Ateinančius dešimtmečius Holivudas kurs filmus arba apie tai, kaip Ukraina jį laimėjo, arba apie tai, kaip jiems patiems teko laimėti.
Iki mūsų niekas nekariavo
Pavlo Kazarin
Holivudas nieko neišmano apie tikrą karą.
Filmai „Būrys“, „Juodojo vanago žūtis“, „Šių dienų Apokalipsė“ nenaudingi tiems, kurie nori žvilgterti į buitį apkasuose. Mūsų realybėje tų juostų herojams galima tik pavydėti. Nes jų karas neturi nieko bendra su mūsų karu.
Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje kadrinės kariuomenės kariavo su partizaniniais judėjimais. Taip buvo Vietname ir Afganistane. Čečėnijoje ir Sirijoje. Vėl Afganistane ir Irake. Pasitaikydavo išimčių – Korėja, Irano ir Irako karas ar mūšis dėl Folklendo – tačiau jos buvo tokios retos, kad tik patvirtindavo bendrą taisyklę.
Mūšis su partizanais turi savo ypatumus. Kadrinė kariuomenė naudoja viską, kas yra jos žinioje. Ji kontroliuoja dangų, todėl jos kariai gali tikėtis paramos iš oro. Turi perimetrą saugančią šarvuotą techniką. Ji turi bazes, į kurias sugrąžintiems kovotojams baigiasi karo veiksmai.
Prieš visą tai partizanai tegali priešpastatyti tik šaulių ginkluotę, granatsvaidžius ir minosvaidžius. Jie rengia pasalas, palikinėja minas, minuoja kelius ir takelius. Vienintelė galimybė jiems smogti kariuomenei – priartėti per šūvio atstumą Ir todėl filmuose apie tokius karus matome nuolatinį ugnies kontaktą.
Visa tai neturi nieko bendra su mūsų karu.
Nes mūsų karas – tai dviejų karinių mašinų susidūrimas. Kiekvienos arsenale yra artilerija ir šarvuota technika, aviacija ir oro gynyba, raketos ir bepiločiai. Abi pusės gali naikinti taikinius už dešimčių kilometrų. Kad prasidėtų ugnies kontaktas su priešu, pirmiau reikia prie jo priartėti. O tai savaime yra užduotis, verta žvaigždutės.
Pastaruosius dvejus metus Holivudo filmai apie karą vietoj empatijos iššaukia nedidelį pavydą. Filme „Mes buvome kariai“ sraigtasparniai pristato karius į pačią mūšio tirštynę. „Būryje“ besiginantys kariai iššaukia smūgį iš oro prieš puolančius vietnamiečius. „Metaliniame apvalkale“ pagrindinė problema – pastate įstrigęs snaiperis vienišius. „Juodojo vanago žūtyje“ pasakojama kaip lengvųjų šarvuočių kolona įvažiuoja į miestą, kuriame knibžda penki tūkstančiai karių. Ir po to dar iš ten ir išvažiuoja.
Visa tai neturi nieko bendra su mūsų realybe. Ant „Šių dienų Apokalipsė“ herojų nekrito KAB-ai. Išminuotojas iš „Išminuotojų būrio“ nežino, kaip atrodo tankų mūšis. Į Džono Rembo pozicijas niekad neatlėkė 152 kalibro sviedinys. Tų filmų herojai kariauja būdami stipriojo pozicijoje. Jie gali daugiau, rizikuoja mažiau, o jų priešas technologinį atsilikimą kompensuoja kiekybe. Jei kokie nors filmai ir gali sukelti mums simpatiją ir įtraukti, tai filmai apie Pirmąjį pasaulinį karą ir Antrąjį pasaulinį karą.
Ukrainos kariuomenei išpuolė tapti unikalios patirties nešėja. Perimame aerobalistines raketas ir numušame strateginius bombonešius. Naikiname povandeninius laivus ir skandiname raketų kreiserius. Į dugną siunčiame desantinius laivus, naikiname užhorizontines radarų lokacines sistemas. Kas dieną sudeginame dešimtis tankų ir pėstininkų kovos mašinų.
Mūsų priešlėktuvinė gynyba geba vienu metu atremti šimtus oro taikinių. Esame vieninteliai, kada nors numušę hipergarsines raketas. Vieninteliai, sunaikinę tolimojo radaro aptikimo lėktuvą. Vieninteliai, kovęsi oro mūšyje prieš dešimtis šiuolaikinių naikintuvų.
Tokios patirties neturi jokia pasaulio armija – taip pat ir amerikiečių. Mes apie savo partnerių ginklus žinome daugiau nei jie patys. Mūsų karas pajėgus perrašyti viso pasaulio karo akademijų vadovėlius. Mūsų patirtis unikali – nes niekas kitas nemoka kovoti su kadrine kariuomene.
Visas Holivudo karinis kinas tik liudija, kad mūsų karas visai kitos klasės, nei anksčiau vykę karai. Tų filmų personažuose Ukrainos kariui sunku atpažinti save. Vietnamo veteranai nesusidūrė su Vietkongo (Pietų Vietnamo komunistiniai partizanai) aviacija. Irako kampanijos veteranams neteko išgyventi apšaudymo termobariniais sviediniais. Afganistano epopėjos veteranai savo pozicijose neatrėminėjo puolančių tankų. Mūšių šaulių ginklais vyravimas Holivudo didžiuosiuose filmuose – tai tik žemo intensyvumo karo požymis.
Mes žinome apie karą daugiau nei bet kas – nes niekas, išskyrus mus, nėra buvęs tikrame kare. Vienintelis, kuris taip pat tiek daug žino – tai mūsų priešas. O jei mes nesusitvarkysime, tada jis pademonstruos savo skirtumą visa aukštesne klase tiems, kurie stovi už mūsų nugarų. Visiems tiems, kurie – kaip ir mes neseniai – „Juodojo vanago žūtį“ laikė gera karo iliustracija.
Holivudas nieko nežino apie tikrą karą tik todėl, kad apie jį nieko nežino pasaulis. O tai reiškia, kad arba ateinančius dešimtmečius Holivudas kurs filmus apie tai, kaip mes jį laimėjome.
Arba apie tai, kaip jiems patiems teko šįjį laimėti.