Karas. Liepa. „Barsas“

Karo fotografo Anatolij Stepanov facebook sienoje 2022-09-26 paskelbtas pasakojimas žuvusio Ukrainos 93-osios „Kholodny Yar“ mechanizuotos brigados kuopos vado „Barso“ atminimui

Ryte aprimęs lietus peraugo į liūtį. Juodas švininis dangus kybo vos aukščiau žaliomis medžių linijomis išraižytų slėnių Charkivo srities pietuose. Lėtai šliaužiame kažkada buvusiu lauko keliuku, dabar virtusiu visiška pelke. Automobilį mėto nuo vienos pusės link kitos, ir tik vairuotojo meistriškumas bei pelkinės padangos, kurias savanoriai atsiuntė 93-osios Kholodny Yar“ brigados spaudos tarnybai, leidžia kažkaip judėti toliau. Didelėje baloje prasilenkiame su link mūsų lėtai šliaužiančia šarvuota žvalgybos amfibija (БРДМ ). Kažkur ten, laukuose, sankryžoje prie sudaužytos PKM (pėstininkų kovos mašinos), mus turėtų pasitikti kuopos vadas „Bars“ (liet. Ibis, Snieginis leopardas). Galiausiai išropojame į asfaltuotą kelią, vedantį tarp išdegintų kviečių laukų. Pakeliui tai vienoj, tai kitoj vietoj mus pasitinka sviedinių išmuštos duobės, kasetinių uraganų liekanos, it ryškūs aliuminio pieštukai kyšančios iš juodos žemės. Štai ir sudaužyta PKM be bokštelio sankryžoje. Nuostabu, lietus pamažu silpnėja, šviesėja, o oras tarsi skamba dangaus mėlynėje. Iš už medžių išnyra žalias pikapas su vairu dešinėje. Jaunas, lieknas, šviesiabarzdis draugiškai sveikinasi su mumis. Puikiai prigludusi forma, tvarkinga šarvuota liemenė, ant galvos tvirtai, kaip nulietas, užsodintas šalmas ir besišypsančios akys… Mintyse iškyla ištvermingas alavinis kareivėlis iš Anderseno pasakos. „Barsas“ prieina prie PKM, tarsi sveikindamasis, paliečia sudaužytą bortą, pro kurio milžinišką plyšį matyti suniokoto vidaus fragmentai. „Šioje sankryžoje mus užklupo artilerija, kai pereidinėjome į naujas pozicijas. Viršuje buvę mano vaikinai sugebėjo nušokti ir sukristi į pakelę. Viduje buvę visi žuvo. Tiesioginis smūgis…“ Išspjaudamas melsvų dūmų debesį pro mus pralekia uralas. Turime ir mes nešdintis iš šios sankryžos. Įsėdu į „Barso“ mašiną. Vėl pradeda lyti. Kelias veda plynaukštės pakraščiu. Kairėje išdeginti laukai, dešinėje leidžiasi medžių eilės, įdubos, slėniai atsiremia į miškingą kalvą. Pravažiuojame sudaužytą ir kelyje paliktą spartaną (vikšrinį šarvuotą transporterį)… Nuo buvusių apšaudymų ant kelio susidarė sprogimų išmesto molio sluoksnis, kuris lietuje virto tikra alyva. Ar dėl netinkamo vairo judesio, ar dėl plikų padangų, mūsų pikapas pravažiuodamas kelyje stūksančius automobilio griaučius, visais keturiais ratais šliaužia moliu ir įsmunka į statų griovį. Bandymas taisyti situaciją sukelia dar blogesnių pasekmių. Mašina sustingsta dar grėsmingesniu kampu ir atrodo, kad bent šiek tiek krustelėjus salone, apsiversime ir nuriedėsime į slėnį. Miškas ant kalvos dešinėje grėsmingai tamsėja, į mano klausimą „kas ten ir ar mes matomi iš ten“, „Barsas“ su šypsena atsako, kad ten priešas ir jis matysis, jei pažiūrėsi… Viena viltis – lietus ir prastas matomumas. Padeda spaudos tarnybos automobilis ir trosas. Kriokia varikliai ir, aukštai iškėlęs nosį, pikapas iššliaužia į kelią. Toliau važiuojame slidžiais laukais. Pozicijose nuoširdžiai sutinka vaikinai. Apkasai užpilti lietaus. Ploni upeliai teka sienomis, nešdami riebius žemės grumstus. Aplink skeveldrų sumaitoti medžių kamienai be šakų. Nuo paskutinio apšaudymo praėjo dvi dienos, tikriausiai dėl to nėra įtampos. Stovime improvizuotoje virtuvėje po tarp šakų ištempta plėvele. Vaišės, kava, arbata. Kaip perkūnija orą perplėšia skardus šūvis. Aidas sklinda įdubomis ir slėniais. „Taip dirba mūsų savaeigiai ginklai“, – sako vienas vaikinų. Iki priešo maždaug aštuoni šimtai metrų. Jį atkakliai ir sistemingai atgal stumia mūsų pėstininkai. Nusprendžiame nueiti į kaimyninę poziciją, kurią taip pat gina Barso vaikinai. Iki jos maždaug kilometras. Vėl kviečių laukas, kurio jau niekas nenukuls, su apdegusiomis skeveldromis, sviedinių duobėmis ir aliuminio pieštukais nuo kasetinių uraganų. Iš jauno ąžuolyno priešais atlekia raudonplaukis šuo ir, pamatęs kuopos vadą, ima vizginti uodegą. Mus pasitinka jaunas vaikinukas – vyresnysis pozicijoje. Ją bandė sudaužyti prieš savaitę. Pirmasis atakoje dalyvavęs tankas buvo sustabdytas prieštankiniu pabūklu. Ekipažas pabėgo, tankas parūko, bet neužsidegė. Jis vis dar ten, „Barsas“ persilenkęs rodo ranka į priešingą didelės daubos šlaitą. Įdėmiai įsižiūriu ir pastebiu nuokalnėje sustingusią tamsią dėžę. Lietus vis stiprėja. Netoliese vėl trenkia skardus šūvis ir girdisi, kaip sviedinys ošdamas pakyla priešo kryptimi. Mėnulis bėga daubomis. Ankštame apkase miškelio pakraštyje sujudimas. Kariai džiaugiasi svečiais, naujais veidais. Dėmesį patraukia pagyvenęs vyriškis, kuriam tikrai jau gerokai per penkiasdešimt. Jis suspėja pajuokauti, ką nors vaizdingai pasakoti, ir karts nuo karto pakilti virš parapeto ir atidžiai per žiūronus patyrinėti tamsų miškelį priešais, priešingą daubos šlaitą, juodą kelio juostą su sustingusiu tanku. Tirštą drėgną orą vėl drasko šūvių garsai kairėje nuo mūsų pozicijų, bet dabar jie skamba serijomis, lyg kas dažnai sunkia lazda trankytų per ketaus vamzdį. Visi akimirką nutyla, bet jokio susirūpinimo nepademonstruoja. Matyti, kad čia tai dažnas reiškinys. Nepraeina nė minutė, kai jau pozicijos dešinėje prasideda dažni sproginėjimai, tarsi kas būtų išbarstęs saują petardų ir visos jos beveik vienu metu sproginėtų… Tai pasikartoja dar kelis kartus. „Taigi mūsų kaimynus kasetiniais uraganais dengia“, – išgirstu kažkurio iš vaikinų paaiškinimą. Ši permaininga, apsimestinė ramybė čia ir dabar atrodo tokia trapi, nes kažkur visai netoli dabar siautėja pragaras. Matyti, kad apsilaužę dantis į pėstininkus, rusai bando pralaužti frontą kitoje vietoje. Dar kurį laiką pabendraujame su vaikinais ir patraukiame atgal. Lietus nesiliauja, Prie batų limpa tirštos juodos žemės svoriai ir kelias atgal atrodo daug sunkesnis. Atsisveikiname. Nufotografuoju Barsą, apsikabiname. Sunkus kelias. Džipas – kaip girtuoklis, svirduliuojantis iš vienos pusės į kitą, irkluojantis purvinu lauko keliu visais keturiais ratais. Lietus vėl virsta liūtimi. P.s. „Bars“ – 23 metų vyresnysis leitenantas Igoris Alifirenko žuvo Donecko srityje priešpaskutinę rugpjūčio dieną. Sausos eilutės. Atmintyje išliko jaunas, savo jėgomis pasitikintis, jau patyręs karininkas. Taip, ir pažinojau jį tik kelias valandas, bet mačiau, kad net gerokai vyresni kariai su Igoriu elgėsi labai pagarbiai. Jiems jis buvo ne tik vadas, bet ir draugas. Apie tokius žmones sako – „tautos šviesulys“. Šimtai. Tūkstančiai. Jaunų, gražių, protingų, stiprių. Jie išeina, palikę ant altoriaus viską…