Apie tapatybę, atsakomybę ir visuomenę, kurią dar turime išmokti ginti.
Arūnas Degutis
Ko Lietuva galėtų išmokti iš Izraelio? Mano manymu, pirmiausia – požiūrio į save ir bendruomenę, kurioje gyveni. Visa kita kyla būtent iš čia.
Visuomenės atsparumas iššūkiams, aukšti pasiekimai medicinoje, stipri ekonomika, pažangios technologijos ir gebėjimas apsiginti nėra savaime atsiradę reiškiniai. Tai rezultatas. Todėl verta klausti ne vien to, kaip Izraelis visa tai pasiekė, bet ir kur slypi šių pasiekimų ištakos.
Vieno atsakymo, matyt, nėra. Tačiau pabandyti sudėlioti prioritetus galime.
Kažkada girdėjau vieną nevykusį politiką aiškinant: bus pinigų – bus ir kultūra. Tipiška beraščio filosofija, paremta įsitikinimu, kad už pinigus galima nusipirkti ir vertybes. Tačiau vertybių nenusipirksi. Jas galima skleisti, perduoti kitiems, net bandyti jomis prekiauti, bet pirmiausia jas reikia išsiugdyti patiems.
Ir čia, mano manymu, prasideda esminis skirtumas.
Patyrusi posovietinę transformaciją, mūsų visuomenė išaugino naują kartą aplinkoje, kurioje daug daugiau kalbėta apie teises negu apie pareigas. Laisvę iškovojome, tačiau atsakomybės už savo valstybę kultūros taip ir nesugebėjome pakankamai įtvirtinti.
Kosmopolitizmas taip pat padarė savo. Nemažos dalies mūsų jaunimo tautinis identitetas šiandien apsiriboja lietuvių kalbos išsaugojimu. Tačiau net pati kalba sparčiai transformuojasi, šį kartą jau kita kryptimi – vis dažniau prisodrinama angliško žargono ir svetimų išsireiškimų. Žinoma, kalba visada keičiasi. Tačiau problema prasideda tada, kai kartu su kalba silpnėja ir supratimas, kokiai bendruomenei priklausai, kas tave su ja sieja ir už ką esi atsakingas.
Kolektyvinis atsparumas remiasi tuo, kas mus jungia.
Taigi, kas šiandien jungia Lietuvos visuomenę?
Paprastai sakoma, kad žmones suvienija iššūkiai, ypač išorinės grėsmės. Tačiau pasirodo, kad net akivaizdi grėsmė savaime neužtikrina visuomenės susitelkimo. Galbūt todėl, kad pernelyg daug žmonių vis dar tiki, jog būtinus darbus už juos atliks kažkas kitas. Valstybė, kariuomenė, NATO, valdžia – bet tik ne jie patys.
Visada maniau, kad viena didžiausių komunistinės okupacijos paliktų nelaimių buvo sunaikinta asmeninė iniciatyva ir atsakomybė už savo veiksmus. Sovietinė sistema žmogų mokė prisitaikyti, o ne prisiimti atsakomybę. Kolūkinis mentalitetas, paradoksalu, ilgainiui virto principu „mano troba iš krašto“.
Mano teisės – man, pareigos – kitiems.
Ir tai nėra vien Lietuvos bėda. Tai vis labiau ryškėjanti visos Europos problema.
„Aš – Mano – Man“ – štai naujasis europiečio veidas. Visuomenės, kurioje teisės vis dažniau suvokiamos kaip savaime suprantama privilegija, o pareigos – kaip našta, kurią geriausia perkelti kitiems. Kaimynams, valstybei, sąjungininkams. Kam nors, tik ne sau.
Dešimtmečius gyvenusi santykinės taikos ir gerovės sąlygomis, Europa pamažu priprato naudotis kitų užtikrintu saugumu, vis mažiau galvodama apie jo kainą. Solidarumas tapo gražia politinių deklaracijų sąvoka, tačiau tikrasis jo egzaminas prasideda tada, kai už bendrą saugumą reikia mokėti ne vien pinigais, bet ir asmeniniu įsipareigojimu. Prisiminkime kokios batalijos Covid pandemijos metu kilo skirstant vakcinas tarp ES šalių.
Ir čia išryškėja esminis skirtumas tarp visuomenės, kuri valstybę suvokia kaip savo pačios atsakomybę, ir visuomenės, kuri iš valstybės pirmiausia tikisi paslaugų.
Nepriklausomybė sovietinio mentaliteto automatiškai nepanaikino. Pakeitėme politinę ir ekonominę santvarką, tačiau ne visada pakeitėme santykį su valstybe. Išmokome reikalauti, bet nepakankamai išmokome įsipareigoti.
Ir vėl grįžtame prie tapatybės.
Kai nebežinai, kas esi, nebelabai aišku ir ką turi ginti. Išskyrus savo kailį.
Todėl vos kiek ekonomiškai sustiprėję lietuviai ima dairytis atsarginių uostų Ispanijoje, Portugalijoje ar kur nors kitur. Suprantama, žmogus turi teisę rinktis, kur gyventi, investuoti ar ieškoti saugumo. Tačiau kai atsarginio uosto paieškos tampa pirmuoju atsaku į grėsmę, kyla klausimas: o kas tuomet liks su savo valstybe, kuri sudarė sąlygas tam žmogui užaugti, mokytis, dirbti ir sukaupti turtą?
Dar labiau stebina tai, kad taip mąsto ir žmonės, nepatyrę nei okupacijos, nei represijų, nei sovietinio nepritekliaus. Užuot galvoję, kaip sustiprinti savo valstybę, jie pirmiausia dairosi, kur būtų galima patogiau ir saugiau įsikurti. Tarsi fizinis komfortas galėtų kompensuoti dvasines netektis. Tarsi praradus savo valstybę, bendruomenę ir šaknis pakaktų gero klimato, patogaus būsto ir sąskaitos banke.
Žmogus yra sociali būtybė, tačiau vis dažniau renkasi individualų išlikimą, užsidarydamas savo asmeninio komforto pasaulyje. Taip komfortas palaipsniui virsta spąstais.
Štai čia ir verta dar kartą pažvelgti į Izraelį.
Izraelio visuomenė tikrai nėra vienalytė. Joje netrūksta politinių, religinių, socialinių ir kultūrinių prieštaravimų. Kartais jie tokie aštrūs, kad iš šalies gali atrodyti, jog visuomenė tuoj suskils. Tačiau egzistencinės grėsmės akivaizdoje didelė jos dalis geba susitelkti, nes valstybė suvokiama ne vien kaip paslaugų teikėja, o kaip pačių piliečių atsakomybė. Likti ir išlikti čia ir visados.
Tai nereiškia, kad Izraelis neturi rimtų problemų ar kad visi jo piliečiai vienodai dalijasi pareigomis. Tačiau ten daug stipriau juntamas ryšys tarp asmens, bendruomenės ir valstybės išlikimo.
Būtent šis ryšys, mano manymu, yra viena svarbiausių Izraelio stiprybės prielaidų.
Ne technologijos sukūrė šį ryšį. Veikiau visuomenė, suprantanti savo išlikimo kainą, sukūrė sąlygas technologijoms, mokslui, medicinai ir ekonomikai vystytis.
Mes dažnai norime perimti Izraelio technologijas, karines inovacijas, mobilizacijos sprendimus ar visuomenės atsparumo metodikas. Visa tai reikalinga. Tačiau ar įmanoma perimti rezultatą, neperimant jį sukūrusio požiūrio?
Galima nusipirkti ginklų, dronų, ryšio sistemų, pastatyti slėptuvių. Tačiau negalima nusipirkti piliečio apsisprendimo ginti savo valstybę. Negalima nupirkti atsakomybės už kaimyną, bendruomenę ar savo vaikų ateitį. Visą tai reikia išugdyti.
Ir pradėti nuo paprasto klausimo, kurį turėtų sau užduoti kiekvienas Lietuvos pilietis:
Ką aš pats esu pasirengęs padaryti, kad mano valstybė išliktų?
Valstybė esame mes patys. Ir jeigu jos išlikimas mums nėra asmeninė pareiga, jokia technologija, joks rekordinis biudžetas ir net stipriausi sąjungininkai šios spragos neužpildys.