Apie tai ir kitus dalykus – rugsėjo 11 d. interviu Jevgenijui Kiseliovui, Rusijos ir Ukrainos žurnalistui, vienam nepriklausomos žurnalistikos Rusijoje pradininkų.
– Mieli bičiuliai, su džiaugsmu sveikinu visus, kurie dabar žiūri mano kanalą. Aš esu Jevgenijus Kiseliovas. O mano svečias – karo analitikas Jevgenijus Dykyj, kurį taip pat nuoširdžiai sveikinu ir dėkoju, kad rado laiko pabendrauti su mumis. Sveiki, Jevgenijau.
– Laba diena. Tarp dviejų Jevgenijų mūsų žiūrovai gali sugalvoti norą.
– Tikrai taip. Bičiuliai, turiu pasakyti, kad Jevgenijus Dykyj kaip karo analitikas debiutuoja mano kanale, nors buvo laikai, kai jis visai kitame amplua ateidavo į mano programas, kurias iki karo vedžiau Ukrainos kanaluose. Ten jis dalyvavo kaip politinis analitikas, politologas, nors pagal pirmąją profesiją jis poliarininkas.
– Ir pagal pirmą, ir, būtent, pagrindinę, kaip buvau mokslininku biologu, toks ir esu. Vadovauju mūsų Antarkties programai. O tiek politiniai išstojimai, tiek karo analitika, tai savanorystė laisvalaikiu. Prieš du metus labai stipriai protestavau, kai mane vadindavo karo analitiku. Betgi, kai du su puse metų tu vis kažkur verdi, o pats juk esu mokslininkas, tai per tą laiką jau pradedi toje temoje gaudytis ir nustoji gėdytis. Gerai, jei analitikas, tai analitikas, kaip sakoma, karas privertė.
– Na, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad karas vyksta jau daug ilgiau, nei tuos du su puse metų, arba, sakykim, pareikalavo daug daugiau Jevgenijaus Dykyj laiko atsitraukti nuo mėgstamos pagrindinės profesijos. Nes jis juk vis tik yra ATO veteranas. Taip jie nedrąsiai vadino tuo metu Ukrainos rytuose vykusį karą…
– Iš esmės šito Rusijos – Ukrainos karo pirmąją fazę. Bet tada visi tiesiog tikėjosi, kad ta pirmoji fazė bus ir paskutinė, ir netgi gėdinosi vadinti tai karu.
– Nagi pažiūrėkim. Šiandien yra gerų naujienų. Atrodo, kad Blinkenas atvyksta į Kyjivą tam, kad praneštų Ukrainos vadovybei apie JAV sprendimą leisti panaudoti ATACMS raketas ir kitą Amerikos karinį ginklą, atsiprašau, karinę techniką smogti taikiniams Rusijos Federacijos gilumoje.
Be to, pasirodė informacija, kad penktadienį JAV prezidentas Joe Bidenas turėtų pasikalbėti su Didžiosios Britanijos vadovais apie tai, kad Didžioji Britanija taip pat oficialiai paskelbtų, jog leidžia savo „Storm Shadow“ raketomis smogti į objektus, esančius Rusijos teritorijos gilumoje.
Taigi, sakykite, prašom, ar tai galėtų pakeisti karo veiksmų eigą, o gal to nepakanka?
– Na, pradėkime nuo to, kad tokio masto kare iš principo bet kokia, tarkime, papildomos rūšies ginkluotė, bet koks, iš principo, vienas, kažkoks papildomas variantas nėra stebuklingas ginklas ir jo panaudojimas pats savaime netaps persilaužimu kare. Sidabrinės kulkos vampyrui nėra. Na, žinoma, jei branduolinį smūgį iškeliame už skliaustelių, o mes, be abejo, taip ir darome. Bet tai, žinote kaip svarstyklių lėkštelės, ir kas ką nusvers. O leidimas vakarietiškais ginklais smūgiuoti į rusų užnugarį būtų labai rimtas svarelis mūsų lėkštelėje, toks, žinote, kilograminis, pats savaime. Tai karo eigos nepakeistų, bet daug mums padėtų imant bendrai dabartines mūsų pastangas pakeisti karo eigą.
Nes dabar mes kaip tik bandome pakeisti karo eigą. Dėl to ir antžeminė Kursko operacija, ir labai sisteminga dronų veiklos kampanija prieš Rusijos naftos perdirbimo pramonę. Visa tai vieno didelio plano dalys. O galimybė pagaliau smūgiuoti į Rusiją ne tik mūsų pačių savadarbiais dronais, bet ir, tarkime, geru firminiu ginklu, labai sustiprintų mūsų pozicijas,
– Taigi. O jeigu šiek tiek detaliau? Ką duotų tų raketų panaudojimas, bent jau dviejų rūšių –ATACMS ir „Storm Shadow“, jei jomis iš tikrųjų būtų vykdomi tiksliniai smūgiai į taikinius Rusijoje? Kaip toks mechanizmas toliau veiktų? Štai, sąlygiškai kalbant, pataikoma į kažkokį sandėlį. Kas toliau, Kokios pasekmės rusams?
– Pradėsiu galbūt nuo to, ko, deja, jau nebeduotų. Kadangi mūsų brangūs sąjungininkai… Beje, kiekvieną kartą, kai kritikuojame savo sąjungininkus, tikrai yra daug ko, dėl ko juos galima kritikuoti. Bet kiekvieną kartą, ko gero, verta pradėti nuo to, kad, visų pirma, su savo išmintinga politika ir tokių sąjungininkų galėjome neturėti, tai yra, kad jie ir taip iš esmės mums niekuo neįpareigoti, ir kad be jų pagalbos, iš esmės, mes dabar abu nesikalbėtume, todėl tai prisimename. Betgi, deja, mūsų sąjungininkai neidealūs. Ir, ko gero, didžiausias jų neidealumas pasireiškia tuo, kad jie kiekvieną kartą labai ilgai dvejoja, kol leidžia mums kitą, sakykime, opciją, sustiprinančią mūsų galimybes smūgiuoti Rusijos armijai už mūsų teritorijos ribų. Netgi mūsų teritorijos ribose jie kaskart per ilgai dvejoja prieš išskirdami eilinį, tarkime, kito lygio ginklą.
Taigi, jeigu mus iš karto būtų leidę panaudoti ATACMS visur, kur mums reikėjo, tai labai tikėtina, jog Rusijos aviacijoje tų lėktuvėlių dabar būtų kokiu šimtu mažiau. Deja, ta galimybė jau prarasta. Kol mes su amerikiečiais derėjomės duos jie mums leidimą ar neduos, rusai visiškai protingai sumetė, jog juk gali ir duoti, ir didžiąją lėktuvų dalį permetė už ATACMS veikimo ribų. ATACMS juk ne tokia toliašaudė raketa, tik iki 300 km. Tai dėl to, be abejo, labai gaila. Betgi ir tai savaime davė tam tikrą efektą. Nesgi tai, jog jiems kiekvieną kartą tenka ilgiau skristi – taip pat labai veiksminga, nes toliau skrendant – iš karto trys [mums naudingi] faktoriai. Pirmasis – jie daugiau eikvoja degalų, o lėktuvų degalų kaip tik netgi motinėlėje Rusijoje ne upės teka, taigi. Antra – motorai dėvisi, o tai dar rimtesnis momentas. Sankcijų sąlygomis kiekviena rimtesnė tų mašinų renovacija sunkiai įmanoma. Todėl kaip tik dabar juos išnaudoja, kol susidėvės, tikėdamiesi, kad šiam karui užteks, o po to sankcijos bus nuimtos. Betgi apskritai gali ir neužtekti. Ir kuo toliau jie skraido, tuo šiuo atžvilgiu geriau.
Bet svarbiausias vis tik trečiasis faktorius – tai, kad kuo toliau jie priversti skraidyti, tuo daugiau turime laiko pasiruošti, t. y. tuo daugiau laiko turime perspėjimui, kad jau atskrenda. Taigi, šiuo atžvilgiu ATACMS‘ų baimė jau davė tam tikrą efektą. Bet ATACMS‘ų baimė ir tikros ATACMS, kaip sako Odesoje, du visiškai skirtingi dalykai. Vadinasi, dabar jie vis tik greičiausiai pabandys naudotis kažkokiais aerodromais už 300 km nuo fronto linijos ir tikriausiai už tai bus nubausti, bent jau vieną kartą. Po to jau tikrai jie galutinai patrauks visus lėktuvus už 300 km zonos. O vėliau ateis eilė kitiems objektams, jūsų įvardintiems sandėliams ir valdymo centrams. Ir dar mes tikimės panaudoti raketas prieš raketas. Mums kritiškai skausminga problema, kad neturime kuo numušinėti raketas „Iskander“. O dabar mes galėsime medžioti „Iskander“ paleidimo įtaisus, panaudodami prieš juos ATACMS‘us. Gal būt tai ir duos didžiausią efektą. Betgi sandėliai taip pat labai svarbūs, juk keblu kariauti be amunicijos. Betgi, kaip parodė mūsų patirtis, ekstremaliose padėtyse vis tik įmanoma. Pakol Trumpas, sakykim, 7 mėnesius blokavo amunicijos tiekimą, mes kažkaip išsisukom FPV dronais. Tačiau yra didelis skirtumas. Mums reikėjo išsisukti gilioje aklinoje gynyboje, o Rusijos armijai svarbu vykdyti puolamuosius veiksmus. Kokie gali būti puolamieji veiksmai laiku nepristatant didelio kovinių komplektų kiekio? Na, tarkim, jie sunkiai įmanomi. Todėl tolesnis klausimas bus tik, kiek mes turėsime tų ATACMS‘ų, lyginant su rusų sandėliais pažeidžiamoje 300 km zonoje. Jei ATACMS‘ų bus vienetai. tai šiaip sau. Pasakyčiau taip: bet koks sunaikintas sandėlis jau gerai, bet jei pateiktų ATACMS‘ų kiekis atitiks sandėlių kiekį, tai jau bus paveiku.
Na, žinoma, dar yra raketos „Storm Shadow“. Jos žavios tuo, kad toliau skrenda – 300 km ATACMS ir 560 km „Storm Shadow“. Jos skrenda gerai ir gražiai. Jos jau parodė savo visišką nepažeidžiamumą Rusijos oro gynybai. Na, žinoma, rusai nenumuša ATACMS, t. y. balistikos. O mes balistiką galime numušti tik su „Patriot“. Visa kita iš mūsų turimų irgi nepaima.
Potencialiai „Storm Shadow“ lyg ir pažeidžiamos, bet iš tikrųjų rusai dar nesugebėjo numušti nė vienos „Storm Shadow“. Iki šiol jos labai sėkmingai nuolat apeidavo Rusijos oro gynybą. Tai labai aiškiai parodėme Kryme. Ten buvo ne pavienis antpuolis, kai suveikia netikėtumo faktorius, o buvo absoliučiai sisteminga „Storm Shadow“ smūgių kampanija ir jie nesugebėjo tų raketų perimti. Išeitų, jog čia problema yra būtent technologinė. Tai reiškia, kad Rusijos oro gynyba to neįkanda. Štai kodėl 560 kilometrų aprėpties „Storm Shadow“ yra geras dalykas.
Na, ir pagaliau yra dar vienas variantas, tiesą sakant, dabar svarstoma, kad F16 komplekte, kurį pagaliau pradėjome gauti, ir kol kas šiuo metu turime penkis darbinius vienetus… Betgi, atrodo, kiekviena pradžia sunki, iki metų pabaigos jau bus kaip tik apie dvidešimt. Taigi F16 komplekte, atrodo, jie rengiasi duoti trečio tipo raketas, ne ATACMS ir ne „Storm Shadow“. Jei atvirai, aš dar nespėjau įsiminti tos trečiosios santrumpos, nes dar net nenuspręsta, duos ar ne. Bet jei duotų, tai daug kas galėtų klostytis visai kitaip, nes tos raketos veikia iki 1000 km.
– Ir tai yra „žemė-oras-žemė“ raketos, kurios gali būti naudojamos ne tik priešo raketoms perimti.
– Taip. Šiuo atveju aš kaip tik kalbu apie raketas, kuriomis galima būtų smūgiuoti į antžeminius taikinius, beje rimtus antžeminius taikinius.
– Bet pasakykite, kokių dar staigmenų, jūsų manymu, būtų galima pateikti Rusijai? Turiu omenyje siurprizus, tokius kaip netikėtas puolimas Kursko srityje, nes klausiu dėl to, jog tiek daug stebėtojų sako: tai dar ne pabaiga, Kursko operacija – tik pradžia.
– Aš irgi to tikiuosi…
– Ukrainos karinė vadovybė dar tikrai turi kelis tūzus…
– Dėl būtent tokių tūzų rankovėje aš labai džiaugiuosi, nepaisant to, kad nesu, sakykim, šalyje prasčiausiai informuojamas. Bet, kad apie Kursko operaciją iki jos pradžios aš neišgirdau netgi jokios užuominos, tai puiku. Šiuo atveju pirmą kartą per karą sugebėjome ką nors parengti visiškoje eterio tyloje. Ir labai tikiuosi, kad su tais kitais rimtais tūzais mūsų vadovybės rankovėje nutiks lygiai taip pat. Mes nieko negalime prognozuoti, ir tai puiku. Nes jeigu prognozuosime mes, tai greičiausia prognozuos ir rusai. O tai, kas lyg savaime prašosi, vargu ar bėra tūzas rankovėje, bet vis tiek gali būti mesta į žaidimą.
Betgi, pirmiausia, Kursko operacija dar nesibaigė, tai yra, mes dar net nesustabdyti. Tiesa, šiandien pasirodė informacija, kad pirmą kartą per visą šį laiką rusai bando pradėti ten organizuotą būtent tokį rimtą kontrpuolimą. Ką gi, kaip sakoma, vėliavas į rankas, pažiūrėsim kas jiems iš to gausis.
Tačiau iš esmės mes ten vis dar esame puolimo fazėje, tačiau tai vyksta gana apdairiai. Taigi mes nedarome jokių gilių žygių į rusų užnugarį, kad nebūtume atkirsti. Pamažu plečiame, galima sakyti, Kursko placdarmą.
Ir ten aišku jau atliktas geras paruošiamasis darbas, kad bent jau pietinėje Seimo upės pusėje viskas kairiajame krante jau paruošta užėmimui. Tiesą sakant, ten net nebėra jokios intrigos. Lieka tik intriga, kaip elgsis Rusijos vadovybė. Matomai, kaip kažkada Surovikinas, „priims sunkų sprendimą“ ir duos komandą ten esantiems dviems ar trims tūkstančiams kovotojų kairiajame Seimo upės krante mesti visą sunkiąją techniką, Na, ne mesti, o, sakykim, susprogdinti, ir trauktis už upės, nes su technika jau neatsitrauksi, tiltai jau sudaužyti, visi pontonai nuolat apšaudomi. Arba jiems bus duota komanda nešdintis be daiktų. Rusų vadovybės vietoje pasielgčiau būtent taip. Arba vis tik jiems bus duota komanda laikytis iki paskutinio, ir tada tikriausiai pas mus greitai pasipildys mainų fondas.
Betgi Kursko srityje dar niekas nesibaigė. Kursko sritis – puiki pradžia, bet ten šalia yra dar dvi su Ukraina besiribojančios sritys – Belgorodo ir Briansko.
Su Belgorodo sritimi toli gražu nėra paprasta. Ten didžiulė grupuotė. Iš esmės Belgorodo sritis visą tą laiką tarsi buvo remiantis užnugaris Rusijos armijos Charkivo grupei, todėl ten yra prieš ką kovoti. Ten lengva nebūtų, bet visai nereiškia, kad nebūtų įmanoma. Gal būt būtų prasmė ten nepulti kaktomuša, bet, dar pasistūmėjus Kursko srityje, pabandyti pasukti toliau į rytus. Bet iš karto kaktomuša per Šebekino būtų nelabai kas. Ten iš ties tikrai, sakykim, yra kam mus pasitikti.
Betgi Briansko sritis ir dabar, net ir po įvykių Kursko srityje… Faktas yra tas, kad Rusijos vadovybė tikrai turi problemų su rezervais. Tai gali atrodyti paradoksalu, turint omenyje, kad jie vis dar tęsia puolimą Donbase. Bet taip yra. Jie padarė savotišką pasirinkimą – jie pasirinko tęsti puolimą Donbase Kursko srities kaina. O rezervų ir ten ir ten jiems fiziškai nepakako. Ir tokioje situacijoje aišku, kad jie kaip tik dabar pagaliau sugramdė kažkokią grupuotę Kursko srityje ir pabandys mus išstumti. Ir šioje situacijoje manyti, kad jie dar galėjo kažkaip žymiai sustiprinti Briansko sritį, na, matyt nėra pagrindo. Vadinasi, Briansko sritis kol kas lieka gana tuščia. Taip, net jei ir nesigautų toks veržlus antpuolis, kaip į Kursko sritį, nes jie dabar tam jau morališkai pasiruošę. Tačiau būti moraliai pasirengus ir turėti pakankamai pajėgų bei priemonių nėra tas pats. Todėl Briansko sritis, mano nuomone, tiesiog prašosi.
Na, ir aš ten net nubrėžiau keletą istorinių paralelių. Tame paskutiniame kare, prieš mūsų dabartinį, kai užsienio kareivis buvo įžengęs į Rusijos teritoriją, Briansko srityje buvo savotiškas darinys – Lokotės respublika, visiškai autonomiška, su rusų savivalda. Ar nebūtų laikas mums pažaisti jos atgimimą? Sukurti tam tikrą teritoriją, laisvą nuo Putino režimo, bet tiesiogiai nekontroliuojamą mūsų okupacinės valdžios, kaip, pavyzdžiui, dabar yra Sudžioje? Kaip tik todėl ar neturėtume kokiame nors Briansko srities rajone pabandyti sutverti tokią alternatyvią laisvą Rusiją? Na, tai sudėtingas dalykas. Tiesą sakant, ar tai turėtų būti daroma, net man nevienareikšmiška, bet kaip diskusijų objektas, manau, kad tikrai galėtų būti. Kokias išvadas toje diskusijoje padarytume: verta – neverta, dabar – ne dabar? Na, net aš nesu pasirengęs tvirtai pasisakyti už vieną iš tų variantų. bet, mano nuomone, tai bent jau būtų verta aptarti..
– Ten ir yra pliusų, ir minusų, sutikite…
– Todėl aš apie tai ir kalbu taip dviprasmiškai. Yra daug pliusų ir minusų, ir ne viskas nuspėjama.
– Taip, gerai, Paklausykite. Štai aš, kaip ir šiuo atveju, jei norite, reiškiuosi kaip toks sofos analitikas maskuojamųjų spalvų liemenėje. Vaikinai, dėl Dievo meilės, prašom, vanokite mane, koliokite kaip norit, bet ir aš turiu tam tikrų minčių ir prielaidų. Vis dėlto tokiame kare, tokiose operacijose, žinoma, yra ir reikšmingas politinis komponentas, idant iš vienos pusės parodyti tos ar kitos pusės gebėjimą pateikti staigmenų, netikėtai pakeisti situaciją net kažkokioje atskiroje fronto atkarpoje savo naudai, taip pat smogti skaudžių smūgių priešo, šiuo atveju – Putino, politinei reputacijai.
Ar įmanoma kažkokia operacija Kryme, kuria būtų siekiama smogti Putino politinei reputacijai, pademonstruoti brangiems rusams, kad Krymas gal toli gražu ne jų? Na, santykinai kalbant, desantas Sevastopolyje?
– Desantas Sevastopolyje būtų per daug savižudiškas. Manyčiau, kad būtų visai įmanoma išsilaipinti jei ne Sevastopolyje, tai kažkur netoliese, betgi nei įsitvirtinti ir išgyventi, nei normaliai po to išeiti be didžiulių nuostolių, na, tai mažai tikėtina. Vis tik Kryme yra daug rusų kariuomenės, o išsodinti didesnį žmonių, juo labiau technikos kiekį ir techniškai neįmanoma.
Mes bandėme, sakykim, kuklią ir iš tikrųjų labai perspektyvią istoriją. Nuoširdžiai, net po to, kai ta operacija, deja, baigėsi nesėkmingai, vis tiek nuoširdžiai sakau, kad jei būčiau dalyvavęs planavime, taip pat būčiau bandęs. Tai yra, aš nemanau, kad vadovybė padarė klaidą dėl placdarmo kairiajame Dniepro krante. Placdarmas kairiajame krante išsilaikė kelis mėnesius. Taip, jis ten buvo tik kitoj Dniepro pusėj. Upės plotis 7 km. Dešinysis krantas visiškai mūsų. Ir vis tiek išlaikyti jį tiek, kad toliau išsiskleistume, perkeltume ten sunkiąją techniką ir pradėtume puolimą, mums nebuvo duota.
Gi [jūsų hipotetinėje] situacijoje bet kokie Krymo antpuoliai turėtų būti labai greiti reidai… Būtent, įšokai, patriukšmavai ir išėjai […]. Tokie smūgiai yra politiniai. Jūs visiškai pagrįstai akcentuojate politinį komponentą. Betgi faktas, kad tokie reidai, manyčiau, jau nebeturėtų poveikio. Šokiruojantis buvo tik pirmas kartas, o rodymas, kad ir toliau galime daryti specialiųjų pajėgų veržlius reidus, na, lyg jau nebe naujiena.
Atvirai kalbant, manyčiau, kad mums dar toli iki bendrosios karinės operacijos Kryme. Juk link to, vis tik, kaip tik turėjome nueiti kairiuoju Chersono srities krantu, ir tada taip, tada būtų buvusi kita kalba. Na, 2023-aisiais tai nepavyko. Placdarmo Krynkuose nepavyko išlaikyti iki tol, kol tai taptų įmanoma 2024-aisiais, o gal 2025-aisiais. Taigi, kol kas tai tik mūsų svajonės. Ir sunkai įgyvendinamos.
Todėl, kalbant, kas Kryme galėtų duoti politinį efektą, tai mano nuomone – tiltas, jis tikrai. Jis sakralinis. Ir jeigu mes jį pribaigtume, taip, net ir rusams, kurie smarkiai užkimšti propagandos, tai būtų labai didelis signalas, jog jų valdžia bejėgė. Kad kažko nesužiūrėjo ar kad tai antraeilis dalykas, tokių variantų Krymo tiltui neprisiūsi netgi su visa jų propaganda. Jie kaip tik priešingai, kaip tik per propagandą to tilto reikšmę išaugino. Todėl tilto pribaigimas būtų galingas smūgis, ir turėtų poveikį, tad manau, kad prie to yra dirbama.
Beje, kol kas, ir aš to tai pat neatmetu, tai mano asmeninė prielaida, ne įžvalga, bet mano hipotezė yra tokia, kad mes jo vis dar nesunaikiname ne šiaip sau. Mes gi labai gerai išmokome jį naudoti kaip masalą. Taigi, nežinau, ar atkreipėte dėmesį, jau su tokiu, su tokiu pastovumu, kad net nelabai besudomina, sakykim, žiniasklaidą. Mes Kryme reguliariai naikiname Rusijos priešlėktuvinių raketų sistemas. Taigi, mes ten jau pridaužėme krūvą S300, S400. Ir kaip tai kaskart vyksta?
Priminsiu, kad rusai turi problemų su oro gynyba. tai yra, kaip dainavo Grebenščikovas, 8200 mylių tuštumos – kažkaip labai sunku uždengti geležiniu kupolu tas Rusijos platybes, kurios buvo jos pranašumas, sakykim, Napoleono ar net Guderiano laikais. Oro gynybos organizavimo požiūriu tai yra minusas, o ne pliusas. Dabar oro gynybos jiems labai fiziškai trūksta.
Ir mes dar 2023-iasiais matėme juokingus paveikslėlius, kaip į Maskvą iš Naujosios Žemės Arktyje atvežinėjo „Pantsir“, taip apnuoginant branduolinį poligoną, kaip į frontą buvo paimtas S-300, paskutinis S300 iš Kurilų salų. Taigi, jie apnuogino ir Tolimuosius Rytus, ko sovietmečiu apskritai buvo neįmanoma įsivaizduoti.
Pasirodo, tėra, sakykim, trys kryptys, kuriose bandoma turėti tinkamą oro gynybą ir kurias siekiama uždengti. Žinoma svarbiausia – sostinė Maskva baltaakmenė, taigi. Nors istorija su Maskvos naftos perdirbimo gamykla parodė, kad ten irgi yra problemų. Sekundei sustokim. Kadangi ši informacija pas mus išplito, tai svarbu ne tai, jog ten užsidegė, sustojo gamyba, įdomu ne tai, o visai kas kita – kad pranešimai apie tą gamyklą Rusijos viešuose portaluose pasirodė prieš 2 dienas iki mūsų atakos. Buvo pranešimų, kad ten suvežama daug gaisrinių mašinų. Vadinasi, išeitų, kad Rusijos žvalgyba normaliai atidirbo, kad jie aiškiai žinojo, jog mes atakuosime būtent tą gamyklą, ir viskas, ką jie galėjo padaryti, tai tik iš anksto paruošti avarines tarnybas gesinti gaisrą. Tai yra, jie iš anksto suprato, kad oro gynyba čia nesusitvarkys. Man tai buvo labai įdomus signalas. Šaunuoliai, žinoma, kad gaisrui pasiruošė. Šiuo atveju tai pagarba Maskvos merijai. Betgi tai, kaip jie blaiviai vertina savo oro gynybą, tikrai įdomu. Vadinasi, netgi sostinės baltaakmenės jie negali visiškai uždengti. O ji – prioritetas numeris vienas.
Toliau – fronto linija. Fronto linija yra labai tankiai prisotinta oro gynybos ir, žinoma, sakykime, tiek, kad abi pusės veikia labai griežtomis aviacijos naudojimo apribojimų sąlygomis. Tai yra, nė vienos pusės aviacija neskraido skersai fronto ir net neatskrenda iki fronto linijos. Ir mes, ir jie esame priversti dirbti tam tikru atstumu nuo fronto linijos. Atitinkamai, jie išsprendė tą problemą su tomis sklendžiančiomis bombomis. Perdarytų KAB‘ų ir FAB‘ų sklendžiančios versijos jiems iki šiol labai gelbėja. Panašu, kad ir mes dirbame ties visiškai panašiu sprendimu. Vadinasi, labai tikėtina, kad netrukus išvysime lygiai tokius pat mūsų bombardavimus į sklendžiančias perdarytomis senomis sovietinėmis bombomis. Ir šiuo atveju, atleiskit, nieko gėdingo tame nėra. Priešingai, tai teisinga.
Taigi, ir trečia. Sakykim, trečioji kryptis, kurią bandoma taip pat prisotinti oro gynyba – tai Krymo pusiasalis. Tai Sevastopolį ir tiltą jie bando uždengti bet kokia kaina.
Ir mes tuo labai aktyviai naudojamės. Dėl to, kad priešingai, nei Maskvą, jau seniai leista vakarietiškais ginklais atakuoti Krymą. Taigi mes aktyviai tai išnaudojame. Ir iš esmės Krymo tiltą panaudojame kaip kokį masalą. Mes jo neliečiame, bet daužome šalia jo esančią oro gynybą, būdami visiškai tikri, kad nepraėjus nė dviem savaitėm jie pristatys naują. Tai, galima sakyti… Jei pamenate karo pradžią, buvo tokia istorija su Černobajevkos aerodromu. kai nuolat nušlavinįjome tą aerodromą, viskas jame degė, o jie vis tiek ten siuntė ir siuntė naujus sraigtasparnius, nes daugiau nebuvo kur skristi. Taigi mes naudojame Krymo tiltą, apskritai pusiasalį, kaip savotišką Černobajevką Rusijos oro gynybai…
– Kaip suprantu, Ukrainos pajėgos imituoja Krymo tilto puolimą, aktyvuoja Rusijos oro gynybos radarus, taip išsiaiškindamos jų dislokacijos vietas ir smūgiuoja tolimojo nuotolio raketomis į tuos kompleksus.
– Visiškai teisingai. Mes Krymą išnaudojame lyg kokį sprogmenų išmuštą kraterį, juodąją skylę, kuri siurbia į save Rusijos oro gynybą. Ir sprendžiant iš to, kad po paskutinių smūgių jie jau atvežė S500, tai yra, laisvų S300 nebeliko, su S400 taip pat problemos… Taigi, jau atvežė S500, kuris tarnauja tik porą metų ir dar net nebuvo naudojamas kovose. Na ką, pažiūrėsime, kiek jie pasiruošę ar nepasiruošę susitikimui su „Storm Shadow“.
– Na, jūs visiškai teisus pastebėjęs, kad nesate pirmasis, kuris apie tai kalba. Betgi ir aš, kai tik kalba pasisuka apie Rusijos priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos stiprybę ir silpnybes, visada prisimenu, kaip tolimais 1987-aisiais Mattias Rust‘as atskrido savo mažu lėktuvėliu ir nusileido tiesiai į Raudonąją aikštę, nes sovietų oro gynyba nebuvo suprojektuota kovai su taip žemai skrendančiais taikiniais. Tiesa?
– Taip. Kiek tada krito antpečių, galvų. Daugybė. O kokia prasmė?
Konkrečiu atveju problema sisteminė…
– Problema sisteminė didžiulėse platybėse, ir kad neįmanoma tokias platybes uždengti. Ta sovietinė oro gynyba buvo konstruojama pirmiausia prieš tarpkontinentines balistines raketas ir vidutinio nuotolio raketas, sparnuotąsias raketas, kurios teoriškai kažkokiais tikslais galėjo būti paleistos į SSRS, betgi ne prieš tokios rūšies objektus. Gerai, tai jau būtų atskira kalba.
Gal vis tik porą žodžių apie Ukrainos oro gynybą. Kiek iš tiesų reikėtų „Patriot“ raketų kompleksų, kad būtų galima sėkmingai kovoto su balistinėmis raketomis, kuriomis rusai daužo Ukrainos miestus?
– Na, idealiu atveju, po vieną kiekvienai sričiai, tai yra apie 20. Na, aišku, kad artimiausiu metu niekas tiek neduos. Todėl teks tenkintis tuo, ką duoda. Kol kas rikiuotėje penki, bet panašu, kad gana artimoje ateityje tas skaičius turėtų padidėti dvigubai.
– Hmm. Tai ką? Neturi ar nenori duoti?
– Ir taip, ir taip. Nenori duoti ne politine prasme. Politinis sprendimas tuo klausimu jau labai seniai priimtas. O toliau, apskritai, šykštauja. Taigi šykštauja dėl įvairiausių priežasčių. Vieni todėl, jog tikrai neturi ir nėra kuo greitai pakeisti, taigi. Na, dėdė Semas tikrai turi, bet jų armija skelbia, kad, žinoma, mes jų turime, bet mūsų užduotys tokios didelės, kad mums jų net neužtenka. Na, o tada, sakykim, kyla klausimas, kaip tai vertinti? Ar kaip perdėtą apdairumą, ar kad jau rytoj jie gali pradėti karą su Kinija, ir tokiu atveju tikrai kiekviena baterija bus aukso vertės?