Liepos 15 d. „Novynarnia“ redaktorius Dmytro Lykhovij su kariniu ir politikos analitiku Evgen Dykyj išsamiai išanalizavo pirmąjį numatomo Ukrainos puolimo mėnesį ir situaciją įvairiose fronto srityse – nuo Serebriansko miškų ūkio iki Antonivkos tilto. Aptarė ir geras, ir blogas naujienas.
Evgen Dykyj – antiteroristinės operacijos veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono šturmo kuopos vadas, publicistas, visuomenės veikėjas. Jis taip pat yra Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius, biologas, mokslų kandidatas, universiteto dėstytojas LKKSS (taip pat ir VAS) garbės narys (bet ne apie tai dabar).
„be abejo, rusai sugriovė mūsų „Planą A“, susprogdindami Kachovkos hidroelektrinę. Tiesiog viskas, kas dabar vyksta puolime, bet kokiu atveju jau pagal „planą B“. Štai kodėl jis taip sunkiai vyksta“, – aiškina Dykiy. Ir priduria, kad kol kas neverta laidoti 1.0 puolimo, nes „viena iš mūsų vilčių yra susijusi su tuo, išmušinėjame jų rezervus“, ir perspektyviausia situacija yra Bachmute, kur Rusijos vadovybė laiko 50 tūkstančių orkų.
Taip pat buvo aptartos naujos Dniepro forsavimo galimybes, kurias suteikia karšta vasara, „Azoviečių“ paleidimo iš Turkijos išvados, taip pat Prigožino pučo reikšmė rusijai. Spoileris: tikimasi, kad po Prigožino Rusijos Federacijoje turėtų sukilti jau reguliariosios armijos karininkai.
Vaizdo įrašas:
Prognozė – ne per dvi ar tris savaites
– Mūsų pokalbyje birželį išsakei nuomonę, kad po dviejų savaičių bus aišku, kokia tebesitęsiančio puolimo perspektyva, kokia ji galėtų būti pagal jo vystymosi raidą. Tos dvi ar trys savaitės jau praėjo. Ką gali pasakyti?
– …Kiek besišaipiau iš Arestovičiaus, bet pats padariau tą pačią klaidą. Negalima taip lengvai operuoti su laiku.
Visiškai rimtai pasakiau, kad, mano nuomone, po dviejų ar trijų savaičių [Zaporižės kryptimi] pasieksime antrąją priešo gynybos liniją. Ir kai mes (Ukrainos ginkluotosios pajėgos) išeisime į tą antrąją liniją, kuri vadinama „Surovikino linija“, tada daug kas paaiškės. Bet mes per tą laiką jos nepasiekėme. Tai, būtent, pirmas nedžiuginantis momentas.
Bet, tiesą sakant, ir apie pralaimėjimą kalba neina. Tad nėra ko kalbėti, kad šis mūsų puolimas jau užspringo. Ne, jis vystosi. Nors ir itin lėtai.
Toks lėtas tempas turi labai rimtų priežasčių. Pirmiausia, mes supratome, kad bus labai sunku. Niekas kariuomenėje neturėjo iliuzijų, kad įvyks stebuklas, kaip pernai rudenį Charkivo srityje: „mes ateisime, ir jie pabirs“. Tačiau vis tik kai kurie dalykai pasirodė sunkesni, nei tikėjomės.
Vis dėlto nesitikėjome, kad tiek jie (rusai) užminuos. Tai tiesiog viršija bet kokias ribas – šimtai kvadratinių kilometrų minų laukų. Ir tai tikrai yra labai didelė problema.
– Turime šaunių NATO išminavimo mašinų, išminavimo tankų, inžinerinių kliūčių šalinimo mašinų ir kt.
– Bet tokiam fronto pločiui jų yra labai mažai. Ir kiekvieną jų reikia traktuoti ne kaip sunaudojamą medžiagą, o kaip tikrai vertingą turtą, beveik kaip „himarsą“. Ir problema ta, kad jie lengvai dega. O į juos pataiko, išminavimo tankai nuo to mažiau apsaugoti, o rusai tyčia medžioja šias išminavimo mašinas.
Antra, kai prasidėjo puolimas, žinojome, kad priešo pranašumas danguje taip pat labai didelė problema. Bet kokia ji iš ties didelė tegali pajusti kai papuoli į bombardavimą. Tuo labiau, kad priešo aviacija dabar – jau nebe tokia, kokia atskrisdavo bombarduoti Černigovo ir Kyjivo sritis. Pameni, kiek jų tuomet buvo pas mus numušinėjama. O dabar situacija kitokia, jie (rusai) pasimokė. Jie nustojo mus laikyti lengvu grobiu ir pradėjo kovoti su mumis kaip su priešu, kuris labai gerai ginasi. Atitinkamai jie tapo pavojingesni ir išmoko bombarduoti per gana didelį atstumą. Jei anksčiau jie atskrisdavo iki fronto linijos, tai dabar paleidžia sklendžiančias bombas ir raketas už 20 kilometrų nuo fronto. O mūsuose puolančiųjų dalinių apsauga daugiausia rūpinasi grupės su nešiojamomis priešlėktuvinėmis sistemomis (MANPADS) tokiomis kaip „stinger“, „igla“ ir pan. O visi jie veikia 4-5, daugiausiai 7 kilometrų atstumu.
Tokių dalykų jie, niekšai, per pusantrų metų, deja, labai daug pramoko.
Nepamirškime ir pagrindinio veiksnio, apie kurį, be abejo, žinojome. Tai maždaug bendras rusų [gyvosios jėgos] skaičius. Apie tai, kad teritorijose, kurias dabar reikia išvaduoti, jų yra du ar tris kartus daugiau nei iš viso jų atėjo į visą Ukrainą prieš pusantrų metų.
Ir, žinoma, jie sugriovė mūsų „planą A“, susprogdinę Kachovkos hidroelektrinę. Tai yra, viskas, kas vyksta dabar, bet kokiu atveju yra pagal atsarginį „planą B“. Štai kodėl puolimas taip sunkiai vyksta.
O gera žinia yra ta, kad mes stengiamės sumažinti savo nuostolius. Visgi „mėsos šturmų“ nedarome. Bet kokiu atveju nuostolių turime, jie labai dideli, tai reikia suprasti.
Beje, kol tęsiasi didysis puolimas, kraujo donorystė išlieka aktuali – tai vienas iš būdų, kaip realiai padėti mūsų puolimui, mūsų sužeistiesiems.
Vis tik mūsų nuostoliai yra nepalyginamai mažesni nei pernai rugpjūtį per pirmąjį bandymą pulti Chersoną. Be abejo, akivaizdu, kad ir mes pasimokėme, padarėme teisingas išvadas iš praeitą vasarą padarytų klaidų.
– O ką pasakytum apie Butusovo paskelbtą, o paskui ištrintą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas masinis mūsų karių iš 47-osios atskirosios mechanizuotos brigados „Magura“ išsprogdinimas minų lauke?
– Nėra ko ginčytis. Kaip ir dėl prieš mėnesį subombarduotos „leopardų“ ir „bradlių“ vilkstinės.
Čia mane stebina Butusovas, nes jis yra karo žmogus, ir jis turi suprasti, kad kare visada pasitaiko klaidų. Tai, ką jis parodė – grubi klaida. Kaip ir sudaužyta kolona.
Tobulos kariuomenės, deja, nebūna. Netgi tarp mūsų sąjungininkų, kur kariuomenės vien tik iš profesionalų, besitreniruojančių ilgus metus, tačiau tikrame kare vis dar kyla draugiška ugnis, ir priemonės kartais visiškai netinkamos.
Apskritai, perdėtai, vietoj žodžio „klaidos“ kariuomenėje vartojamas žodis, panašus į „išdūrimus“…
– Aš tai vadinu „pramušimais“.
– … O, „pramušimai“, puiku, dar arčiau originalo. Taigi iš esmės karas yra „pramušimų“ varžybos.
Laimi ne tas, kuris yra tobulas, o tas, kuriam nutiko mažiau „pramušimų“ nei priešui.
Tai, ką parodė Butusovas, deja, yra baisi realybė. Pasitaiko ir tokių klaidų.
Bet čia yra niuansas. Taip, tai grubi klaida. Bet tai nereiškia, kad apskritai mūsų tokia strategija: visiems kvailai išsirikiuoti ir visiems žengti pirmyn į minų laukus.
Tarp mano draugų jau yra tokios rūšies klaidų aukų. Tad, neįvardindamas kur ir kas, tai pasakysiu, kad kai kuriais atvejais, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, bet jie patys dėl to tikrai buvo kalti. Tai reiškia, kad tai nebūtinai yra vadovybės klaida. Pasitaiko ir kovotojų klaidų. Žinau tokių atvejų.
– Tai tik vienas atvejis tų „pramušimų“, nutinkančių per puolimą, kuriame dalyvauja daug tarpusavy silpnai koordinuojamų padalinių. O kiek dar atvejų, apie kuriuos nesužinojo visuomenė – „draugiška ugnis“, „leopardų“ patekimas į keblią padėtį dėl kitų „leopardų“, jau išlaisvintų kaimų paėmimas su tragiškomis pasekmėmis kitiems daliniams…
– … Tiktai pietinės vadovybės spaudos atstovė ponia Humenyuk nuoširdžiai įsitikinusi, kad nebūtina skelbti, jog tam tikras kaimas jau užimtas, nes apie tai sužinos orkai. Kartais išeina, kad orkai tai žino, kad kaimas buvo jų ir tapo mūsų. O va mūsiškiai ne visada žino.
Taip, tu visiškai teisus dėl koordinavimo. Bet vėlgi žiūrint, su kuo lyginsi. Jei su tuo, ką turėjome pernai, tai dabar – „dieviško“ lygio koordinacija. O jei lyginsi su tuo, ko iš tikrųjų reikia, tai dar reikia padirbėti. Ypač žvalgybai. Tiek brigados, tiek bataliono, tiek ir vietinei. Nes būna, kad žvalgyba kažkodėl pateikia informaciją, pavyzdžiui, apie beveik tuščią atraminį punktą, kuriame yra tik vienas pėstininkų skyrius be technikos. Jų išmušimui išsiunčiamas atitinkamas vaikinų kiekis, ten pasitinka bent pilnas būrys, ir dar su tankeliu. Taip pat klaidos informacijoje, kur jau išminuota, o kur ne.
Baisiausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad mes mokomės eigoje. Kaip 2014-aisias sakė tuometinis mano kuopos vadas „Aidare“ Ihor Lapin „Zola“, kas yra profesionalus karys? – išgyvenai tris mūšius, jau karys“. Kai tokiu būdu tenka tapti profesionaliais kariais, tai didelė kaina.
Raketų koziris ir pralošimas aviacijoje
– Jau kelintą kartą užsiminei, kad rusai turi nemenką pranašumą aviacijoje. Neseniai girdėjau vieno iš ekspertų versiją, kad, suprasdama šias objektyvias realijas, mūsų vadovybė bando kažkaip pakeisti aviacijos trūkumą naudodama „Storm Shadow“, kitas raketas ir artilerijos sviedinius, kurie padeda mums daužyti rusijos sandėlius ir užnugario pozicijas. Kiek tai įmanoma palyginti su priešo aviacijos efektyvumu?
– Tai dvi skirtingos istorijos. Jų aviacija pirmiausia trukdo mūsų puolantiems daliniams. Šarvuotai technikai pulti labai sunku, ir dar kai tai gali daryti ne visur, o tik ten, kur jau išminuota. Ir kai čia pasirodo [priešo] lėktuvėlis, joks Storm Shadow neišsprendžia tokio uždavinio.
Artilerija – dalinai sprendžia. Mes artilerija taip pat bandome gaudyti jų šarvus jiems pereinant iš antrosios gynybos linijos į pirmąją. Ir, beje, gaudome gana efektyviai.
Būtent kaip tik čia ir glūdi esmė tiekimo kasetinių sviedinių, kuriuos Baidenas anonsavo kaip saldainius pasaldinti mums nemalonų Vilniaus samitą (viršūnių susitikimą).
Pasakysiu ciniškai: samitas ne paskutinis, o kasetinių sviedinių mums prireikė vakar. Jie yra pačiu laiku, kad naikintų priešo šarvuočius atviroje vietovėje. Dabar tai bus galima daryti daug kartų efektyviau.
O „Storm Shadow“ – tai kaip tik ginklas, kurį pavadinčiau beveik idealiu. Tai puikios, labai protingos raketos. Dar konstruojant jie buvo specialiai nusmailinti, kad prasiveržtų pro sovietų/rusų oro gynybą. Jie puikiai ją apeina ir labai tiksliai pataiko į taikinį. Šios raketos turi vieną trūkumą, tačiau jis labai reikšmingas: kiekviena raketa kainuoja 2 milijonus dolerių. Ir iš to seka, kad jų mums duos tikrai ne šimtais, o duok Dieve, jei dešimtimis.
– Kitas viršūnių susitikimo Vilniuje rezultatas – prancūzai mums duoda 50 SCALP raketų, kurios yra britų „Storm Shadow“ atitikmuo. Ir jie paskelbė kiekį – 50.
– Manau, kad prieš tai britai mums davė maždaug tiek pat.
Galbūt kartu pasieks šimtą vienetų. Todėl Storm Shadow/Scalp panaudojimui kiekvieną kartą bus labai sunku pasirinkti taikinį. Tai turėtų būti tik toks taikinys, kurio vertė realiai yra 2 mln. Ir tas sprendimas dėl panaudojimo priimtinas vyriausiojo vado lygiu.
Todėl jis yra visiškai nepalyginamas su kasdienio naudojimo masiniais ginklais. „Storm Shadow“ – Čongaro, Krymo tiltams, kitiems strateginiams objektams.
Geros žinios iš puolimo
– Grįžkime prie tavo turimų gerų naujienų ir išvadų.
– Vyksta keistas dalykas, paradoksalus karinės strategijos požiūriu. Pirma, mes ir toliau tęsiame puolimą, kiekvieną dieną pasistumiame pirmyn. Atsižvelgiant į dabartinį resursų santykį, to neturėtų būti. Būtent, visiškai dominuojant priešui danguje, 10 ir daugiau kartų. Ir pagal iššautų sviedinių santykį pirmauja priešas (nors visiškai pagrįstai galime teigti, kad mūsų artilerija daug profesionalesnė ir tikslesnė).
Antra gera žinia yra ta, kad priešo nuostoliai yra daug didesni nei mūsų. Tai vėlgi prieštarauja teorijai. Juk dažniausiai ta pusė, kuri puola, netenka daugiau.
Tai prie klausimo, kaip jie (rusai) kovoja. Kiekybe jie vyrauja, o kokybe objektyviai nusileidžia mums.
Beje čia turime pranašumą jau ne dėl tautinio didvyriškumo ir partizaninio karo, kaip buvo pirmosiomis karo savaitėmis. Dabar kaunasi dvi reguliarios armijos, naudodamos absoliučiai klasikinius metodus, kaip ir Antrajame pasauliniame kare. Ir pasirodo, kad priešas tai daro prasčiau nei mes.
Ir tai, pabrėžiu, vyksta priešingai teorijai. Mes vėl darome tai, ko dar niekas nedarė iki mūsų.
Visų pirma,
Viena iš mūsų vilčių yra susijusi su tuo, kad išmušime jų rezervus.
Tie iš antrosios linijos nuolat juda į priekį, kad atstumtų mus nuo pirmosios. Jų čia tiek žmonių suvaryta, kad žmonių mažėja pamažu. Tačiau rusijos technikos mažėja daug greičiau, nei jų gynybos pramonė spėja ją atnaujinti. Jų tempai – per mėnesį pagamina iki 20 naujų tankų. Ir iki 70 tankų jie sugeba iškonservuoti, pakelti iš sandėlių. Na, tegul būna 100. O mes per savaitę sudeginame maždaug šimtą vienetų šarvuotos technikos. Ir šis disbalansas suteikia mums šansą. Kuo toliau, tuo daugiau apnaikiname jų įrangos.
Kitas dalykas, kad mūsų technika taip pat ne iš kompiuterinio žaidimo, kur galima ją padaryti amžiną. Deja, mes taip pat prarandame.
– Bet kiekviename naujame pakete amerikiečiai mums pateikia „Bradley“, kaip suprantu, vietoj prarastųjų.
– Tiesą sakant, pagal mums tiekiamų naujų siuntinių kiekį galite apytiksliai suprasti, kiek jų per šį laikotarpį prarandame. Ir, beje, atsižvelgiant į karo veiksmų mastą, tie skaičiai visai nėra didžiuliai.
Ir turime įvardyti vieną žodį, kuris fronte tiesiog sukelia pykčio priepuolius – tai „Lancet“. Rusijos atakos nepilotuojamas orlaivis „Lancet“ iš tikrųjų buvo pateiktas. Taip, tai visai ne „stebuklingas super ginklas“, bet, deja, rusams tikrai pavyko sulipdyti bent vieną veiksmingą ginklą. Tiesą sakant, du. Dar ir sklendžiančias sparnuotąsias bombas (rusijos oro pajėgų naudojamos modifikuotos KAB-500 aviacinės bombos). Ačiū Dievui, jų nėra tiek daug. O „lancetų‘ jie prištampavo daugybę, ir tie dronai šiuo metu kelia daugiausia problemų mūsų šarvuotai technikai.
– Apžvelgę „DeepState“ žemėlapį už pastarąsias tris savaites Taurijos kryptimi terandam tik vieną išlaisvintą gyvenvietę.
– Čia yra niuansas. Pasikeitimų žemėlapyje tikrai labai mažai. Vienas Harvardo politologas paėmė skaičiuotuvą ir nustatė, kad tokiu tempu, matote, po 16 metų išvaduosime Krymą. Tokiems protuoliams mūsų sąjungininkai britai neseniai paskaičiavo, kad per pirmąsias 4 ar 5 puolimo savaites išlaisvinome daugiau teritorijos, nei Rusija užėmė per pastaruosius 6 mėnesius.
Bet tiek to. Tiesą sakant, man atrodo, kad tai yra šiek tiek neteisingas požiūris – žiūrėti į linijinius kilometrus arba skaičiuoti kvadratinius kilometrus, kaip daro mūsų atstovai spaudai (kvadratinių gaunasi daugiau).
Faktas yra tas, kad karo metu atstumai nėra linijiniai. Neseniai kažkas labai džiugiai man pranešė: „Ar žinai, kad mūsiškiai yra už 5 kilometrų nuo Donecko?!“ – „Žinau, buvau ten 2014-aisiais, mes taip pat buvome už 5 kilometrų nuo Donecko“. Kare yra kilometras, kurio neįmanoma įveikti metų metus arba kurį galima sugriaužti per mėnesį. O toliau už jo atsiveria tušti kilometrai. Pavyzdžiui, kai mūsų „Aidar“ 2014 metais užėmė Ščastją (miestas Luhansko srityje), situacija buvo tokia mozaikiška, kad sąlyginę fronto liniją iškart perkėlėme 90 kilometrų. Arba imkime „Prigožino žygį“ – prisiminkime, per vieną dieną į Rusijos gilumą jie nuėjo 800 kilometrų.
Tai yra, tie, kurie matuoja kilometrais, nesupranta, kad visa kariuomenė susitelkusi gana siauroje juostoje. Toliau už jos yra tuščias užnugaris, o viskas vyksta toje linijoje. Galima ją spausti ištisus mėnesius, o kai ji neatlaiko, per kelias dienas išlaisvinamos didžiulės teritorijos.
Todėl, manyčiau, geriau akcentuoti ne kilometrus, o tai, kiek užimta priešo atramos punktų. Na ir tai, kas iš tikrųjų pranešama, kiek nuostolių priešas patiria per dieną. Tada kalbėtume kiek procentų pirmosios gynybos linijos yra sunaikinta ir kiek sunaikinta rezervų.
O kaip tik rezervų naikinimo kontekste laba džiugina Bachmutas.
Bachmute mes juos (rusus), galima sakyti, pagavome tiesiog į gaudyklę. Jų propagandos gaudyklę.
Kariniu požiūriu jiems vertėtų iš ten išeiti. Bet jie dar neišeis. Jiems dar labai toli iki kito „sudėtingo sprendimo“. Ir tai tik mūsų labui.
Faktas yra tas, kad Bachmutas – ypač tokioje padėtyje, kurioje jis yra dabar – nėra ypatinga karinė vertybė. Tai griuvėsiai. Tiesą sakant, kai jie (rusai) po kvartalą „išspaudinėjo“ iš mūsų Bachmutą, jie sunaikino beveik viską, kas buvo jiems priešais. Tačiau jų propagandoje „Artiomovsko išlaisvinimas“ yra vienintelė pergalė per pastaruosius metus. Paskutinį kartą palyginti didelį Ukrainos miestą Lisičanską rusai užėmė 2022 metų liepos 7 dieną. Ir galiausiai jie paėmė Bakhmutą, paguldė dėl jo 100 tūkstančių žmonių. Iš tikrųjų pergalė kariniu požiūriu yra labai reliatyvi. Bet formaliai trispalvė stovi, žemėlapyje parašyta „Artiomovskas“. Ir po poros mėnesių grąžinti mums – kaip mazgote per marmūzę. Tai būtų visiška propagandos nesėkmė. Ir todėl dabar mums jo neatiduos.
Bet aš tikrai nenorėčiau, kad mes jį greitai paimtume. Nes mums dar geriau, kad rusai kuo ilgiau gintų Bachmutą ir mėtytų, mėtytų ten savo rezervus. O mes juos permalsime.
Šiuo metu vien Bachmute yra 50 000 orkų. Suprantu, kad orkų apskritai yra daug. Tačiau 50 000 – ir jiems gan esminė bendrojo fronto dalis.
Rusams, mūsų laimei, prasideda „Triškino kaftanas“: kai reikia nukirpti vieną rankovę, kad prisiūti kitą. O jei į Bachmutą suvarė 50 tūkstančių, vadinasi, iš kažkur paėmė. Ir paėmė tikrai ne iš Pamaskvės – Prigožinas parodė, kad ten rezervų nėra. Jie paėmė juos iš kitų fronto sektorių.
Todėl šia prasme Bachmutas mums yra tiesiog radinys. Tegul gina „Artiomovską“, ir kuo daugiau jų ten parišime, tuo geriau.
– Ten juos permalinėti – alinantis darbas, susijęs ir su mūsų nuostoliais.
– Tai labai sunkus darbas. Ir šiam darbui šiuo metu, sakyčiau, dar tik baigiasi paruošiamasis etapas. Kad šis darbas, ši „mėsmalė“, skirta orkams naikinti, veiktų visu pajėgumu, būtina kontroliuoti dominuojančius aukščius abiejose Bachmuto pusėse. Prie Kliščivkos (iš pietinio flango ) mes jau juos paėmėme, įsitvirtinome, o prie Berkhivkos (iš šiaurės) dar dėl jų kovojame.
Vyksta baisios, žiaurios pjautynės. Ne dėl gyvenviečių. Kaip tik nei Kliščivka, nei Berkhivka kariniu požiūriu neįdomūs. Kliščivka yra žemumoje, ji visiškai peršaunama. Kova vyksta už kiekvieną aplink juos esantį metrą. Prie Berkhivkos mūsiškiai dar tik rengiasi pulti.
Tačiau šis procesas tęsiasi. Ir kai iš abiejų pusių dominuojančios aukštumos bus visiškai mūsų, tada turėsime melstis, kad, neduok Dieve, jų kariškiai neįtikintų vadų „pamiršti“ propagandą ir trauktis (juokiasi ) .
Kur atsitraukia rusai?
– Bet yra ir krypčių, kur rusai vykdo puolamuosius veiksmus. Serebriansko girininkija, Dibrova kaimas.
– Ten jie bando mums kažką panašaus padaryti, kad atitrauktume rezervus. Tai Svatovo-Kreminos linija, Lymano ir Kupjansko kryptys.
Tai, kas ten vyksta, stebina daugelį. Lygtai jie aklinai gintųsi. Tarsi jiems būtų svarbiausia, kad mes niekaip neperpjautume „Surovikino linijos“ [Zaporižės kryptimi] . O jie kažkodėl bando įžūliai pulti Slabadų Ukrainą (Slobožanščinoje).
Apie ką kalbam? Jie (rusai) nėra visiški idiotai. Jie puikiai supranta, kad dabar apie jų rimtą puolimą nėra nė kalbos, jie neturi tam resursų. Ir iš tikrųjų jų pagrindinė užduotis yra išlaikyti Pietų frontą. Būtent dėl šios priežasties jie imasi vietinio puolimo Slabadų Ukrainoje (Slobožanščinoje), kad mes čia permestume rezervus.
Rusijos problema yra ta, kad mes ne šiaip puolame, bet kol kas puolame net ne puse jėgų, kurias apskritai ruošėme šiam puolimui. Jie iš tikrųjų tai žino. Ir jų užduotis – pasirūpinti, kad į Slabadų Ukrainą (Slobožanščinoje) perkeltume bent kelias brigadas. Tada tos brigados negalėtų tinkamu momentu išvykti sustiprinti Zaporižės krypties.
Pažiūrėkime, kiek tai rusams pavyks. Prieš tris savaites jie pradėjo nesėkmingai. Tada Ukrainos ginkluotosios pajėgos juos atmušė tik tomis pajėgomis, kurios ten jau buvo anksčiau. Tai yra, nereikėjo naudoti rezervų. Tačiau per pastarąsias dienas jie padarė tam tikrą pažangą. Bijau, kad skylę teks užkamšyti. Tai yra, kažką iš rezervų teks mesti ten.
Placdarmas kairiajame Dniepro krante
– Vienos vietos žemėlapyje Taurijos kryptimi, kur vyksta mūšiai, negaliu nepriminti – tai Antonivkos tiltas. Nors mūsų oficialūs asmenys stengėsi kiek įmanoma vilkinti šios informacijos paskelbimą, tačiau, kaip sakoma, adatos maiše nepaslėpsi: mūsų daliniai kurį laiką laikė ir turbūt tebelaiko placdarmą po tiltu kitoje Dniepro pusėje….
– Tebelaiko. Jis sumažėjo.
– Kaip ten situacija?
– Ten iš tikrųjų buvo dvi zonos – tilto zona ir viešbutis [kontroliuojamas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų]. Deja, orkai viešbutį nuspaudė, bet iš patiltės taip ir neišmušė. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip ten vaikinai atlaiko tikslinį bombardavimą.
– Pavyzdžiui, atskrido „Iskander“, pataikė ir ta tilto dalis buvo sugriauta.
– Manau, kad dabar jau niekas netrukdo paaiškinti dalykus, apie kuriuos žinojome dar prieš puolimo pradžią. Faktas yra tas, kad „planas A“ buvo ne pralaužti tris rusų gynybos linijas Zaporižėje, o tik įvelti orkus į mūšius tose linijose. O iš tikrųjų buvo planuojama patekti iš dešiniojo Dniepro kranto į kairįjį krantą per placdarmą. Ir kad taip neatsitiktų, orkai susprogdino Kachovkos užtvanką .
Dėl to visi įvykiai atsidėjo mažiausiai mėnesiui. Bent jau mėnesiui, o gal ir daugiau.
Bet yra niuansas. Visgi vasara gana karšta, ir dirva po truputį džiūsta. Dirvožemyje dar liko daug vandens, todėl vikšrinė technika iš esmės ten dar negali pravažiuoti. Net ratinė dar nepravažiuoja. Bet atrodo
Jei toliau tęsis tokie vasaros karščiai, po kurio laiko dirva išdžius, ir placdarmo kairiajame Dniepro krante idėja vėl atgis.
Matyt, tai pagrindinis orkus naktimis kamuojantis košmaras.
Nugriovę užtvanką, užvertę daugybę savo technikos ir nemažai savo žmonių, jie supranta, kad jeigu mes ten įsitvirtinsime, jiems nepakaks jėgų sustabdyti puolimą būtent iš tos pusės. Jokių įtvirtinimų ten nėra.
Vadinasi, jei mes užeitume iš dešiniojo kranto į kairįjį ir jau ne specialiųjų pajėgų, o didelėmis technikos pajėgomis, tai iš tikrųjų aplenktume visą Surovikino liniją, patektume į jos galą, ir tada ten viskas griūtų. Tada būtų galima manyti, kad mūsų puolimas pasmerktas pergalei. Tik klausimas, ar viskas pas juos pabirs iš karto, ar išvaduosime Chersono ir Zaporižės sritis, o dėl Mariupolio ir Krymo dar teks pakovoti.
Betgi ar dirva pakankamai išdžius, ar ne – prognozuoti nesiimu.
Tikėjimas puolimu 1.0 ir didelės rusijos mobilizacijos grėsmė
– Apibendrinant šį klausimų bloką. Iš savo draugų karių, esančių antroje linijoje Taurijos kryptyje, išgirdau tokią versiją, pagrįstą tuo, ką jie mato: puolime mūsų kariuomenė atsirėmė į sieną, didžiuliai minų laukai, galingas rusijos aviacijos pasipriešinimas. Galbūt verta pagrindines pastangas perkelti į naują puolimą – nukritus lapams bus lengviau pamatyti priešą, dar ateis papildoma ginkluotė? Maždaug tą patį rašo ir karinis ekspertas Kostjantyn Mašovec su savo firmine pesimistine veido išraiška: žinoma, galima ir toliau bandyti kaktomuša pralaužti tą pirmąją gynybos liniją. Bet ar buvo toks mūsų vadovybės planas šiai vasarai? Ar nevertėtų sugalvoti ko nors originalesnio nei per kiekvieną 100 metrų brautis savaitę su dideliais nuostoliais? Taigi klausimas tau: galbūt šios situacijos sprendimą vertėtų atidėti rudeniui?
– Aš tai vis tiek taip toli nesiekčiau. Kaip sakė Žvaneckis: „Jūs dar praeitą kartą neatsėdėjote“. Man atrodo, kad dar anksti laidoti šį mūsų dabartinį puolimą.
Mintis, kad geriau veikti rudenį, nelabai koreliuoja su orais, nes dažniausiai pas mus rudenys būna lietingi. Trauk devynios juos, tuos lietingus. Puolimas nesiliauja ir dabar. Ir neįtraukta, kartoju dar kartą, nė pusės jėgų. Taip, jis labai lėtas – daug lėtesnis nei visi norėtų. Bet, nepaisant visko, jis vis tiek vyksta. Taigi negalvokime apie puolimą 2.0, kol nesibaigė puolimas 1.0.
– Man susidaro įspūdis, kad šio puolimo 1.0 procese artėjama prie taško, kai lūžio momentu galėtų tapti rezervų trūkumas. Ir dabartinę situaciją galima pavadinti rezervų naikinimo karu.
– Tai išsekinimo karas. Ir vienas iš nedaugelio mūsų privalumų yra asmeninės sudėties pranašumas.
Šiuo metu turime daugiau žmonių ir stengiamės tuo pasinaudoti. Taip pat stengiamės pasinaudoti tuo, kad rusijos šarvuota technika naikinama greičiau nei ją atnaujina.
Tiesą sakant, tai yra viena iš nepaskutinių priežasčių, kodėl nusprendėme pulti dabar. Jau sakėme, kad tai yra mūsų brangių sąjungininkų pageidavimas. Tačiau toli gražu ne viskas susiveda į tai. Dar vienas veiksnys – rusijos mobilizacijos pajėgumai.
Kažkodėl daugelis įsivaizduoja, kad rusai gali sutelkti tiek žmonių, kiek nori. Na, teoriškai taip, jie gali surinkti ir milijoną žmonių, ir du milijonus. Tačiau klausimas – per kokį laiką? O kuo juos apginkluoti, kaip išmokyti?
Kiek jie geba paruošti, jau matėme per praėjusią mobilizaciją (2022 m.). Ramiu karo meto režimu – apie 20 tūkst. per mėnesį, maždaug tiek jie mobilizuoja ir po truputį ruošia. Tai žymiai mažiau nei mes išmušame per mėnesį. O kai jie bandė atlikti galingą vienkartinę mobilizaciją, prie ko privedė ta banga? Jie surinko 400 000 ir tuo metu jų sistemą iš tikrųjų ištiko kolapsas. Tokį kiekį ji vos suvirškino. Mažiausiai šimtas tūkstančių jų išvyko be jokio pasiruošimo, beveik be įrangos. Dabar skaičiuojame, kad jų šaukimo sistemos pajėgumas yra 200, daugiausiai 250 tūkstančių vienkartinio šaukimo, kurių parengimo ciklas trunka apie keturis mėnesius.
Taigi šiuo metu matome, kad strateginio rezervo rusijos federacijoje nėra. Jie dabar negali mestelti ko nors iš rusijos čia į frontą, todėl žaidžia su okupuotose teritorijose esančiomis dalimis.
Tačiau jie pajėgūs rudenį surengti dar vieną mobilizacijos bangą, daugmaž panašią, kaip ir pernai. Ir net 200 tūkstančių šviežių mobikų vienoje bangoje – tai baisoka.
Tai viena iš priežasčių, kodėl puolame būtent dabar. Bandome suspėti iki tol, kol jie neįvykdys dar vienos masinės mobilizacijos
Praėjusiais metais – ne dėl mūsų klaidų, ne dėl mūsų kaltės, o dėl to, kaip buvome aprūpinami ginklais ir technika – iš tikrųjų galime sakyti, kad mūsų sąjungininkai suteikė orkams laiko mobilizuotis. To buvo galima išvengti aprūpinus Ukrainą puolamaisiais ginklais. Ir dabar kalbėtume visai kitomis temomis. Bet faktas yra tas, kad rusams buvo duota laiko. Ir jų praėjusių metų rudens mobilizacija užtęsė šį karą mažiausiai metams. Mažiausiai.