Socialiniai tinklai tapo erdve, kurioje anksčiau „nepakankamai atstovautos“ grupės įgyja politinę veikiamąją galią. Gi ši aplinka iš prigimties skatina ne kalbėtis, o vieniems kitus perrėkti; ne siekti sutarimo, o veltis į konfrontaciją.
Pavlo Kazarin
Prieš karą dirbau televizijoje. Ir kai stojau į kariuomenę, būtent televizija buvo visų politinių reikalų užvis svarbiausia.
Kiekvienas didysis televizijos kanalas puoselėjo savas pokalbių laidas. Jose dalyvaudavo politiniai sunkiasvoriai, ir būtent ten į eterį nuskambėdavo visa tai, kas vėliau tapdavo naujienomis ir pretekstu žiniasklaidai. Žinoma, auditorijos perėjimas prie interneto vyko visus ikikario metus, tačiau televizijos dinozaurai vis dar išlaikė didžiąją dalį įtakos žiniasklaidoje.
Dabar dažnai pagalvoju, kad po karo neturėsiu kur grįžti. Telemaratonas išstūmė politiką iš televizijos eterio. Didžiausi televizijos kanalai tapo neatskiriami vienas nuo kito dėl turinio. Per karą visi jie paleido kanalus dublerius, tačiau naujokai sutelkė dėmesį tik į pramoginį turinį. Politika paliko televiziją ir persikėlė į internetą. „YouTube“ ir „Telegram“ tapo politikos centru.
Karas ir telemaratonas paspartino televizijos nykimą mūsų šalyje, perkeldami politines diskusijas iš ekrano į internetą. Ir tai tik vienas iš pokyčių, kuriuos dabar patiriame.
Monologų monopolija
„YouTube“ niekada nebuvo ideali vieta politinėms diskusijoms.
Kiekviena šalis – tai įvairovė. Žmonių, idėjų ir požiūrių. Žmonės ginčijasi, kaip mato savąją tikrovę. Dėl pageidaujamos ateities formos. Dėl išteklių ir įgaliojimų paskirstymo. Parlamentas buvo sugalvotas būtent tam, kad subalansuotų įvairias interesų grupes ir nukreiptų jas ieškoti kompromiso. Tačiau žiniasklaidoje vykstančios politinės diskusijos padėjo mums suvokti kolektyvinį „kitą“, ir juoju palyginti, kaip suvokiame savąją tikrovę.
Socialinių tinklų veikimo taisyklės skiriasi nuo tradicinės žiniasklaidos taisyklių. Nieko stebinančio – jų vidinė struktūra sukurta ne tarnauti kaip bendravimo erdvė visiems su visais, o kaip savų su savais bendravimo terpė.
Socialiniai tinklai neišvengiamai aplink tave sukuria bendraminčių „burbulą“. Algoritmai pakankamai sparčiai išfiltruoja požiūrius, pateikdami tik tuos, kurie maksimaliai atitinka tavus. Socialiniuose tinkluose lengva ieškoti sąjungininkų – ir sulaukti iš jų socialinio paglostymo bei pritarimo. Visgi tai labai skiriasi nuo politinės diskusijos, kuri turėtų atspindėti sudėtingą ir daugialypę pasaulio tikrovę.
Nepaisant įvairių išlygų, politinė polemika tradicinėje žiniasklaidoje būdavo priversta vienoje studijoje suburti įvairių pažiūrų atstovus. Socialinei žiniasklaidai tokia prievolė negalioja. Ji nebuvo kurta polifonijai, ir tai terpė, kur dialogų erdvę pakeičia monologų monopolija.
O dar, – skiriasi ir pokalbio taisyklės. Anksčiau buvo įprasta skirti santūrų tradicinės žiniasklaidos toną nuo emocingo stiliaus, būdingo tinklaraštininkams bei socialinių tinklų vartotojams. Žiniasklaidos turinio perkėlimas į „YouTube“ socialinio tinklo platformai naujų taisyklių neparašė – greičiau priešingai.
Žaidimai pagal svetimas taisykles
Socialiniai tinklai pakeitė ne tik diskusijų apie ateitį formatą. Priedo,– jie dar perrašė šiojo intonaciją.
Žiniasklaidos migravimas į „YouTube“ vyko dar prieš karą, tačiau rusijos invazija [ir iš dalies – okupacija] šį procesą paspartino. Žlugus reklamos rinkai ir išsekus dotacijoms, daugeliui būtent „YouTube“ tapo pragyvenimo šaltiniu. Daugelis pasirinko žaisti pagal platformos taisykles – ir dėl to įvyko turinio „gordonizacija“.
Emocijos parduodamos neblogai, tad daugelis žiniasklaidos priemonių nusprendė, kad jų pašaukimas – prekiauti nerimu. Ukrainos „YouTube“ erdvė virto neurozių biblioteka. Redaktoriai tai teisina kova dėl žiūrovų dėmesio ir „maitina“ auditoriją antraštėmis, kurias reikia užgerti validoliu. Taip buvo ir prieš karą, tačiau tai, kas anksčiau buvo išimtis, dabar tapo taisykle.
Karo apdeginta visuomenė yra itin linkusi į neurozes. Saugumo stoka, trumpalaikis planavimas ir mažėjančios pajamos skatina žmones ieškoti rytdienos užtikrintumo. Bet vietoj ramaus pokalbio apie dabartį ir ateitį, Ukrainos žiniasklaida savo tautiečiams dažnai siūlo distiliuotas emocijas. Eksperto vertė čia nustatoma ne pagal jo kompetenciją, o pagal patikimumą – gebėjimą pateikti laukiamą atsakymą.
Sveikai mitybai sunku konkuruoti su nesveiku maistu. O dabar visi stebime, kaip „šiukšlinis turinys“ iš mūsų žiniasklaidos erdvės išstumia sveiką nuovoką. Ukrainos žiniasklaidos antraščių tonas savo skaitytojui nieko gero nežada – ir atrodo, kad visuomenė sveiko proto likučius išsaugo ne dėka žiniasklaidos aplinkos, o nepaisant jos. Jei pagrindinis turinio kūrėjų tikslas – frustruoti auditoriją, varyti ją į isteriją ir sutrikdyti miegą, tuomet šiame požiūryje nieko keisti nereikia.
Pagrindine žiniasklaidos užduotim niekada nebuvo kurti gerai parduodamą turinį. Sudėtingiems klausimams reikia sudėtingų atsakymų, tačiau tai galioja tik tol, kol pagrindiniu kokybės matu netampa peržiūrų skaičius. Karas pavertė kiekvieną žiniasklaidos priemonę spauskspustkąsnį-jauką (clickbait; sensacingų antraščių, skirtų vilioti paspaudimus) įkaite. Atsispirti šiai pagundai nepaprastai sunku, todėl žiniasklaidos organizacijos pasuko į „YouTube“, kad žaistų pagal šios platformos taisykles. Dabar jos bando nugalėti žemos kokybės turinį, pačios žaisdamos pagal žemos kokybės turinio taisykles.
Ir visi tie pokyčiai turi įtakos ne tik pačiai žiniasklaidos rinkai. Migravimas į internetinę erdvę – tai dar ir istorija apie visuomenės transformaciją bei įsitraukimą į politiką tų, kurie anksčiau ja nesidomėjo.
Naujasis Gutenbergas
Visa dabartinė demokratijos sąranga buvo sukurta situacijai, kai politinį diskursą formavo tuzinas televizijos kanalų ir trys tuzinai laikraščių. Būtent tradicinė žiniasklaida Vakaruose ištisus dešimtmečius formavo diskusijų rėmus, apibrėždavo diskursą ir diktuodavo tendencijas. Ankstesniais dešimtmečiais bendruomenės telkėsi aplink politines partijas ir tradicinę žiniasklaidą. O dabar technologijos leidžia senąsias taisykles pasiųsti į istorijos šiukšlyną, suteikdamos galimybę kiekvienam norinčiajam kurti savo informacinę realybę.
Visa tai, kas vyksta aplink mus, yra dar vienas kvantinis šuolis, vykstantis tiesiog mūsų akyse. Beje jis jau ne pirmas. Prieš šešis šimtmečius tokiu fazinio virsmo tašku tapo knygų spausdinimo išradimas. Gutenbergo spausdinimo staklės atėmė iš Bažnyčios knygų, informacijos ir žinių monopolį, įtraukdamos į diskusiją anksčiau joje nedalyvavusius žmones. To pasekmės – Reformacija ir kapitalizmas, masinis švietimas ir nacionalinė valstybė, mokslo pažanga bei pilietinė tapatybė.
Gutenbergo technologinė naujovė pakeitė pačią gyvenamąją aplinką. Ji įtraukė į viešąją diskusiją daugybę anksčiau nuo jos izoliuotų žmonių. To rezultatas – senųjų sutarimų griūtis ir naujųjų atsiradimas. Naujos žinios ir nauja etika. Nauji karai ir naujos sienos. Spausdinimo presas pertvarkė mūsų pasaulį, ir šimtmečius mes gyvenome Gutenbergo galaktikoje.
Kitas tokios transformacijos etapas prasidėjo XIX ir XX amžių sandūroje. Anksčiau politika buvo palyginti siauro elito sluoksnio prerogatyva, o didžioji gyventojų dalis savo šalies politiniame gyvenime nedalyvavo. Tačiau tuomet atėjo visuotinio raštingumo ir pigios spaudos, politinių partijų bei profesinių sąjungų, rinkimų teisės plėtros ir stiprėjančio nacionalizmo įtakos era.
Visa tai į diskusiją įtraukė milijonus žmonių, kurie anksčiau savo teisę turėti balsą ir nuomonę buvo perleidę kitiems veikėjams. Masės įgijo politinį balsą – ir tradicinės demokratinės institucijos sunkiai spėjo aptarnauti šį naują poreikį. Dėl to XX amžius tapo politinių eksperimentų laikotarpiu – ir matėme kaip ant naujo poreikio bangos iškilo fašizmas, nacizmas ir komunizmas. Amžiaus pabaigoje sistema pasiekė santykinę pusiausvyrą, todėl daugelis padarė išvadą, kad demokratinės institucijos adaptavosi prie naujų iššūkių.
O dabar mobilusis internetas ir socialiniai tinklai paleidžia dar vieną pokyčių viją. Kuri leidžia į politinį procesą įtraukti visus tuos, kurie anksčiau buvo nusiteikę rinkimus ignoruoti ir „patylom“ pasikliauti atstovaujamosios demokratijos institutu. Dėl to kiekvieni rinkimai bet kurioje šalyje tampa netikėtumų šaltiniu – kai anksčiau marginaliniai politikai sulaukia netikėto palaikymo iš auditorijos, kuri anksčiau mieliau rinkdavosi tylėti ir perleisti įgaliojimus kitiems.
Senoji sistema išgyvena krizę – kartu su tais institutais, kadaise veikusiais kaip jos atsvaros ir kontrolės mechanizmai. Socialiniai tinklai ir internetas sudarė sąlygas į politinį procesą įsitraukti „nepakankamai atstovaujamoms“ grupėms – ir dabar tie žmonės savo elgesiu griauna nusistovėjusius rinkimų scenarijus ir politinio susiskaldymo linijas. Žiniasklaida pralaimi konkurenciją tinklaraštininkams. Politinės partijos nebėra ilgalaikiai dariniai. Didelės bendruomenės skyla į mažesnes ir konfliktuoja tarpusavyje tapatybės klausimais.
Ir mes grįžtame prie tezės, nuo kurios pradėjome. Dabartinis demokratijos modelis buvo sukurtas tokiai aplinkai, kurioje politinius kontūrus, diskusijas ir darbotvarkę formavo ribotas veikėjų skaičius. Būtent jie turėjo išskirtinę teisę veikti kaip tarpininkai tarp tų, kurie turėjo ką pasakyti, ir tų, kurie norėjo išgirsti. Būtent žiniasklaidos priemonės ir politinės partijos buvo politinės tapatybės šerdis, formavusi tiek diskursą, tiek diskusijų rėmus. O dabar ta monopolija sugriauta – kaip ir ankstesnė taisyklių sistema.
Socialiniai tinklai nuo šiol – tai naujos politinės evoliucijos vijos instrumentas. Jie griauna ankstesnį diskusijų formatą. Atskiria bendruomenes. Kelia intonacijos laipsnį. Kadangi socialiniai tinklai tapo erdve, kurioje anksčiau „nepakankamai atstovaujamos“ grupės įgyja politinę veikiamąją galią, tad ši aplinka iš prigimties skatina ne kalbėtis, o vieniems kitus perrėkti; ne siekti sutarimo, o veltis į konfrontaciją.
Šioje transformacijoje mes ne vieniši, vien jau todėl, kad tai pasaulinė tendencija. Tiesiog mūsų atveju [Ukrainoje] ši evoliucija sutapo su karu. Mūsų turbulencija tik spartina tradicinės žiniasklaidos krizę. Skatina auditorijos migraciją į socialinius tinklus. Tai sudaro sąlygas keistuoliams, išsiskiriantiems asmenims susirasti vieniems kitus, susitelkti ir suformuoti politinį poreikį. O ankstesni veikėjai praranda tą vaidmenį, kurį jiems buvo suteikusi senoji technologinė sankloda.
Kai paliksiu kariuomenę, neturėsiu kur grįžti.
Pagal 2026-08-09 Українська правда parengė LL, redagavo VK.