Istorija su geografija pagal dėdę Evgeną

Nesinorėtų, kad vienintelė istorijos pamoka, kurią tikrai išmoksime, būtų ta, kad istorija nieko nemoko – rašo Ukrainos savanoris, LKKSS VAS garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj savo Facebook sienoje

2022-04-01 01:57

Sveiki, mano katytės ir zuikučiai 🙂
Gyvename istorinės negalios laikais, tačiau, nesvarbu, kokios bebūtų kuklios jėgos ir talentas, kiekvienas rašome savo mažą eilutę būsimiems ne tik savo, bet ir pasaulio istorijos vadovėliams.
Visgi kuriant istoriją, būtų pravartu prisiminti ir tuos jos skyrius, kurie buvo parašyti mums – kad nekartotume klaidų, kurias kažkas jau pridirbo. Nesinorėtų, kad vienintelė istorijos pamoka, kurią tikrai išmoksime, būtų ta, kad istorija nieko nemoko 🙂
Gi toks įspūdis labai dažnai aplanko, kai stebi veiksmus ir sprendimus daugelio žmonių, kurie, matyt, buvo istorijos dvejetukininkai, neišmoko jos ankstesnių skyrių, o dabar, įvykių genami priversti rašyti jos naujausią skyrių, kuriame Trečiojo (o gal ir Ketvirtojo, kaip pažiūrėsi) Pasaulinio karo pradžia ir jo preliudija arba pirmasis epizodas: Rusiją kariauja prieš Ukrainą.
Tad greitai pasistengsiu užpildyti kelias ugdymo spragas, primindamas keletą istorinių epizodų, kuriuos, mano labai subjektyviu manymu, dabartinėmis susiklosčiusiomis aplinkybėmis vertėtų prisiminti.

Pirma istorija, apie rašką ir Ičkeriją

Taigi, mano katytės ir zuikučiai, Kaukaze plytėjo tokia šalis – Čečėnija, arba Ičkerija.
Ji buvo maža, bet labai išdidi ir nuo pat to momento, kai XVIII amžiuje ją užgrobė raška, Ičkerija nuolat kiekviena proga vis nervino imperiją. Maištaujančius čečėnus teko prievarta „taikdarinti“ dešmtmečiais, tačiau vos tik imperijoje kildavo eilinė bėda, jie vėl bandydavo atsiskirti.
Kartą vienas Maskvos caras, tas pirmasis pasivadinęs generaliniu sekretoriumi vietoj titulo „caras“, pabandė „galutinai išspręsti čečėnų klausimą“ ir visus aliai vieno čečėnus ištrėmė į Vidurinę Aziją. Tačiau, vos jam padėjus šaukštą, užsispyrę čečėnai grįžo namo ir vėl virto Maskvos „galvosopiu“.
Nestebina, kad sovietijai išleidus paskutinį atodūsį, čečėnai vėl bandė griebti jautį už ragų ir maždaug tuolaik kaip ir mes paskelbė nepriklausomybę nuo maskovijos. Tik mūsų tada buvo daugiau nei 50 milijonų, ir iki tol turėjome „Ukrainos SSR“ – sąjunginės respublikos statusą. Čečėnų daugių daugiausia buvo pusantro milijono, o jų statusas buvo „autonominė SSR RSFSR viduje“, tai yra „Rusija siaurąja prasme“. Todėl, deja, nė viena pasaulio valstybė (mūsų gėdai taip pat ir mūsiškė) neišdrįso oficialiai pripažinti naujos mažos valstybės, kuri vadinosi Ičkerijos Respublika.
Nors niekieno nepripažinta, ji gana ramiai de facto nepriklausoma pragyvavo nuo 1991-ųjų rugpjūčio iki 1994-ųjų rudens. Maskvai prireikė trejų metų, kad apsispręstų turinti pakankamai jėgų ir priemonių pažaboti maištaujančią „provincija“ , ir štai 1994-ųjų rudenį prasidėjo… taip, jūs teisingai atspėjote, mano katytės ir zuikučiai – jokiu būdu ne karas, o specialioji operacija 🙂
Pradžioje operacija buvo visiškai hibridinė, kaip ir 2014-aisiais „ruskovesna“ („Rusų pavasaris“)– iš pradžių buvo paskelbta, kad Ičkerijoje vyksta „pilietinis karas“, ir Maskva čia niekuo dėta, o į Grozną važiuoja tankų kolonos, spėkite kieno jos? Vėlgi teisingai, „čečėnų opozicijos“. Jie nesiruošia slopinti nepriklausomybės, o tik nuversti Ičkerijos prezidentą, buvusį sovietų generolą Džocharą Dudajevą, kuris sovietmečiu tarnavęs Estijoje ir ten prisigraibstęs visokių maištingų minčių iš Baltijos šalių.
Tuo metu toli gražu ne visi čečėnai mylėjo Dudajevą, šiaip jų požiūris į valdžią buvo labai panašus, kaip ir mūsų, ukrainiečių, „paklusnaus pavaldinio“ ar net dar blogesnis (taip, tai įmanoma 🙂). Todėl iš pradžių į „opozicinį“ judėjimą buvo žiūrima susidomėjus, nebijant, be neapykantos. Tik štai prezidento gvardija pamušė pirmuosius „opozicinius“ tankus ir iš jų pabiro ne kokie opoziciniai čečėnai, o patys tikriausi Riazanės ir Pskovo vanios.
Ir tada viskas akimirksniu pasikeitė – visi čečėnai, jauni ir seni, išbėgo medžioti atėjūnų giaurų, ir beveik visi bent kiek gerbiami opozicionieriai čečėnai (o gerbiamu buvo laikomas kiekvienas opozicionierius čečėnas, turėjęs savo ne mažesnį nei pusės bataliono ginkluotą būrį) laikinai pamiršo savo pretenzijas Dudajevui ir susitarė kartu kovoti džihadą prieš netikšas, o tarpusavyje toliau aiškintis jau po pergalės.
Ir teko Maskvai nusiplėšti kaukę ir 1994-ųjų gruodį pradėti intervenciją jau atvirai, o ne hibridiniu būdu. Tiesa, jie tai vėl pavadino ne karu, o „konstitucinės santvarkos atkūrimo operacija“, nors Rusijos Federacijos konstitucija anksčiau nei vieną dieną nebuvo galiojusi Ičkerijoje.
Kiauliašuniai beveik dvejus metus „atkūrinėjo“ savo konstitucinę santvarką svetimoje šalyje, iš pradžių lygiai taip pat sėkmingai, kaip neseniai „paėmė“ Kijevą. Jų tuometinis šoigu paskelbė paimsiąs Grozną „per dvi valandas su dviem batalionais“, na, tie du jo batalionai buvo pirmieji, kurie sudegė Grozno gatvėse tarsi ateinančių 1995-ųjų naujametinės ugnelės, o vėliau, prieš mūsų Kalėdų, įkandin tų batalionų pragaran nugarmėjo ištisos divizijos.
Pagauta bejėgio įniršio maskovija pradėjo Čečėnijos kiliminį bombardavimą ir, deja, niekas tada stingerių čečėnams nedavė. Ir tada taip pat visi čečėnų regioniniai centrai pirmiausia buvo sulyginti su žeme, o tik po to užimti
Prisiminsime, kad Čečėnijos plotas yra maždaug toks pat kaip Kijevo srities, o visos šalies gyventojų skaičius prieš karą neviršijo pusės Kijevo gyventojų. Todėl po pusmečio maskvėnai vis tiek uždusino mase, ir jų šimtatūkstantinis kareivių ir karininkų okupacinis kontingentas, formaliai perėmė visos Ičkerijos kontrolę.
O už kareivių nugarų buvo OMON-as bei specialieji greito reagavimo būriai ir negirdėtu žiaurumu žudė visa, kas gyva negailėdami nei moterų, nei vaikų. Tada užgriuvo paskutiniai maitėdos – FSB opergrupės, ir visus bent kiek įtartus nelojalumu išvežė į „filtracinius lagerius“, su kuriais lyginant GULAG tiesiog įstatymo ir humanizmo erdvė…
Tačiau „konstitucinė santvarka“ vis tiek niekaip neįsitvirtino – rusų kontrolė buvo veiksminga tik gana didelėse gyvenvietėse, o net ir ten tik dieną, gi aplinkui kerojo partizanų „želdiniai“. Vos saulei nusileidus, čečėnų modžahedai grįždavo į kaimų ir miestelių gatves ir net Grozne apsilankydavo, o netikšos slėpėsi nuo jų kareivinėse ir tūnodavo kaip visiškoje apgultyje iki paryčių, kol galėdavo veikti aviacija. Kartkartėmis kas nors iškirsdavo ištisus blokpostus, reguliariai degdavo okupantų kolonos, o rusuosna vis plaukė ir plaukė cinko karstai …
1996-ųjų rugpjūtį čečėnai tiek patobulėjo partizanaudami ir taip „užsipumpavo raumenis“, jog jiems pabodo slėptis kalnuose ir vėl užsinorėjo gyventi mieste. Taigi, jie ir išvijo iš ten maskvėnus su visa jų konstitucine tvarka 🙂
Ar ne per daug paralelų, tiesa? Taigi, klausomės toliau ir mokomės pamoką.
Karių mamytės iš sielvarto stūgavo nesavais balsais, liberalūs žurnalistai ir žmogaus teisių aktyvistai pasakojo tiesą apie „valymų“ ir „filtravimų“ baisumus, karas buvo kategoriškai nepopuliarus. Todėl perspektyva vėl imti Grozną patiriant tokius pat nuostolius, kaip anąsyk, Maskvai rodėsi per brangi ir rizikinga, tuo labiau, kad artėjo eiliniai rinkimai (o tame tolimajame dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje dar realiai kažkas kažką rinko, kažkada net tai būdavo).
Ir įvyko keistas stebuklas – Rusija de facto pripažino pralaimėjimą, nors, žinoma, taip to nepavadino. Ir va Stambulo mieste… o, atsiprašau, kažkas mane užkabino, tada niekas taip toli dar neskraidė, viska „kaip namuose“ nusprendė – Chasavjuto mieste, Dagestane, Rusija ir Ičkerija pasirašė taikos sutartį.
Atrodė, kad ta Chasavjurto sutartis buvo nebloga visiems – okupantų kariuomenė išėjo iki paskutinio kareivio (ir iš visos Ičkerijos teritorijos, o ne iš dalies… bet čia aš vėl kai ką kitą prisiminiau 😉) , buvo oficialiai pripažinta čečėnų išrinkta valdžia, taip ir įstatymų viršenybė jos teritorijoje ir kt. Na, o ginčytini klausimai buvo „sustabdyti“ dešimčiai metų, per kuriuos turėjo būti rengiami visokie referendumai, vėlesni derybų raundai ir panašiai. Argi ne puiki sėkmės istorija?
Tiesiog taip neatsitiko. Rusija kažkodėl nenorėjo sąžiningai vykdyti šio susitarimo – vis dėlto stebina, kad taip gali nutikti? 😉
Per kelerius metus po sandorio, Rusija išsilaižė visas pirmosios „specialiosios operacijos“ klaidas, atkūrė savo kariuomenės kovinį pajėgumą, vietoj snarglių šauktinių, papildė jį suaugusiais kontraktininkais, iš sandėlių ištraukė krūvą technikos. vietoj tos, kurią prarado pirmajame kare.
Tuo tarpu FSB taip pat nesnaudė –uoliai pjudė čečėnus tarpusavyje ir su kaimynais, islamistus nustatinėjo prieš pasauliečius, vyresniąją kartą prieš jaunesniąją, tyliai užmezginėjo slaptus ryšius su kiekvienu lauko vadu ir rinko visokią galimai kompromituojančią medžiagą.
Užsienyje buvo atliktas beprotiškas darbas ir pasiekta, kad Ičkerija būtų visiškai izoliuota. Ir šiaip čečėnų nelabai kas lepino išorės parama, bet vis tik smerkė maskvėnus už perdėtą žiaurumą ir t.t. Per ilgus propagandinio darbo metus Ičkerija buvo demonizuota taip, kad „banderovcai chvašizdai“ atrodo kaip balti ir pūkuoti angeliukai, lyginanti su čečėnų islamistų teroristo įvaizdžiu, ir Vakarų šalyse tapo nepadoru remti šiuos „atstumtuosius radikalus“. Tada jau niekas pasaulyje už jokius pinigus nebebūtų pardavęs Stingerių čečėnams.
Pačioje maskovijoje FSB per tą laiką griežtai slopino visą nepriklausomą spaudą ir perėmė kiekvieno televizijos kanalo kontrolę. Tada, kad ir ką būtų šaukę karių mamytės ir žmogaus teisių aktyvistai, juos galėjo išgirsti vien tik mentai, kad kaip nesankcionuotų mitingų dalyvius, sugrūstų juos į Solypino vagonus.
Ir galiausiai FSB tėškė paskutinį akordą – po bergždžių bandymų išprovokuoti čečėnus kokiam nors teroro aktui Rusijoje, kelių gyvenamųjų namų rūsiuose tiesiog nemetė maišus su heksogenu ir susprogdino kartu su gyventojais.
Trys šimtai lavonų, ir Voi la – Ičkerijos Respublika, su kuria Rusijos Federacija pasirašė taikos sutartį kaip lygiavertė konflikto šalis (t.y. kaip valstybė), iš karto buvo pripažinta „teroristine organizacija“, Chasavjurto sutartis buvo paskelbta negaliojančia, ir nauja maskvėnų politikos žvaigždė su pavarde, prasidedančia pu, paskelbė kryžiaus žygį prieš čečėnų teroristus.
Nors operacija buvo atlikta itin grubiai, tokiu pat stiliumi kaip ir būsimosi „Solsberio smailės“, iš karto paaiškėjo, kad „čečėnų teroristai“ – eiliniai Lubiankos karininkai. Kremlius pasakė čečėnai, vadinasi, čečėnai, abejonė tolygu išdavystei. O kai vieną buvusį FSB-ešniką užgriaužė sąžinė ir jis pabėgo į Londoną, kur paskelbė savo tarnybos nusikaltimo įrodymus, jis buvo tiesiog apnuodytas radioaktyviu poloniu, kad visi kiti nedvejotų, ką pasirinkti konflikte tarp sąžinės ir ištikimybės „kontorai“.
Antrasis Čečėnijos karas (tai yra, antroji „specialioji operacija“) buvo ne mažiau kruvinas ir baisus nei pirmasis, ir net maskvėnų nuostoliai buvo didesni nei pirmąjį kartą.
Tik šį kartą jie buvo tam pasiruošę, nedelsiant buvo įvesti rezervai, kad pakeistų sunaikintus dalinius, o Rusijos užnugaryje nebuvo rimtos opozicijos karui ir visais kanalais buvo transliuojami pergalingi reportažai bei Solovjovo stiliaus propaganda.
Kijevo srities dydžio teritorijos užėmimas truko kelis mėnesius. Čečėnijos „valymas“ ir partizaninio judėjimo slopinimas tęsėsi beveik dešimt metų.
Per tą laiką šalis, kurioje prieš karą gyveno mažiau nei pusantro milijono gyventojų, neteko iki trijų šimtų tūkstančių žuvusiųjų ir kone pusės milijono pabėgėlių, kurių dauguma dar negrįžo. O vietoje mažos, jaunos ir nepayrusios, bet demokratinės respublikos susiformavo baisus vėžinis auglys, kuriam vadovauja mums visiems žinomas išdavikas ir budelis – chu-lo skylė kadyrka.
Taip jau nutinka, mano katytės ir zuikučiai, jei susitariate su maskvėnais dėl paliaubų, neatimdami iš Maskvos galimybės prisipumpuoti raumenis, išsinagrinėti klaidas ir vėl sugrįžti. Nenubaustas blogis visada grįžta ir šimteriopai atkeršija už savo laikiną pralaimėjimą ir patirtą baimę.
Ir taip pat nutinka, jei deramasi su maskvėnais be patikimų išorinės pagalbos garantijų – ne tolių, kaip Chasavjurte ir Budapešte, o tik pagal Atlanto chartiją.
Tokia va istorija su geografija, mano katytės ir zuikučiai, liūdna ir pamokanti. Jei įdomu ir naudinga, ateityje bus daugiau, dėdė Evgenas iš istorijos turėjo „labai gerai“ 🙂

Vertė Vidmantas Kuprevičius

Džocharas Dudajevas (1944 – 1996)

 

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *