Povilas Šimkavičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Vasario 15 d. Vilniaus šaulių kuopa paminėjo Lietuvos šaulių sąjungos (toliau – LŠS) atkuriamosios konferencijos 30-metį. Kuklus, bet labai šiltas ir jaukus minėjimas prasidėjo Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas plk. ltn. mgr. Rimas Venckus. Po mišių šventinis minėjimas persikėlė į Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių – draugijos, kurią 1989 m. įsteigė Albinas Kentra kartu su Vytautu Milvydu, būstinę. Čia vyko Laisvės premijos laureato, šaulio Albino Kentros istorinių vaizdo įrašų apie 1991 metų sausio įvykius peržiūra.
Vilniaus šaulių rinktinės atkūrimo pirmieji žingsniai
Renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis susirinkusiems perskaitė Rimvydo Mintauto straipsnį „Pirmieji žingsniai“, kuriame rašoma: „1989 metų rugpjūčio mėnesio „Tremtinyje“ perskaitėme Vytauto Zelkaus straipsnį „Atkurkime Lietuvos šaulių sąjungą“. Tuomet Vilniuje susirinko grupelė žmonių, kuriuos sudomino LŠS atkūrimo idėja, tai buvo: Linas Jučas, Alfredas Šklenskas, Rimvydas Mintautas. Netrukus sužinojome, kad mus remia Tautininkų sąjungos narys Vytautas Bastys (mirė 1990 m.). Šie žmonės ir žengė pirmąjį žingsnį link Vilniaus šaulių rinktinės atkūrimo. Tais pačiais metais lapkričio 25 d. studentų miestelyje įvyko pirmasis susirinkimas. Susipažinę ir pasitarę nutarėme telkti naujus žmones. Tai V. Bastys, L. Jučas, R. Mintautas ir D. Rimvydas pasirašėme Vilniaus šaulių rinktinės atkūrimo aktą. Neturėjome patalpų, bet mums padėjo Lietuvos mokslų akademijos Turistų klubo vedėjas Vacys Panumis ir prezidentas Gintaras Labutis. Taigi, laikinai rinkomės klubo patalpose Gedimino prospekte. Dabar turime patalpas Raugyklos g. 23. 1990 m. sausio 5 d. susitikome su Vilniaus rokeriais, aptarėme kai kurias veiklas, kryptis, bet glaudesnių santykių užmegzti nepavyko. Po kelių dienų suformavome Vilniaus rinktinės iniciatyvinę grupę, jos pirmininku tapo R. Mintautas, o atsakinguoju sekretoriumi S. Adinavičius. Nusprendėme įsigyti savo vėliavą. Nepavyko ją pagaminti Vilniuje. Padėjo Kauno šauliai. Pinigus vėliau suaukojome patys, šiam reikalui daugiausiai pinigų paskyrė J. Motuzas, žmogus, išsaugojęs Nepriklausomos Lietuvos šaulio pažymėjimą, – jis įteikė 65 rublius. <…>. Vasario 15 d. grupė Vilniaus šaulių dalyvavo Lietuvos šaulių atkuriamojoje konferencijoje Kaune. Kitą dieną A. Bieliūnas, S. Vaitulionis, L. Janušienė, V. Bastys, A. Miškinis, E. Martinkus, R. Mintautas išvyko į Ukmergę, ten dalyvavo atstatyto Nepriklausomybės paminklo atidengime. O vakare ši grupė jau buvo Vilniuje, kur Katedros aikštėje vyko nepriklausomybės minėjimas. Tai buvo pirmieji vieši mūsų rinktinės pasirodymai su šaulių vėliava“. Toliau A. Gaudentas perskaitė LŠS Vilniaus rinktinės valdybos protokolą dėl valdybos narių pasiskirstymo pareigomis, kurį 1990 m. kovo 27 d. pasirašė posėdžio pirmininkas Albinas Kentra ir sekretorius Antanas Burokas. „Nutarta Vilniaus rinktinės valdyboje pasiskirstyti pareigomis sekančiai: rinktinės vadas – Vytautas Milvydas, rinktinės vado pirmasis pavaduotojas – Jonas Gečas, rinktinės vado antrasis pavaduotojas – Albinas Kentra, rinktinės štabo viršininkas – Antanas Burokas, rinktinės vado pavaduotojas ūkio reikalams – Petras Gudmonas, rinktinės buhalteris – Vladas Sparvelis“, – baigė skaityti renginio vedėjas. Dar nebaigtoje remontuoti Miško brolių draugijos būstinėje susirinkusieji viltingai ir išdidžiai sugiedojo Lietuvos himną. A. Gaudentas palinkėjo, kad šiuose namuose nuskambėję himno žodžiai įgautų tą dvasią, kuri mūsų valstybei suteiktų tvirtumo bei tvirtumo mūsų vadovams, kurie nustotų bijoti, nustotų drebėti ir daugiau save atiduotų tėvynei Lietuvai. Dim. mjr. A. Burokas renginio dalyviams paskleidė peržiūrai šūsnį dokumentų ir nuotraukų, kurie pasakoja apie rinktinės kūrimosi ir veiklos eigą, apie šaulių pirmąją priesaiką Gedimino kalne. Prisiminimais apie Vilniaus rinktinės kūrimąsi pasidalijo šauliai A. Burokas, A. Bieliūnas ir P. Gudmonas.Laisvės kovų dvasioje
Albinas Kentra pademonstravo istorinius vaizdo įrašus apie 1991 metų sausio įvykius, sovietų karių agresiją – Spaudos rūmų užpuolimą (sausio 11 d.), kruviną naktį prie Televizijos bokšto (sausio 13 d.) ir kitus. Apie sausio 11 d. įvykius Laisvės premijos laureatas A. Kentra savo kalboje iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seime sakė: „Apie įvykius Vilniuje išgirdau, jog link televizijos važiuoja tankai. Rankose turiu vaizdo kamerą, bet neturiu transporto. Pamatęs Antaną Buroką, paprašiau jo pasivyti tankus. Suspėjome ir juos pralenkėme. Filmuodamas sutikau Spaudos rūmus puolančius tankus. Iš pravažiuojančių troleibusų ir autobusų išlipę žmonės užpildė Spaudos rūmų aikštę. Bėgo žmonės, virš jų galvų zvimbiant kulkoms, užstoti kelią. Žmonės bėgo sustabdyti įėjimą į Spaudos rūmus kareiviams, išsirikiavusiems prieš sustojusius ant laiptų Spaudos rūmų gynėjus“. A. Kentra taip pat papasakojo šventinio minėjimo dalyviams apie pasipriešinimą okupaciniam režimui jam dirbant Vilniaus universitete. Laisvės premijos laureatas pasakojo: „Dar studijuodamas Vilniaus universitete, pastebėjau, kad visoje Sovietų Sąjungoje anglų kalbai mokinti išleistose plokštelėse kiekvienas žodis sakinyje tariamas atskirai, t. y. ne šnekamąja, o rašytine anglų kalba. Man paaiškėjo, kodėl. Laisvojo pasaulio valstybių radijo laidos lietuvių ir rusų kalbomis buvo blokuojamos visoje Sovietų Sąjungoje, o buvusių Antrojo Pasaulinio karo sąjungininkų radijo laidų anglų kalba negalėjo blokuoti. Norint Sovietų Sąjungos geležinėje uždangoje pralaužti spragą informacijai, reikėjo Vilniaus universitete įkurti audiovizualinį centrą, kad studentai išmoktų šnekamosios anglų kalbos ir suprastų laisvojo pasaulio radijo laidas. <…>. Čia partizaninę Lietuvos laisvės kovą pratęsiau kitu būdu, įsteigdamas universitete audiovizualinį centrą. Greitai įvyko lūžis. Iš okupacijos išsivaduojanti Lietuva turėjo daug gražia anglų kalba kalbančių žmonių“. Šventinis renginys prabėgo nepastebimai, o susirinkusieji bendražygiai dar ilgai bendravo prie kavos puodelio, nes turėjo ką prisiminti ir apie ką pakalbėti.