Ukrainos mokslininkas, publicistas, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys Evgen Dykyj apie kario kultą Ukrainoje
Neseniai viena pseudomergina (originale – глямурне кісо) bandė atsiprašyti už „nelemtą nesusipratimą“, atsitikusį tarp savanorių „azoviečių“ ir „jaunų verslo elito atstovų“. Nematau prasmės nagrinėti patį konfliktą, visi jau seniai apie tai pasisakė. Bet čia, mano nuomone, svarbu: kai pseudomergina negrabiai bandė pateisinti didžiųjų berniukų išgąstį, kurie, matot, neišsigando „azoviečių“, o tik klaidingai supainiojo juos su karinių komisariatų pareigūnais (ar ne šaunus „pateisinimas“?.. kartais geriau čiaumoti [gumą], nei kalbėti (©)), tai po to ji ištarė frazę, kurią, deja, galima išgirsti iš daug sąmoningesnių žmonių ir dėl kurios turinio kažkodėl beveik nesiginčijama: „na, reikia pripažinti, kad ne visi gimsta kariais“. Kažkodėl tai a priori priimama kaip faktas, pateisinantis žmogaus nedalyvavimą krašto gynyboje – na, ką padarysi, negimiau aš kariu…
Aš nekalbu apie visokias šiukšles, kurios iš esmės nesupranta, kodėl mūsų šalis egzistuoja ir kodėl ją reikia ginti, ir ne apie pseudoelitą, kuris nuoširdžiai įsitikinęs, kad žūti fronte – lemta tik netikėliams, pastumdėliams ir valkatoms, protingi žmonės visada ras būdą, kaip to išvengti, ir būtent tas išvengimas laikomas sėkmės kriterijumi. Tokia publika manęs neskaito, neturiu jiems ką pasakyti, o ką mums su jais daryti, mes kaip nors apsvarstysim kitą kartą.
Dabar kalbu ir kreipiuosi į tuos korektiškus, adekvačius žmones, kurie yra nuoširdūs patriotai, padeda frontui kaip tik moka ir netgi tam tikru mastu sukūrė Kario–Gynėjo kultą. Kariais žavimasi, jie beveik dievinami (dažnai net pažeidžiant seną išmintingą įsakymą nekurti stabų), bet jie ima tarsi tolti ir išrodyti kaip kažkokia ypatinga kasta, iš esmės besiskirianti nuo kitų piliečių, kuriuos jie gina.
Problema ta, kad dauguma žmonių – nekariai. Tai visiškai tiesa. Ir kaip plačiai beinterpretuotume „kario“ sąvoką – ar kaip profesiją, kuriai mokomasi metų metus, ar kaip tam tikrą „kario dvasią“, kažkokį „vidinį bušido“ ir netgi kartu apjungę visus tuos įmanomus apibūdinimus, vis tiek išdavoje gausime labai nedidelį procentą žmonių. Tikslios statistikos surinkti neįmanoma, bet akivaizdu – duok Dieve, vieną procentą nuo visų gyventojų.
Dauguma mūsų – nekariai. Šių eilučių autorius nėra Karys pagal jokį apibūdinimą – nei kokio karinio išsilavinimo nėra įgijęs, nei „samurajaus keliu“ nėra pasukęs. Ir kai 2014-aisiais ėjau į frontą, nuo to Kariu netapau, o likau tokiu pačiu „vėpla“, kokiu buvau visą civilinį gyvenimą, tik „vėpla“ su ginklu rankose. O kai tekdavo laikinai vadovauti būriui, o kartais net kuopai (neoros labai trūko profesionalių karių), tai patikėkite, tarp man pavaldžių Karių pasitaikė nedaug. Kariais buvo laikomi vos keli (nors iš tikrųjų tokių buvo), o kareiviais tapo visi. Nes vyksta karas ir reikia gintis. Ir nėra kada laukti, kol užaugs pakankamas skaičius karių.
Karių niekur ir niekada nebūna daug. Be to, paprastai jų ir neturėtų būti daug, nes taikos metu jie daugiau kelia problemų nei duoda naudos. Mažų mažiausia juos reikia pamaitinti ir aprūpinti, o jei dar pridėsime ir psichologinius niuansus, tai suprasime, kad per daug Karių – labiau didelis nemalonumas nei privalumas. Bėda ta, kad didžiojo karo metu visa tai apsivertė, ir kariai tapo aštriu deficitu, gelbėtojais ir viltimi tos pačios visuomenės, kuri taikos metu ne be pagrindo į juos šiek tiek šnairavo.
Yra du problemos sprendimo modeliai. Anot vieno piliečiai turėtų susimesti Karių kastos išlaikymui, investuoti į juos nemažus išteklius, pripažinti jų pirmenybę ir pranašumą. Savo ruožtu Karių kasta savarankiškai rūpinasi saugumu ir gynyba, o tos problemos piliečių neliečia, netgi priešingai, jie neturi jokios teisės kišti į jas savo valstietiškas nosis. Puikus modelis, kuris, deja, liko seniai praėjusiose epochose.
Totalinių karų tarp didžiųjų tautų ir tautinių valstybių eroje karai jau seniai nebėra karių darbas, bet tapo pačių piliečių našta ir atsakomybe. Tai absoliučiai logiškai išplaukia tiek iš šiuolaikinių karų prigimties, kur dalyvauja didžiulės kariuomenės, tiek iš to, kad piliečiai daugumoje šalių jau seniai pasiekė lygias teises su buvusiais aristokratais. Lygias teises, iš kurių kyla ir lygios pareigos.
Ar mūsų fronte kovoja tikri Kariai? Taip, jų pasitaiko. Yra tam tikrų specialybės, kur kovoja tik metų metus, ar šiek tiek trumpiau ruošti profesionalai, pavyzdžiui, oro pajėgų pilotai. Yra atskiri savanorių vienetai, pavyzdžiui, „Kraken“ ar „Azov“, kur propaguojama kažkas panašaus į „Ukrainiečių bušido“. Kartais kaip tik tokie Kariai suvaidina svarbų, netgi lemiamą vaidmenį tam tikrose operacijose, kurių įgyvendinimui reikia nežmoniškų pastangų, ypatingos netgi kariniais matavimais rizikos ir/ar labai nepaprastų įgūdžių.
Ar mūsų frontas laikosi ant Karių? Ne, nes statistiškai tai neįmanoma. Didžioji dauguma mūsų gynėjų vyrų ir moterų yra ne kariai, o paprasti piliečiai, kuriems teko griebtis ginklo. Tai vienodai taikoma ir savanoriams, ir mobilizuotiesiems. Tiesą sakant, niekas, net ir didžioji dauguma savanorių, niekada nenorėjo eiti į šį karą. Šis karas atėjo į mūsų gyvenimą, o kartu atėjo ir supratimas, kad būtina eiti kariauti.
Kai kuriuos toks neatidėliotino poreikio ir būtinumo jausmas atvedė į didžiules eiles prie karinių komisariatų pirmosiomis invazijos valandomis, ir laikoma, kad jie išėjo į karą „savanoriškai“. Tai savanoriška ta prasme, kad niekas jų ten nevarė jėga ir nevertė – niekas, išskyrus priešo invaziją, privertusią baimintis dėl visko ir visų, kas mums brangūs, ir išeiti jų ginti. Kažkam prireikė šaukimo, kad pagaliau suvoktų būtinybę asmeniškai ginti savo namus ir artimuosius, nes kitų tam nepakaks, ir tai vadinama mobilizacija. Abiem atvejais tai jokiu būdu nepadarė mūsų Kariais, priklausymo kokiai nors konkrečiai kastai ar karinei profesijai prasme.
Mus gina šimtai tūkstančių nekarių. Tai tokie patys civiliai, kaip ir tie, kurie dabar skaito šias eilutes. Vakar jie visi gyveno tokį pat gyvenimą, kaip ir mes visi užnugaryje, ir neturėjo nei ypatingų fizinių savybių, kurios palengvintų perėjimą iš civilinio gyvenimo prie nežmoniško išgyvenimo fronte, nei specialių žinių ar įgūdžių. Jie negimė Kariais, be to, jais ir netapo. Jie tapo kareiviais, gynėjais ir gynėjomis. Ir tai gali padaryti kiekvienas, jei tik sveikata leidžia.
Būtent jie, vakarykščiai civiliai, o ne gimę Kariais, tempia didžiausią šio karo naštą. Būtent jie, botanikai ir traktorininkai (dažnai net ne perkeltine prasme), išgyvena šaltuose ir šlapiuose apkasuose po priešo artilerijos ugnimi, tarp apšaudymų kovoja su blakėmis, pelėmis ir kitais kasdienio gyvenimo niuansais, apie kuriuos reportažuose nepasakojama, o po apšaudymų išneša sužeistus ir žuvusius bendražygius ir atmušinėja nesibaigiančias priešo pėstininkų atakų bangas. Būtent jie, neretai 50 metų ir vyresni dėdės, taigi ir atitinkamos fizinės kondicijos, nuolat kerta Dnieprą ir bando įsitvirtinti mūsų vilties placdarme. Tai jie, vairuotojai, agronomai, pardavėjai ir santechnikai, o ne abstraktūs Šviesos Kariai, šliaužia pilvais per ugnies nušienautų želdynų purvą, kad paskutiniuose metruose pašoktų visu ūgiu ir įpultų į priešo apkasus, taip metras po metro, želdynas po želdyno dantimis griauždami „Surovikino liniją“. Ir komandas jiems, taip pat po priešo ugnimi, duoda leitenantai ir kapitonai, kuriuos kadriniai kariškiai iš aukšto vadina „švarkuotais“ – tokie patys mokytojai ir inžinieriai, kažkada labai seniai, neatmenamais ar generalinio sekretoriaus Brežnevo laikais formaliai baigę civilių universitetų karines katedras, ir nuo tada neprisiminę kariuomenės ir karo taip pat, kaip ir visi mes.
Jie tai daro ne todėl, kad buvo tam pasiruošę geriau nei kiti. Jie tiesiog nuėjo ten savęs neklausdami, ar yra pasiruošę – ir šių nepasiruošusių nekarių dėka mes, esantys užnugaryje, dabar galime visai tai skaitinėti ir rašinėti.
Kiekvieną kartą, kai savo priešus pavadiname pasiskolintu iš Pirmojo pasaulinio karo veterano leitenanto Tolkino žodžiu orkai, kyla pagunda pasijusti šviesą skleidžiančiais elfais. Betgi ne, mes – ne elfai, mes – hobitai. Tie, kurie niekada nesvajojo apie karą ir didybę, tesirūpino savo jaukiu namuku bei sodeliu ir daržiuku prie jo. Mūsų prieškario užmojai buvo gana hobitiški – įsirengti kuo patogesnį urvelį, užauginti didelius ir gražius moliūgus, ir kartu su kaimynais ramiai kalbėtis vidury gimtojo slėnio, kur kiekvienas žemės lopinėlis buvo apdirbtas su meile. Kur ten kažkokie Valdžios Žiedai, ugniniai kalnai ir bedugnės? Sodelis, moliūgai ir lopšys su sodinukais.
Bet kaip ir leitenanto Tolkino pasakoje, kažkas atsėlino į jaukų slėnį, ir mažiesiems hobitams prisėjo gelbėti savo moliūgus, o kartu ir visą pasaulį, nuo baisaus neįveikiamo Mordoro invazijos. Elfai užsiėmę savais reikalais ir tik retkarčiais mesteli keletą iečių ir strėlių, ereliai neatskrenda bijodami Mordoro eskalavimo, ir be vakarykščių taikių sodininkų, tiesiog nėra kam priešintis invazijai…
Mes esame hobitų Grafystės šauktiniai, ne savo pačių valia atplėšti nuo moliūgų daržų. Ir taip, būtent mums visiems, negimusiems Kariais, išpuolė atlaikyti šį karą. Kitų nėra, Kariai skaičiuojami ant pirštų, o invazija plūsta nesuskaičiuojamais būriais.
Ir todėl kiekvienas iš mūsų čia, užnugaryje, fiziškai pajėgus laikyti ginklą, niekuo nesiskiria nuo tų, kurie tą ginklą jau paėmė ir laiko. Ir taip, tam nereikia gimti kariu ar staiga pajusti savyje samurajaus dvasią. Būtina ir pakanka suprasti tiesioginio dalyvavimo šioje mirtinoje kovoje neišvengiamumą. Ne todėl, kad labai norėtųsi tapti epiniu herojumi, o todėl, kad tiesiog daugiau nėra kam tai padaryti. Ten, fronte, kaunasi lygiai tokie patys žmonės, ne gimę kariais, ir jų mažai, jiems reikia pamainos ir papildymo.
Mūsų armijai, hobitų Grafystės šauktinių kariuomenei, reikia dar daugiau nekarių, nei šiuo metu laiko frontą. Ir būtent nuo to, kiek dar atsiras tų, kurie tikrai nėra gimę Kariais, bet yra pasirengę priimti rūsčią tikrovę, kurioje kovoja ne Kariai, o paprasti piliečiai, ir priklauso pergalė šiame kare. Ją pasieks arba Mordoras, kuris neklausia savo pavaldinių, kas gimė Kariu, o kas ne, ir šimtus tūkstančių jų varo į mūsų, hobitų, Grafystę, arba mes – nuolankūs nekariai, vien tik besvajojantys sugrįžti prie moliūgų auginimo.
Ir kad dar beturėtume kur auginti tuos moliūgus, o svarbiausia – bebūtų kam ir dėl ko juos auginti, dabar būtina laikinai atsitraukti nuo jų ir nuo kitų neatidėliotinų užnugario reikalų, nustoti laukti stebuklų iš neegzistuojančių Šviesos Karių ir tiesiog stoti į gretas – ne Karių, o tiesiog kareivių.
Pagal telegraf.com.ua, obozrevatel.com