Išsamiai apie tai, kodėl „Ukrainiečių pėdsakų“ versija „Nord Stream“ diversijos tyrime priskirtina fantastikai
Autorius: Mihailo Gončaras (Михайло Гончар), Tarptautinių energetikos ir saugumo santykių ekspertas, Globalių studijų centro „Strategy XXI“ prezidentas
Stebina tai, kad nė vienam 2022 metų rugsėjo 26 dienos „Nord Stream“ diversijoje ieškojusiam Ukrainos pėdsakų nekilo mintis pirmiausia išanalizuoti techninius aspektus. Juk būtent techniniai dalykai ir galimybės lemia sėkmę ar nesėkmę organizuojant įvykdant beprecedentinę operaciją, neturinčią analogų povandeninių vamzdynų sistemų istorijoje.
Pirmiausia apie materialinę dalį
Kas yra dujotiekio vamzdis, kaip jis klojamas ir ko reikia jam sunaikinti? Vamzdis pagamintas iš specialaus padidinto atsparumo plieno, išorinis skersmuo 1220 mm, sienelės storis iki 41 mm. Vamzdis įvilktas į 110 mm storio betono „marškinius“ iš susmulkintos ir sutankintos geležies rūdos, sumaišytos su cementu. Jis nėra paprastai paguldytas ant jūros dugno. Kad povandeninis dujotiekis būtų nepajudinamai užfiksuotas ir nepakiltų nuo dugno, jis iš viršaus užpiltas geru sluoksniu išrūšiuotų ir nerūšiuotų akmenų.
Vadinasi, tiesioginio priėjimo prie paties vamzdžio nėra, o atsižvelgiant į tai, kad „Nord Stream 1“ eksploatuojamas daugiau nei dešimt metų, dugno srovės akmenų pylimą dar papildomai sutankino ir užpylė smėliu ir dumblu. Tai svarbu norint suprasti, kad su keliomis dešimtimis kilogramų sprogmenų, kuriuos (hipotetiškai) galėtų atsigabenti diversantų grupė, vamzdžio susprogdinti greičiausiai nepavyktų.
Dujotiekio pažeidimo mastus po sprogimo galima įsivaizduoti iš oficialaus įmonės operatorės pareiškimo: „Diversijos išdavoje sunaikintos vamzdžio atkarpos ilgis yra apie 250 metrų… jūros dugne aptikti technogeninio charakterio 3–5 metrų gylio krateriai maždaug 248 m atstumu vienas nuo kito. Vamzdžio atkarpa tarp kraterių visiškai sunaikinta, vamzdžio fragmentų išsibarstymo spindulys ne mažesnis kaip 250 m.“ Įsivaizduokite sprogimo jėgą, kad nuolaužos po vandeniu, tankioje aplinkoje nulėktų 250 metrų. Seisminės stotys Danijoje ir Švedijoje užfiksavo dugno drebėjimą, kurio jėga buvo 2,3 balo pagal Richterio skalę. Sprogmenų kiekis pagal skirtingas metodikas vertintinas skirtingai, bet bent jau jų reikėjo kelių šimtų kilogramų vienam užtaisui.
Visa tai reiškia, kad tam, jog būtų atlikti atitinkami parengiamieji darbai, turėjo būti panaudotas nors ir civilinis, tačiau tinkamai įrengtas laivas su borto kranu kroviniams nuleisti ir pakelti, su specialiai apmokyta įgula, aprūpinta bent jau nuotoliniu būdu valdomu aparatu su manipuliatoriumi povandeniams-techniniams darbams. Kažkas panašaus į to paties tipo daugiafunkcinius avarinius-gelbėjimo laivus, kurie aptarnavo „Nord Stream-2“ statybą („Bakhtemir“, „Spasatel Karev“), ar kokį didelį laivą. O visų paruošiamųjų darbų atlikti vienu nusileidimu per vieną valandą ir net trijose vietose neįmanoma.
Nors Baltija ne Juodoji jūra, kurios gylis didesnis nei du kilometrai, bet ir ne Azovo jūra su jos 14 metrų. 80-100 metrų gylis, kuriame nutiesti PP-1 ir PP-2 dujotiekiai, reiškia, kad nepavyks dirbti su lengva nardymo įranga. Be to, vandens temperatūra apatinėje zonoje yra apie +5oС. Dar daugiau, norint susprogdinti sprogmenis gilumoje, reikalingas specialus detonatorius, kad jo sprogdinimo mechanizmas būtų tinkamai suderintas, tam tikrą laiką atlaikytų slėgį prie dugno ir tinkamai suveiktų, kai bus duotas signalas detonuoti.
Patyrę specialių povandeninių techninių darbų specialistai tvirtina, kad, greičiausiai, parengiamiesiems darbams buvo naudojamas arba povandeninis mini laivas su manipuliatoriais, arba bent jau atitinkamas nuotoliniu būdu valdomas aparatas. Visa ši įranga specializuota, ne masinės gamybos, brangi, prekybos centruose neparduodama, kaip ir vandeniui atsparūs sprogmenys bei jiems skirti detonatoriai. Jei kokia „nardymo entuziastų grupelė“ bandytų tokią įrangą įsigyti ar iš ko nors išsinuomoti, tikrai neliktų nepastebėta daugybės Vakarų ir Rusijos žvalgybos ir kontržvalgybos organizacijų akių ir ausų.
Tokiame fone komiškai išrodo vokiško leidinio siužetas apie burinę (!) jachtą su veržlia įgula, plaukiančią per Baltijos jūrą su maždaug 1-1,5 tonos sprogmenų, kurie buvo pristatyti automobiliu į vieną iš Vokietijos uostų, o prieš tai, matyt, tas sunkvežimis dar kažkiek paklajojo po Europą. Taigi, techniniu požiūriu versija apie Ukrainos pėdsaką priskirtina fantastikai. Ir tai dar be atskirų specifinių aspektų analizės.
Seimūras Heršas ir jo tyrimo rusiškos ausys
Kaip keistai iš pirmo žvilgsnio bepasirodytų, visos grupės vedančiųjų amerikietiškų ir europietiškų leidinių „ukrainietiško pėdsako“ versija Maskvai nepatiko. Taip yra todėl, kad jie turi savo „legendą“, kurią pradėjo stumdyti beveik tuojau pat po rugsėjo 26 d., o vasario 8 d. prie jos pridėjo „dopingą“. Tai apie amerikiečių ir norvegų diversinį tandemą nuo Pulicerio premijos laureato Seimūro Heršo (Seymour Hersh). Tačiau jis aiškiai persistengė: atlikdamas tyrimą, pagrįstą JAV ir Norvegijos siekiais sunaikinti konkurentą iš Rusijos dėl dujų tiekimo Europai, Heršas aštuonis kartus pakartojo frazę apie pigias rusiškas dujas su užuomina apie brangias amerikietiškas ir norvegiškas. To akivaizdžiai per daug tokiam tekstui ir parodo, kieno ausys kyšo šitame pagrindiniame XXI amžiaus Kremliaus dujų propagandos argumente.
Tačiau būtent Heršo versija yra esminė Rusijai. Rusijos Federacijos atstovas Jungtinėse Tautose Vasilij Nebenzia tai išplatino oficialiame JT Generaliniam Sekretoriui adresuotame vasario 16 d. laiške, reikalaujančiame skubiai atlikti tyrimą: „2023 m. vasario 8 d. paskelbti Amerikos žurnalisto Seimūro Heršo tyrimo rezultatai liudija, kad Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai ir jų norvegų marionietės įvykdė nusikalstamą išpuolį prieš tris dujotiekio Nord Stream 1 ir Nord Stream 2 atšakas Baltijos jūroje. Neteisėtą įsakymą davusiai Džo Baideno administracijai tenka visa atsakomybė…“.
4-osios atšakos faktorius ir rusiškas pėdsakas
Kodėl viena iš keturių abiejuose dujotiekiuose buvusių atšakų liko nesusprogdinta? Tiesą sakant, tai yra vienas iš esminių klausimų. Jei ten buvo padėtas sprogstamasis užtaisas ir jis neveikė, tada jį būtų iš karto aptikę, o tyrimas, jei nebūtų pasibaigęs „autorių“ suradimu, tai bent būtų pranešęs apie „nesuveikusį neaiškios kilmės sprogstamąjį užtaisą“.
Tačiau aišku, kad jokio ketvirto sprogstamojo užtaiso nebuvo. Viena atšaka sąmoningai buvo palikta veikianti. Kam reikėjo tokios konfigūracijos – susprogdinti tris vamzdžius, palikti vieną ir būtent palikti vieną PP-2 atšaką, o ne PP-1?
Atsakymas: tam, kuris paliko šansą vokiečiams „persigalvoti“ ir ketino juos „išgelbėti“ neįprastai šaltą 2022/2023 metų žiemą, pasakodamas visam pasauliui, kaip Europa šals. O sėkmingo „Europos išgelbėjimo“ atveju tyčiotis iš vokiečių, kad, nepaisant jūsų trukdymo PP-2, būtent jis jus išgelbėjo. Ir tada kaip „geros valios“ gestą suremontuoti vamzdžius. Tai būtų kainavę tik apie 500 milijonų dolerių, o Europa vėl būtų buvusi šilumoje ir su pigiomis „Gazpromo“ dujomis. Taip skaitomas Kremliaus sumanymas.
Lygiagretus diversijos motyvas – tai dirbtinės force majeure situacijos sukūrimas „Gazpromui“, būtent, kad jis negalįs vykdyti dujų tiekimo įsipareigojimų dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Į tiesą panašūs „pasiteisinimai“ praėjusią vasarą apie sugedusias turbinas, kurių atseit nebuvo galima suremontuoti dėl Vakarų sankcijų, alyvos nutekėjimai ir pan. nebeveikė Europos klientų. Ir „Gazpromas“ rizikavo gauti milijardus pretenzijų arbitraže dėl sutarčių netesybų. Visi jo argumentai Europoje buvo atmesti oficialiu lygiu. Verta prisiminti, kad būtent 2022 metų rugsėjo pradžioje „Gazpromas“ tariamai sustabdė PP-1 remonto darbams, o po trijų savaičių Baltijos jūroje įvyko paslaptingi „force majeure“ sprogimai. Būtent tuo laikotarpiu ir buvo parengta speciali povandeninė operacija.
Ir vėl į rusišką pėdsaką rodo šioje diversijos istorijoje pasirodęs naftos tanklaivis.
Tanklaivio (ne)aktyvumas
Tanklaivis Minerva Julie patraukė vieno iš Danijos ekspertų dėmesį dėl to, kad prieš pat sprogimus įtartinai ilgai manevravo tiesiog diversijos zonoje. Žinoma, kompanija-savininkė viską neigė, sakydama, kad tanklaivis tik laukęs naujo užsakymo.
Tai įdomus epizodas, primenantis incidentą 2014 metų spalį, kai prie Švedijos krantų buvo užfiksuotas „įtartinas povandeninis aktyvumas“ ir radijo ryšio seansas link Kaliningrado nukreiptu spinduliu. Švedai priėjo išvados, kad vėl vyko Rusijos šnipinėjimo veikla, tačiau povandeninis laivas Švedijos vandenyse patyrė avariją. Avarija patyrusio mažojo povandeninio laivo paieškos nebuvo vainikuotos sėkme, bet vėliau jie atkreipė dėmesį į keistus dviejų Rusijos laivų – tanklaivio „NS Concord“ su Liberijos vėliava ir mokslinių tyrimų laivo „Professor Logachev“ – judėjimą. Ilgą laiką jie atliko komerciniams ir mokslinių tyrimų laivams nebūdingus manevrus. Tai paskatino ekspertus daryti išvadą, kad šie laivai gelbėjo mini povandeninį laivą, kuris prie Švedijos krantų vykdė specialią užduotį ir sudužo. Labiausiai tikėtina, kad mini povandeninis laivas paliko teritoriją, būdamas po didelio laivo dugnu, arba tanklaivis jau anksčiau buvo paverstas nešėju. Be to, tiek tanklaivis, tiek mokslinių tyrimų laivas kelis mėnesius praleido remontuojami, kas patvirtintų versiją, kad galėjo būti paruošti atlikti užduotis, nesusijusias su įprasta paskirtimi.
Todėl tanklaivio pasirodymas, tiriant įvairius diversijos aspektus Putino srautuose, vėlgi netiesiogiai rodo, kad autorystė priklauso būtent rusams. Technologiją Baltijos jūroje sukūrė jie. Prisiminkime povandeninio techninio darbo specialistų nuomonę ko mažiausiai reiktų, kad būtų atlikti tokio lygio diversijai būtini pasirengimo darbai. Taip pat atkreipkime dėmesį, kad tanklaivis „Minerva Julie“ pajudėjo iš Roterdamo ir po keistų pajudėjimų 2022 metų rugsėjo 6–12 dienomis galiausiai atvyko į Sankt Peterburgą. Net jei šis tanklaivis nebuvo perdarytas į mini povandeninio laivo nešėją, jis galėjo pasitarnauti kaip priedanga jam judant. Bet tada kažkur turėjo būti kitas laivas, kuris atgabeno, o vėliau ir pasiėmė mini povandeninį laivą, jei tanklaivis nebuvo nešėju.
Tai taip pat rezonuoja su 2022 metų lapkritį amerikiečių palydovinio stebėjimo bendrovės „SpaceKnow“ pateikta informacija apie du „tamsius laivus“ prieš pat rugsėjo 26 d., buvusius netoli sabotažo zonos. Jų AIS atpažinimo atsakikliai buvo išjungti, o tai reiškia, kad jie bandė nuslėpti bendrą informaciją apie save ir savo buvimo vietą.
Kam naudinga?
Reikėtų prisiminti, kad praėjusių metų pabaigoje Vakarų žiniasklaidoje jau buvo pasirodžiusi informacija iš „kai kurių Vakarų lyderių“, „daugybės oficialių asmenų“, „23 diplomatų ir žvalgybininkų iš devynių šalių“ apie tai, kad kelis mėnesius diversijos tyrimas nepatvirtino Rusijos autorystės, taip pat nebuvo nurodytas ir kas nors kitas.
Išties, kodėl trijose šalyse vis dar nėra tyrimų rezultatų? Manau, kad iš tikrųjų Vakarų sostinėse jau viskas aišku – ir kas scenarijaus autorius, ir kas specialiosios povandeninės operacijos vykdytojas. Tačiau norint tai paviešinti, reikėtų griežtų atsakomųjų veiksmų, ir ne tik iš Vokietijos, Danijos ir Švedijos. Ir ne tik bendrai patruliuojant jūrose, siekiant sutramdyti Rusijos žvalgybos laivus prie ES krantų, kaip neseniai buvo pranešta. Darau prielaidą, kad jie nenori skelbti rezultatų, nes geriau karas Ukrainoje nei karas Europoje, kaip jie įsivaizduoja. Juk tai sukeltų eskalaciją, karą tarp NATO ir Rusijos. Todėl iš čia ir legenda apie kažkokią „proukrainietišką grupuotę“ su indulgencija oficialiai Ukrainos valdžiai. Atseit nevalstybiniai veikėjai hibridinių karų laikais dar ir ne tai sugeba…
„Ukrainos pėdsakas“ – tam tikrų sluoksnių bandymas parodyti, kad Rusija, JAV, Europa ir Didžioji Britanija nėra susiję su diversija. „Kai kurios pradinės JAV ir Europos spėlionės buvo nukreiptos į galimą Rusijos kaltę, ypač atsižvelgiant į jos sugebėjimus povandeninėse operacijose, nors neaišku, kokia būtų buvusi Kremliaus motyvacija susprogdinti dujotiekius, nes jie buvo svarbus pajamų šaltinis ir priemonė Maskvai turėti įtakos Europai… JAV pareigūnai teigia neradę jokių įrodymų, kad Rusijos vyriausybė būtų prisidėjusi prie atakos… JAV pareigūnai pareiškė, kad jokie amerikiečiai ar britai nedalyvavo“, – rašė „The New York Times“. Pranešama, kad Amerikos žvalgybai nepavyko nustatyti Rusijos sąsajų su šiuo incidentu įrodymų. Britų laikraštis „The Times“ kovo 8 d. teigė, kad Vakaruose, praėjus savaitei po diversijos, jau buvo žinoma, kad už to slypi ne Rusija ar JAV, o privati įmonė.
Nors oficialūs asmenys tiek JAV, tiek Europos sostinėse nesutiko su „ukrainietiška versija“, atrodo, kad abiejose Atlanto pusėse yra influenceris, kuris nori žaisti su rusais nuo nulinės sumos ir pradėti švarų santykių lapą. . Nenuostabu, kad „Ukrainos pėdsakų“ versija vienu metu pasirodė daugelyje vedančiųjų Vakarų leidinių. Tai jums ne Samiūro Heršo blogas, greitosiomis surašytas išvakarėse. Atseit, visumoje ir „Naftogaz“, ir Ukraina turėjo motyvą susprogdinti dujotiekius: kad būtų išsaugotas rusiškų dujų tranzitas. Visiškai atitinka V. Putino argumentus 2022 m. gruodžio 22 d. spaudos konferencijoje
Dabartinis Rusijos signalas yra maždaug toks: mes visi žinome, bet oficialiai nepranešime, kad diversiją buvo įvykdyta vadovaujant RF Gynybos ministerijos Vyriausiajai gelmių tyrimų valdybai, tai ir jūs nustokite mus kaltinti; tyrimai niekada negalės tiksliai nustatyti autorystės, ir jūs nespausite, kad jie būtų tęsiami. Jei būtų pritarta tokiam požiūriui, Rusijai nereikėtų mokėti didelių kompensacijų ir baudų už dujų tiekimo į Europą sutrikdymą (kai kuriais vertinimais, iš viso jos galėtų siekti iki 35 mlrd. JAV dolerių, o šiai dienai jau iškelti ieškiniai dėl 15 milijardų JAV dolerių) ir ji gautų galimybę atnaujinti santykius dėl dujų abipusiai naudingomis sąlygomis. Kad būtų išvengta naujų ieškinių, reikėtų susitarti sėsti prie derybų stalo su Ukraina.
Tačiau tuo pat metu „Ukrainos pėdsakas“ žiniasklaidoje – signalas Kyjivui. Atseit, dabar nematome oficialių Ukrainos sąsajų su diversija, bet gali taip atsitikti, kad tolesnis tyrimas ras tam tikrų įrodymų (užuomina į 2002 m. bylą dėl zenitinių kompleksų „Kolčiuga“). Kovo 12 d. Amerikos leidinys „Politico“ vėl užsiminė apie „įtampos taškus“ tarp Vašingtono ir Kyjivo ir tarp viso kito įvardino „diversiją dujotiekyje“. Todėl, atseit, verčiau reikėtų sėsti prie derybų stalo su rusais įvairiausiais klausimais.
Žinoma, tai tik mano paties spėjimas. Manau, kad artimiausios savaitės ar mėnesiai parodys, kur sugrįš tyrimas Europos sostinėse, ką Jungtinėse Tautose sakys Nebenzia, ar bus naujų ieškinių prieš „Gazpromą“ ir ar neatsiras naujų staigios mirties atvejų tam tikrų Maskvos šachmatų lentos figūrų tarpe.