
Padėtis fronte. Eskalacija Avdijivkos rajone
– Dabar visų lūpose yra Izraelis, bet man atrodo, kad pradėti nuo jo būtų nesąžininga mūsų karių atžvilgiu. Ir mes patys įsižeidžiame, kai pasaulio žiniasklaida ignoruoja mūsų karą. – Na, tiesą sakant, yra tam tikri žiniasklaidos lauko dėsniai: žmonės, kurie asmeniškai kažkuo neužsiima, tiesiog pavargsta skaityti ar matyti tą patį. O mes kalbame apie tai, kad Izraelis šiomis dienomis išgyveno mūsų vasario 24-ąją ir turėjo savo Bučą – atitinkamai tai ir atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre. Praėjusių metų pavasarį lygiai taip pat buvo nušviečiami įvykiai Ukrainoje. Bet, žinoma, neįmanoma išlaikyti dėmesio tame pačiame lygyje pusantrų metų. – Mes čia vis dar turime savo „Izraelį“, savo „šventąją žemę“. Dar daugiau, pastarosiomis dienomis tam tikros operatyvinės rutinos fone padėtis rytų kryptyje pablogėjo. Pirmiausia, aplink Avdijivką, kai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas patvirtino, kad priešas bandė pradėti didžiulį puolimą trimis batalionais, buvo ilgi apšaudymai ir daugiau nei po šimtą kovinių susidūrimų per dieną palei fronto liniją. Tuo pačiu metu Azovo pulko vado pavaduotojas Bohdan Krotevyč – „Tauras“ rašė, kad „visame rytų fronte priešas perėjo į aktyvias puolamąsias operacijas“. Iš viso to klausimas. Ar įžvelgi tikrai kokybinį pokytį fronto paveiksle ir, galbūt, kažkokį rusų bandymą atakuoti paskutinį kartą prieš lietaus ir purvo sezoną, kai puolimas darosi mažiau realus? O gal tai vis tik labiau lokalūs puolamieji veiksmai, kurie šiandien prasidėjo, bet kurių kitą savaitę jau nebebus?


Manau, kad FSB pareigūnai palieka Tokmaką ne šiaip sau. Tai reiškia, kad bent jau jie labai abejoja, ar jų armija atlaikys mūsų puolimą. Ir visiškai logiška, kad dabar pats laikas nukreipti Ukrainos pajėgų dėmesį nuo Pietų ir priversti mus maksimalius rezervus permesti į kitas kryptis. Taigi puolimo atnaujinimas Slobožanščinoje sumanytas tik šiam tikslui. Jų generolai nėra tiek naivūs, kad tikėtų, jog mes jiems atiduosime Kupjanską ir Lymaną.Jei triumo žiurkės pradeda bėgti iš „Titaniko“, vadinasi jos žino.


Kada baigsis karas. Paskutinis etapas pagal Zelenskį
– Prezidentas Volodymyras Zelenskis davė interviu Rumunijos leidiniui „Digi24“ ir atsakė į klausimą, kada baigsis karas Ukrainoje. Atrodo, kad šis klausimas užduodamas visiems kariniams ekspertams ir kariuomenei, ir tai tiesiog kvailas tonas. Nes atsakymo į tai nėra. Tačiau Zelenskis atsakė, kad „jau vyksta paskutinė karo dalis. Jau nebe jo vidurys“. Jis taip pat sakė, kad pirmasis karo laikotarpis buvo kai rusijos kariuomenė okupavo teritorijas, tada sekė rusijos puolimo sustabdymas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų iniciatyvos perėmimas. „Manau, kad esame paskutinėje stadijoje. Turime daug baimių – dėl pinigų, ginklų. Bet mes esame paskutinėje stadijoje, sunkiausioje“”, – sakė Zelenskis. Daugelis padarė išvadą, kad Zelenskis galbūt šiek tiek atitrūko nuo realybės. Nors, kita vertus, paskutinė karo dalis gali trukti labai ilgai. – Taigi, tuo pacitavai jo kalbą.
Karo suskirstymas į fazes pagal Dykyj
Aš jį suskirstyčiau šiek tiek kitaip nei Zelenskio citatoje. Pirmoji fazė – „specialiosios karinės operacijos fazė“, nuo rusijos paskelbimo 2020 m. vasario 24 d. iki balandžio 4 d. Į ją įeina „geros valios gestas“ – orkų pabėgimas iš Ukrainos šiaurės. „Specialioji karinė operacija“, kai orkai visai nemanė, kad jie įsivėlė į tikrą karą, yra ryškus priešininko neįvertinimo pavyzdys. Tada prasidėjo antroji, mano nuomone, baisiausia, nuožmiausia šio karo fazė. Tai visaverčio karo fazė, kai orkai suprato, kad tai karas, nusprendė kovoti su mumis suaugusiųjų būdu ir ėmėsi „išspaudinėti“” Donbasą. Donbase buvo siaubinga 2022 metų vasara, rusų artilerijos škvalas, 60 tūkstančių sviedinių per dieną, kurie tiesiog visiškai nušlavė miestus, ir kai viskas, ką galėjome padaryti, buvo kuo ilgiau išsilaikyti su siaubingais nuostoliais ir šliaužte atsitraukti metrą kitą. Per karą patyriau du draugų netekties pikus, būtent artimų draugų. Pirmieji du mano draugai žuvo pirmąją naktį, vasario 25 d. Tuo metu mes visi griebėmės automatų, kur galėjome, pradėjome kariauti civiliais drabužiais, ėjome į Irpinę ir pan. Antras mano draugų netekčių pikas buvo praėjusią vasarą birželį-liepą. Jie buvo nužudyti artilerijos Donbase, per tuos baisius apšaudymus. Ukraina išgyveno ir tą fazę. Tiesą sakant, ta fazė rusijos federacijai „žlugo“ Lysyčanske. Liepos 7 d. jie paėmė Lysyčanską – ir čia jų puolimas sustojo. Po Lysyčansko rusai „mirė“. Tada atėjo rugpjūtis, rugsėjis, spalis – tuo metu absoliuti persilaužimo fazė. Kai mes perėmėme iniciatyvą, kai mes juos nugalėjome, mes išlaisvinome Chersono regioną „planuotai“ ir Charkivo regioną „neplanuotai“. Kai įvyko „Charkivo stebuklas“. Tuo metu buvo daug iliuzijų, kad karo pabaiga jau ne už kalnų, kad mes tuoj-tuoj juos pribaigsim. Vis dar tebemanau, kad tam buvo šansas. Deja, mūsų sąjungininkai tuo metu beveik nesvyravo dėl to, ką konkrečiai ir kaip mums suteikti. Tada pristatyta labai mažai ginklų ir technikos. Taip orkams buvo duota laiko mobilizacijai. Tiesą sakant, kitą karo fazę skaičiuočiau nuo jų mobilizacijos. Nes po mūsų sėkmingų puolimų, kai rusams viskas tikrai drebėjo, šviesa tunelio gale mums jau buvo labai aiškiai matoma, Budanovas jau buvo pažadėjęs kone šašlykus Kryme, ir iš tikrųjų tai nebuvo neadekvatus situacijos įvertinimas. Tuo metu dar buvo likusi intriga, ar putinas ryšis visuotinei mobilizacijai. Mes būtume pribaigę tą kontingentą, bet putinas vis tik pasiryžo mobilizacijai. Jie tai atliko kreivai, nevykusiai – tad mūsų mobilizacija su visais jos išsikraipymais tame fone išrodo kaip gerai atidirbtas procesas. Tačiau tada rusai vis tik prigraibė 400 tūkstančių „patrankų mėsos“. Jie netgi nuėjo iki to, kad dalį tos „mėsos“ išsiuntė į frontą tiesiai iš karinių komisariatų, be apmokymo stovyklų, be koordinavimo. Jie iš karto buvo nušienauti. Rugsėjo-spalio „mobikai“ buvo, gal nežinojote, beveik visi mirtininkai. Bet tai mus užlaikė. O jų 2022-ųjų rudens mobilizacija šį karą pratęsė daugiau nei metams. Tada prasidėjo kita fazė. Tiesą sakant, tą fazę būtų galima sąlygiškai pavadinti „Bachmuto“. Dešimt mėnesių kovų dėl Bachmuto buvo jo kvintesencija. Ir šiek tiek vėliau po to, kai orkai užėmė Bachmutą, kur žuvo ir nusibaigė taip pat, kaip ir anksčiau Lysyčanske, jų puolimo potencialas nukrito iki nulio. O mūsų pusėje lygiagrečiai vyko dar viena fazė – pasiruošimas galingam puolimui. Papildomai buvo mobilizuota daug žmonių, daugelis jų išvyko į Vakarų poligonus. Buvo koordinavimas brigados lygmeniu. Buvo kuriamos „puolamosios brigados“, beje ne tik Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva, bet ir naujos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigados, kurios iš karto buvo rengiamos specialiai puolimui. Kita karo fazė – mūsų puolimas. Tačiau šis etapas klostėsi ne taip, kaip tikėjomės, būkime sąžiningi. Nors tuo metu, kai puolimas iš tikrųjų prasidėjo, iliuzijų beveik nebuvo. Nes žiemą ir pavasarį buvo iliuzijų, kad kai eisime į šį puolimą, orkai subyrės. Tačiau nuo birželio mėnesio, kai puolimas iš tikrųjų prasidėjo, iliuzijų nebebuvo. Todėl tai nebuvo didelė staigmena.Taip pat skaitykite: Viskas, kas dabar vyksta Ukrainos puolime, jau pagal atsarginį „planą B“
Tam puolimui jau labai seniai buvo rengiamasi, įrangos gavimas užtruko labai ilgai ir labai dozuotu būdu. To išdavoje orkai per devynis mėnesius sugebėjo tiek apsikasti, kad per visa tai prasiveržti – super užduotis. Vadinamoji „Surovikino linija“ yra trijų gynybos linijų kompleksas su pakankamu kiekiu „mėsos“, su istorijoje nuo Antrojo pasaulinio karo precedento neturinčiais minų laukais.Iki tol vis dar buvo galimybė ne laužtis per „Surovikino liniją“, o pereiti į placdarmą kairiajame Dniepro krante. Bet kai jie sugriovė užtvanką, tos galimybės nebeliko. Tada beliko tik viena – lėtai dantimis graužti tą baisią gynybos liniją. Taigi, prasidėjo mūsų puolimas, dėl kurio niekas neturėjo jokių iliuzijų, išskyrus Vakarų žiniasklaidos lauką. Na, ir kai kurie Ukrainoje. Dalis dėl visiško nesusigaudymo, o dalis dėl sąmoningai išpūstų per didelių lūkesčių. O dabar, tiesą sakant, kitas mūsų karo etapas – jis tęsiasi. Pažiūrėsime, kuo tai baigsis. Galutinio rezultato dar negalime vertinti. Tai labai priklauso nuo to, ar, grubiai tariant, iki kito mūsų susitikimo (po trijų ar keturių savaičių) Ukrainos ginkluotosios pajėgos užims Tokmaką. Būtent nuo to priklausys žieminė kampanijos dalis – su kokiais ketinimais, su kokiomis galimybėmis į ją pateksime. – Sakai, kad dabartinis puolimo etapas galėjo susiklostyti kitaip, jei, užuot bandžius prasiveržti pro „Surovikino liniją“, būtų buvęs permestas desantas į Chersono srities kairįjį krantą? Po to, kai didysis potvynis po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo sumažėjo, Dniepras ties Chersonu grįžo į savo buvusią vagą ir vandens saugykla gerokai nuseko, o krantuose ten jau želia miškas. – Taip, „žalieji“ tenai patraukė…Paskutinį šansą greitam puolimui praradome 2023 metų birželio 6-ąją, kai orkai susprogdino Kachovkos hidroelektrinę.

Rusija tiesiog nesusitaikys su savo žlugimu. Dabar jie mobilizuoja visus savo pajėgumus. Mobilizuoja realiąją ekonomiką. Jie bando atgaivinti savo gynybos pramonę. Taip ir 1944 m. vokiečiai pradėjo bombarduoti Londoną šviežiai sukniedytomis V-2 raketomis – tai man primena Rusijos „šachedų“ kampaniją. Beje, jau mačiau naująjį „Heraną“ („Geran-2“ yra rusiškas „Shahed-131“ smogiamojo nepilotuojamo skraidančio aparato variantas) – tai jau tikras [rusiškos gamybos] „Heranas“, viduje jau kirilica, ir net kai kurios detalės jau rusiškos, o ne importinės. Bet, mano požiūriu, tai padės rusijai tiek, kiek V-2 padėjo Vokietijai. Bet V-2 labai erzino [Vakarų sąjungininkus]. Tada, beveik iki 1945 m. pradžios, jie patyrė didžiulį spaudimą ir didžiulius nuostolius. Jiems tapo lengviau tik 1945 m. pavasarį, o sovietų armijai – tik gegužės 9-ąją. Beje, pirmosiomis gegužės dienomis vyko siaubingos kovos dėl Berlyno, panašios į Stalingrado. Dabar dinamika visiškai analogiška. Reichas priešinsis ir priešinsis iki galo. Todėl kiekvienas paskesnis etapas bus sunkesnis. – Ankstesniame pokalbyje pakankamai laiko skyrėme analizuodami karą iki išsekimo, kuriame, tavo nuomone, rusija pasirodė ne tokia galinga, kaip atrodė, o priešingai. Tačiau neseniai putinas pasakė ilgą programinę kalbą Valdajaus susirinkime ir jis ten kalbėjo apie karą iki išsekimo, gąsdindamas juo Vakarus. Atseit, amerikiečiai tokio karo neištvertų, Ukraina sunaudoja daugiau sviedinių nei JAV pagamina ir taip toliau. Ką ta linkme pakomentuotum? Juk ir prie mūsų pokalbių įrašų komentaruose rašo: svarbu ne tik tai, kokiam laikui pakaks rusijos federacijai išteklių – visų pirma svarbu, kiek išteklių lieka Ukrainai – tiek gyvosios jėgos, tiek ginklų ir amunicijos.Čia bus maždaug tas pats. Kuo Reichas bus arčiau savo žlugimo, tuo stipriau jis priešinsis.


Ir, matyt, mūsų Vakarų sąjungininkai taip pat pradėjo daryti teisingas išvadas. – Kokias? – Tokias, kad ateinančiais metais rusus reikėtų galutinai užspausti. O tam būtina mums pateikti atitinkamus resursus. – Ir čia ateina Bideno administracijos pasiūlymas suteikti Ukrainai „vieningą didelį paketą“ – 100 mlrd. Tai gali reikšti, kad amerikiečiai, pirma, nori apsidrausti nuo radikalių respublikonų sabotažo, ir, antra, ta suma šiek tiek pagreitintų šį procesą. – Taip, ir būtent šioje vietoje putinas demonstratyviai blefuoja – kad karas iki išsekimo rusams yra naudingesnis, kad jie pasiruošę čia žiemoti, naktys pilnos siaubo ir pan. (Bus daugiau) Pagal novynarnia.com 2023-10-17 22:34Nesu tikras, kad dabartinė rusų strategija yra laukti Trumpo.