaikinams ir merginoms būtų bent šiek tiek šilčiau ir sausiau. Nors Gynybos ministerija šiuo atžvilgiu jau daro daug daugiau, viso to vis dar trūksta.
Kada baigsis karas.
Paskutinis etapas pagal Zelenskį
– Prezidentas Volodymyras Zelenskis davė interviu Rumunijos leidiniui „Digi24“ ir atsakė į klausimą, kada baigsis karas Ukrainoje. Atrodo, kad šis klausimas užduodamas visiems kariniams ekspertams ir kariuomenei, ir tai tiesiog kvailas tonas. Nes atsakymo į tai nėra. Tačiau Zelenskis atsakė, kad „jau vyksta paskutinė karo dalis. Jau nebe jo vidurys“.
Jis taip pat sakė, kad pirmasis karo laikotarpis buvo kai rusijos kariuomenė okupavo teritorijas, tada sekė rusijos puolimo sustabdymas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų iniciatyvos perėmimas. „Manau, kad esame paskutinėje stadijoje. Turime daug baimių – dėl pinigų, ginklų. Bet mes esame paskutinėje stadijoje, sunkiausioje“”, – sakė Zelenskis.
Daugelis padarė išvadą, kad Zelenskis galbūt šiek tiek atitrūko nuo realybės. Nors, kita vertus, paskutinė karo dalis gali trukti labai ilgai.
– Taigi, tuo pacitavai jo kalbą.
– Visai nesvarbu. Ar nemanai, kad mūsų vadovybė yra per daug optimistiška? Ir apskritai, kaip ši Zelenskio išvada veikia atsakymą į tradicinį klausimą, „kokiame žaidimo momente mes esame“ – pagal analogiją su futbolo rungtynėmis?
– Dėl Zelenskio nuostatų atsakymas priklausytų nuo to, kaip ta paskutinė karo fazė suprantama. Jei sakytume, kad ta fazė taip pat ir trumpa, tai jau būtų atitrūkimas nuo realybės. Bet aš neturiu pagrindo taip manyti.
Bet jei mes kalbame apie karo fazes, nenurodydami kiekvienos dalies trukmės, tada aš labiau sutinku, kad dabartinis etapas yra arba paskutinis, arba priešpaskutinis.
Bet kadangi mums buvo suteiktas toks pretekstas, prisiminkime, į kokias fazes šis karas galėtų būti tiksliau suskirstytas.
Karo suskirstymas į fazes pagal Dykyj
Aš jį suskirstyčiau šiek tiek kitaip nei Zelenskio citatoje.
Pirmoji fazė – „specialiosios karinės operacijos fazė“, nuo rusijos paskelbimo 2020 m. vasario 24 d. iki balandžio 4 d. Į ją įeina „geros valios gestas“ – orkų pabėgimas iš Ukrainos šiaurės.
„Specialioji karinė operacija“, kai orkai visai nemanė, kad jie įsivėlė į tikrą karą, yra ryškus priešininko neįvertinimo pavyzdys.
Tada prasidėjo antroji, mano nuomone, baisiausia, nuožmiausia šio karo fazė. Tai visaverčio karo fazė, kai orkai suprato, kad tai karas, nusprendė kovoti su mumis suaugusiųjų būdu ir ėmėsi „išspaudinėti“” Donbasą. Donbase buvo siaubinga 2022 metų vasara, rusų artilerijos škvalas, 60 tūkstančių sviedinių per dieną, kurie tiesiog visiškai nušlavė miestus, ir kai viskas, ką galėjome padaryti, buvo kuo ilgiau išsilaikyti su siaubingais nuostoliais ir šliaužte atsitraukti metrą kitą.
Per karą patyriau du draugų netekties pikus, būtent artimų draugų. Pirmieji du mano draugai žuvo pirmąją naktį, vasario 25 d. Tuo metu mes visi griebėmės automatų, kur galėjome, pradėjome kariauti civiliais drabužiais, ėjome į Irpinę ir pan. Antras mano draugų netekčių pikas buvo praėjusią vasarą birželį-liepą. Jie buvo nužudyti artilerijos Donbase, per tuos baisius apšaudymus.
Ukraina išgyveno ir tą fazę. Tiesą sakant, ta fazė rusijos federacijai „žlugo“ Lysyčanske. Liepos 7 d. jie paėmė Lysyčanską – ir čia jų puolimas sustojo. Po Lysyčansko rusai „mirė“.
Tada atėjo rugpjūtis, rugsėjis, spalis – tuo metu absoliuti persilaužimo fazė. Kai mes perėmėme iniciatyvą, kai mes juos nugalėjome, mes išlaisvinome Chersono regioną „planuotai“ ir Charkivo regioną „neplanuotai“. Kai įvyko „Charkivo stebuklas“.
Tuo metu buvo daug iliuzijų, kad karo pabaiga jau ne už kalnų, kad mes tuoj-tuoj juos pribaigsim. Vis dar tebemanau, kad tam buvo šansas. Deja, mūsų sąjungininkai tuo metu beveik nesvyravo dėl to, ką konkrečiai ir kaip mums suteikti. Tada pristatyta labai mažai ginklų ir technikos. Taip orkams buvo duota laiko mobilizacijai.
Tiesą sakant, kitą karo fazę skaičiuočiau nuo jų mobilizacijos. Nes po mūsų sėkmingų puolimų, kai rusams viskas tikrai drebėjo, šviesa tunelio gale mums jau buvo labai aiškiai matoma, Budanovas jau buvo pažadėjęs kone šašlykus Kryme, ir iš tikrųjų tai nebuvo neadekvatus situacijos įvertinimas.
Tuo metu dar buvo likusi intriga, ar putinas ryšis visuotinei mobilizacijai. Mes būtume pribaigę tą kontingentą, bet putinas vis tik pasiryžo mobilizacijai.
Jie tai atliko kreivai, nevykusiai – tad mūsų mobilizacija su visais jos išsikraipymais tame fone išrodo kaip gerai atidirbtas procesas. Tačiau tada rusai vis tik prigraibė 400 tūkstančių „patrankų mėsos“. Jie netgi nuėjo iki to, kad dalį tos „mėsos“ išsiuntė į frontą tiesiai iš karinių komisariatų, be apmokymo stovyklų, be koordinavimo. Jie iš karto buvo nušienauti. Rugsėjo-spalio „mobikai“ buvo, gal nežinojote, beveik visi mirtininkai. Bet tai mus užlaikė. O jų 2022-ųjų rudens mobilizacija šį karą pratęsė daugiau nei metams.
Tada prasidėjo kita fazė. Tiesą sakant, tą fazę būtų galima sąlygiškai pavadinti „Bachmuto“. Dešimt mėnesių kovų dėl Bachmuto buvo jo kvintesencija. Ir šiek tiek vėliau po to, kai orkai užėmė Bachmutą, kur žuvo ir nusibaigė taip pat, kaip ir anksčiau Lysyčanske, jų puolimo potencialas nukrito iki nulio.
O mūsų pusėje lygiagrečiai vyko dar viena fazė – pasiruošimas galingam puolimui. Papildomai buvo mobilizuota daug žmonių, daugelis jų išvyko į Vakarų poligonus. Buvo koordinavimas brigados lygmeniu. Buvo kuriamos „puolamosios brigados“, beje ne tik Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva, bet ir naujos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigados, kurios iš karto buvo rengiamos specialiai puolimui.
Kita karo fazė – mūsų puolimas. Tačiau šis etapas klostėsi ne taip, kaip tikėjomės, būkime sąžiningi.
Nors tuo metu, kai puolimas iš tikrųjų prasidėjo, iliuzijų beveik nebuvo.
Nes žiemą ir pavasarį buvo iliuzijų, kad kai eisime į šį puolimą, orkai subyrės. Tačiau nuo birželio mėnesio, kai puolimas iš tikrųjų prasidėjo, iliuzijų nebebuvo. Todėl tai nebuvo didelė staigmena.
Taip pat skaitykite: Viskas, kas dabar vyksta Ukrainos puolime, jau pagal atsarginį „planą B“
Tam puolimui jau labai seniai buvo rengiamasi, įrangos gavimas užtruko labai ilgai ir labai dozuotu būdu. To išdavoje orkai per devynis mėnesius sugebėjo tiek apsikasti, kad per visa tai prasiveržti – super užduotis. Vadinamoji „Surovikino linija“ yra trijų gynybos linijų kompleksas su pakankamu kiekiu „mėsos“, su istorijoje nuo Antrojo pasaulinio karo precedento neturinčiais minų laukais.
Paskutinį šansą greitam puolimui praradome 2023 metų birželio 6-ąją, kai orkai susprogdino Kachovkos hidroelektrinę.
Iki tol vis dar buvo galimybė ne laužtis per „Surovikino liniją“, o pereiti į placdarmą kairiajame Dniepro krante. Bet kai jie sugriovė užtvanką, tos galimybės nebeliko. Tada beliko tik viena – lėtai dantimis graužti tą baisią gynybos liniją.
Taigi, prasidėjo mūsų puolimas, dėl kurio niekas neturėjo jokių iliuzijų, išskyrus Vakarų žiniasklaidos lauką. Na, ir kai kurie Ukrainoje. Dalis dėl visiško nesusigaudymo, o dalis dėl sąmoningai išpūstų per didelių lūkesčių.
O dabar, tiesą sakant, kitas mūsų karo etapas – jis tęsiasi. Pažiūrėsime, kuo tai baigsis. Galutinio rezultato dar negalime vertinti. Tai labai priklauso nuo to, ar, grubiai tariant, iki kito mūsų susitikimo (po trijų ar keturių savaičių) Ukrainos ginkluotosios pajėgos užims Tokmaką. Būtent nuo to priklausys žieminė kampanijos dalis – su kokiais ketinimais, su kokiomis galimybėmis į ją pateksime.
– Sakai, kad dabartinis puolimo etapas galėjo susiklostyti kitaip, jei, užuot bandžius prasiveržti pro „Surovikino liniją“, būtų buvęs permestas desantas į Chersono srities kairįjį krantą? Po to, kai didysis potvynis po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo sumažėjo, Dniepras ties Chersonu grįžo į savo buvusią vagą ir vandens saugykla gerokai nuseko, o krantuose ten jau želia miškas.
– Taip, „žalieji“ tenai patraukė…
– Ir klausimas ne iš biologijos srities, o iš karinių reikalų. Ar dar įmanoma grįžti prie desanto permetimo ir karo veiksmų su Dniepro forsavimu scenarijaus? Jau tokiomis sąlygomis, kurios susiklostė praėjus 4-5 mėnesiams kai rusai susprogdino užtvanką.
– Na, matai, kol kas taip nesiklosto. Tiek daug prie to buvo dirbta, bet kol kas dar vis nepavyksta.
– O teoriškai būtų įmanoma?
– Teoriškai būtų įmanoma.
– Ar maskoliai į tai atsižvelgia kurdami gynybines linijas?
– Taip, jų ten taip pat prikasta, bet nesulyginsi su „Surovikino linija“. Nors 20 kilometrų nuo pačios pakrantės Chersono regione jie jau turi įtvirtintas teritorijas. Kodėl už 20 kilometrų? Nes viską, kas yra arčiau, šluoja mūsų artilerija nuo dešiniojo kranto. Todėl jie šliaužė ten, kur bent jau vamzdinė artilerija negalėjo pasiekti. Ir ten jie apsikasinėja.
– Grįžkim į dabartinę karo fazę.
– Negaliu tiksliai prognozuoti, ar ji bus paskutinė, ar priešpaskutinė. Ir tikrai nesu pasirengęs brėžti analogijų su futbolo rungtynių laiku.
Dabar net nekalbu apie etinę pusę – o mes ne kartą sakėme, jog nedera lyginti karo su sportu. Kita vertus, tai galėtų būti patogu aiškumui.
Tačiau pagrindinis skirtumas čia kitoks. Futbolo rungtynės turi fiksuotą laiką. Ir jūs skaičiuojate likusias minutes iki iš anksto nustatytos ribos. O kare to nėra.
Grubiai tariant, [būtų galima palyginti,] jei futbolas būtų žaidžiamas ne ribotą laiką, bet, pavyzdžiui, iki 20 įvarčių.
Arba jei imtume bokso dvikovą su neribotu raundų skaičiumi. Ir ką [karas ir boksas] turi bendro – tai, kad yra pergalės nokautais ir yra išvargtos taškais. Kas dar labiau primena [karą].
Bet jeigu jau kalba pasisuka apie palyginimus, labiau naudoju istorines paraleles.
Ir dabar stipriai jaučiu 1944-uosius…
– 1944 metais Rytų fronte ar apskritai Antrajame pasauliniame kare? Nes 1944-aisias Normandijoje jau išsilaipino sąjungininkai.
– Ne, deja, antro fronto mums niekas neatidarys, – juokiasi – Tokia yra realybė, kurioje mes gyvename. Mums taip nepasiseks, kad suomiai nuspręstų atkeršyti už Kareliją ar japonai išsilaipintų Vladivostoke.
Aš kalbu ne tiek apie konkretų frontą, kiek apie faktą, kad rusija dabar [pagal savo padėtį kare] yra 1944-ųjų Reichas.
Rusija dabar – kaip Reichas 1944-aisiais, ir, beje, jie netgi turėjo savo Liepos sąmokslo atitikmenį.
„Vagner“io nesugebėjimas tai padaryti – analogija su Liepos sąmokslu Reiche 1944-aisiais. Na, tiesa, koks Reichas toks ir Štaufenbergas, – juokiasi. – Nežinau, kas dar asmeniškai buvo už šio pučo (be Jevgenijaus Prigožino ir kitų PKK Vagner lyderių). Tačiau tai buvo žmonės, kurie norėjo užbaigti karą, kol jis dar gali būti baigtas tam tikromis sąlygomis ir pagal tam tikrus susitarimus. O nelaukti visiško Reicho žlugimo.
Tačiau, kaip ir Reiche, sukilimas nepavyko. Pagrindinis pučistas iš tikrųjų pakartojo Štaufenbergo likimą (jam buvo įvykdyta mirties bausmė ), nors rusiškoje versijoje jis gavosi šiek tiek hibridinis: Prigožinui pirmą kartą buvo leista pabėgti, netgi suteiktos saugumo garantijos, kad po dviejų mėnesių bumbtelti jį lėktuve.
Kodėl aš kalbu apie tą paralelę. Nes [Per Antrąjį pasaulinį karą] nebuvo taip, kad, pavyzdžiui, 1943 m. įvyko lūžis, ir tada darėsi lengviau, lengviau, lengviau. Ne, po persilaužimo 1943-aisiais Raudonajai armijai buvo tik sunkiau. O 1945-ųjų pavasaris buvo tiesiog siaubingas.
Čia bus maždaug tas pats. Kuo Reichas bus arčiau savo žlugimo, tuo stipriau jis priešinsis.
Rusija tiesiog nesusitaikys su savo žlugimu. Dabar jie mobilizuoja visus savo pajėgumus. Mobilizuoja realiąją ekonomiką. Jie bando atgaivinti savo gynybos pramonę.
Taip ir 1944 m. vokiečiai pradėjo bombarduoti Londoną šviežiai sukniedytomis V-2 raketomis – tai man primena Rusijos „šachedų“ kampaniją.
Beje, jau mačiau naująjį „Heraną“ („Geran-2“ yra rusiškas „Shahed-131“ smogiamojo nepilotuojamo skraidančio aparato variantas) – tai jau tikras [rusiškos gamybos] „Heranas“, viduje jau kirilica, ir net kai kurios detalės jau rusiškos, o ne importinės.
Bet, mano požiūriu, tai padės rusijai tiek, kiek V-2 padėjo Vokietijai. Bet V-2 labai erzino [Vakarų sąjungininkus]. Tada, beveik iki 1945 m. pradžios, jie patyrė didžiulį spaudimą ir didžiulius nuostolius. Jiems tapo lengviau tik 1945 m. pavasarį, o sovietų armijai – tik gegužės 9-ąją. Beje, pirmosiomis gegužės dienomis vyko siaubingos kovos dėl Berlyno, panašios į Stalingrado.
Dabar dinamika visiškai analogiška. Reichas priešinsis ir priešinsis iki galo. Todėl kiekvienas paskesnis etapas bus sunkesnis.
– Ankstesniame pokalbyje pakankamai laiko skyrėme analizuodami karą iki išsekimo, kuriame, tavo nuomone, rusija pasirodė ne tokia galinga, kaip atrodė, o priešingai. Tačiau neseniai putinas pasakė ilgą programinę kalbą Valdajaus susirinkime ir jis ten kalbėjo apie karą iki išsekimo, gąsdindamas juo Vakarus. Atseit, amerikiečiai tokio karo neištvertų, Ukraina sunaudoja daugiau sviedinių nei JAV pagamina ir taip toliau. Ką ta linkme pakomentuotum? Juk ir prie mūsų pokalbių įrašų komentaruose rašo: svarbu ne tik tai, kokiam laikui pakaks rusijos federacijai išteklių – visų pirma svarbu, kiek išteklių lieka Ukrainai – tiek gyvosios jėgos, tiek ginklų ir amunicijos.
– Manau, kad putinui visiškai ne kas su aritmetika.
Šiuo metu rusijos gynybos pramonė per metus pagamina 1 milijoną 100 tūkstančių sviedinių. Tai gali atrodyti kaip labai daug, nes ES šiemet vos-vos sugebėjo sudaryti sutarčių dėl 1 milijono sviedinių Ukrainai šiems metams. Ačiū Dievui, JAV duoda daugiau.
Bet palyginkime tai su kitu skaičiumi. Kiek rusai jau iššaudė. Taigi, jie jau iššovė 12 milijonų. Ir jie planuoja didinti gamybą, kad per trejus metus pasiektų 2 milijonus sviedinių per metus. Kaip anekdote: „ooh, kokie mes optimistai“.
Tačiau net ir tokiu atveju akivaizdu, kad jų sąmatos nesutampa.
O problema ta, kad jie nemoka kovoti jokiu kitu būdu (nei naudojant daugybę sviedinių). Kai tik jų pačių sviedinių skaičius pradėjo mažėti, prisimename tas rusijos „karo korespondentų“ isterikas apie sviedinių badą. Tai tada, kai jie per dieną iššaudavo nuo 10 iki 20 tūkstančių sviedinių.
Mes dabar per dieną iššauname 8 tūkstančius, ir tai yra didžiausias mūsų kiekis per visą šį karą.
Ir mes nešaukiame apie „badą“ – mes tik sakome: išlaikykite dabartinį tiekimo lygį, kad tik jis nenutrūktų.
– Kai kurie komentatoriai teigia, kad rusijos suintensyvėjimas fronte tapo įmanomas dėl to, kad Šiaurės Korėjos sviediniai, kurių putinas paprašė Kimo, jau juos pasiekė. Ar taip gali būti?
– Gali būti. Na, galbūt jie dar neatvažiavo, bet būtinai atvažiuos. Nes palydovai Korėjos ir rusijos pasienyje jau užfiksavo bent jau didelę geležinkelio vagonų sankaupą.
Bet vėlgi, ką tai keičia? Na, kiek Inas gali duoti draugui Pu? Na, galbūt milijoną sviedinių, skaičiuojant pagal maksimumą. Ir tai maždaug kas trečias nesprogsta.
Kol kas daug svarbiau, kur tiksliai tie vagonai buvo pastebėti. Ačiū Dievui, 99% galima teigti, kad tai yra Šiaurės Korėjos produkcija, o ne ja užmaskuota kiniška produkcija.
Manyčiau, kad jau pats faktas, jog putinas taip atkakliai ir viešai garsina tą tezę – būgtai rusijai naudingas karas iki išsekimo, – tik patvirtina, kad aš esu teisus. Tai reiškia, kad rusams skubiai reikia, kad pasaulis patikėtų jų blefu.
Tai yra iš tos pačios serijos, kaip ir mūsų puolimo pradžioje buvo aktyviai „pumpuojama“ tariamų „kovinių lygiųjų“ tezė, kad „abi pusės išnaudojo savo puolimo potencialą“, ir kurį laiką tai buvo labai populiaru Vakaruose. Kol pirma gynybos linija neliko už mūsų nugarų. Ir Vakarų žiniasklaida suprato, kad tai nėra „kovinės lygiosios“ – tiesiog pasirodo, kad Ukrainai visai neduodama ginklų. Bet tai jau galiausiai lėtai krypsta teisinga linkme.
Man atrodo, kad ta pati istorija kartojasi ir dabar. Atsižvelgiant į tai, kiek iš tikrųjų rusijai liko išteklių.
Nesu tikras, kad dabartinė rusų strategija yra laukti Trumpo.
Ir, matyt, mūsų Vakarų sąjungininkai taip pat pradėjo daryti teisingas išvadas.
– Kokias?
– Tokias, kad ateinančiais metais rusus reikėtų galutinai užspausti. O tam būtina mums pateikti atitinkamus resursus.
– Ir čia ateina Bideno administracijos pasiūlymas suteikti Ukrainai „vieningą didelį paketą“ – 100 mlrd. Tai gali reikšti, kad amerikiečiai, pirma, nori apsidrausti nuo radikalių respublikonų sabotažo, ir, antra, ta suma šiek tiek pagreitintų šį procesą.
– Taip, ir būtent šioje vietoje putinas demonstratyviai blefuoja – kad karas iki išsekimo rusams yra naudingesnis, kad jie pasiruošę čia žiemoti, naktys pilnos siaubo ir pan.