Rusijos silpnoji vieta yra ne „mėsa“.  o „geležis. Kaip Ukrainą paveiks „Hamas“ karas prieš Izraelį? Kaip ukrainiečiai suklydo dėl „separatistų“? Kaip ir kodėl Ukraina reikėtų ruoštis D. Trumpo pergalei JAV 2024 metais?

Apie visa tai spalio 11 d. „Novynarnia “ redaktoriaus Dmytro Lykhovij pokalbio su kariniu ir politikos analitiku Evgen Dykyj tekstinės versijos („Novynarnia “ paskelbtos spalio 17 d.) II dalyje.

Pokalbio I dalį skaitykite čia —>

(E.Dykyj: Rusija dabar – kaip Reichas 1944 metais tęsinys)

Rusijos „mėsa“ ir „geležis“

– Jei rusijos mobilizacija praėjusį rudenį, kaip tu sakei, metams prailgino karo trukmę, tai kiek dar prailgins šių metų mobilizacija? Nors yra sakančių, kad rusijos federacija gali atidėti tikrąją mobilizaciją iki 2024 metų pavasario, jau po putino rinkimų…

– Na, tiesą sakant, nesu girdėjęs apie mobilizacijos rusijoje atidėjimą pavasariop. Prieš tai jie kalbėjo apie sąsają su rudens rinkimais… Bet atsižvelgiant į tai, kaip rusijoje vyksta „rinkimai“ – o tai tėra grynas formalumas, „procedūra labiau biurokratinė nei demokratinė“ – nemanau, kad mobilizacija būtų atidėta. Be to, dar nemačiau, kad būtų paneigta informacija apie Šoigu šių metų rugsėjo įsakymą surinkti 200 tūkstančių „mobikų“.
Ir skaičius 200 tūkstančių man atrodo labai realus. Nes kai pernai jie sugriebė 400–450 tūkstančių, [rekrūtavimo į rusijos ginkluotąsias pajėgas] sistema iš tikrųjų žlugo. Ji, galima sakyti, paspringo ta žmonių mase.

Mūsų Vyriausiosios žvalgybos valdybos skaičiavimais, rusų realios mobilizacijos sistemos pajėgumai – nepainioti su bendru mobilizacijos rezervu – tik apie 200–250 tūkstančių. Štai kiek galima sugriebti ir apdoroti, atvežti į poligonus, aprengti, pamaitinti, paskirstyti po vienetus ir pan. Ciklas nuo šaukimų išdalijimo iki tų „mobikų“ pasirodymo fronte paprastai trunka šešis mėnesius, o pagreitintas – keturis mėnesius.
Tiesą sakant, abejoju, ar jie galėtų atidėti savo naują mobilizaciją iki pavasario. Jiems tai būtų labai rizikinga. Faktas yra tai, kad rusija dabar susiduria su ūmia krize fronte, įskaitant žmogiškuosius rezervus. Priminsiu, kad jie keturias oro desanto divizijas privertė kaip paprastus pėstininkus apsikasinėti ir atmušinėti mūsų puolimą. Ir pikti liežuviai, tokie kaip Cooper, teigė, kad iš tų keturių vienetų dviejų nebeliko. Per vieną kovų mėnesį.
Ir rusijos strateginių aerodromų apsaugą taip pat išsiuntė į frontą. Tai rodo, kad okupantams čia trūksta žmonių. Todėl būtų logiška, kad jiems kuo greičiau reikia surinkti naujus 200 tūkstančių.
Ir čia turiu pasakyti, kad, deja, mes esame priversti reaguoti į jų mobilizaciją savo mobilizacija. Kitos išeities tiesiog nėra. Kai kuriuos dalykus kompensuoja tik kiekybė, ne kitaip. Aritmetikos neapgausi.
Taigi, kalbant apie ateinančius mėnesius ir metus, sakyčiau, kad

Jų (rusijos) silpnoji vieta yra ne „mėsa“. jų silpnoji vieta yra „geležis“.

Jie negali atnaujinti savo technikos tokiu pačiu tempu, kokiu jie kas keturis mėnesius geba surinkti 200  tūkstančių „mobikų“. Jų „geležis“ greitai tirpsta, bet labai lėtai atsinaujina.
Atrodo, kad tai kontrastuoja su tuo, kiek jie rusijos federacijoje nuolat visko prikniedija. Kiek jie jau prikniedijo tų sumautų „lancetų“, kurie, tiesą sakant, jau tikrai įkyrėjo mūsų gynėjams jų pozicijose.
Ir ne, iš tikrųjų nekontrastuoja. (…) „lancetai“ ir „orlanai“ – tikri rusiški gaminiai. Jie gavo iš Irano licenciją „šachedams“. Tačiau net ir jų proveržis dronų gamyboje (kuris jiems jau pavyko, o mums dar ne) tapo įmanomas dėl to, kad dronus galima kniedyti vien tik civilinės rinkos komponentų sąskaita. Atmetus sprogmenis, kiti komponentai, įskaitant visą elektroniką, yra dvejopos paskirties prekės. Taigi, čia rusai rado galimybę apeiti sankcijas ir įsigyti tuos komponentus per trečiąsias šalis.
Bet visai kiti reikalai dėl technikos, visiškai priklausomos nuo karinių technologijų. Pavyzdžiui, banalūs guoliai tankams. Nutaikymo galvutės jau nebe „šachedams“, o raketoms. Iš buitinių procesorių jų nepadarysi. O karinių technologijų pervežimus kontroliuoti lengva, todėl sankcijos čia veikia. Tad tiesiogiai karinės produkcijos rusijos federacijai netiekia niekas, išskyrus Baltarusiją, Šiaurės Korėją ir Iraną.
Gaila, kad rusai jau įsidiegė masinę konvejerinę dronų gamybą. Deja, mes – ne. Neseniai sužinojau, kad Ukrainoje jau yra daugiau nei 200 skirtingų kompanijų, gaminančių dronus, ir iš tikrųjų pasidarė liūdna… Net jei jų tebūtų 20, ir būtų pasirinkti penki dronų modeliai, tai tie penki turėtų būti surenkami ant konvejerių. O kai turime 200 kompanijų, gaminančių 200 dronų modelių, ir pateikiama 50 iš jų… Na, situacija šiaip sau.
Bet aš vis tiek kalbu apie tai, kad net geriausi dronai nepakeičia nei klasikinės artilerijos, nei tankų. Ir paaiškėjo, kad būtent todėl rusai patyrė nesėkmę. Būtent šio resurso stygių, mano nuomone, jie kitais metais turėtų justi katastrofiškai.

Taip pat skaitykite: E.Dykyj: Karinių techninių resursų rusijai belieka daugiausia vieneriems karo metams

 Izraelio pamokos ir karo su „Hamas“ pasekmės Ukrainai

 – Siūlau pereiti prie paskutinio skyriaus – Izraelio. Ankstesnėse mūsų programose ne kartą raginai atsigręžti į Izraelio patirtį pasirengime karui, karinėje gamyboje, pasikliovime savo galimybėmis ir pan. Tačiau spalio 7 d. įvyko netikėtas „Hamas“ išpuolis, nukovęs daug aukų (iki spalio 16 d. – daugiau nei 1400). Kaip tai tapo įmanoma Izraelyje? Ir bendras klausimas: karo Izraelyje pamokos ir pasekmės Ukrainai.

– Tarp pamokų yra ir pozityvo ir negatyvo.
Tiesą sakant, man taip pat yra šokas, kaip jiems taip netikėtai galėjo nutikti.
Nežinau, kokia yra tikroji šios grandiozinės jų pačių nesėkmės istorija. Arba tai buvo specialiųjų tarnybų klaida, ir jie to nesusekė. Arba žvalgybos tarnybos susekė, bet politikai netikėjo.
Galbūt ši istorija panaši į mūsų, kai mus įspėjo, žemėlapiuose matėme strėliukes, bet norėjome šašlykų. Taigi, galbūt Benjaminas Netanjahu taip pat norėjo šašlykų. Ir galbūt jis labai rėmėsi savo susitarimais su putinu ir sveiku protu, kuriuo ir mes labai pasitikėjome.
Galbūt ir Izraelyje padaryta nepakankamai. Nors man sunku suvokti, kaip, pavyzdžiui, Mosadas galėjo tokio reikalo pilnai nematyti.
Arba yra tarpinis variantas – kai viską matė, bet neteisingai interpretavo. Tada tai taip pat gali būti variantas, panašus į mūsų…

– Taip, kiek žinome, daugelis mūsų karinių vadų manė, kad rusijos puolimas vyks tik Donbase.

– Tačiau bet kuriuo atveju sunku suprasti, kaip tiek daug žmonių pramiegojo „Hamas“ pasiruošimą atakai Izraelyje. Visiškai pramiegojo. O tie (palestiniečiai) vykdė didelio masto pratybas, netgi statė Izraelio kibucų modelius ir juose treniravosi operacijai.
Tačiau dabar vargu ar verta gaišti laiką ieškant kaltininkų. Izraelyje pasibaigus karo veiksmams bus labai išsamus tyrimas. Visuomenė to nepaleis.
Ir kai sužinosime apie rezultatus, turėsime dar kartą priminti, kad

Ukrainoje šis darbas taip pat buvo atidėtas iki pergalės. ir po pergalės jis turi būti labai išsamiai nuveiktas.

Kalbant apie Izraelį, mūsų tikrai neapgaus visiškai idiotiška sąmokslo teorija. Nes aš jau mačiau internete kai kuriuos mūsų lyderių rafinuotumus, jog iš tikrųjų Izraelis viską žinojo, bet sąmoningai leido, bla-bla-bla. Tai nesąmonė. Mes turėtume visiškai nesusigaudyti, kas yra Izraelio visuomenė. Ten niekas niekada neleis tūkstančiams savo bendrapiliečių mirti dėl bet kokio politinio tikslo. Jų pirmasis politinis tikslas visada yra išgelbėti kiekvieno žydo gyvybę, ir tik tada visa kita tuo remiasi.
Turime daug paralelių su Izraelio karu. Įskaitant automatų padalinimą, kai buvo atidaryti sandėliai ir ten bėgo ne tik rezervistai, bet ir paprastieji piliečiai, kur gavo ginklus. Man tai labai primena vasario 24-ąją Kyjive. Tuo metu aš pats stovėjau tokioje eilėje prie policijos vyriausiojo komisariato.
O antrą dieną Izraelyje prasidėjo planuotas dislokavimas – į savo dalinius su visa įranga atvyko 60 tūkstančių rezervistų, trečią dieną buvo jau 150 tūkstančių rezervistų, dabar jau yra 400 tūkstančių. Pilnai pašauktų, be chaoso ir netvarkos.
Tai mobilizacijos sistema! Į karinius komisariatus bėgti nereikėjo. Jie nėra paprastai priskirti abstrakčiam mobilizaciniam rezervui, kaip, grubiai tariant,  mudu.  Jie yra iš anksto priskirti konkrečiam vienetui, konkrečiai pozicijai. Jie žino, kur turi atvykti – nebūtinai net į dislokavimo punktą, bet į išskleidimo vietą.
Mes turėjome tokią mobilizacijos sistemą tarp „Aidaro“ veteranų. Buvo savas telegramų kanalas vardu „Zola šucher“. Juo buvo perduodamos mūsų, kelių dešimčių kovotojų, vidinės komandos, kur rinktis. O Izraelyje toks dalykas yra valstybiniu lygmeniu, šimtams tūkstančių žmonių.
Vėlgi, jie namuose turi viską, ko reikia. Rezervistui nereikia pirmiausia kažkur vykti ir ilgai laukti, kol ką nors gaus. O jis atidarė spintą, nusirengė civilinius rūbus ir apsivilko karinius, pasiėmė savo įprastą šautuvą ir išėjo kaip į darbą. Va kur galima ir būtina iš jų pasimokyti.

– O kokios pasekmės mūsų karui, geopolitinei situacijai?

– Yra trumpalaikių, yra ilgalaikių. Trumpalaikės – labiau negatyvios.

Kaip tai veikė žiniasklaidos srityje? Netgi Ukrainoje, kur mūsų pačių karas nesibaigia, Izraelis kelias dienas buvo svarbiausia tema visame informaciniame lauke, ir tik vėliau buvo užsimenama apie mūsų frontą… Nesakysiu, kad tai teisinga. Bet tai neišvengiama ir natūralu. Juk nusibosta visą laiką kalbėti apie tą patį. Ukraina ilgą laiką buvo pirmuosiuose pasaulio žiniasklaidos puslapiuose. Ir va jau pusantrų metų esame  antrame ir trečiame puslapiuose.
Akivaizdu, kad dėmesys mums palaipsniui blėsta, o kurį laiką pirmuosius puslapius užims Izraelis.
Lygiai taip pat yra – arba gali būti – tam tikra konkurencija dėl Amerikos pagalbos. Ne tiek dėl finansinės, nes ten iš tikrųjų yra pakankamai pinigų. Tačiau gali atsirasti tiesioginė konkurencija dėl ginkluotės ir karinės technikos.
Nors kol kas Izraelis tvirtina, jog iš visos Amerikos pagalbos jiems reikia tik sviedinių. Be to tie sviediniai jau yra Amerikos kariuomenės sandėliuose Izraelyje. Izraeliečiams dabar labai reikia tų sviedinių, todėl tie sviediniai pas mus neateis (o mums keletą kartų buvo pristatyta ne kasetinių JAV šaudmenų iš Izraelio). Bet iš tikrųjų tai mums nėra kritiška, nes mes jau gauname daugiausia kasetinius sviedinius, ir juos vis dar atveža iš už Atlanto.
Kaip ateityje keisis situacija su ginkluota pagalba? Pamatysime. Juk pati sunkiausia šio karo dalis dar laukia. Izraeliečiai greitai užbaigė „Hamas“ išstūmimo iš savo teritorijos ir jos išvalymo  operaciją. Tačiau dabar jiems kritiškai būtina patekti į patį Gazos Ruožą. Ir dabar nematau jiems jokių kitų galimybių, kaip okupuoti Gazos sektorių ir ten visiškai likviduoti „Hamas“.

 

Ir ta operacija kariniu požiūriu yra labai sudėtinga. Gazos Ruožas – tai teritorija, kurioje gyvena daugiau nei 2 milijonai gyventojų. Kaip pusantros Estijos.
Būtent šiuo požiūriu reikėtų vertinti ir „Hamas“.
Neteisinga terminologija dažnai klaidina. Net Konfucijus kažkada primygtinai reikalavo, kad viskas būtų vadinama teisingais vardais, nes kitaip tai baigsis karalysčių žlugimu.
Vienu metu mes labai apsigavome, kai žioplai pradėjome naudoti terminą „separatistai“ atžvilgiu tų, kurie antiteroristinėje operacijoje kovojo prieš mus. Nors ten buvo rusijos karinės dalys ir jų kolaborantai. Bet mes patys neįvertinome to konflikto lygio ir tam tikru mastu patys jį prijaukinome.

– Pamenu, kaip jau 2022-ųjų vasarį antiteroristinės operacijos, jungtinių pajėgų operacijos veteranai Bučoje jau degino rusiškos technikos koloną, bet vis tiek okupantus vadino „separatistais“.

– Taigi, taip mes dar kartą priminėme tą neteisingą terminologiją.
Tas pat ir su „Hamas“ vadinimu teroristais. Jie yra teroristai ta prasme, kad visiškai nepripažįsta karo įstatymų ir sukuria visišką chaosą. Tačiau, nepaisant to, kariniu požiūriu teroristai dažniausiai yra tam tikra pogrindinė grupuotė, kuri kažkur slepiasi, gamina bombas, susprogdina ar kažką nušauna. O „Hamas“ turi visavertę nedidelę kariuomenę. Tai grupė, kuri daugelį metų yra valdžioje teritorijoje, kurios gyventojų skaičius yra tik 3-4 kartus mažesnis už Izraelio gyventojų skaičių. Jie renka mokesčius, be to, jie pumpuoja daug pinigų iš tarptautinės pagalbos, jie turi savo gynybos gamybą ir turi kariuomenę – labai motyvuotą ir fanatišką, kurią daugiausia sudaro paaugliai ir jaunimas. Ir žinoma, kas yra paauglių žiaurumas ir fanatizmas, jei jie bus atitinkamai auklėjami nuo vaikystės… Šiaip, labai sunku kovoti su priešu, kuris yra giliai įsitikinęs, kad kai tik tu jį užmuši, jis iš karto pateks į rojų.
Taip pat reikia įvertinti ir tai, kad Gazos Ruožas yra ištisas miestas. Beveik vientisa miesto zona. O kas nutinka kariuomenei, kuri įžengia į svetimą miestą – tai galima prisiminti, pavyzdžiui, iš Grozno (Džohar Gala). Izraelio  IDF (Izraelio gynybos pajėgos) dabar turi užimti 20 Groznų.

O kalbame tik apie pietinį frontą, Gazoje. Tuo tarpu dar vidurnaktis. Dar nekovojama šiaurėje. Kol kas vyksta susirėmimai pasienyje, mūsų ATO stiliuje po 2015 m. Tačiau ten Izraelis turi ilgą sieną su Libanu ir Sirija – daug ilgesnę nei siena su Gazos Ruožu. O „Hezbollah“ yra daug galingesnė už „Hamas“. Tai visavertė armija, turinti viską, išskyrus aviaciją. Jie kontroliuoja visą Libano valstybę, kuri pagal mastą ir išteklius yra visiškai panaši į Izraelio valstybę. Ir Asado Sirijoje jie jaučiasi kaip namie,  nes iš tikrųjų jie buvo viena iš tų jėgų, kartu su maskoliais ir Iranu padėjusių Asadui išsilaikyti valdžioje.
O už jų Sirijoje, ne prie pat sienos, bet labai arti, stovi Islamo revoliucinės gvardijos korpusas Irane. Tai absoliučiai visavertė armija, kuri netgi turi savo aviaciją.
Ir „Hezbollah“ aiškiai perspėjo, kad nesikiš tol, kol Izraelis kariauja savo pripažintoje teritorijoje. Bet kai tik IDF kirs sieną su Gazos Ruožu, jie įsikiš ir įsitrauks į karą.
Tai reiškia didelę tikimybę, kad IDF teks vesti karą dviem frontais. Ir Šiaurės frontas gali būti ne mažiau sudėtingas nei Pietų.
Ir klausimas priklauso nuo to, kiek laiko truks šis karas. Bet kokiu atveju ne kelias dienas. Geriausiu atveju – kelias savaites, blogiausiu – kelis mėnesius. Bet tikrai ne metus, nes tenykščių šalių mastai to neleidžia…
1967–1970 m. tarp Izraelio ir Egipto vyko karas iki išsekimo, tačiau tai buvo mažo intensyvumo karas. Reguliarūs susirėmimai, bet nieko daugiau. Tiesą sakant, iš ten ir kilo terminas „karas kol išseks jėgos“.

– Taigi, kalba pakrypo ta linkme, kad karas Izraelyje bet kuriuo atveju gali būti daug ilgesnis, nei daugelis prognozavo, tad IDF operacija gali apsiriboti įprastais raketų ir bombų smūgiais bei niokojančiais apšaudymais.

– Nežinau, kas gali tai nuspėti. Nes matau Izraelio visuomenės dabartines nuotaikas. Ir aš nežinau, kas turėtų būti tuo Izraelio politiku, kuris dabar sakytų: „Ne, mes neturime eiti toliau.“ Yra labai šviežias aštrus skausmas, ir nėra ketinimo įšaldyti konfliktą palei fronto liniją. Po to, kas įvyko, jie siekia pašalinti ‚Hamas“, kad nebereikėtų su jais egzistuoti ir laukti naujų išpuolių.
Taigi, jei karas užsitęstų, kiltų klausimas, ar Izraeliui reikės daug daugiau Amerikos pagalbos. Ir tokiu atveju būtų tiesioginė konkurencija [tarp Ukrainos ir Izraelio].

Žinoma, galėtume pasakyti, kad dėdė Semas savo podėliuose turi tokį didžiulį kiekį visko, kad pakaks ir Izraelio karui, ir mūsų. Būtume teisūs. Tačiau yra vienas niuansas. Kažkur horizonte stūkso Kinija. O JAV kariuomenė jau oficialiai užsibrėžė tikslą būti pasiruošusi galimam karui su Kinija [dėl Taivano]. Dėl šios priežasties jie dabar labai atidžiai skaičiuoja, kas lieka jų sandėliuose. Konkrečiai per galimo karo su KLR prizmę.
Todėl, jei karas Artimuosiuose Rytuose užsitęs, gali kilti tiesioginė konkurencija dėl ginklų – kam klius kiekvienas konkretus „Bradley“?
Na, prie to dar neprieita. Dabar, priešingai, J. Bideno administracija bando susieti pagalbą Ukrainai ir pagalbą Izraeliui į vieną paketą. Jei tai pavyktų, tai būtų tikrai puikus žingsnis, kuris panaikintų trampistų bandymus torpeduoti pagalbą Ukrainai. Nes net ir užsispyręs trampistas nestos prieš pagalbą Izraeliui. Priešingai, jie labai palaiko Izraelį.
Bet nežinau, ar jie Kongrese neužsinorės padalinti tą paketą į du atskirus. Ankstesnis J. Bideno bandymas į paketą įtraukti pagalbą Ukrainai ir Taivanui buvo pralaimėtas. Nors vis tik

Ukrainos ryšys su karu Izraelyje yra daug artimesnis – dėl to paties priešo.

Visi supranta, kad „Hamas“ ir „Hezbollah“ nėra visiškai nepriklausomi. Visi supranta, kad už jų stovi Irano Islamo Respublika, be to, jie palaiko puikius santykius su rusija.
O, atitinkamai, rusija ir Iranas yra kariniai sąjungininkai. Iranas yra viena iš trijų pasaulio šalių, oficialiai tiekiančių ginklus rusijai. Dar dvi – okupuotoji Baltarusija ir Šiaurės Korėja.
Todėl vis dar yra tikimybė, kad šis Bideno fokusas su bendru pagalbos paketu bus sėkmingas, ir tada jis mums būtų labai naudingas.
Bet taip pat svarbu labai atidžiai stebėti rankas. Nes, žinoma, kad Kongrese dabar yra labai sunku dėl trampistų. Ir aš nepavydžiu mūsų ambasadorei Oksanai Markarovai, kuriai tenka dirbti beveik su  kiekvienu kongresmenu asmeniškai. Ir vis dar nežinoma, ar tai duos rezultatą.

– Jei trumpalaikės Izraelio karo pasekmės mums labiau yra neigiamos, tai ką tu turi omenyje sakydamas apie mums teigiamas ilgalaikes?

– Pagaliau paaiškėjo, kad yra nauja Blogio ašis. Ir kad ši naujoji Blogio ašis Ukrainos problemą sprendžia ne lokaliai.
Daugeliui Vakaruose mes vis dar esame buvusi rusijos kolonija, kuri kažkodėl atsiskyrė. Kolonija kratosi metropolijos – na, šaunu, mėgsta laisvę. Jei neatsikratys, metropolija ją pasiims atgal, tai liūdna, bet tai reiškia, kad tai yra jų tradicinė įtakos sfera. Tuo tarpu „Hamas“ ataka prieš Izraelį tą vaizdą visiškai sugriauna. Išpuolis prieš Izraelį pagaliau atskleidžia, kad egzistuoja blogio ašis, kuri priešinasi visam kolektyviniam Vakarų demokratiniam pasauliui: „Hamas“, Iranas, rusija, Šiaurės Korėja.
Ir tai, šiek tiek tolimesnėje perspektyvoje nei kitą mėnesį, kai visas informacinis laukas bus užpildytas Izraeliu, gali suteikti mums labai rimtų pranašumų.

 „Turime nustoti žaisti decentralizaciją karo metu“

Užduotis tikrai tapo labai sunki. Nors vis dėlto mano prognozė yra vidutiniškai teigiama.

– Kuo tai pagrįsta?

– Yra vienas kraštutinumas – tai trampistai, kurie iš viso mano, kad karinė pagalba Ukrainai turėtų būti nutraukta. Ji yra karinė, o ne finansinė. O kitas kraštutinumas – JAV kariuomenė, kuri pagaliau pradėjo kelti klausimą, kad karinę pagalbą reikia gerokai sustiprinti. Tegu vieną kartą tie ukrainiečiai būna apipilti viskuo, ko jie prašo, ir tada bus galima pažiūrėti, ar gerai jie kovoja, ar ne.
Aš duodu apie 5% [tikimybę] abiem kraštutinumams. Ir aš atiduodu 90 proc. už tai, kad po ilgų pokalbių ir kompromisų maždaug dabartinis palaikymo lygis bus išlaikytas ir kitais metais.
Dabar nesame pasirengę apsieiti be šios pagalbos. O tai, kas nutiks po metų, kai Trumpas bus išrinktas, kelia šiek tiek streso. Jungtinės Valstijos dabar yra tokioje nestabilioje padėtyje. Mums taip „pasisekė“, kad mūsų karas sutapo su giliausia mūsų sąjungininkų politine krize nuo XIX amžiaus. Na, deja, taip nutiko. Iš tikrųjų tai nesutapo, bet tai buvo vienas iš veiksnių, kurį mūsų priešai išskaičiavo.
Vienaip ar kitaip, tarkime, kad Trumpas bus išrinktas JAV prezidentu, ir darykime prielaidą, kad jis tikrai turės svertų iš karto uždaryti mums vožtuvą. Tokiam atvejui nuo šiol turime beveik visus garantuotus metus.

Pagal novynarnia.com 2023-10-17 22:34

Per šiuos metus turime pasiruošti momentui, kai galbūt būtų išrinktas Trumpas.

Vėlgi, turime ruoštis blogiausiam scenarijui, o jei jis neįvyks, vėliau būsime maloniai nustebinti.
Bus daug blogiau, jei dar kartą pakartosime savo klaidą, kaip ir su dideliu karu, kuriuo tiesiog nenorėjome tikėti ir todėl nepasiruošėme. Todėl geriau dabar planuokime sunkesnį scenarijų.
Tiesą sakant, per metus galima tapti nepriklausomais bent jau nuo svarbiausių gynybos prekių. Toli gražu ne nuo visų. Tačiau dėl sviedinių galima pasiekti minimalią nepriklausomybę. Prisikniedyti įvairių savo „Wunderwaffe“ (stebuklingų ginklų). Tiesiog tai reikėtų daryti daug sistemingiau nei dabar. Turėtų būti aiškiai apibrėžtas tikslas, kiek ir ko turėtume patys pagaminti per metus. Ir jam turi būti pajungta visa ir visi.
Be to, verta apsidrausti nuo to atvejo, jeigu Kongresas šiais metais neduotų pinigų. Ir mes turime savų resursų. Ne statyti naujas gėlių klombas, kaip Kyjive Kontraktovos gatvėje, bet naudoti tuos pinigus gynybai.
2023-ųjų biudžete turime liautis žaidę tokią decentralizaciją.
Decentralizacija yra labai šaunus dalykas, aš jai pritariu. Tačiau, atleiskite, taikos metu. Nes karo ir decentralizacijos sąvokos iš esmės yra priešingos.
Karas visada yra visko koncentracija, o ne tik abstrakčios galios. Tai taip pat turėtų būti išteklių koncentracija vienose rankose – iš tikrųjų tose rankose, kurios yra atsakingos už Ukrainos gynybą.
Pirmą dieną po karo padėties panaikinimo decentralizacija turėtų būti nedelsiant atnaujinta. Bet iki karo pabaigos – kategoriškai reikalauju. Nes karas yra labiausiai centralizuotas procesas, koks tik gali būti.
Kol kas žengtas pirmas atsargus žingsnis – iš vietos valdžios atimtas gyventojų karių pajamų mokestis. Tai, kas jiems buvo nukritę visiškai nepelnytai, tik nuo kariškių mokesčių. Ir vietos valdžia nuo to buvo pradėjusi tukti.

– Tai tik projektas, įstatymas tuo klausimu dar nėra priimtas.

– Jis turėtų būti priimtas. Tik tam, kad niekas jo neiškraipytų: aš nesu už tai, kad mes uždarytume mokyklas ar ligonines. Visa infrastruktūra turi veikti, bet tik veikti. Bet jie, atleiskite, turi gyventi be remonto, išlaidų plėtrai. Darykime tai po karo. Karo metu turi tebūti vienintelė plėtra – gynybos pramonės plėtra.