Privačių karinių kompanijų kūrimo bumas Rusijoje rodo, kad daugelis, užuodę neramumų kvapą, jau ruošiasi valdžios ir teritorijos perskirstymui rusijos federacijoje, mano Evgen Dykyj.
„Glavred“ svetainėje gegužės 26 d. įvyko nuotolinis pokalbis su politikos ir kariniu ekspertu, buvusiu „Aidar“ bataliono būrio vadu, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyjumi . Bendraudamas su skaitytojais jis pasamprotavo, kada galėtų pradėti pulti Ukrainos ginkluotosios pajėgos, dėl kurių teritorijų būtų galimi nauji rusų „geros valios gestai“; ar reikalingos Ukrainai Belgorodo ir Voronežo sritys, kiek dar truks karas. galiausiai, kodėl būtų lengviau susigrąžinti Krymą nei Donbasą, kas nuvers putino režimą, taip pat,– kaip subyrės rusija.
Žiūrėkite vaizdo įrašą apie pokalbį su Evgenu Dykyj per „Glavred“:
Serhii: Sprendžiant pagal tai, kada žadama Ukrainai pateikti lėktuvus ir tam tikrų rūšių ginkluotę, visavertį puolimą pradėsime gal tik rudenį, o tada vėl prastas oras, purvas, visiškai nepalankus aktyviems karo veiksmams vykdyti metas…
Evgen Dykyj: Klausimo autorius bando pavaizduoti save kaip puikų strategą. Sėdi giliame užnugaryje ant sofos ir viską suplanavo: kiek reikia lėktuvų, kada kas tiksliai prasidės. Šiam vyrui galiu pasakyti tik viena: užčiaupti burną, pasiimti automatą ir eiti kariauti. Geriau tokie žmonės tylėtų, o jei pajėgia – eitų ir kovotų.
Serhii: Kiek tikėtina, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimas prasidės ne šiemet, o kitą pavasarį?
E.D.: To tikimybė yra artima nuliui. Norime to ar nenorime, turime pakankamai išteklių, ar ne, privalėsime pulti šią vasarą, net ne rudenį. Turėsime pulti artimiausiu metu. Ar tai bus gegužę ar jau birželį – žino tik Generaliniame štabe. Mūsų sąjungininkai paliko mums labai siaurą galimybių langą: jei iki rudens neparodysime reikšmingų rezultatų, palaikymas sumažės, o mums pradės išsukinėti rankas ir bandys pasodinti prie derybų stalo su agresoriumi. Toks scenarijus mums visiškai nepriimtinas ir mirtinai pavojingas. Konflikto įšaldymas palei dabartinę fronto liniją gali tapti rūsčia realybe, jei iki rudens neiškovosime reikšmingų pasisekimų ir pažangos fronte. Žinoma, galima piktintis tokiu mūsų sąjungininkų elgesiu, bet kad mūsų pasipiktinimas neišeitų iš ribų, priminsiu, kad ne sąjungininkai kalti dėl to, kad mes aštuonerius metus nesiruošėme karui, ne sąjungininkai padarė mus visiškai priklausomus nuo jų ir jų šarvuočių, sviedinių, šovinių – beveik visko. Tai visiškai mūsų kaltė. Mes prašvaistėme aštuonerius metus, todėl turime atsižvelgti į visus niuansus, ypač tokius, kokie „tarakonai“ veisiasi mūsų sąjungininkų galvose, kaip tai vaizduoja jų žiniasklaida, kaip tai priima jų visuomenė, mokesčių mokėtojai.
Jų mokesčių mokėtojai mano, kad į mus jau investavo milijardus (ir tai tiesa), ir dabar jie nori, kad jų investicijos atsipirktų. Jie matuoja pagal tai, kiek jie mums duoda, o ne kiek mums reikia užduotims atlikti. Disbalansas yra didžiulis. Tai, ką jie davė, buvo daug daugiau nei bet kada anksčiau, todėl jie mano, kad tai „ohoho“. Tačiau lyginant su realiais poreikiais, tai daug kartų mažiau. Ne dešimteriopai, bet gerokai mažiau.
Tačiau esame įpratę kovoti turėdami mažiau resursų nei reikia. Viso šio karo metu mes kovojame neturėdami pakankamai resursų, kiekvieną kartą tai kompensuodami savo žmonių didvyriškumu, motyvacija ir, būkime atviri, žmonių aukomis.
Dabar bus taip pat. Turėsime pradėti pulti resursais, kuriuos turime dabar arba kurių bus pririnkta per kitą mėnesį. Kas bus – su tuo ir pradėsime. Nes jokių galimybių nepradėti mums faktiškai nepaliko.
Bet nesukarkime visų šunų ant sąjungininkų, nes yra dar vienas niuansas. Neatsitiktinai Rusija dabar per visus savo ruporus, pradedant nuo Ramafosos (Cyril Ramaphosa – Pietų Afrikos Respublikos prezidentas – red.) ir baigiant Romos popiežiumi bando perteikti vieną mintį. Šiame kare laimėtojų nebus, abi pusės jau pasiekusios savo maksimumą, todėl reikia įšaldyti karą pagal dabartinę fronto liniją. Dabar tai yra pagrindinis Rusijos naratyvas, kuris diegiamas į visos pasaulio bendruomenės smegenis. Ir ne šiaip sau.
Rusams dabar labai reikia pertraukos. Nes per artimiausius mėnesius laikas dar bus palankus mums, o metų perspektyvoje jis galėtų pradėtų veikti maskolių naudai.
Ką reiškia „dar liko mėnuo“? Tai dar kažką mums spėjo atvežti, tai dar daugiau mes suspėjome apmokyti ir parengti poligonuose, atitinkamai padidindami mūsų karių galimybes išgyventi puolant, o per tą patį laiką rusijoje liko dar mažiau sviedinių, dar mažiau. šarvuočių, ir dar mažiau žmonių fronte, nes visą laiką jie utilizuojami.
O ką reiškia: „dar yra metai“? Per juos rusijoje nuvilnytų viena ar dvi mobilizacijos bangos. Tai yra, kad ir kiek mes čia jų utilizuotume, jie priveš dar 200-300 tūkst. žmonių. Dabar jie to padaryti negali, bet rudenį galės. Egzistuoja sąvoka – mobilizacijos sistemos pralaidumas, rusiškos – 200-250 tūkst. per vieną šaukimą, o to šaukimo mobilizuotuosius („mobikus“) parengs maždaug per keturis mėnesius. Todėl rudenį rusai galės vykdyti naują didelio masto mobilizaciją, galėtų pradėti net vasarą, o rudenį jau imtų siųsti „mobikus“ į frontą. Per mėnesį jie negali to padaryti.
Taigi per kitus vienerius metus – dar dvi „mobikų“ bangos. Dar vieneri metai – tai dar kelios skylės sankcijų režime, kurias rusai išgręš ir atitinkamai, – bent iš dalies atgis rusijos gynybos pramonė. Dabar ji nemirusi, o paralyžiuota sankcijų. Pavyzdžiui, rusija dabar geba pagaminti naujų tankų ir suremontuoti pamuštuosius, iš viso 50–70 vienetų per mėnesį, o mes dabar maždaug tiek išvedame iš rikiuotės per savaitę. Tad kol kas kiekviena savaitė mažina jų šarvuotą techniką – šioji tirpsta. O po metų rusai gali veikti tokiu tempu, kokį sau užsibrėžė – pagaminti pusantro tūkstančio tankų per metus.
Vadinasi, kad ilgalaikėje perspektyvoje pauzė mums yra nenaudinga, kaip ir atidėti puolimą kitiems metams. O kiekviena artimiausia savaitė vis dar palanki mums. Artimiausioje perspektyvoje mums skubėti neverta, jeigu kalbame apie šiltąjį šių metų sezoną.
Beje, nustokime vadinti tai, kas mūsų laukia, „kontrpuolimu“. Kontrpuolimas yra tai, kas dabar vyksta Bachmuto flanguose. Kai atmušei priešo veržimąsi, priešas išsikvėpė, ir tu pereini į kontrataką bei smogi į besitraukiančio priešo nugarą. Tai yra kontrpuolimas, būtent tai vyksta Bachmuto flanguose. O tai, apie ką kalbame, ne kontrpuolimas, o didelė puolamoji kampanija, numatyta visam šiltajam šių metų laikotarpiui, iki pat rudens.
Omega: Kai prieš kelias dienas rusai pradėjo šaukti, kad Ukraina pradėjo pulti, Belgorodas buvo primygtinai įvardijamas kaip viena to puolimo krypčių. Jūsų požiūriu, ar gali Ukrainos kariai eiti į rusijos teritoriją, ar tai būtų tikslinga ir kokiu atveju tai būtų prasminga? Sunku patikėti, kad daugelis mūsų šalies žmonių svajotų apie „mūsų Belgorodą“ ar „mūsų Voronežą“.
E.D.: Mums tikrai nereikia „mūsų Belgorodo“ ir „mūsų Voronežo“. Bet tai nereiškia, kad neturėtumėte ten eiti. Tik nereikia mėgdžioti rusų: jei kur užėjai, jei kur nors „įžengė kareivio koja“, nebūtina ten pasilikti ilgam, įsikurti metams, juo labiau, integruoti tas žemes į savo teritoriją.
Tačiau patogūs logistikos keliai gali vesti per įvairias teritorijas. Nuo 2014-ųjų esu įsitikinęs, kad jei mes tada būtume išdrįsę kelias valandas paėjėti per Belgorodo sritį, tai „Luhansko liaudies respublikos“ likimas būtų galėjęs visai kitaip susiklostyti.
Dabar situacija ta pati. Kariniu požiūriu mums nenaudinga toliau stumtis per gynybos liniją, kurią rusai išstatė nuo Svatovo iki Kreminos. Liniją Svatovas-Kremina, kurios negalime įveikti nuo praėjusių metų spalio ir kurią nuolat šturmuojame, galima tiesiog apeiti. Kaip kadaise vokiečiai nepradėjo šturmuoti prancūzų gerai įtvirtintos Mažino (Maginot) linijos, o tiesiog ėmė ir apėjo ją iš šono. Taigi mums tas „iš šono“ veda kaip tik per rusijos teritoriją. Kariniu požiūriu būtų labai logiška, kad eitume per Belgorodo sritį ir išeitume į rusų užnugarį Luhansko srityje – tada ten viskas griūtų. Bet ar tai bus padaryta, aš nežinau, nes atsakymas slypi ne kariniame lygmenyje. Manau, kad tai, kas man, paprastam pėstininkui, akivaizdu, yra nepaprastai akivaizdu ir Zalužnui. O mes kaip tik nežinome, kaip griežtai mūsų sąjungininkai uždraudė įžengti į rusijos teritoriją. Viliuosi, kad tada, kai viskas prasidės, mums tiesiog nerūpės, ką apie tai galvoja Baidenas ir Salivanas, o mūsų kariuomenė nuspręs elgtis taip, kaip kariniu požiūriu tikslinga. Vėliau tiesiog pasakysime: „Oi, atleiskite, ech, taip jau atsitiko“.
Tačiau nežinau, ar jie taip stebės mūsų veiksmus, kad pasigirstų griežti signalai, jog karinė pagalba nutraukiama (tarkim, jei žengtume nors metrą priešo teritorija). Karinės strategijos požiūriu tai būtų visiškai nesąžininga, visiška nesąmonė. Bet vėlgi, deja, kadangi nesiruošėme, esame priversti ypač atsižvelgti į kvailus mūsų sąjungininkų nuogąstavimus (šiuo atveju kalbame būtent apie tai).
Baidenas ir jo aplinka turi visiškai kvailą ir neracionalią vadinamojo eskalavimo baimę. Todėl, ar jie leis mums pereiti per raškos teritoriją, man dar neaišku.
Anna: Kaip manote, ar tikėtini nauji rusų „geros valios gestai“ ir kokiose pozicijose?
E.D.: Nė vieno „geros valios gesto“ rusai nesiteikė leisti šiaip sau – jie buvo priversti tai padaryti. Todėl tokie „geros valios gestai“ įmanomi tik po reikšmingų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalių fronte.
Neatmetu, kad Krymas mums teks lengviau, nei daugelis galvoja. Juk jei išeitume į Chersono srities kairįjį krantą ir Zaporižės pietus, kariniu požiūriu Krymas taptų sala. Tiltas pažeidžiamas pora raketų. Kiek ilgai ten rusai išsilaikytų izoliacijoje… Taigi „geros valios gestas“ čia visai įmanomas.
Kita vertus, Krymas rusams turi sakralinę prasmę, todėl jie gali gauti komandą laikytis iki paskutiniosios. Tada tektų atkovoti Krymą mūšiais. Bet net ir rusams priešinantis, atsiimti Krymą būtų daug lengviau nei atsiimti Donbasą, nes Krymas tai sala.
Donbasas turi didžiulį užnugarį Rostovo ir kitų rusijos federacijos regionų pavidalu. Galima manyti, kad rusijos fronto Donbase užnugaris yra iki pat Uralo.
Tačiau Krymas – visai kitas reikalas: išeiname į Perekopą, sudaužome tiltą, ir tada beliks saloje esanti grupuotė, nes priešas neturės galimybių ją papildyti žmonėmis ir atsargomis.
Istorija liudija, kad „legendinis rusijos šlovės miestas Sevastopolis“ tris kartus buvo priešo apgultas ir visus tris kartus kapituliavo. Ketvirtasis jau ne už kalnų.
Smilikas: Kokia jūsų nuomonė, kada, kada pagaliau Krymo tiltas paseks kreiserį „Maskva“? Šis tiltas yra labai simbolinis dalykas, kaip lynas, siejantis Krymą su rusija, todėl labai norisi, kad jo kuo greičiau neliktų.
E.D.: Suprantu šias emocijas.
Mano požiūriu, strateginę reikšmę ten turi tik geležinkelio linija, kuri buvo gerokai apgadinta per ankstesnę „medvilnę“[i] ant Krymo tilto. Nesiimu spręsti, kada ji bus pribaigta, bet techniškai dabar turime su kuo tai padaryti – ačiū Britanijai už Storm Shadow.
Bet dėl gyvosios automagistralės juostos, kuri liko viena, nes antroji, kaip pamename, ištikus „medvilnei“, sugriuvo, klausimų lieka. Karinio kontingento aprūpinimui tai iš tikrųjų labai siaura arterija, per kurią daug ko neatveši. Tačiau galbūt verta palikti tą arteriją, kad rusijos civiliai gyventojai pabėgtų rusijon. Per tuos aštuonerius metus Kryme prisirinko daug „atvažiavėlių“, kurių iki šiol toli gražu ne visi išsinešdino su lagaminais. Galbūt mums būtų naudingiau palikti jiems tą kelią, kad galėtų pabėgti.
Fediras: Žurnalistinių tyrimų centras pranešė, kad okupantai atidarė Kachovskajos hidroelektrinės užtvarus ir… užtvindė savo pozicijas. Kas tai – gudrus planas ar kvailystė? Iš viso, ką manote, kokiems radikaliems poelgiams gali ryžtis ta laukinė orda: hidroelektrinę susprogdinti, tyčinę avariją Zaporožės AE sukelti, branduoliniam smūgiui, cheminį ginklą panaudoti?
E.D.: Kol kas neturiu žinių apie sprogdinimus hidroelektrinėje patvirtinimo, todėl nekomentuosiu. Čia būtina išsiaiškinti.
O ką rusai išvis sugeba… Atkreipkite dėmesį, kai jie griovė mūsų energetinę sistemą, eikvodami tam šimtus raketų, atominės elektrinės link nebuvo paleista nė viena raketa. Bet taip nutiko ne todėl, kad rusai tokie geri, o todėl, kad tai vienintelė labai ryški „raudona linija“, kurią jiems nubrėžė Vakarai. Tai linija, kurią pažeidus, Vakarai pažadėjo tiesiogiai įsikišti į karą – ne padėdami Ukrainai, o būtent, – savo ginkluotomis pajėgomis.
Tiesiog rusams buvo uždrausta naudoti branduolinį ginklą ir atomines elektrines kaip branduolinį ginklą. Deja, tai vienintelis draudimas, bet jis rimtas. Ir, sprendžiant iš rusų veiksmų, jie į jį vertina rimtai.
Olegas: Kuo ir kaip rusija toliau kariaus, bandys atremti Ukrainos puolimą, jeigu jau dabar ji kariauja su pačia seniausia technika, likusia nuo Sovietų Sąjungos, jau dabar jos kovotojai rėkia apie „sviedinių badą“, jau dabar į kai kuriuos fronto sektorius jie siunčia ne tik prieštvaninius tankus bet ir arklius?
E.D.: Tiesą sakant, tuo mes dabar labiausiai ir siekiame pasinaudoti. Praktika parodė, kad rusai labai nejautrūs, kai praranda žmones. Skaičiavimai, kuriuos visi dėliojome karo pradžioje, taip pat ir aš, kad Rusijoje „kažkas prasidės“, kai ji peržengs tam tikrą „200-ųjų krovinių“ ribą, nepasitvirtino. Tikėjomės, kad rusai bent susimąstys, ar verta tęsti, kam visa tai. Pasirodė, jog – ne. Pasirodo, jog karių mamelės, kažkada laimėjusios Pirmąjį Čečėnijos karą priversdamos valdžią išvesti kariuomenę, šiandien gana ramiai stoja į eilę „Ladai kalinai“ gauti.
Rusijos visuomenė degradavo tiek, kad maršalo Šeremetjevo, kadaise guodusio jauną ir dar į žmogų panašų Petrą I, nuostata: „Neverk, valdove, bobos dar prigimdys!“, rusijos visuomenėje tapo vyraujančia. Taigi, „mėsos“ jiems negaila.
Bet dėl „geležies“ yra kitaip. Silpnoji rusijos vieta – tai būtent „geležis“. Mes išmušinėjame jų šarvuotąją techniką ir artileriją greičiau, nei jie spėja ją atnaujinti, todėl pamažu ji tirpsta. Tai nereiškia, kad „geležis“ jau pasibaigė – ten didžiulės bazinės atsargos, bet jos tikrai tirpsta.
Neatsitiktinai fronte pasirodė tankai T-55 ir T-54. Be to, yra dar žaismingesnių dalykų nei tie tankai. Ten yra pusiau amatininkiškų dirbinių, nors juos gamina rusijos valstybinės įmonės, „šušpanceriai“: pavyzdžiui, rusai ima senus karinius vilkikus MT-LB ir prie jų privirina iš laivų išpjautus zenitinius bokštelius. Paskutinį kartą tai buvo daroma per Antrąjį pasaulinį karą, o dabar tai kartojama. Tai rodo labai dideles rusų problemas, atkuriant-pildant šarvuotos technikos parką.
Dėl „sviedinių bado“, verta suklusti. Ne viskuo, dėl ko rusai šaukia, verta tikėti. Faktas yra tai, kad tai, ką jie vadina „sviedinių badu“, tai toks artilerijos sviedinių kiekis, kokio mes niekada neturėjome šiame kare. Dabar rusai per visą frontą iššauna kone 20 000 sviedinių per dieną, ir kelia isteriją, kad tai „sviedinių badas“. Jie lygina su praėjusia vasara, kai per dieną iššaudavo 60 000 sviedinių, tai buvo jų standartinė dienos norma. Tada jie naudojo ugnies volo taktiką: iš pradžių artilerija nušluodavo ištisas gyvenvietes, o paskui ten įžengdavo pėstininkai.
Mes niekada taip nekariavome ir niekada neturėjome tiek daug sviedinių. Didžiausias kiekis, kurį eikvojome šiame kare, buvo 7 000 sviedinių per dieną. Dabar iš viso nurodyta 4-5 tūkstančių sviedinių norma dienai, ne daugiau. Mes neverkiame, nešaukiame, kad patiriame „sviedinių badą“. Taip yra, taip mes ir kariaujame.
Todėl nereikėtų pervertinti priešo „sviedinių bado“. Tik rusai įvaizduoja, kad tai „badas“, nes jie tiesiog nemoka taikliai šaudyti – rankelės išdygę ne iš tos vietos: jie įpratę apšaudyti plotus, o ne objektus. Norint nukloti atitinkamą žemės plotą sviediniais, galbūt tikrai tik 20 000 sviedinių per dieną prilygsta „badui“. Duok Dieve, sulaukti, kad bent kartą patirtume tokį „badą“. Pagrindinis mūsų iššūkis yra tai, kad rusų yra per daug.
Šiaip, visa ta „antroji pasaulio armija“ man primena vieną rusų kultūros „šedevrą“. Prieš keletą metų rusai labai didžiavosi 5 metrų aukščio gaidžio skulptūra, Jakutijoje, nulipdyta iš, atleiskite už žodį, karvės mėšlo. Įdomu, kad po to kasmet jie kurdavo kažkokią tokią simbolinę figūrą, o pernai nesugebėjo. – paaiškėjo, kad vokiškam plastifikatoriui, kurio pagalba rusai mėšlui suteikdavo gaidžio formą, buvo pritaikytos sankcijos. Atitinkamai, dėl sankcijų tie „šedevrai“ tiesiog virto didele šūdų ir pagalių krūva.
Tai puikiai atvaizduoja rusijos gynybos pramonę ir rusijos kariuomenę. Pirma, visa tai labai prastai veikia be „vokiško plastifikatoriaus“, ir, antra, iš principo tai visiškas šūdas. Bet to šūdo, deja, yra didžiulė krūva. Tad kad ir kaip kastuvais bemojuosi, greitai tos krūvos nepermesi.
Taigi rusams dėl „geležies“ vis blogiau, bet „mėsos“ į Ukrainą jie privarė neišmatuojamus kiekius. Palyginimui: prieš metus su trupučiu jų į mūsų teritoriją įsibrovė 180 tūkstančių, o dabar tik Chersono ir Zaporižės regionuose yra 150 tūkst. Tai tik dvi, ne visiškai užimtos sritys!
Atsakant į klausimą, kiek jie čia privarė gyvosios jėgos. Būtent ta „mėsa“ jie ir kariaus, ginsis. Atitinkamai, viskas priklausys nuo to, kaip būtent ta „mėsa“ elgsis: kiek ji pasirodys motyvuota, apmokyta, aprūpinta ginklais ir amunicija, galų gale, kaip kompetentingai jai bus vadovaujama. Tai atskleis pats puolimas.
Simka: Kokius mitus apie rusijos galią sugriovė Ukrainos ginkluotosios pajėgos po vasario 24 d.?
E.D.: Tikriausiai visus. Pacituosiu mūsų puikų draugą, Didžiosios Britanijos gynybos ministrą Beną Volesą (Wallace). Dar praėjusią vasarą, kai orkai pabėgo iš šiaurinių Ukrainos regionų, jis pasakė: „Po to, kas įvyko, galite pamiršti, kad rusija yra supervalstybė“.
Rusija nustojo būti supervalstybe. Tačiau šventa vieta niekada nelieka tuščia, ir vladimiro vladimirovičiaus svajonė išsipildė, nors ir ne visai taip, kaip jis norėjo. Jis svajojo, kad pasaulis vėl taptų dvipoliu, kaip jo jaunystės metais, šaltojo karo metais. Taip ir atsitiko. Bet niekas jam nežadėjo, kad antrasis polius bus maskvoje… Vadinasi, jei anksčiau „gėrio ir blogio ašį“ sudarė Vašingtonas ir maskva, tai dabar – Vašingtonas ir Pekinas.
„Rusijai vietoj supervalstybės vaidmens priskirta pusiau nuprotėjusios degalinės prie Pekino funkcija. Ji galutinai praranda savo įtaką pasaulyje ir visą savo „didžiąją geopolitiką“ “.
Taip griaunami mitai apie „didžiąją rusiją“, apie rusiją kaip valstybę, apie galingą ir stiprią rusijos kariuomenę. Dėl rusijos kariuomenės visiems tapo aišku, kad ji yra tiesiog didelė savo skaičiumi, o tai yra vienintelis jos pranašumas. Taip, tai yra pranašumas, su kuriuo taip pat reikia skaitytis, bet tai vienintelis pranašumas.
Rusijos gynybos pramonė jau visiškai ir negrįžtamai prarado visas pasaulio rinkas. Rusiškų ginklų niekas nebepirks. Nebent kai kurie Afrikos diktatoriai, kurių gynybą užtikrina Vagnerio privati karinė kompanija, gaus dar kelis lėktuvus ar tankus iš raškos. Tačiau visi rimti pirkėjai, pavyzdžiui, Indija, kasmet už milijardus pirkdavusi rusiškų ginklų, persiorientuoja ir pereina prie vakarietiškos ginkluotės, nes rusiškoji jau visiškai atsiskleidė.
Ryškiausias pavyzdys – neseniai numuštas „kinžalas“. Juokaujama ne tik apie tai, kad jis buvo numuštas, bet ir apie tai, kad 2020-aisiais pagaminti „kinžalai“, paskutinis rusijos gynybos pramonės klyksmas, laikyti užvis geriausiu analogų neturinčiu hipergarsiniu stebuklingu ginklu, buvo numušti praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio laidos Amerikos sistema ,,Patriot‘‘. Vadinasi, 30 metų senumo Amerikos oro gynybos sistema ramiai ,,skina‘‘ naujausias rusijos raketas, už kurias geresnių, atseit, tiesiog nėra. Tai nuosprendis.
Beje, legenda apie importo pakeitimą buvo išsklaidyta viena pirmųjų. Rusai dabar sutrikę ne tik dėl mikroschemų ir elektronikos. Kada Sovietų Sąjunga visada išsisukdavo banaliai vogdama svetimas technologijas, nes kažkada draugas Stalinas pareiškė, kad „kibernetika yra imperializmo parsidavėlė ir buržuazinis pseudomokslas“. Nuo to laiko „sovokas“[ii] taip ir nesugebėjo įveikti atsilikimo skaitmenizacijos dalykuose. Sovietų gynybos pramonė tą klausimą sprendė vogdama svetimas technologijas. Raška nuėjo tų technologijų pirkimo už naftos dolerius keliu, kol jai nebuvo taikomos sankcijos. Šiandien rusijai vėl taikomos sankcijos, ir dabar rusai vagia banalias skalbimo mašinas, nes mikroschemos iš modernių vakarietiškų skalbyklių yra tai, kuo rusai gelbsti savo raketų kovines galvutes. Beje, labai išradinga, kaip vienkartiniam partizaniniam sprendimui. Tai juokinga, bet kažkaip tai veikia.
Gerai, palikim elektroniką. Ji visada buvo „sovoko“ silpnoji vieta. Bet banalūs guoliai! rusijos šarvuota technika dabar neremontuojama, nes nėra rutulinių guolių – kaip vėliau paaiškėjo, pastaruosius 20 metų jie visi buvo vokiški. Kaip mes bevertintume „sovoką“, koks mėšlas jis bebuvo, bet bent jau guolius gamino savus. O va analogų neturinti putino rusija pasirodė nepajėgi net ir tam.
Todėl daugelis mitų sugriauta, ir jie iki šiol tirpsta tokiu pat greičiu. Jei mums jau viskas aišku, tai Vakaruose daugelis vis dar tiki tais mitais. Mes jau visus įtikinome, kad raška, pasirodo, gali ir nelaimėti, bet kad rašką galima nugalėti, dar toli gražu ne visus įtikinome, netgi mūsų sąjungininkus. Tai bus kitas atradimas, bet to dar reikia sulaukti ir pakariauti.
Skeptikas: ką manote apie rusijos raketų galią? Pradžioj buvo pradėta tyliai juoktis iš vis mažėjančio rusiškų iskanderų kiekio, dabar ir nenugalimi „kinžalai“ perėjo į „saulėgrąžų“, kurias mikliai lukštena Patriot sistemos, kategoriją. Ar galima sakyti, kad Rusija praranda tokį teroro instrumentą kaip raketų atakos?
E.D.: Praranda, bet neprarado. Rusai dar turi tam tikrą raketų atsargą, šiems metams jos dar jiems užteks. Tačiau kuo toliau, tuo labiau raketos tampa deficitu.
Kalbėjome apie rusijos gynybos pramonės galimybes galiojant sankcijoms, kurios kaip tik labai stipriai smogė raketoms. Mano galva, „kinžalai“ dabar arba visai negaminami, arba jų pagaminama po vieną ar du vienetus per mėnesį. „Kalibrų“ ir kitų sparnuotųjų raketų reikalai šiek tiek geresni, bet vėlgi, kalba suktųsi apie vieną dvi dešimtis per mėnesį.
Tiesą sakant, rusai per mėnesį sugeba pagaminti tiek raketų, kiek reikia vienai salvei. O atsargos jau mažesnės už kritiškai teiktiną ribą. Kol kas rusija tai kompensuoja Irano pagalba: „mopedų“ daug, o Iranas, regis, pasiruošęs tiekti juos ir toliau. Na ką, jei „mopedai“ atskris – mums teks juos numušinėti.
Svetlana: Prognozėse dėl karo trukmės esate optimistas ar pesimistas – kada, pagal jūsų subjektyvius jausmus, bus susigrąžintas Donbasas, Krymas, okupuotos Zaporižės ir Chersono sričių dalys?
E.D.: Stengiuosi būti ne optimistas ar pesimistas, o realistas. Realiai prognozuoti kol kas neįmanoma – yra keli scenarijai, kiekvieną galime aprašyti, bet niekas nepasakys, kuris bus įgyvendinamas. Tai priklauso nuo labai daug faktorių. Pradėkime nuo optimistiškiausio scenarijaus. Yra tikimybė, ir ne nulinė, kad daugumos ukrainiečių svajonė išsipildys – ilgai lauktas didysis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimas bus labai sėkmingas, o orkai pabirs taip pat, kaip ir pernai jie pabiro Charkivo srityje. Tokia tikimybė – pabrėžiu, būtent tikimybė – yra. Tačiau tai, švelniai tariant, ne garantija. Priminsiu, kad Charkivo ir Chersono srityse praėjusį rudenį laimėjome tuo pačiu laiku. Tada Charkivo srityje išties pradėjom nelabai reikšmingai pulti, tačiau orkai pabiro. Todėl mūsų vadovybė tuo pasinaudojo ir ginė juos tiek, kiek gebėjo. Va, pulti Chersono srityje ilgai ruošėmės, o tesugebėjome pralaužti tik vieną orkų gynybos liniją iš trijų, o likusios veikė. Todėl teko keisti taktiką – teko du mėnesius juos pamažu išspaudinėti, priverčiant priimti „sunkų sprendimą“. Tiltai buvo keturi – kai tik galėjome juos kontroliuoti ugnimi, tapo aišku jog „sunkus sprendimas“ bus, beliko tik klausimas, kada tai nutiks.
Deja, taip veikti galima toli gražu ne visose teritorijose. Todėl tik didelė puolimo kampanija parodys, ar bus daugiau ko panašaus į pernykščius įvykius Chersono srityje, ar įvykius Charkivo srityje, ar rusai pabirs ir pabėgs, ar dantimis ir nagais kabinsis į okupuotą žemę, kaip Chersono srityje. Tai labai skirtingi scenarijai. Daug kas priklauso nuo Vakarų pagalbos pristatymo mums grafikų, pirmiausia net ne technikos, o sviedinių. Tai labai ribojantis veiksnys. Jis gali paveikti mūsų stūmimosi greitį, o nuo to priklausys, kiek raška turės laiko mobilizacijos kampanijoms ir jėgoms atkurti.
Mes stengiamės kuo greičiau laimėti. Rusija, priešingai, puikiai supranta, kad pergalė jai dabar nesišypso, todėl ji stengiasi vilkinti laiką. Ji bando laimėti laiko, jei pavyktų – siekiamybė –, mus priversti nutraukti ugnį pagal dabartinę liniją arba bent jau užtęsti kovas ilgesniam laikui, kad spėtų pertvarkyti savo užnugarį ir paruošti naujus pastiprinimus. Kuris iš dviejų scenarijų suveiks – mūsų ar orkų, bus matyti , greičiausia, rudenį.
Galimi labai įvairūs scenarijai – nuo pergalingos karo pabaigos šį rudenį iki karo užsitęsimo dar keleriems metams arba iki blogiausio scenarijaus, tai yra, karo įšaldymo.
Iš mūsų pusės būtų protinga ir racionalu ruoštis ir nusiteikinėti blogiausiam scenarijui. Geriau vėliau sulaukti staigmenos, kaip nutiko Charkivo srityje, ir pasidžiaugti, kad orkai pasirodė dar didesnis šūdas, nei apie juos manėme. Verčiau jau mums tektų nustebti taip, o ne atvirkščiai. Tai geriau, nei papūtus lupytes galvoti, kad tereikės mums pradėti – ir viskas pajudės, o paskui nusivilti ir eigoje persiderinti į ilgesnį variantą.
Todėl geriau visiems nusiteikti, kad reikės dar keletą metų ištverti šį karą, o paskui džiaugtis, kad klydom prognozuodami.
„Glavred“: Tai svarbi pastaba, nes dabar per daug kalbame apie pergalę – tarsi tai savaime suprantamas dalykas.
E.D.: Pergalė dar visiškai nėra garantuota. Tai, kad patikėjome savo sugebėjimu laimėti, yra labai šaunu – karo pradžioje tai buvo kritiškai būtina, reikėjo sugriauti mitą apie raškos nenugalimumą. Tačiau dėl to, kad patikėjome savo pergalės galimybe, tad sklandžiai persiėmėme tikėjimu šios pergalės neišvengiamumu. O tai yra visiškai skirtingi dalykai.
Anksčiau mes visi gyvenome šituo karu – ir tie, kurie rankose laikė ginklą, ir tie, kurie, švelniai tariant, padavinėjo jiems šovinius ir sumuštinius, ir net tie, kurie pabėgo į užsienį ir nieko ten neveikė. Informacine prasme visi gyvenome tame pačiame lauke, dalijomės tomis pačiomis emocijomis. O dabar, kaip nebūtų paradoksalu, dėl to, kad mūsų gynėjai puikiai atlieka savo darbą ir kovoja, atrodo, kad frontas nutolo, o šalis tarsi pasidalijo į tuos, kurie tiesiogiai susiję su karu, ir tuos, kurie , nepaisant į apšaudymus, gyvena ramų užnugario gyvenimą. Ir kuo toliau nuo fronto linijos, tuo karas darosi labiau nepastebimas.
Būtent ta dalis žmonių, kurie atsiriboja nuo karo, kažkodėl yra įsitikinę, kad, pirma, tikrai bus pergalė, antra, kad kažkodėl ji jau vėluoja. „Kur mūsų pergalė, mes tokie didvyriai, atlaikome šį karą, net po penkias grivinas aukojame Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, va pergalės vis dar nėra. Kur mūsų pergalė?!” Jie ima panašėti į futbolo aistruolius, kurie sėdi prie alaus butelio ir skanduoja: „Reikia įvarčio! Reikia įvarčio!“ Jei „reikia“, tai eik ir įmušk.
Vadinasi, niekas negarantavo mūsų pergalės. Ir kuo labiau tikimės, kad kas nors iškovos tą pergalę be mūsų, kad kažkas ją mums atneš, tuo kelias iki jos bus ilgesnis.
Iš visų mūsų šio karo šūkių man labai nepatinka, bene plačiausiai paplitęs – „Tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“. Tai virsta kažkokiu religiniu tikėjimu: kažkur yra kažkokia abstrakti šventoji visagalė jėga – Ukrainos ginkluotosios pajėgos, ir aš ja tikiu, net paaukojau savo sąžiningai uždirbtas penkias grivinas, o ji jau kažkaip stebuklingai atneš man pergalę. Ne, tai negelbės.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos, kuriomis tapo įprasta „tikėti“, yra absoliučiai tokie patys žmonės kaip mes su jumis. Tarp jų yra tik keli profesionalūs kariai, kurie karo dalykus studijavo prieš šiam karui prasidedant. Tai net ne mažuma, o nykstantis procentas. Absoliuti dauguma yra paprasti civiliai, kuriuos šis karas ištraukė iš įprasto gyvenimo, kurie niekada tam nesirengė. Tai mūsų broliai, draugai, kaimynai, kolegos civiliniame darbe, kurie buvo išplėšti iš įprasto gyvenimo, bet jokiu būdu nepadaryti supermenais, nieko neišmokyti, o tiesiog įmesti į tą sūkurį, užversti tokia našta, kurios mes čia, užnugaryje, net neįsivaizduojame. O dabar mes jais tik tikime ir net pradedame raginti – „na, kur mūsų pergalė?“.
Turime ne tikėti, o padėti, padėti, padėti… Kaip buvo karo pradžioje. Reikia prisiminti, kad ten mūsų gynėjams lengviau nepasidarė. Aprūpinimas geresnis nei karo pradžioje, bet vis tiek toli gražu ne toks, koks turėtų būti. Dar reikia aukoti bent po penkias grivinas, reikia aukoti kraujo sužeistiesiems, nes jų jau daug, o puolant bus dar daugiau. Karas didelis, ir kiekvienas iš mūsų jau turime giminių, draugų, pažįstamų ar bent jau pažįstamų, kurie dabar ruošiasi puolimui ar kovoja fronte, todėl galima tiesiog tiesiai paklausti, ko jiems trūksta – konkrečiai tam žmogui, konkrečiai jo padaliniui ir specialiai tam paaukoti arba surasti, nupirkti ir atsiųsti. Tada ir pergalės laukimo laikas praeis visai kitaip, prabėgs daug greičiau.
Būtina nusiteikti ilgalaikiam darbui. Karas – labai sunkus darbas, kurį turi atlikti šimtai tūkstančių žmonių. Kareiviai tai daro ten, fronte, o mes turime nusiteikti tai daryti čia, užnugaryje ir tiek, kiek reikės. Kai būsime tam pasiruošę, tam tikru momentu būsime taip pat nustebinti, kaip savo laiku pergale prie Kyjivo.
Nikas: Kaip manote, kiek šiandien yra stipri rusijos valdžios vertikalė? Kas galėtų tapti drugelio sparnų mostu, nuversiančiu putiną ir jo režimą? Kokie įvykiai fronte sukeltų apčiuopiamesnius iššūkius putinui rusijoje. Pralaimėjus sąlyginiai „kremliaus bokštai“ ar patys rusai pasakytų „pakaks, laikas tai užbaigti“?
E.D.: Režimas pasirodė gana stiprus ir stabilus, o rusijos visuomenė – nepajėgia pasipriešinti. Todėl, jei kas nors mūsuose naiviai tikėjosi „rusiško Maidano“, turime apie tai pamiršti – to tikrai nebus.
Tačiau rusijos suvereną gali ištikti klasikinis rusijos istorijos stiliaus „apopleksinis smūgis tabokine į smilkinį“. Tiesiog putino vidiniame rate galėtų kilti maištas. Galėtų kilti „didžioji rusijos suirutė“, kuri jokiu būdu neatrodytų kaip demokratinė revoliucija ar Maidanas, o būtų karas tarp tokių žmonių kaip Prigožinas, Kadyrovas ir kitų privačių armijų bei gaujų savininkų.
Beje, privačių karinių kompanijų kūrimo bumas rusijoje rodo, kad daugelis ten jau ruošiasi būtent tokiam scenarijui. Daugelis rusijoje jau pradėjo užuosti neramumų kvapą. Jei tokie kaip Girkinas kuria juokingus politinius darinius – „piktų patriotų klubus“, tai kiekvienas, kas turi pinigų, įsigyja savo privačią karinę kompaniją.
Per pastaruosius metus rusijoje jau buvo užregistruota daugiau nei 40 privačių karinių kompanijų. Tai ne 40 organizacijų, svajojančių paaukoti savo gyvybes ir dėti pastangas dėl „specialiosios karinės operacijos“ pergalės, o tai yra 40 organizacijų, kurios ruošiasi valdžios perskirstymui rusijoje, o gal net ir rusijos federacijos teritorijos perskirstymui.
Nenustebčiau, jei Šoigu pamatytume kaip pirmąjį nepriklausomos Tuvos prezidentą, ar ištikimas putino vergas Kadyrka staiga prisimintų, kad yra modžahedo sūnus ir taptų Kaukazo islamo emyrato lyderiu. Pamatysime daug panašių dalykų, daug įvairių įdomių paradoksų.
Galima tvirtai pasakyti, kad įvairūs juokingi „šenderovičiai“, dabar sėdintys europose ir pasirašinėjantys niekam nereikalingas deklaracijas, tikrai nebus žaidėjai toje situacijoje. Viskas vyks dabar valdančiojo režimo „vorų stiklainio“ rėmuose, kuriame režimas leidžia turėti nuosavas karines formuotes.
„Kad būtų pasiektas negrįžimo taškas, po kurio rusijoje kažkas prasidėtų – maištas, pučas ar suirutė, reikalinga ne tik ne tik raškos nepergalė, bet ir stulbinantis jos pralaimėjimas, žlugimas, sutriuškinimas, kuris bus akivaizdus net ir rusiškam nuopisai. Galbūt vienas tokių signalų galėtų būti išlaisvintas Krymo pusiasalis. Jei pergalingai įžengsime į Krymą, o iš ten pabėgs „antrosios pasaulio armijos“ likučiai, net labai kvailas rusų nuopisynas-lochoelektoratas nebegalėtų nepripažinti, kad „caras netikras“. Ir tada kažkas prasidėtų…“
Klausimas: Kodėl rusijos blogeriai ir kariniai korespondentai kritikuoja Šoigu, Gerasimovą, net putiną, bet beveik niekada nekliūna Patruševui, nors smėlio dėžė viena ir ta pati. Kokį žaidimą gali žaisti Patruševas, kokia jo įtaka tam, kas vyksta kremliuje? Ar gali rusija staiga pabusti su nauju kruvinu diktatoriumi – Patruševu vietoj putino? Arba apibendrinant klausimą, kiek tikėtina, kad nuvertus putino režimą rusijoje, į valdžią ateis kas nors dar blogesnis už kremliaus senį?
E.D.: Pradėsiu nuo paskutinio – tokia tikimybė nėra nulinė. Tarp jėgų, kurios galėtų turėti įtakos būsimai „rusų suirutei“, yra daug tokių, kuriems putinas yra blogas ne todėl, kad jis yra nacis ir diktatorius, o todėl, kad jis yra nepakankamas nacis ir nepakankamas diktatorius. Tai tiesiog visai įmanoma.
Bet apie patruševus ir sukruštpatruševus, tiesą pasakius, neturiu jokios informacijos, tai ne mano profilis. O be to, nesuprantu mūsų žmonių, kuriems tai taip įdomu.
Atsiprašau, bet ar tikrai jau nėra kuo užsiimti, kad reikėtų blusinėti, kas pas juos patruševas, o kas yra sukruštpatruševas? Verčiau eikite kelias valandas pasavanoriauti, nupinkite tinklą! Tai bus tikrai naudinga.
Pamenate, sovietų klasikai naudojo „pike liemenių“[iii] įvaizdį, apibūdinti tiems, nuo kurių nė velnio nepriklausė, bet kurie sėdėjo ir svarstė, kad Gandis – tai galva, Čerčilis – tai galva. Taigi dabar įvedu naują sąvoką kaip „neperšaunamos pike liemenės“. Tai publika, kuri visiškai neturi ką veikti, bet domisi, kokie „kremliaus bokštai“ su kokiais kitais kremliaus bokštais kalbasi.
Pakaks kvailiu prisimetinėti, verčiau eitų savanoriauti – štai ką galiu atsakyti būtent į šį klausimą.
Klasikas rašė: „Tegu kaip sugeba kraustosi iš proto, miršta, mes turime ką veikti“. Mums rusija – blogio imperija, kurios 400 tūkstančių durtuvų armija stovi mūsų teritorijoje, ir visa tai reikia utilizuoti ir sunaikinti. Būtent tuo ir reikia užsiimti, o ne sėdėti ir svajoti, kas ten pas juos galėtų nutikti.
Grig_42: Evgenai, kas, jūsų nuomone, dengiasi prigožinu. Tai skausminga rakštis putino su….je – ar jis pajėgus ,,carui“ sukelti tokių iššūkių, kurių pasekmės taptų lemtingomis?
E.D.: Vėl tas pats. Nustokite apie juos diskutuoti! Imkitės rimtesnių reikalų!
Tegul jie patys sprendžia, kas kam kokioje vietoje yra rakštis. Mums rakštis, didžiulis pašinas, yra 400 000 orkų mūsų žemėje. Visas šis pašinas turi būti išrautas. O kurie iš jų „vagnerovcai“, kurie „kadyrovcai“ (arba, kaip juos vadina mūsų vaikinai fronte, „avių mylėtojai“), kurie tiesiog „čmobikai“, o kurie profesionalūs kontraktininkai – į visa tai nusispjaut. Visa tai – priešiška jėga, kurią reikia pašalinti.
Timofejus: Kiek kartų pasikeis, kol rusai ir ukrainiečiai galės grįžti prie normalių gerų kaimyninių santykių?
E.D.: Geras klausimas. Man atrodo, kad čia esmė ne kartų skaičius, o tai, kaip būtent tos rusų kartos bus užaugintos. Matome puikius vokiečių ir japonų pavyzdžius – tautų, kurios bendrai prisidėjo prie didžiulių savo režimų nusikaltimų. Didžioji dauguma vokiečių ir japonų palaikė visus savo tuometinių vyriausybių nusikaltimus. Bet dabar tai sveikos ir normalios tautos, ne tik saugios kaimynams, nors ant žaizdos dėk.
Tai atsitiko ne šiaip sau. Norėdami tai padaryti, pirmiausia Vokietijos miestai turėjo ištverti visą sąjungininkų bombardavimų siaubą, dalį Vokietijos turėjo sumindyti sovietų tankų vikšrai, po to įvyko Niurnbergo procesas, o kelioms vokiečių kartoms buvo skiepijamas kolektyvinis kaltės jausmas.
Su Japonija viskas vyko šiek tiek kitaip. Bet vėlgi, iš pradžių buvo Hirosima ir Nagasakis, sudeginti branduoline ugnimi, paskui karo nusikaltėlių teismai Tokijuje, Harbine ir Chabarovske, amerikiečių parašyta nauja Japonijai konstitucija ir vėl pora kartų mokyklose mokėsi istorijos.
Jei rusijos tas dar tik laukia, tai, žinoma, po kurio laiko aš patikėsiu „gerais rusais“. Tačiau tam turi įvykti būtent tokie tektoniniai poslinkiai. Tai yra, porą rusų kartų reikia auklėti dėl kolektyvinės kaltės jausmo, apie tai, kad imperializmas yra blogis, kad rusijos imperija buvo labai bloga visoms tautoms, taip pat ir patiems rusams. Tik tada jie galėtų tapti ne maskoliais, o normalia tauta, šalia kurios būtų galima ramiai gyventi.
Bet kol kas nematau ne tik garantijų, bet ir tam specialių prielaidų. Bijau, kad net ir rašistų armijai pralaimėjus tai nebus tokia raškos kapituliacija, kokios buvo Vokietijos ir Japonijos kapituliacijos 1945-aisiais Tai yra, nebus okupacinio režimo, nebus sunkaus rusų kartų perauklėjimo ir kolektyvinės kaltės bei kolektyvinių klaidų pripažinimo.
Tad, netaisant tokių klaidų, mūsų santykiai su rusais klostysis pagal arabų ir Izraelio modelį. Izraelis laimėjo tris didelius karus ir daug nedidelių konfliktų prieš arabus, todėl jie grieždami dantimis buvo priversti pripažinti žydų valstybės egzistavimą. Tačiau arabai visada kur nors galanda peilį ir tikisi tam tikru momentu įsmeigti jį į nugarą, kad įmestų žydus į jūrą.
Kita vertus, Izraelio valstybė sugebėjo bendrą visuomenės kovinį pasirengimą paversti ne tik būtina priemone, bet savo jėga, netgi sakyčiau, savo super galybe, pasiekusia savo ekonominę ir technologinę pažangą.
Jeigu Rusijos kapituliacija nėra tokia pati kaip vokiečių 1945 metais, tai Ukraina turėtų ruoštis Izraelio scenarijui.
„Glavred“: Jei šis perauklėjimas neįvyks, rusai tiesiog kliedės atkeršyti…
E.D.: Jei nebus perauklėjimo, bus beprasmiškas kerštas, ir mes turėsime visą laiką ruoštis, kad užgesintumėme šį kerštą. Ir atsimušti ne milžiniškomis aukomis ir pasiaukojimu, o didžiuliu technologiniu pranašumu bei koviniu pasirengimu.
„Glavred“: O kokia, jūsų požiūriu, tikimybė, kad pralaimėjus rusija pakartos SSRS likimą? Ir kuo šios naujos valstybės gali būti pavojingos mums?
E.D.: Mums tai būtų geriausias scenarijus. Tačiau Vakarai kažkodėl bijo šio scenarijaus; Baideno nuomone, šis scenarijus yra vienas katastrofiškiausių. Kai kurie Vakarų analitikai ir, deja, labai įtakinga dalis, visa tai vertina kaip baisų nevaldomą chaosą, kaip dešimčių naujų valstybių susikūrimą, kurių kiekvienai vadovaus sąlyginis prigožinas ar kadyrovas, o kiekvienas prigožinas-kadyrovas gali valdyti gabalą rusijos branduolinio arsenalo. Jiems šis scenarijus atrodo visiškai apokaliptinis.
Tačiau praktika rodo, kad kai Vakarams metamas rimtas iššūkis, jie atsibunda, susitelkia ir susidoroja su šiuo iššūkiu. Taip bus ir su branduoliniu ginklu – jis bus tiesiog atimtas. Ir neatmetu, kad jį kartu atims Vakarai ir Kinija. Tai yra, visi šie „bandustanai“, vadovaujami kadyrovų, bus nedelsiant denuklearizuoti ir nuginkluoti. Taip pat neatmetu, kad kur nors Pentagone dėl visa ko jau planuojama ir tokia operacija, kaip vienas iš galimų scenarijų.
Be branduolinio ginklo vienos valstybės, kurios susidarys vietoj rusijos federacijos, imsis demokratiškos raidos, o kitos, priešingai, taps tokiomis diktatūromis, kad putino laikai bus prisiminti kaip labai liberalūs. Mums į tai nusišvilpt. Svarbiausia, kad nė viena iš šių valstybių nekeltų mums realios karinės grėsmės. Nes tokių valstybių bus dešimtys, ir kiekviena iš jų bus daug mažesnė ir silpnesnė už vieną monolitinę rašką. Be to, joms bus toli iki imperializmo, nes aiškinsis tarpusavyje, kiekviena ieškos savo vietos globaliame pasaulyje: kažkas pateks Vakarų įtakon, kažką nugriebs Kinija, kažkas bus labiausiai nepriklausoma šalis pasaulyje, nes nuo jos visiškai niekas nepriklausys. Trumpai tariant, pasklis.
Žydai turi tokį nuostabų prakeiksmą – „kad mes jiems neberūpėtume“. Taigi toks variantas galėtų būti.
Rusijos žlugimo atveju naujosiom valstybėms dar labai ilgai mes nerūpėsim. Tada turėsime galimybę visiškai ramiai atsikvėpti, nepavirsti antruoju Izraeliu, o taikiai plėtoti raidą Europos Sąjungos stiliumi, žinoma, dar išlaikant stiprią kariuomenę, įstoti į NATO – be jo neapsieisime. Taigi. Betgi aiškus skirtumas, kai gynybai atiteks 3% BVP nuo 30%. Todėl šis scenarijus mums idealiai tinka.
Ar yra prielaidų tokiam scenarijui? Ir taip, ir ne. Iš esmės prielaidos tokiam scenarijui glūdi imperiniame modelyje. Tačiau kol kas tokios prielaidos yra mažesnės, nei buvo Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje. Šiandieninė rusija yra daug monolitiškesnė nei Sovietų Sąjunga.
Sąjungą sudarė 15 respublikų. Džiaugiuosi, kad būdamas 16-18 metų sugebėjau dalyvauti tos imperijos žlugimo procese, tai yra, jaunystėje prisijungiau prie to, ką vladimiras vladimirovičius vėliau pavadino „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“, labai džiaugiuosi, kad mane ištiko toks likimas.
Tada iš tikrųjų buvo 15 respublikų, kurių kiekvienoje titulinė tauta, t. y. tauta, kurios vardu respublika pavadinta, sudarė aritmetinę daugumą. Ši dauguma buvo skirtinga: Estijoje apie 60% (40% ,,išvaduotojų”), Lietuvoje – 82%, Armėnijoje buvo didžiausias procentas – 88%, Ukrainoje – 72%. Bet vienaip ar kitaip, visur titulinė tauta sudarė absoliučią daugumą. Tai reiškia, kad imperija subyrėjo ne be priežasties – kaip tik nacionalinio išsivadavimo judėjimai, sukūrę savo valstybes, ją sugriovė. O šių valstybių kūrimąsi supaprastino tai, kad rėmai joms jau buvo, nes formaliai sąjunginės respublikos buvo valstybės. Nacionalinio išsivadavimo judėjimai siekė užpildyti šią formą tikru turiniu, tai yra, kad kvazivalstybė taptų tikra nacionaline valstybe.
Dabartinėje raškoje tokio dalyko nėra. Didžioji dauguma dabartinės rusijos teritorijos vietinių tautų yra tiesiog sunaikintos. Iš daugelio tautų žemėlapyje liko tik toponimai, o gyvų etninės grupės atstovų nebėra. O tokių tautų, deja, yra dešimtys. Yra tautų, kurioms atstovauja vos keli tūkstančiai žmonių, o pastarieji niekur nesudaro daugumos.
Didžioji dalis vietinių gyventojų išliko tik Šiaurės Kaukaze, todėl Šiaurės Kaukazo respublikos gali ir bus atskirtos būtent pagal scenarijų, pagal kurį buvo atskirtos Sovietų Sąjungos respublikos. Yra veikiantis modelis. Taip pat, kiek pamenu, Tatarstane ir, ironiška, Tuvoje (labas, Šoigu!) yra etninės daugumos. Deja, Buriatijoje dauguma jau nebe buriatai, o etniniai rusai, Jakutijoje tas pats. Ir daugelis respublikų turi nominalų pavadinimą a la Čiuvašija, tačiau nėra nė vieno gyvo čiuvašo.
Kad Kaukazas ne tik atsiskirtų, bet ir suskiltų visa imperija, reikia kitokio modelio. Ne respublikų išstojimo iš Sąjungos modelio, o modelio, pagal kurį JAV atsiskyrė nuo Britanijos karūnos. Tai buvo tie patys žmonės – anglosaksai, protestantai, žmonės, turintys vieną kalbą, vieną tikėjimą ir vieną kultūrą, bet nusprendė, kad užtenka maitinti metropoliją, jiems geriau patiems. Kai rusams iš Uralo, Sibiro ir Tolimųjų Rytų įsijungs šitoks mąstymas, kai jie paklaus savęs, kodėl, pavyzdžiui, visa nafta ir dujos pumpuojamos Tiumenėje, bet visi pinigai už šiuos išteklius lieka arba Šveicarijoje, arba Sodo žiede (maskvos centrinė dalis. – red.), tada imperija suskils.
Iš esmės tokie ženklai buvo pastebėti 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje, ypač Tolimuosiuose Rytuose. Bet yra niuansų. Turime atkreipti dėmesį į putino režimą, kuris į šią grėsmę žvelgė labai rimtai. Todėl būtent tie potencialiai separatistiniai etninių rusų judėjimai buvo išvalyti daug griežčiau nei net islamo šalininkai Kaukaze. Todėl šiandien tie judėjimai nėra aktyvūs, jiems neatstovauja iškilūs lyderiai, be to, jie neturi ir savo žiniasklaidos. Todėl situacijai pasiruošta prasčiau, nei buvo per „sovoko“ žlugimą. Tačiau kartais istorija įsibėgėja.
Deja, nemanau, kad rusijos žlugimo scenarijus neišvengiamas, nemanau, kad tai visiškai tikėtina. Be to, šiandien tokį scenarijų laikau mažiau tikėtinu nei kitą, kuris susijęs su rusijos vientisumo išsaugojimu. Tačiau to scenarijaus taip pat nelaikau neįmanomu – taip gali atsitikti. Ir tas scenarijus mums būtų idealus.
Pabaigai mažas eskizas iš mano kovinės jaunystės. 1991 m., grįžtame iš Lietuvos Respublikos, kuri jau buvo pasitraukusi iš Sovietų Sąjungos. Tiesą sakant, pirmą kartą rusai į mane šaudė ten, Vilniuje, kai ten statėme barikadas. Tada juokavome, kad grįžome „iš Vilniaus barikadų statybos instituto žiemos sesijos“. Beje, būtent ten buvau išmokytas gaminti Molotovo kokteilius (kas tada man būtų pasakęs, kad po dešimtmečių mokysiu savo mokinius gaminti Molotovo kokteilius). Taigi, grįžtame į Ukrainos SSR iš dar nepripažintos, bet de facto jau Nepriklausomos Lietuvos. Grįžome įkvėpę lietuviškos patirties. Mums tada buvo 17–19 metų, ir tikėjome, kad „sovokas“ subyrės per trejus–penkerius metus. Suaugusieji mums sakė: „Dieve, vaikai, kokie jūs optimistai. Būtų laimė, jei ji po dešimties metų subyrėtų.“ O iš ties iki SSRS suburėjimo bebuvo likę aštuoni mėnesiai.
Bandau pasakyti, kad istorija plėtojasi labai netiesiškai. Tikėkimės, kad taip nutiks ir šį kartą. Tikėkimės, bet nesiseilėkime.
Ella: Evgenai, ar sąžiningai visos šalys įgyvendina taisyklę dėl Antarktidos, kuri draudžia joje bet kokią karinę veiklą? Rusai bent jau staigmenų nerengia?
E.D.: Laimei, Antarkties sutartyje ne tik deklaratyviai nurodyta, kad karinės veiklos nėra. Jame numatyta galimybė atlikti nuolatinius patikrinimus, apie kuriuos net nereikia įspėti. Bet kurios Antarkties sutarties šalies atstovas gali nepranešęs pasirodyti bet kurios kitos Antarkties sutarties šalies stotyje ir jam turi būti parodytos visos patalpos, net kiekviena rūbinė. Būtent taip kontroliuojamas šios sutarties vykdymas.
Todėl Antarktidoje net rusai, ačiū Dievui, ginklais nežvangina.
„Glavred“: Kol kas galbūt…
E.D.: Manau, kad netrukus jiems Antarktida tiesiog neberūpės.
Dmitrijus: O kaip Antarktidoje pasireiškia agresyvus rusijos pobūdis? Jei žlugus Sovietų Ssąjungai ji nenorėjo dalytis nė viena Antarkties stotimi su jokia buvusia sovietine respublika, tai reiškia, kad rusai jau turėjo tam tikrų planų ir ambicijų dėl tų teritorijų …
E.D.: Tiksliai, jūs esate visiškai teisus. Iki 1992 m. dirbo SAE – sovietinė Antarkties ekspedicija, kurioje iki 30% buvo ukrainiečiai. Negana, kad trečdalis buvo mūsiškiai, tik Ukraina atliko tam tikras specifines funkcijas.
Pavyzdžiui, visuose centriniuose Antarktidos regionuose, sąlygos kaip Marse ir yra legendinė stotis „Vostok“, buvo vienintelė transporto rūšis, atlaikiusi tuos didžiulius šalčius – „Charkovas“. Savo laiku tai buvo kažkokio kosminio lygio technikos stebuklas – tanko ir visureigio hibridas, kuris ištvėrė beveik minus 80 laipsnių Celsijaus. Taigi iš visos sovietinės imperijos tik Charkovo Malyševo vardo konstruktorių biuras sugebėjo sukurti tokį gaminį Ir jį aptarnavo gamyklos ekipažai.
Danguje virš jų labai ilgai skraidė vien tik Antonovo lėktuvai, ir tik 1986 metais pasirodė ILai. Tarp kitko savo metu itin ilgą skrydį Maskva-Mirnyj atliko AN-26. Kadangi tai labai sunkios sąlygos, ten vyko pilotų bandytojų įgulos iš Kyjjvo Antonovo gamyklos.
Tai yra, charkoviečiai Antarktidoje vykdė antžeminę logistiką, kijeviečiai – aviacijos logistiką, o tuo tarpu jūroje laivuose buvo daugybė odesiečių. Tarp kitko Odesoje bazavosi dvi sovietinės banginių medžioklės flotilės, kurios, beje, nudobė daugiau banginių nei visų kitų pasaulio šalių banginių medžioklės laivynai, nes jos „vykdė planą“, viena iš jų vadinosi „Sovietų Ukraina“.
Taigi, po tokio kitų respublikų indėlio į sovietinę Antarktidą, staiga 1992 m., per vieną naktį, visas SAE turtas, visos 12 stočių, virto RAE – rusijos Antarkties ekspedicijos – nuosavybe. Kai Ukraina dėl to kreipėsi į rusiją, nes pagal Belovežo sutartis jai priklausė apie 16% SSRS turto užsienyje, ir pasakė, kad į šiuos 16% nori įtraukti vieną ar porą iš 12 stočių, rusija sureagavo labai ,,broliškai“: „Jums špygą , taukuotą, chocholai!“ Ji tai padarė itin griežtai, kad kai pasirašėme Antarkties sutartį, rusija metams užblokavo mūsų dalyvavimą formuluodami, kad „jie turi pretenzijų į mūsų turtą Antarktidoje“. Tada turėjome įteikti specialią diplomatinę notą, kad jau turime nuostabią britų stotį, taigi pasiimkit sau visas tas senas sovietines šiukšles, mes į tai nepretenduojame. Tik po to mums buvo leista prisijungti prie Sutarties.
Taigi taip, maskolių yra visur, taip pat Antarktidoje. Tačiau ten rusijos grobuoniškumą riboja du dalykai: pirma, tam tikros elgesio taisyklės, kurių priverstos laikytis visos Sutarties šalys, ir, antra, ekonominės galimybės. Antarktida nėra pigi. Rusija apžiojo daugiau, nei galėjo praryti. Mes kukliai išlaikome vieną stotį, ir tai kiekvienais metais turiu aiškintis deputatams iš biudžeto komiteto, kodėl tai taip reikalinga šaliai. Rusija užgrobė net 12 stočių, iš kurių sugebėjo išlaikyti šešias, o likusias užkonservavo, tačiau nei vienos niekam neatidavė – klasikinis „šuo ant šieno“.
Daugumą rusijos Antarkties mokslinio laivyno ištiko toks pat likimas, kaip ir mūsų Ukrainos Juodosios jūros laivybos kompaniją, tai yra, jis buvo išparduotas už skolas. Bet vis tiek rusai grobia teritoriją. Yra ryškus pavyzdys – į Belinshauzeno stotį rusai atvežė cerkvę iš pat Altajaus. Jie Altajuje pastatė ir sumontavo tą medinę bažnyčią iš Altajaus pušies, kiekvieną medžio gabalą sunumeravo, išmontavo, o paskui vėl surinko Belinshauzene. Buvau jame 2018 m., su tos cerkvės kunigu iki keturių ryto gėrėm vandeniu skiestą spiritą, nes būtent tai geria rusų poliarininkai, kitaip nei mūsiškiai, ir diskutavome apie Tomosą, kurį tuomet gavo Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia (iš Konstantinopolio patriarcho – Red.). Ten buvo atvežtas Gundiajevas, jis pašventino tą cerkvelę.
Todėl rusai kaip įmanydami plečia savo teritoriją. Kiaulės akis įsistatę, jie gali…
Mila: Kodėl Antarktida uždara paprastiems mirtingiesiems, paprastiems žmonėms? Dėl tokių draudimų daugėja sąmokslo teorijų. Ar jūs asmeniškai už Antarkties turizmo egzistavimą, ar ne?
E.D.: Šios sąmokslo teorija prasideda nuo to, kad Antarktida tariamai uždaryta paprastiems žmonėms. Kas jums pasakė, kad ji uždaryta? Kur tai perskaitėte? Tai netiesa. Galite tiesiog nusipirkti bilietą ir nuvykti ten kaip turistas net ir šiandien.
Potap: Pasakykite, kurioje mokymo įstaigoje ruošiami jūsų profilio specialistai – Antarkties tyrinėtojai.
E.D.: Tokio profilio nėra. Antarktidoje dirba įvairių sričių mokslininkai. Jei mes kalbame apie mokslininkus, tai pirmiausia yra geografijos mokslų specialistai (juos bet kuriame universitete rengia geografijos fakultetas, ypač meteorologijos katedra), atmosferos fizikos (rengia mūsų universitetų fizikos katedros), geologijos (tiems specialistams ten tikrai yra kas veikti), biologijos ar geografijos – ekologijos specialistai. Tokios specialybės ten labiausiai paklausios.
Tačiau reikėtų nepamiršti, jog Antarktidoje reikia ne tik mokslininkų. Gydytojai ir sisteminiai administratoriai taip pat visada reikalingi. Be IT specialisto stotyje įrenginiai nebeveiks, nebus ir ryšio su didžiąja žeme. Beje, įdomi profesija vadinama „komunikacijų administratoriumi“. Pirmiausia buvo radijo operatoriai, dar tie klasikiniai, kurie didžiajai žemei stuksendavo pranešimą Morzės abėcėle: taškais-brūkšneliais. O dabar tuo užsiima IT specialistas, kuris privalo išmanyti palydovinį ryšį bei kompiuterines technologijas.
Ir, žinoma, ten reikalingos darbininkiškos specialybės. Pavyzdžiui, dyzelininkas-elektrikas yra vienas pagrindinių stoties specialistų, taip pat sistemų mechanikas. Pirmasis privalo užtikrinti šilumą ir šviesą stotyje, o antrasis turi sugebėti sutvarkyti viską, kas neveikia, nepaisant to, kad artimiausias prekybos centras yra už maždaug pusantro tūkstančio kilometrų. Tai yra, tai turi būti žmogus – daugiarankis, visos rankos turi būti auksinės bei išdygusios tinkamoje vietoje.
Beje, mokslininkus rasti daug lengviau nei gerą dyzelininką-motoristą ar mechaniką.
Na, o pagrindinis žmogus stotyje, nes viskas priklauso nuo jo nuotaikos, yra virėjas. Dyzelininko, mechaniko, geologų, biologų darbas priklauso nuo to, kaip jis gamina maistą.
Išvertė LL, redagavo Vidmantas Kuprevičius
[i] Žodis „medvilnė“ arba „bavovna“ tapo memu Ukrainos socialiniuose tinkluose dėl to, kad Rusijos žiniasklaida nevartoja žodžio „sprogimas“, pakeisdama jį kitais sinonimais.
[ii] rus. совок – menkinantis Sovietų Sąjungos, sovietų žmonių (homo sovieticus) ir apskritai sovietinės tikrovės pavadinimas. Perkeltine prasme – asmuo ar reiškinys, tiesiogiai nesusijęs su SSRS laikotarpiu, tačiau turintis panašių bruožų (ru.wikipedia.org,lt.wikipedia.org)
[iii] Pike (pique) – tankaus medvilninis audinys su įspaustu raštu. Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romane „Aukso veršis“ pagyvenę Černomorsko provincijos gyventojai, pasipuošę baltomis liemenėmis, prisiskaitę „Pravdos“ laikraščio postringauja apie tarptautinę situaciją. Nuo to „pike liemenėmis“ imta vadinti mažai išmanančius, bet globalias politines ir ekonomines problemas aptarinėjančius žmones.