Žmona vyrą į darbą veža automobilio bagažinėje. Kyjivo gyventojas dėl tų pačių priežasčių kelis mėnesius neišeina iš namų. Kitas vyras išsisukinėja nuo kelionių pas uošvę į kaimą dėl kontrolės punktų. Viskas dėl to, kad negautų šaukimo. Dabar tokie atvejai gan dažni – kaip ir kyšiai karo komisarams ir gydytojams, korupciniai būdai pabėgti į užsienį ir pan.
Kodėl ukrainiečiai karo prievolininkai slepiasi nuo šaukimo ir kaip spręsti mobilizacijos į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas problemas? Ar išvis sugebėsime laimėti, jei nerekrūtuosime šimtų tūkstančių naujų karių ir karininkų? Apie visa tai buvo kalbama dideliame Evgeno Dykyj interviu YouTube „Novynarnia“ kanale. Kalbėdamasis su „Novinarnia“ vyriausiuoju redaktoriumi Dmytro Lykhovij karo ir politikos analitikas, Antiteroristinės operacijos (ATO) veteranas, buvęs 2014-2015 m. bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vadas, visuomenės veikėjas, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys E.Dykyj padarė keletą išvadų:
- judėjimas tarp visuomenės ir kariuomenės būtinai turi tapti dvipusis;
- būtina pergalės sąlyga – dar mažiausiai 500 tūkstančių žmonių mobilizacija;
- Tuo pačiu metu mobilizuotuosius 2022-aisias būtina palaipsniui paleidinėti iš kariuomenės, paruošus tam būtinas sąlygas;
- Visuomenė turi nustoti toleruoti išsisukinėjančius.
Analitikas pabrėžė, kad valdžios institucijos turėtų išgirsti šią žinią ir nedelsdamos pradėti ją įgyvendinti. Priešingu atveju Ukraina rizikuotų pralaimėti šį karą.
Pagrindinė interviu dalis publikuota 2023-09-26.
Kaip Ukraina turėtų reaguoti į naują rusijos mobilizaciją?
– Yra tokia frazė-noras, kurią labiausiai išsako didžiojo karo pradžioje pašaukti kariai: kariauti teks visiems. Aš ją transformuosiu: anksčiau ar vėliau tarnauti teks visiems karo prievolininkams vyrams. Tačiau dėstosi toks vaizdelis: kuo daugiau laiko praeina nuo visapusiškos invazijos pradžios, tuo daugiau baimės dėl mobilizacijos.
Tam yra objektyvių priežasčių, yra subjektyvių, yra tik manipuliacijos. Daugelis žmonių skundžiasi korupcija kariniuose komisariatuose (beje, prie to prisidėjo plati informacinė kampanija, skirta atskleisti kyšius imančius karinius komisarus) – ir tuo pačiu nori pasinaudoti ta korupcija. Daugelis sako: pirmiausia tegul mobilizuoja policiją ir prokurorus…
– … Manau, kad ši frazė – „ai, visi ten korumpuoti, visi išsipirko, tai kodėl man tarnauti?“ – yra tik pasiteisinimas tiems, kurie ir taip ieškotų paaiškinimo, kodėl neis tarnauti.
– Taip, tai pasiteisimas iš tos serijos, kuri vyko 2014-aisiais: „tegul tarnauja Porošenkos sūnus“. Dabar Zelenskis neturi šaukiamojo amžiaus vaikų, kitaip būtų sakoma tas pat. Socialiniai tinklai pilni rusijos propagandos pakurstytų netikrų žinučių: „kodėl nekariauja deputatai?“, „Kodėl nežūva deputatų vaikai/vyrai?“ – nepaisant to, kad yra ir deputatų, ypač buvusių, kurie kariauja, ir jau yra žuvusių. Tuo pačiu metu tame fone paaiškėja, kad Lvivo regione padėjo išsisukinėjantiems pabėgti per sieną daugybė visuomeninių organizacijų, turinčių patriotinius pavadinimus, kaip kad „Stepano Banderos labdaros fondas“, „Mūsų Ukrainos atgimimas“ ir pan.
Atsiprašau už ilgą įžangą, bet tai yra „pagrindinis“ klausimas. Praėjusį kartą kalbėjome, kad rudenį rusijoje vyks mobilizacija, kad rusijos federacijoje bus rekrūtuota 400-450 tūkstančių „mobikų“, ir Ukrainai teks, nors ir nenoriai, vykdyti savo mobilizaciją…
– … Beje, panašu, kad rusai kol kas nuleido savo mobilizacijos kartelę iki 200 tūkst. Labiausiai tikėtina, kad jie blaiviai įvertino, kiek jų mobilizacijos sistema gali tuo pačiu metu apžioti. Ir tuos 200 tūkstančių, manau, jie surinks per ateinančius mėnesius.
– Pernai tu tvirtinai, kad, kitaip nei rusijoje, pas mus prie karinių komisariatų stovi eilės motyvuotų savanorių. Tačiau tie laikai jau seniai praėjo. Po pusantrų metų karo situacija kardinaliai pasikeitė. Priešingai, daugelis karo prievolininkų Ukrainoje sugalvoja daugybę priežasčių, kaip „atsiriboti“ nuo kariuomenės ar tiesiog neimti šaukimo, ir tai suvokiama kaip norma. Taigi, kaip mums tinkamai sureaguoti į rusijos mobilizaciją, kai visuomenėje vyrauja tokios nuotaikos?
– Atsakymas labai paprastas. Jei mums nepavyks, mes pralaimėsime šį karą.
Dar daugiau. Tokiu atveju, pralaimėjimas netgi tam tikru mastu būtų pelnytas. Jei nebūsime pasirengę sumokėti reikiamos kainos už pergalę, mes nelaimėsime.
Gyvename žiaurioje realybėje. Šioje tikrovėje jokia kita šalis neįsitrauks į šį karą mūsų pusėje. Visi lauks, kol bus tiesiogiai užpulti, ir tik tada ginsis. Galime patys kalbėti, ar tai teisinga, ar neteisinga, bet, visų pirma, yra taip, kaip yra. Tai baziniai dalykai, kurių mes nepakeisim. O, antra, tiesiog prisiminkime save. Ar būtume kovoję už kitus, jei nebūtume buvę patys užpulti? Jokiu būdu.
– Prisiminkime 2008-uosius ir Rusijos išpuolį prieš Gruziją.
–Taigi. Turėsime kovoti patys. Jau ir taip gerai, kad mums bent jau suteikiamas materialinis-techninis aprūpinimas. Taip, ne tinkamu tempu, su krūva kvailų apribojimų ir pan. Bet vėlgi, mes patys dėl to kalti.
Va, dabar mums draudžia naudoti vakarietiškus ginklus rusijos teritorijoje. Tačiau niekas nedraudė mums ruoštis tokiam karui pastaruosius aštuonerius metus. Patiems pasigaminti ginklus, galinčius smogti į rusijos teritoriją.
Mes patys – ir ne tik valdžia, bet ir visa mūsų visuomenė, išskyrus radikalus, kontūzytus antiteroristinės operacijos karius – nenorėjome ruoštis šiam didžiam karui. Nesinorėjo priimti jo realybės, nuo kurios niekur nepabėgsi, kuriai reikia pasiruošti. Ir va už tai mes dabar mokame.
Todėl kyla klausimas, ar sumokėsime visą kainą, kad laimėtume? Ar nepaaiškės, kad nesame pasirengę tą kainą išmokėti?
Ar nepaaiškės, kad kažkuriuo momentu mums tiesiog aritmetiškai pritrūks ukrainiečių, pasiruošusių pakovoti?
Vienintelis pranašumas, kurį turi rusai, yra personalo skaičius. Tame mes fronte net neturime pariteto. Mūsų yra mažiau. Tų, kurie tikrai kovoja fronto linijoje. Ir, kaip sakydavo Napoleonas, visi, žinoma, meldžiasi Dievui, bet Dievas paprastai yra „didžiųjų batalionų pusėje“. (Ši frazė klaidingai priskiriama Napoleonui, tačiau iš tikrųjų jos autorius yra Prancūzijos maršalas Jacques d’Étampes. Jis turėjo omeny, jog esant vienodoms visoms kitoms sąlygoms, daugiau šansų karinei pergalei turi tas priešininkas, kurio yra daugiau.
Ultramaratono reikalavimas: dėl pergalės būtina rikiuotę padidinti dar puse milijono karių ir pakeisti kaqriaujančius nuo 2022-ųjų
O, be to, yra dar vienas dalykas. Atsižvelgiant į turimą materialinį-techninį tiekimą (kalbant apie technikos trūkumą, rusų pranašumą danguje ir pan.), mums taip tenka tai kompensuoti gyvąja jėga.
Tai siaubinga realybė. Galėtume kariauti mažesniu žmonių kiekiu, jei turėtume kitokį techninį aprūpinimą. Bet sąjungininkai duoda tai, ką duoda. O mes tik dabar pradedame kažką daryti. Bet, deja, tiesiog fiziškai per karo metus neįmanoma atsigriebti už praleistus pastaruosius aštuonerius ar net 30 metų. Laiko neištempsi. Kai kurių dalykų negalima padaryti greičiau, nei juos galima padaryti.
Todėl iš tikrųjų turime du variantus. Laimėsime, jei sėkmingai įvykdysime kitas mobilizacijos bangas ir rikiuotę padidinsime bent puse milijono žmonių. O tai iš tikrųjų nėra toks didelis skaičius Ukrainos gyventojams – labai tolimas nuo formuluotės „kariauti teks visiems“.
Sakyčiau, kad jei pajėgtume, pvz., per pusmetį į rikiuotę pastatyti milijoną karių, tai tikrai užbaigtume šį karą kitais metais, nepaisant kitų veiksnių.
Išsakykime keletą nemalonių dalykų, kurie vis tiek jau tapo vieši. Dauguma mūsų brigadų yra sukomplektuotos maždaug dviem trečdaliais poreikio. Tai reiškia, kad mes jau trečdalio nepririnkome net ir toms užduotims, kurios jau vykdomos.
Neseniai nuskambėjo Poltavos karinio komisaro [Vitalijaus Berežnyj], sakyčiau, sielos šauksmas. Jis užsipuolė Poltavos regiono rajonus, kurie ypač prastai įgyvendina šaukimo planą. Jo paskelbti skaičiai mane pribloškė. Suprantu, kad jis kalbėjo apie blogiausius rajonus, bet kai ten įvykdyta 8% plano (šaltinis: Poltavos „Teritorinis komplektavimo ir socialinės paramos centras įvykdo tik 8% Generalinio štabo nustatytos planinės užduoties“”), kai [pačioje Poltavoje] įvykdyta 13% plano – na, tai jau ne apie pergalę. Tai jau apie tai, kas gali iš tikrųjų sutrukdyti mums išgyventi.
Ir jis taip pat išsakė dar vieną dalyką. Iš tų žmonių, kurie buvo mobilizuoti prieš metus, rikiuotėje belikę 10-20%. Visi kiti arba „200-ieji“, arba „300-ieji“ besigydantys, arba jau nurašyti dėl neįgalumo ar kitų priežasčių. Mano bendravimo su pažįstamais lygmenyje taip ir išrodo. Iš ties iš 2022-ųjų pirmą pusmetį kariauti išėjusio šimto žmonių, tik 10-20 fiziškai išlaiko kovinį pajėgumą.
Žinote, tai labai baisus karas, ten pragaras, tame pragare žmonės susidėvi. Todėl būtina pakeisti tuos, kurie jau ilgai kariauja, juos pakeisti naujai pašauktaisiais. Tai ne mažiau aktualu nei poreikis suformuoti naujas dalis.
Tai labai skaudi problema. Juk aš labai gerai žinau kariuomenės vadovybės poziciją šiuo klausimu. Jie kategoriškai nenori paleisti šių žmonių namo. Ne todėl, kad jie „fašistai“, mizantropai. O būtent todėl, kad tie žmonės jau gerai kariauja. Ir žmonės, išgyvenę pusantrų metų šio karo, yra verti trijų, keturių ar net penkių naujokų.
Todėl puikiai suprantu vadus, kurie nenori prarasti, galima sakyti, „auksinių“ kovotojų. Tačiau problema yra ta, kad šie kovotojai iš tikrųjų nėra nei iš aukso, nei iš plieno. Tai yra paprasti gyvi žmonės, ir jie jau ties savo fizinių jėgų riba.
Pradžioje buvo vilties, kad karą baigsime 2022 metų rudenį. Aš ir dabar manau, kad tai buvo įmanoma, bet, deja, vakarų ginklų tiekimo vėlavimas suteikė orkams laiko mobilizuotis. Kai jų mobilizacija įvyko, tapo aišku, kad karas užsitęs dar bent metus.
Tada buvo vilties, kad karą baigsime 2023-aisiais. Tokioje situacijoje, net jei ir skausminga, tikriausiai vertėjo nieko nepaleisti.
Tačiau dabar tampa aišku, kad šis karas – ne paprastas maratonas, o ultramaratonas, ir nežinoma, ar šis karas baigsis bent jau 2024-aisiais.
Esant tokioms sąlygoms, vadovybė iškelia užduotį – padidinti kovai pasirengusių Ukrainos dalių skaičių, sukurti naują rezervą, kuris palaipsniui bus įvestas į mūšį.
Tačiau, be to, mano nuomone, būtina aiškiai nustatyti kitą užduotį. Ir čia mes, kaip visuomenė, turime daryti spaudimą vadovybei. Su visa jai derama pagarba. Aš paprastai esu už tai, kad užnugaris kuo mažiau spaustų frontą. Bet šiek tiek kitais klausimais.
Todėl manau, kad vis tik reikia griežtai iškelti klausimą: kad per ateinančius šešis mėnesius būtų pakeisti išėję kariauti pirmą šio karo pusmetį. Tada, dar po pusmečio – pakeisti tuos, kurie buvo mobilizuoti antrąjį karo pusmetį.
Būtina, kad žmonės vis tiek turėtų perspektyvą. Nesvarbu, kiek laiko šis karas betruktų apskritai, bet
Reikia, kad kiekvienas karys asmeniškai žinotų: jis norėtų po pusantrų-dviejų metų grįžti namo, aišku, jei liks gyvas.
Dabar yra dvi išeitys – per kapines arba per ligoninę su labai sunkia negalia. Trečio kelio tiesiog nėra. Taigi, tas trečiasis būdas turėtų būti. Turėtų būti nubrėžta aiški laiko perspektyva.
Taip, to per vieną dieną nepadarysi. Čia negali būti populistinių sprendimų – vienu ypu imti ir dabar paleisti visus tuos, kurie atitarnavo pusantrų metų. Tokiu atveju kariuomenė tiesiog subyrėtų.
Bet jei dabar būtų sprendimas, kad visi tie, kurie tarnavo nuo 2022-ųjų pavasario ir vasaros, turėtų būti atleisti per ateinančius šešis mėnesius, tai būtų visiškai tinkama ir išsprendžiama užduotis. Kad per šešis mėnesius būtų parinkta, paruošta ir įvesta pamaina.
Manau, kad mes, kaip užnugario visuomenė, turėtume iškelti šią užduotį. Bet tai būtų dvikryptis judėjimas.
Negalime reikalauti, kad vadovybė pakeistų visus tuos, kurie kovojo pusantrų metų, jei tuo pačiu metu mobilizacija bus sabotuojama.
Jei norime, kad mūsų gynėjai, kurie ten jau atidavė beveik visą savo sveikatą, sugrįžtų, turime prisidėti, kad jiems būtų rastas pakaitalas. Ir prisidėti visuose lygmenyse, pradedant nuo to, kad kiekvienas turėtų pagalvoti: kodėl jis pats asmeniškai vis dar ne kariuomenėje, vis dar nekariauja?
Suprantu, kad visi turi daug priežasčių, kodėl jie nėra kariuomenėje. Bet mes artėjame prie tokio aritmetinio matavimo:
Jei mums visiems tikrai reikia pergalės, tai būtina, kad maskuojamąją aprangą apsirengtų dar bent pusė milijono žmonių, o dar geriau – milijonas.
Ir tada ji taptų visiškai nebeatimama ir netgi gana greita.
– Ar mūsų karinė sistema sugebėtų susidoroti su tokiu papildymu ir jį aprūpinti? Tai vis tik ne šešios bangos ir kitokios mobilizacijos apimtys, nei buvo 2014-2015 metais?
– Dabar nesu pasirengęs pasakyti, kiek mūsų sistema yra pasirengusi aprūpinti visus, pavyzdžiui, milijoną naujokų.
Bet aš nesakau, kad mes turėtume juos visus vienu ypu per vieną bangą surinkti. Bet tokia turėtų būti, sakykim, artimiausių šešių mėnesių perspektyva.
– Gerai, bet kur surasti pusę milijono tokių norinčių, jau nekalbant apie milijoną? Tai juk reiškia, kad iš tikrųjų reikia pašaukti ir apmokyti tokį patį kiekį karių, kiek tarnauja dabar.
– Taip pereiname prie kiekvieno individo psichologijos. Iš tiesų nuo karo pradžios daug kas pasikeitė. Tačiau nebūtų visiškai teisinga pasakyti, kad visi, kurie norėjo kovoti, jau prisijungė prie kariuomenės.
Daug žmonių tada, karo pradžioje, bandė [mobilizuotis per Teritorinio komplektavimo ir socialinės paramos centrus] – ir dėl įvairių priežasčių sistema juos atmetė. Daugelis ėjo kariauti neįforminti. Tačiau buvo ir atsargesnių žmonių – jie tiesiog tikrinosi ar persiregistravo karinio komisariato įskaitoje ir laukė mobilizacijos. Taigi, net ir tokie žmonės iki šiol ne visi buvo mobilizuoti.
Bet, žinoma, tokios galingos motyvacijos, kokia buvo pradžioje, dabar nebesijaučia. 2022 m. vasarį matėme situaciją „viskas arba nieko“ čia ir dabar. Arba mes dabar kažkaip atsimušime ir su palengvėjimu atsidūsime. Arba mes visi didvyriškai žūsime ir Ukrainos nebeliks. Visas. Buvo du variantai.
– Ypač Kyjive.
– Kyjive kaip tik ir buvo! Mes specialiai ruošėmės, kas ant kurios linijos žus. Niekas neplanavo trauktis, planavo kaip tik žūti. Tuo metu ginklus ėmė visi – gyvieji, mirusieji, ligoniai, neįgalieji ir pan. Aš pats tada toks buvau. Nepaisant to, kad realiai besu „vienkartinis kareivis“. Su savo negalia, įgyta 2014 metais, neišgyvenčiau daugiau nei vieno mūšio. Bet tada man nerūpėjo. Kaip ir daugeliui.
O karas užsitęsė — tai visiškai kitokia psichologija. Daugelio motyvacija pasikeitė. Atsirado visiškai normalus, sveikas noras išgyventi.
Tas noras mirti nėra sveikas. Jis atsiranda afekto būsenoje, o afektas, atleiskite, praėjo.
Afekto būklė galėjo būti vasario 24 d. Betgi afektas negali trukti pusantrų metų.
Be to, net ir šiame ilgame kare daugeliui atrodo, kad jie jau pakankamai daug patyrė – „na, gerai, taip atsitiko, kad karo pradžioje nepatekau į [kariuomenę] – taigi darau kažką naudingo užnugaryje, aukoju, savanoriauju, ir tai greitai baigsis“. O tas „greitai“ jau labai išsitęsė.
Ukrainiečių „trečiojo kvėpavimo krizė“
Turbūt buvau pirmasis mūsų visuomenėje, pernai rašęs apie karą kaip apie „maratoną“. Bet net ir tada mačiau šį maratoną, gal kelių mėnesių ar visų metų trukmės. O dabar matau, kad variantų yra daug.
Vis dar matau gana optimistinius [karo pabaigos] variantus. Ir nemanau, kad jo baigtis 2024-aisiais būtų neįmanoma. Tačiau jie jokiu būdu nėra garantuoti. O ruoštis visada reikia blogiausiems variantams.
Ir sakyčiau, kad dabar išgyvename tokią nelabai pastebimą krizę. Tai „trečiojo kvėpavimo krizė“.
Mes išgyvenome pirmąjį proveržį, tą karo pradžios „sprintą“. Tada įsitraukėme į „maratoną“, įgavome antrą kvėpavimą. Problema ta, kad dabar pamažu tas antrasis kvėpavimas baiginėjasi. Dabar iškyla užduotis atidaryti trečiąjį kvėpavimą. Ir čia tikrai daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus motyvacijos.
Aš toli gražu nesitikiu, kad visi turėtų būti entuziastai, savanoriai, visi turėtų tuojau pat mestis į mūšį su dideliu noru sudraskyti priešą. Tokie žmonės jau seniai kariauja. Deja, daugumos jų nebėra [tarp gyvųjų].
Suprantu žmonių nenorą eiti į karą. Baimė – natūralus, normalus jausmas. Žmonės nori likti gyvi ir supranta kokia tikimybė, kad ten neišgyvens. O mes puikiai žinome, kad mūsų nuostolių lygis yra didelis. Todėl suprantu nenorą stoti savanoriu. Nors mums taip pat reikia dirbti ir šiuo klausimu. Ir dirbti, ypač, tau ir man, ir visai užnugario visuomenei.
Bet, mano nuomone, yra didelis skirtumas. Tiesiog yra nenoras eiti į frontą – ir yra panika, gyvuliška baimė. Dėl to vyrai neišeina iš namų – žmonos jiems viską atneša, viską nuperka. Vyrai slepiasi bagažinėse, kad jų nesustabdytų kontrolės punktuose ir neįteiktų šaukimo. Vyrai skęsta Karpatų žiemos upėse [bandydami nelegaliai kirsti sieną]. Atleisk, bet tai idiotai, manę, kad turi daugiau galimybių išgyventi šaltoje Karpatų upėje nei fronte.
Ką aš galiu pasakyti apie tokius žmones? Sąžiningai, man jų nė sekundei negaila. Kad jau tiek patys save nuvertino.
Kaip jie tikisi gyventi po šio karo? Kaip jie ketina žiūrėti į akis tiems, kurie iš ten sugrįš? Ir kaip jie kasdien žiūri į veidrodį? Asmeniškai tokių aš nesuprantu.
Gerai suprantu tuos, kurie tiesiog nebėga į savanorius. Mano nuomone, tai yra minimali pozicija, nuo kurios gali laikyti save žmogumi. Tiesiog atsiduoti likimui: atėjo šaukimas, imi, eini į karinį komisariatą. Taip jau susiklostė. Neatėjo – kol kas pasisekė.
Taip pat suprasiu žmogų, kuris deklaruos: aš taip kategoriškai prieš karą, jog niekada gyvenime nesiimsiu ginklo, už tai sodinkite mane į kalėjimą. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje Jehovos liudytojai sėsdavo daugeliui metų, kad netarnautų kariuomenėje. Tai nusipelno pagarbos, nes tai jau yra pozicija, o ne žiauri baimė.
O mes šiuo metu turime tokias juokingas bausmes už atsisakymą tarnauti, kad, sakyčiau, tai neveikia. Tiesą pasakius, tuos įkalinimo terminus aš Baudžiamajame kodekse padidinčiau.
–Girdėjau apie idėją vengimą tarnauti prilyginti savavališkam pasišalinimui iš tarnybos.
– Na, bet čia formuluoti reikėtų labai atsargiai. Būtina aiškiai apibrėžti, nuo kurio momento prasideda vengimas.
Šlykšti karinės registracijos ir įdarbinimo tarnybų praktika: šaukimo įteikimas lygus pačiam šaukimui
Nes, pavyzdžiui, ši dabartinė praktika gaudyti žmones gatvėse, traukinių stotyse ir t.t. – suprantu, kad ji yra priverstinė – bet tai yra nesveika reakcija, nesveikas reiškinys. Tiesą sakant, ta gaudymo praktika yra šlykšti.
Bet kai žmogų pagauna, kad įteiktų šaukimą, tai vis tiek yra viena. O kai jį tiesiai iš stoties veža į surinkimo vietą, tai jau, atleisk, yra visiška netvarka. Taip neturėtų būti.
Asmuo, kuriam buvo įteiktas šaukimas, vis tik turėtų atvykti į savo teritorinį komplektavimo centrą, jam turėtų būti duodamos bent kelios dienos, kad užbaigtų savo reikalus, susirinktų daiktus, atsisveikintų su šeima ir pan.
– Praeitų medicininę komisiją.
– Medicininę komisiją formaliai praeina surinkimo punktuose. Kitas klausimas – kaip tos komisijos dirba. Toks įspūdis, kad dabar medicininėms komisijoms nurodyta griebti visus – kreivus, aklus, ligotus, neįgaliuosius. O jau yra konfliktas…
Čia daug sluoksnių ir problemų, labai sunku viską atskirti.
Viena vertus, problema yra išsisukinėtojai „bagažinėse“. Tačiau, kita vertus, problema yra ta, kad karinių komisariatų interesai ir pačios kariaujančios armijos interesai yra visiškai skirtingi. Ir tai turėtų būti sureguliuota.
Žinau reakciją kovinių dalinių vadų, kuriems atsiunčia, atleiskite, bukai prigaudytų neįgaliųjų komandą, ir kažkodėl medicinos komisija juos pripažinusi tinkamais.
Ir turiu vieną gerą draugą, kuris visiškai neprieštaravo šaukimui, ir kai jis gavo šaukimo lapelį, sąžiningai iš karto pagal jį prisistatė. Praeityje turėjusį kelis infarktus jį medicininė komisija paskelbė „sveiku“. Tačiau tokioje „pusiau pašaukto“ būsenoje jis yra jau šešis mėnesius. Nes kiekvieną kartą, kai prieinama prie išsiuntimo į karinį dalinį, vadai sako: „Po velnių, kodėl jie man atsiuntė šį senį, man jis nereikalingas. Su visa derama pagarba, seneli, važiuok namo“. Nežinau, kur logika, bet visą laiką jie bando jį įkišti į pėstininkų dalinius, kur reikalinga fizinė sveikata. Žmogus, turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau paaiškėja, kad kaip teisininkas jis niekam ginkluotosiose pajėgose neįdomus. Matyt, karinių teisininkų vietos yra per šiltos, ir jos visos jau užimtos.
– Nors aš žinau netgi kokiose Teritorinės gynybos pajėgų brigadose yra laisvų vietų teisininkams.
– Problema ta, kad kariuomenė turi savo neužimtų pozicijų tinklelį, o tuo tarpu kariniai komisariatai tiesiog siekia įvykdyti šaukimo procentus ir griebia ne pagal tas neužimtas pozicijas. Ir tada dalinių vadai spjaudosi. Tai yra visiškai negera situacija, ir ją reikia keisti.
Pernai daug ką norėjome atidėti iki „po pergalės“. Trumpo karo atveju tai būtų visiškai teisingas požiūris. Tačiau užsitęsęs karas keičia šį tvarkaraštį. Tokiomis aplinkybėmis turime persvarstyti požiūrį į tai, ką įgyvendinti ir ištaisyti „po pergalės“, o ką jau čia ir dabar.
Manau, kad būtina palaipsniui demobilizuoti „pusantramečius“. Galima nustatyti terminą – per šešis mėnesius turite juos paleisti. Ir jau ieškokite būdų, kaip tai geriau padaryti.
Taip pat būtina reformuoti Teritorinių komplektavimo centrų darbą ir medicininių komisijų darbą. Bandyti išgaudyti korumpuotus [mobilizacijos] pareigūnus.
Gerai, kad tuo užsiimta. Labai tikiuosi, kad šis darbas neapsiribos keliomis parodomosiomis bylomis televizijai. Nes nebūtų labai perdėta pasakyti, kad beveik kiekvienas, kuris įdės pakankamai pastangų ir paieškos pažįstamų, gali išpirkti nuo kariuomenės. O kol kas išsipirkti galima ne vienoje vietoje, bet skirtingose, jei kažkurioje vietoje užsirauni ant visiškai sąžiningų žmonių, kitose tai kompensuojančiose struktūrose gali rasti kitokių žmonių.
„Reformuoti“ kariniai komisariatai ir yra „teritoriniai komplektavimo centrai“. Todėl jie turėtų užsiimti būtent tuo, ko trūksta armijai, o ne tiesiog prigaudyti plano įvykdymui pakankamą kiekį karo prievolininkų. Tai du visiškai skirtingi požiūriai. Ir tai kategoriškai reikia keisti.
Bet kad tai būtų galima pakeisti turi būti visuomenės pareikalavimas.
Dabar mūsų šaukimas de facto reiškia prisistatymą tą pačią dieną. Ir visi jau puikiai žino, kad kai tau įteiks šaukimą, tai iš karinio komisariato tu jau teišeisi į surinkimo punktą.
Jeigu, priešingai, patys žmonės masiškai vyktų į teritorinius komplektavimo centrus, kad atnaujintų savo duomenis, primintų, kas kokią karinę specialybę turi, t.y. iš tikrųjų užsiregistruotų į įskaitą, tada kariniams komisariatams nebereikėtų gaudyti iš karto visam ciklui. O turint normalią registruotų asmenų duomenų bazę, būtų galima pasirinkti, ką kada ir į kurį padalinį pašaukti.
Tai viena problemos dalis. Kita problemos dalis – dėl poreikio įvykdyti planą kariniai komisariatai visiškai nereaguoja į karinės dalies pageidavimus (laiškas su prašymu pasiųsti konkretų karį į laisvą vietą karinėje dalyje). Ir tai jau daro didelę įtaką. Asmuo nori tarnauti konkrečiame kariniame vienete, kuris tam asmeniui jau yra numatęs konkrečią vietą, kur jis būtų naudingas. Tas asmuo su tokiu nusiteikimu eina į savo teritorinį komplektavimo centrą, ir ką?
– Šauliu į pėstininkų brigadą.
– Būtent. Jį griebia ir grūda ten, kur reikia užpildyti skylę tam teritoriniam komplektavimo centrui. Žinoma, tokiu atveju adekvatus žmogus nenorės išvykti. Ir man būtų sunku dėl ko nors kaltinti tą žmogų.
Žinoma, galima pulti į patosą, šaukti: „Tėvynė geriau žino, kur tau tarnauti, nesikabinėk!“ Bet tai ne Tėvynė. Tai yra konkretus bukagalvis iš teritorinio komplektavimo centro, kuriam tiesiog reikia paukščiuko savo plane. O Tėvynė – greičiau karinis vienetas, vykdantis realias kovines misijas [ir pateikiantis atitinkamą prašymą].
Beje, dėl šios priežasties iš esmės buvo sutrikdyta atranka į „Puolimo gvardiją“. Ji sugebėjo pakelti tam tikrą naujų savanorių bangą savo reklamos kampanija ir pažadu dėl tinkamo, o ne „žukoviško“ požiūrio į žmones. Tačiau bent pusė šios bangos sudužo į teritorinius komplektavimo centrus. Žmonės atėjo užsirašyti specialiai į „Puolimo gvardiją“ – o juos griebė ir išsiuntė į nežinomą pėstininkų dalinį kažkokiam „mėsininkui“. Nes tas teritorinis komplektavimo centras pirmiausia privalo užpildyti tą dalį. Toks požiūris paveikė žmonių motyvaciją eiti savanoriais į Puolimo gvardiją. Jie sakė: „Pala, pala, o šaukimo tai aš negavau, tokiu atveju geriau visai neisiu“.
– Kiek laiko turime šioms problemoms išspręsti?
– Tiesą sakant, šios problemos turėtų būti išspręstos per artimiausius mėnesius. Kitaip kitais metais susidursime su labai didele krize. Jei dabar vidutinis padalinių komplektavimo lygis yra 65–67%, tada netrukus
galime patekti į kvailą situaciją, kai vakarai padidintų technikos tiekimus, o paaiškėtų, kad nebūtų kam ją naudoti.
Personalas yra tai, ko Vakarai mums niekada neuždarys. Žmonės šiame kare yra tik mūsų.
Nemanau, kad tai aklavietė. Neviltis apima tada, kai yra problemų, kurių negalima išspręsti. O čia viskas vis dar įmanoma. Visi mes turėsime kartu padirbėti, kad motyvuotume žmones.
Šizofreniškas susidvejinimas norint pergalės ir toleruojant išsisukinėtojus
Galų gale, turime pripažinti, kad mūsų visuomenė dabar gyvena dvilypumo būsenoje, o dvilypumas vadinamas šizofrenija.
Viena vertus, visi nori laimėti. Pavlo Kazarin yra visiškai teisus viename iš savo paskutinių įrašų, kur jis rašo, kad netiesa, jog visuomenė pavargo nuo karo. Kaip tik visuomenė nenori kompromisų, jokių teritorinių nuolaidų. Visuomenė nenori, kad konfliktas būtų įšaldytas. Ir sociologija tai labai aiškiai parodo. Tiesą sakant, didžioji dauguma ukrainiečių nori laimėti.
Tačiau tuo pat metu didžioji dauguma ukrainiečių nori, kad šią pergalę pasiektų kažkokios abstrakčios Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Žmonės kartoja kaip mantrą „tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“ ir tiesiog nori sėdėti pabrukę užpakalius ir laukti pergalės.
Karo pradžioje viena mano draugė nuoširdžiai pasakė, kad iš tikrųjų mes visi norėtume, jog Ukraina laimėtų šį karą, tačiau nė vienas iš mūsų artimų draugų ir giminaičių asmeniškai dėl to nežūtų. Taip, tai normalus noras, bet reikia suprasti jo nerealumą. Yra norų, kurių negalima išpildyti.
Ir iš tokio požiūrio kyla mūsų, sakyčiau, absoliučiai perdėta, absoliučiai neteisinga tolerancija išsisukinėtojams.
Mūsų visuomenėje dar nėra įprasta matant fiziškai sveiką vyrą, jo paklausti: „Žaliūke, o kodėl tu nekariauji? Kodėl tu ne kariuomenėje?“ Iš ties daugelis turi gana adekvačius atsakymus.
Suprantu, kad, pavyzdžiui, mano išvaizda neparodo, jog turiu negalią. Žinau, kad bet kuris patrulis gali mane sustabdyti ir turėsiu parodyti karinį bilietą: „Atleiskit, štai Karinės medicininės komisijos išvada dar 2014 m., deja, jau nebetinkamas“.
Nepaisant to, kad pirmuosius šešis šio [plataus masto invazijos] karo mėnesius ieškojau vietos kariuomenėje, kur galėčiau dirbti galva, kur būtų panaudoti mano, kaip vadovo ir analitiko, „įgūdžiai“. Bet, kaip paaiškėjo, su „kareivio“ laipsniu galima tik bėgioti su automatu arba mojuoti kastuvu. Kraštutiniu atveju jie gali į žemiausią lygį įsileisti vadinamuosius „švarkuotus“, kurie yra baigę karines katedras ir turi karininkų laipsnius, tačiau normaliame gyvenime yra civiliai.
Beje, jeigu jau apie tai išsižiojau, tai mūsų [ginkluotųjų pajėgų] būrio ir kuopos lygiai laikosi kaip tik ant „švarkuotų“. Štai kodėl daug dažniau girdime apie neadekvačias brigadų vadų ir batalionų vadų komandas nei apie neadekvačias kuopų vadų ir būrių vadų komandas. Juk kuopų vadai buvo išplėšti iš civilinio gyvenimo taip pat, kaip ir jų kariai, todėl jie galvoja panašiai ir supranta tuos žmones. O kalbant jau apie profesionalių karių ir vadų kastą, tai ten gali būti visiškai kitaip. Tai nereiškia, kad jie visi „mėsininkai“. Yra net karinių genijų. Tačiau, deja, „mėsininkų žukovų“ ten pakankamai…
Grįžtant prie temos, turime pakeisti požiūrio į išsisukinėjančius paradigmą.
Daugelis tų, kurie netarnauja, turi tam priežasčių ir tinkamų paaiškinimų. Tačiau daugelis tiesiog pradeda slėpti akis. Ir kai jam dešimt kartų teks gėdytis po priminimų, galbūt vėliau jis susimąstys, ar verta slėptis nuo šaukimo, ar geriau gerbti save ir atitarnauti.
Taip, labai sunku psichologiškai įveikti šį barjerą. Ir aš ne išimtis. Bet mes turime pradėti kreiviau žiūrėti į tuos, kurie netarnauja, ir užduoti klausimus: o iš tikrųjų, kodėl?
Taigi turime žengti žingsnį ginkluotųjų pajėgų link ir parūpinti tarnaujantiems sveiką pamainą.
Tarp valstybės, visuomenės ir kariuomenės turėtų būti dvikryptis eismas.
Turime kelti tam tikrus reikalavimus valstybei ta prasme, kad dabartinę kreivą sistemą turime taisyti jau dabar. Turime visais įmanomais būdais palaikyti tuos, kurie eina kariauti – ir turime bent jau liautis palaikyti tuos, kurie išsisukinėja nuo kariuomenės.
– Aš pats 2014–2015 m. turėjau reikalų su tarnyba kariniame komisariate ir šiek tiek žinau, kaip tai vyksta. Rajone po pašto dėžutes išmėtoma tūkstantis šaukimų, kad būtų galima mobilizuoti bent keliasdešimt žmonių. Žmonės šaukimus ignoruodavo. Tą patį Zelenskį daugelis mini komentaruose. Dabar, kaip matome, situacija yra daug blogesnė.
– 2014-aisias buvo kitokia situacija, kitoks karas. Jei atvirai, visus, kurie tada ėjo tarnauti, laikau savanoriais.
– Dabar yra daug daugiau susikaupusių problemų ir grėsmių. Bet manau, kad tam tikri reiškiniai karo metu kartojasi vienokia ar kitokia forma. (…) Prisimename, kaip kažkas panašaus nutiko 2016 m., kai kilo klausimas, kas nutiks ginkluotosioms pajėgoms ir antiteroristinei operacijai po to, kai demobilizuosis šeštosios bangos „švarkuotieji“. Tačiau buvo rastas sprendimas, ir buvo pritraukti sutartininkai. Suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis tai negali pasikartoti. Nors akivaizdu, kad reikia ieškoti ir nagrinėti atsarginius variantus. Grįžti prie praktikos demobilizuoti „bangomis“ tuos, kurie ilgą laiką kariauja, kuriems galiausia pradeda byrėti stuburas nuo nuolatinio neperšaunamos liemenės dėvėjimo. Mano nuomone, visi, įskaitant įstatymų leidėjus, turėtų apie tai pagalvoti. Parengti teisinę ir norminę bazę, parengti sąlygas pokyčiams. Galima pagalvoti apie variantus su didesniu atlyginimu, dar daugiau atostogų. Galbūt su sugrįžimu jau atitarnavusių, ratu.
– … Kadangi mes vis dar turime tokį didelį procentą fiziškai sveikų ir kovoti pajėgių visai netarnavusių, man atrodo, kad dar per anksti kalbėti apie naują mobilizaciją „ratu“.
– Žinoma, bet aš peržvelgiu įvairius „persidraudimo“ variantus, jei nepavyktų pašaukti tuos pusę milijono, apie kuriuos kalbi, kaip pergalės sąlygą. Norėdami tai padaryti, turime atlikti daugybę pakeitimų. Tačiau, deja, šiuo metu to nematyti.
– Žinai, aš irgi dabar nematau tokių visapusiškų pokyčių rezultatų. Bet, kita vertus, dar visai neseniai daug ko nematėme ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kokia buvo mūsų gynybos pramonė prieš metus – ir kokia ji yra dabar? Tai reiškia, kad viskas prasideda tam tikru momentu nuo pirmojo žingsnio. Ir, galbūt, iš tokių diskusijų, kaip mūsų, jei iš jų bus suformuluotos kelios konkrečios žinutės – ko visuomenė nori iš valdžios ir ko dėl to reikėtų iš visuomenės.
Juk per šį karą mes labai pasikeitėme. Ir tie pokyčiai gali tęstis.
– Taip, lašas po lašo akmenį pratašo. Man tik gaila, kad tokie atrodo akivaizdūs dalykai nebuvo apskaičiuoti ir nebuvo pradėti įgyvendinti prieš metus.
– Na, bent jau kol kas. Beje, naujojo krašto apsaugos ministro iniciatyva – sukurti Karo ombudsmeno instituciją, jeigu jis pasieks jos realizavimą – mano nuomone, labai teisingas žingsnis. Nes šiuo metu karys nėra apsaugotas nuo vadovybės savivalės. Kai kurie turi tinkamą vadą, o kiti – priešingai. Jei norime, kad daugiau žmonių kariautų, kad žmonės kariautų ilgiau, pagaliau turime liautis žiūrėję į juos tik kaip į eksploatacinę medžiagą. O pradėti dirbti prie to, kad kariškiai jaustųsi apsaugoti.