Dar prieš kiek laiko atrodė, kad aiškinti čia nėra ką – viskas savaime suprantama. Vėliava – simbolis, ženklinantis tai, dėl ko sutaria visi lojalūs šalies piliečiai, kad ir kokių skirtingų pažiūrų jie būtų: šalies nepriklausomybė ir demokratinė tvarka, pagarba žuvusių už laisvę atminimui ir doram darbui, pamatinių žmogaus teisių ir įstatymo viršenybės principai, solidarumas sunkumams ištikus, pasitikėjimas valstybės institucijomis ir mokslininkais. Nepagarba šiam simboliui signalizuoja, kad kažkas gerokai papuvę mūsų karalystėj… Gal to puvinio ir nėra taip daug, bet smarvės užtenka, kad taptų sunku kvėpuoti.
Žiūrim, ką turim: turim nacionalinės premijos laureatą, nusivaliusį šokoladuotą veidą ir rankas (gerai dar, kad ne kojas) į tautinę vėliavą, turim maršistus, kurie valkioja tautinę vėliavą aplink kartuves, turim pagaliau įsiutusią minią, paniekinančią žuvusių už laisvę atminimą, mojuojančią trispalvėmis ir besisavinančią teisę kalbėti, tiksliau – baubti, tautos vardu. Manau, pastarųjų elgesys yra žymiai bjauresnis vėliavos išniekinimas, negu minėto laureato instaliacija. Tiesą sakant, panašios instaliacijos, siekiančios įžeisti kuo daugiau žmonių ir taip laimėti dėmesio sau, buvo gana paplitusi praėjusio amžiaus mada, ypač patogi vidutiniškiems kūrėjams, negalintiems pasigirti nei aukštu meistriškumu, nei išliekamosios vertės turinčiais kūriniais. Ne paslaptis, kad tokiais kovos už dėmesį metodais kartais susigundydavo ir rimtesni menininkai. Bet visos provokacijos veikia, kol yra „šviežios“… Kodėl karšti tautininkai iškėlė ieškinį dėl vėliavos išniekinimo ne prieš dešimtį metų, kai Dainiaus Liškevičiaus instaliacija pasirodė, o dabar – subtilus klausimas. Nesiimsiu spėti atsakymo. Čia nekalbėsiu ir apie visą būrį menininko saviraiškos laisvės gynėjų, mūru stojusių už būsimą laureatą, kai vėliavos išniekinimo byla atsidūrė prokuratūroje. Gal saviraiškos laisvė kai kuriems tikrai atrodo aukščiau už pagarbą tautinei vėliavai ir pagarbą bendrapiliečiams, kuriems tas simbolis brangus? Šiaip ar taip, byla baigėsi niekuo dėl senaties. Tuo galima būtų ir pabaigti, bet simptomiška , jog bylą inicijavo piliečiai, kurie netrukus su vėliava ėmė elgtis daug blogiau, nei dėmesio ištroškęs menininkas. Jų tikslas taip pat buvo atkreipti į save dėmesį. Kartuvės, holokausto aukų paniekinimas, apsikarsčius Dovydo žvaigždėmis – visa tai irgi galima vadinti instaliacijomis su socialinės kritikos ketinimais. Tautinių vėliavų valkiojimas smurtauti pasiruošusioje minioje tikrai įžeidė daugelį piliečių, ypač per sausio tryliktosios minėjimą. Sunku nepastebėti, kad tie triukšmingai reikalaujantys dėmesio piliečiai, žurnalistų klausiami, ko gi jie iš tikrųjų siekia, taip ir negalėjo dorai paaiškinti… Iš kai kurių vėlesnių viešų lyderių pasisakymų aiškėja, kad labiausiai jiems nepatinka būtent patys demokratijos principai – renkamas atstovavimas ir atsakomybė už bendruosius reikalus, rinkimų keliu tenkanti seimui ir vyriausybei. Kitaip tariant, užsimota prieš pačią konstitucinę santvarką. Už tai lyg numatyta kažkokia atsakomybė pagal įstatymą?… Ar jau nebe? Bet labiausiai turbūt nustebino kai kurių šviesuomenės (nebijau to žodžio) atstovų reakcija: kaipgi, juk šie žmonės – irgi tauta. Kaip galima jiems klijuoti etiketes, vadinti antivakseriais, maršistais, infantilais, pamišėliais, tamsuomene… Net jeigu tie pavadinimai neretai ir atspindi konkretų turinį? Na, aš irgi nenorėčiau ženklinti žmonių visokiais epitetais. Nors ir pats Vaižgantas savo išpopuliarėjusioje dabar citatoje pavartoja net kelis asocialių tautiečių pavadinimus: „arielkiniai, mėšluočiai, kartais net padliecai tie lietuviai, bet mano broliai…“ Taip, broliai. Ir kaip tuos brolius tas pats Vaižgantas bardavo ir auklėdavo, taisydamas netikusius papročius, už savanaudiškumą, neatsakingumą, suktumą ir tinginystę… O kaip kliūdavo neišmanėliams, girtuokliams ir nepraustaburniams! Džiaugiuosi, kad bent mūsų inteligentai susidomėjo Vaižgantu. Gaila, kad neatsirado šiandien tokio Vaižganto, kuris paaiškintų tiems baubiantiems, kas gražu, o kas – nelabai. Gėda, kad atsiranda , nors ir nelabai daug, tokių mūsų brolių, kuriems nei šeimoj, nei mokykloj, nei Bažnyčioj niekas nepaaiškino apie elementarų padorumą. Nepasakė, kad jie ne vieni pasaulyje, kad yra atsakomybė už bendrus reikalus ir pareiga klausyti sveiko proto. Pravardžiuoti tų brolių gal ir nereikia, bet jeigu imsime bijoti blogus darbus ir netinkamą elgesį vadinti tikraisiais vardais, nežinia kur nueisime. Kartais bandau spėlioti, ką Vaižgantas pasakytų apie tuos, kurie šiandien siekdami pigaus populiarumo, sąmoningai kursto, klaidina, baugina ir išnaudoja žmones, stokojančius kritinio mąstymo bei tuos, kurių psichikos sveikata apleista jau daugelį metų… Kokiais žodžiais juos pavadintų? Tų žodžių garsiai neištarsiu ir neparašysiu, kad netektų kartais paskui atsiprašinėti tų, kurie be jokių atsiprašymų prasivardžiuoja ir teršia internetą tokiais pasisakymais, už kuriuos jau gal ir rimtesnė atsakomybė pagal įstatymą galėtų būti pritaikyta… Galimybė turėti skirtingas nuomones yra neginčytinas demokratijos pranašumas. Demokratijos silpnumas tuo tarpu kyla iš pilietinių dorybių stokos, iš negebėjimo matyti bendrus reikalus, kuriuose teisėti interesai ir konstruktyvios pozicijos derinami nuolat, kartais labai sunkiai. Toks yra politikos darbas, labai skirtingas nuo populistinių pastangų įtikti visiems. Gal kokiam savo vargo neišbrendančiam žmogui ir atrodo, kad politikai, vyriausybės nariai – nelyginant kokie pusdieviai gali iš rankovės ištraukti visas užgaidas patenkinančius sprendimus. Vis dėlto yra ne taip mažai ir žmonių, kurie supranta, kad tie politikai – tokie pat žmonės iš kūno ir kraujo, kurie gali ir pavargti, ir suklysti. Vis dėlto šiai vyriausybei kol kas pavyko išvengti rimtesnių klaidų – ir tai pakankamai akivaizdu tiems, kurių neapkurtino priekaištų ad hominem chorai…Pabandyk išvairuoti trigubos krizės sąlygomis ir dar kai tau nuolat daužo per rankas… Ypač kai daužo savi… Neslėpsiu, esu tikrai susirūpinusi situacija daugumoje, kuriai priklausau. Galiu tik apgailestauti, kad daugeliui išmintingų ir pribrendusių sprendimų vis pritrūksta balsų. Net trijų raidžių istorija laimingai pasibaigė tik „per Marytės plauką“. Tikrai nemanau, kad mums labai reikėtų tokios vienybės, kokia buvo valstiečių. Esame skirtingi, bet vis dar tikiu, kad prireikus galime susitarti. Tam reikia visai nedaug – tiesiog vadinti daiktus tikraisiais vardais. Eidami į rinkimus kalbėjome apie tai, kad neturi likti užmirštų žmonių, bet mūsų frakcijos balsais užblokuotos įstatymo pataisos, kurios leistų veiksmingai padėti nuo narkotikų priklausomiems asmenims šią negalią įveikti. Eidami į rinkimus kalbėjome, kad svarbu valstybėje kurti pasitikėjimo atmosferą, bet taip ir nesugebame nubalsuoti net už tai, kad aštuoniolikmetis galėtų oriai su draugais užsisakyti bokalą alaus, o žmonėms būtų prieinama normali informacija apie kokybiškus gėrimus, kad nepiltų į save visokio marmalo… Kalbėjome, kad homoseksualių žmonių padėtis yra nenormali mūsų visuomenėje jau daugelį metų ir skubiai taisytina, bet nesugebėjome pritarti net labiausiai kompromisinio įstatymo pateikimui… Kodėl taip yra? Pirmiausia, jeigu jau vadiname save krikščionimis, turėtume nuolat griežtai savęs klausti, ar tikrai pirmas ir svarbiausias mūsų sprendimų motyvas yra artimo meilė? Gal kartais tuos sprendimus daugiau lemia išskaičiavimas, rūpestis dėl reitingų, baimė neįtikti garsiausiai besireiškiantiems rinkėjams? Tik sąžiningai atsakę sau į šiuos klausimus turime teisę kalbėti apie balsavimą pagal sąžinę. Taip, tarp mūsų rinkėjų vis dar nemaža tokių, kuriems sovietmečiu įdiegta, kad draudimų ir bausmių politika yra vienintelė veiksminga, nors gyvenimas rodo visai ką kita: bausmės ir draudimai gerai matomi kaip parodomosios akcijos, bet civilizuotas pasaulis jau senokai atrado, kaip žymiai efektyviau veikia programos, paremtos pagarba žmogui. Tai ar ne mūsų, politikų, ypač vadinančių save krikščionimis, pareiga tuos dalykus paaiškinti ir savo rinkėjams? Nepagarba bendrapiliečiams yra sunkiausiai įveikiamas sovietmečio palikimas. Daug lengviau nukrapštyti sovietinius simbolius nuo Žaliojo tilto ar Cvirką nukelti nuo postamento, nei įveikti tą sovietinę mąstymo inerciją. Bandymai ją įveikti sukelia pasipriešinimą, nes kartais sovietizmo sluoksniai žmogui būna taip skaudžiai prikepę, kad ima rodytis savasties dalimi… Tą matome ir iš visos virtinės priešpriešų, kurios, sumaniai pakurstytos, tampa triukšmingomis akcijomis nežinia už ką. Minia, siautėjusi per Sausio 13 minėjimą, nebuvo labai didelė. Bent jau ne tokia, kad reikėtų pritūpti iš baimės. O pakurstė ją policijai gerai žinomi veikėjai. Tai policija ir turėtų imtis priemonių, kad į Pilies gatvę Vasario šešioliktąją nepatektų bent jau triukšmą keliantys instrumentai, kurie tikrai nepadeda susikalbėti. Be to, po signatarų balkonu, esu tikra, bus pakankamai piliečių, kuriems nepriklausomybės diena – ne tuščias garsas, o vėliava – ne skuduras nešvarioms rankoms nusivalyti. Jeigu pasirodys ir kas nors iš tų, kurie baubė per Sausio 13-osios minėjimą, manau, atsiras ir pasiruošusių žmoniškai su jais pasikalbėti. Neprarandu vilties, kad gal gi ir tie triukšmaujantieji broliai pamažu pradės suprasti, jog šalia jų Lietuvoje gyvena ir tie, kurie netriukšmauja, o geba susitelkti iššūkių akivaizdoje, tie, kurie imasi atsakomybės už savo šeimos ir valstybės reikalus, kurie atsidėję ir su tikru išmanymu dirba savo darbą, kurie savo nuomonę gali aiškiai pagrįsti ir į kurių argumentus verta įsiklausyti… Vasario 16-ąją Pilies gatvėje tikriausiai bus užtektinai žmonių, kuriems nesvetimas atsakomybės ir solidarumo jausmas. Tikriausiai jie bus su kaukėmis ar respiratoriais, taip parodydami, kad saugo vieni kitus. Greičiausiai jų rankose bus tik mažos vėliavėlės… Užtat gyva ir didelė vėliava širdy. Švęsime laisvę su tikėjimu, kad sunkumai įveikiami, surėmus pečius ir su visa pagarba vienas kitam.