Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus daktaro Ryšardo Burdos pranešimas konferencijai „Piliečio galimybės gintis ir ginti valstybę“ (vyko 2019-11-123 Lietuvos Respublikos Seime)
Įvadas
Iki tol, kol nebus realizuota globalaus pasaulio koncepcija, kol egzistuos nacionalinės valstybės ir valstybių sienos, tol kiekvienai valstybei, taip pat ir Lietuvos Respublikai bus aktuali savo krašto, savo valstybės savo interesų, savo kultūros, savo gyvenimo būdo ir kitų vertybių gynyba. Mokslininkai, nagrinėdami valstybės požymius[1], remiasi tautos suverenitetu suprasdami ji dvejopai „(a) kaip tautos (pilietiniu aspektu) teisė pačiai spręsti savo likimą bei dalyvauti formuojant ir kontroliuojant valdžią ir (b) ši sąvoka (tautos suvereniteto) vartojama, kai kalbama apie tautos (etniniu aspektu) teisę autonomiškai plėtoti nacionalinę kultūrą, švietimą“. Tad klausimas dėl tautos suvereniteto gynybos susijęs su tautos išlikimu. Tačiau kaip tauta, jos piliečiai gali apginti save ir savo valstybę? Koks yra sukurtas mechanizmas, leidžiantis kiekvienam piliečiui prisidėti prie savo krašto gynybos? Šiuos klausimus stengsimės nuosekliai išnagrinėti, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisės normomis.
Ką giname? Konstitucinės vertybės.
Vytautas Bulvičius savo knygoje „Karinis valstybės rengimas“ 1939 metais rašė, kad pasiruošimas visuotinei gynybai turėtų vykti trijose srityse: ginkluotuose pajėgose, ekonominėje ir dvasinėje[2].
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnyje nurodoma, kad „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“[3]. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 1 d. nustato, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str. 2 d.)
Poreikis ginti prigimtines teisės į gyvybę, laisvę, asmenį, privatų gyvenimą, nuosavybę, būstą kildinamos iš jų neliečiamumo ir žmogaus prigimties.
Taigi objektai ar vertybės, kuriuos gali ginti kiekvienas pilietis, yra šie
- Tautos suverenitetas,
- valstybės nepriklausomybė,
- teritorijos vientisumas,
- konstitucinė santvarka,
- kultūra, tradicijos, papročiai ( iš Konstitucijos preambulės „Tauta <…> išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“),
- gyvybė,
- laisvė,
- nuosavybė,
- būstas.
Ginamus objektus ar vertybės galima suskirstyti į makro ir mikro lygius atsižvelgiant į tai, ar objektas gali būti suasmenintas. Per šiuos lygius galima atskleisti pagrindines sąvokas: ginti ir gintis. Ginti tai, kas reikšminga Tautai ir asmeniui makro lygyje – suverenitetą, nepriklausomybę teritoriją, santvarką, kultūrą, tradicijas, papročius arba mikro lygyje – gyvybę, laisvę, būstą ir nuosavybę. Gintis užpuolimo metu, išorinės ar vidinės agresijos metu, kai yra aktyvūs kitų subjektų veiksmai, kuriais kėsinamasi į valstybę ar būsto neliečiamybę ir pan. Taigi visas aukščiau paminėtas vertybes pilietis turi teisę ginti ginklu.
Vienareikšmiškai pirmi penki objektai yra makro lygmens ir yra nacionalinio lygmens. Kiti yra reikšmingi atskirų asmenų ar bendruomenių gyvenimui ir yra lokalinio lygmens. Pilietis, kiekvienas asmuo, žmogus – kaip fizinis asmuo apibrėžiamas įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, turi ir daugiau teisių, kurios sudaro pagrindą asmeniui nepriklausomoje ir demokratinėje valstybėje realizuoti savo teisės ir vykdyti pareigas. Tačiau mūsų aptariamo konteksto rėmuose – piliečio teisinių galimybių ginti vertybes – svarbu išryškinti tas vertybes, kurias pilietis gali ginti ginklu. Pavyzdžiui, prigimtinę teisę į asmens neliečiamumą ir privatų gyvenimą (tai atvejai, kai asmuo įžeidžiamas, šmeižiamas, iš jo tyčiojamasi, nelegalus privačių pokalbių klausymasis, neteisėtas pašto korespondencijos periliustravimas ir pan.) pilietis gali ginti išnaudodamas teisines procedūras.
Vertybių įstatyminis gynimas
Lietuvos valstybė nustato skirtingą vertybių gynimo tvarką ir subjektus. Suvereniteto ir būsto ar gyvybės gynimo klausimai reglamentuojami skirtinguose teisės aktuose. Todėl pirmiausiai būtina išskirti ir surūšiuoti, kiek tai įmanoma, kokiu objektų ar vertybių gynimą reguliuoja konkretus įstatymas.
1 lentelė. Teisės aktuose paminėtos ginamos vertybės, kurias gali ginti pilietis
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas[4] | Karo padėties įstatymas[5] | Nepaprastosios padėties įstatymas[6] | Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas[7] | Asmens ir turto apsaugos įstatymas[8] | |
Tautos suverenitetas | taip[9] | taip | ne | ne | ne |
Valstybės nepriklausomybė | taip | taip | ne | ne | ne |
Teritorijos vientisumas | taip | taip | ne | ne | ne |
Konstitucinė santvarka | taip | taip[10] | taip | ne | ne |
Kultūra, tradicijas, papročiai | taip | ne | ne | ne | ne |
Gyvybė | ne | ne | iš dalies[11] | taip (savo) | taip |
Laisvė | ne | ne | iš dalies | iš dalies | |
Nuosavybė | ne | ne | ne | ne | |
Būstas | ne | ne | ne | ne |
Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (toliau – NSPĮ) Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas apibrėžiamas kaip: „Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas“ (NSPĮ 1 str. 2 d.).
Pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra:
- žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas;
- tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos;
- valstybės nepriklausomybė;
- konstitucinė santvarka;
- valstybės teritorijos vientisumas;
- aplinka ir kultūros paveldas;
- visuomenės sveikata.
Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai yra:
- valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;
- piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos.
Piliečiai užtikrina nacionalinį saugumą šiais būdais:
- saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;
- rengdamiesi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui;
- plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą.
Visuotinės ir besąlyginės gynybos principas reiškia, kad: „Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis, taip pat derinamas su NATO kolektyvinės gynybos principų įgyvendinimu.
Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, <…> kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.
Gynybos besąlyginumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.<…>“
Lietuvos gynybinė galia grindžiama: piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai.
Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms taip pat priskiriama: <…> kiti koviniai piliečių bei jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadovybei.
Užpuolimo, pasikėsinimo į Lietuvos teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų – nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo.
Valstybė remia savaveiksmes visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.
Kiekvienam pasipriešinimo dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas neintegruoja piliečių, turinčių ginklus sportui, medžioklei, savigynai ir net tų, kurie turi vardinius ginklus, bei jų organizacijų į Krašto apsaugos sistemą. Tačiau pripažįsta piliečio teisę ir nustato galimybę priešintis ginklu.
Karo padėtis – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas karo metu.
Karo padėties atveju Kariniai patruliai turi teisę atlikti apžiūrą, jeigu įtariama, kad asmenys turi ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų <…> medžiagų (KPĮ 34 str.). Suprantama, kad apžiūros metu rastas bet koks šaunamasis ar kitas ginklas bus paimtas, o pilietis sulaikytas. Šie veiksmai bus atlikti neatsižvelgiant ir nepaisant ar asmuo turi leidimą to ginklo laikymui ar nešiojimui.
Taigi, galima daryti tarpinę išvadą, kad karo padėties įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato draudimą civiliam asmeniui turėti ir nešioti ginklą karinio konflikto metu.
Tokiu būdų iškyla svarbiausias klausimas: kuo pilietis galės ir turės ginti svariausią Konstitucinę vertybę – Tautos suverenitetą?Dalgiu, šakėmis, pirštu?
Karinio konflikto metu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti integruotas į karinį konfliktą tik per mobilizacijos mechanizmą arba prisijungimą prie šaulių. Kitų pilietinių junginių (kovinių ar nekovinių) įstatymai visiškai nenumato, o jeigu ir nurodo (kaip pavyzdžiui: koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadui) tai nereglamentuoja nei jų struktūros, nei funkcijų, nei uždavinių, nei jų organizacinių veiklos pagrindų.
Nepaprastosios padėties įstatymas (toliau – NPĮ) turi apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei žmogaus teisių apsaugą nepaprastosios padėties metu (NPĮ 1 str. 2 d.).
Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir šiame Įstatyme įtvirtintų nepaprastųjų priemonių.
Nepaprastosios padėties metu gali būti taikomos nepaprastosios priemonės, tarp kurių yra „draudimas išduoti leidimus civilinės apyvartos ginklams įsigyti ir jais prekiauti, taip pat laikyti šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingąsias ir kitokias pavojingas medžiagas ar priemones, sprogmenis, laikinas jų paėmimas iš Lietuvos gyventojų, įstaigų ir organizacijų <…>“ (NPĮ 28 str. 1d. 4 p.).
Tai reiškia, kad viešosios tvarkos apsaugos komendantūros privalo duoti nurodymus policijai ir kitiems viešojo saugumo padaliniams paimti iš civilinės apyvartos savigynai skirtus ginklus. Tačiau atvejais, kai reikia ginti Lietuvos konstitucinę santvarką Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas numato net besąlyginį piliečių ginkluotą pasipriešinimą, o Nepaprastosios padėties įstatymas piliečiams draudžia ginti konstitucinę santvarką. Tad galime konstatuoti ne tik šių teisės aktų nesuderinamumą, bet ir nepaprastosios padėties įstatymo spragas, nustatant tam tikras ekstremalių situacijų rūšis bei jose nustatomų apribojimų proporcingumą. Šio įstatymo analizė parodo, kad Įstatymo leidėjas prioretizavo tik vieną iš visų paminėtų ekstremalių situacijų rūšių – socialinio pobūdžio priežastį. Būtina paminėti, kad nustatytas įstatyminis modelis apriboja pamatinę Tautos teisę ginti konstitucinę santvarką, arba savo būstą nuo marodierių. Įstatymas taip pat nenustato vienos ar kitos nepaprastosios padėties rūšies kriterijų ir Valstybės institucijų veiklos modelių atitinkamais atvejais (gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius). Kaip mobilizuojami piliečiai nepaprastųjų situacijų problemų sprendimui? Kaip panaudojamas piliečių ginklinis potencialas saugoti žmones, turtą ir pan.?
Valstybė privalo suteikti piliečiams galimybę Nepaprastosios padėties įvedimo atveju veiksmingai gintis ir ginti nuosavybę (Konstitucijos saugomas vertybes) nuo plėšikų ir marodierių.
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – GŠKĮ) tikslas yra reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.
Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis tokiems tikslams:
- medžioklei;
- sportui;
- savigynai;
- profesinei veiklai;
- kolekcijoms sudaryti;
- mokymui;
- moksliniam tyrimui;
- šaulio tarnybai;
- kitiems tikslams <…>.( GŠKĮ 11 str. 1 d.)
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas neatskleidžia savigynos sąvokos ir kitų konstitucinio lygmens vertybių gynimo galimybių, t.y. tokių ginklo panaudojimo tikslų.
Tačiau įstatymų leidėjas (Seimas) išmintingai įvertino Prezidentės D. Gribauskaitės veto ir įtvirtino piliečių galimybes išsaugoti ginklus, bei gintis jais ir ginti valstybę karo ir nepaprastosios padėties atvejais, o būtent: GŠKĮ 41 str. 2 d. nustato, kad „nepaprastosios, karo padėties metu ar paskelbus mobilizaciją ginklai, ginklų priedėliai, šaudmenys ir jų dalys paliekami teisę juos laikyti turintiems asmenims, išskyrus tuos atvejus, kai jie yra reikalingi ginkluotosioms pajėgoms ar yra informacijos, kad jie gali būti panaudoti nusikalstamų veikų darymui. <…>.“
Tačiau Nepaprastosios ar Karo padėties įstatymai iki šiol nėra suderinti su aukščiau paminėto ir nuo 2019 m. rugsėjo mėn. 1 d. įsigaliojusio įstatymo nuostatomis, o taip pat ir su Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis.
Taigi, darytina išvada, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nenustato asmens ir turto apsaugos veiklai, sportui, medžioklei, savigynai skirtų ir vardinių šaunamųjų ginklų naudojimo aplinkybių ir sąlygų, ginamų objektų ar kitų asmenų, ne tik ginklo turėtojo asmens, gynimą.
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nustato šiuos teisinius apribojimus ginti ir gintis:
- nėra reglamentuotas vardinio ginklo statusas ir naudojimas;
- nepagrįstai sumažina galimybes piliečiui apsiginti turint pakankamą kiekį šovinių dėtuvėje (GŠKĮ 3 str. 7, 8 p., 40 str. 1d. 12 p.)[12];
- GŠKĮ 11 str. 1 d. 3 p. nustato ginklo naudojimo paskirtį, tik savigynai, bet ne turtui ar kito asmens gynimui;
- Nustatyta diskriminacinė nuostata, kuri siejama su priimtu sprendimu dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą priverstinio išieškojimo (GŠKĮ 12 str. 12 d.)[13].
- B ir C kategorijų šaunamuosius ginklus sporto tikslams leidžiama turėti nepilnamečiams nuo 16 iki 18 metų.
- Įstatymas stigmatizuoja Lietuvos piliečius ir nesieja nepriekaištingos reputacijos sąlygų su teistumo išnykimu bei pažeidžia nekaltumo prezumpciją, taip pat atveria pareigūnams plačias erdves savo nuožiūra ir supratimu interpretuoti įvairius teisės pažeidimus. (GŠKĮ 18 str. 2 d. 1, 8, 10, 11 p., 41 str. 1 d. 5 p.).
Būtina pažymėti teigiamą aspektą – jis sudaro teisines prielaidas kitų teisės aktu pakeitimams.
Asmens ir turto saugos įstatymas[14] (toliau – ATSĮ) reglamentuoja asmens ir turto apsaugos bendrąsias licencijuojamos veiklos sąlygas, licencijų išdavimo sąlygas (pagrindus), asmens ir turto apsaugą vykdančių apsaugininkų, apsaugos darbuotojų ir apsaugos darbuotojų stažuotojų teises ir pareigas, tarpvalstybinį grynųjų pinigų vežimą kelių transportu, fizinės prievartos bei šaunamųjų ginklų panaudojimo vykdant asmens ir turto apsaugą teisėtumo sąlygas ir šios veiklos valstybinę priežiūrą.
ATSĮ reguliuoja specifinę ūkinę-komercinę veiklą, kurioje gali būti panaudota fizinė prievarta arba šaunamasis ginklas, tačiau nereglamentuoja piliečio galimybių ginti kitą asmenį, šeimą, giminę, kaip ir asmeninės ar kitų asmenų asmeninės arba net valstybinės ar bendruomeninės nuosavybės gynimo.
Pažymėsime, kad saugos įmonės apsaugos darbuotojas, teikiantis asmens ir turto apsaugos paslaugas klientams, turimu savigynai ginklu gali ginti save, bet ne turtą ar būstą, o teikdamas turto apsaugos paslaugas klientams turi atsižvelgti į būtinosios ginties (Lietuvos BK 28 str.) arba būtinojo reikalingumo (Lietuvos BK 31 str.) sąlygas.
2017 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas Nr. [15]XIII-537 neteko vienintelės su savigyna susijiusios sąvokos, kuri buvo paminėta šio įstatymo 2004 m. redakcijoje: „savigynai skirti įtaisai“. Tad dabartinėje redakcijoje neliko jokio teisinio savigynos pėdsako, nustatančio galimybę piliečiui turėti savo ir artimųjų asmens sveikatos ir gyvybės bei turto apsaugos priemones. Apie kitų globalių, makro ar nacionalinio lygmens vertybių gynimą jokių teisinių užuominų nėra.
Dabartinis teisinis reguliavimas siūlo piliečiui samdyti apsaugininką, kuris specialiosiomis priemonėmis (antrankiai, D kategorijos guminės[16], plastikinės ar metalinės lazdos, dujiniai ginklai, civilinėje apyvartoje leidžiami elektros šoko įtaisai, tarnybiniai šunys (ATSĮ 2 str. 20 p.)), galės ginti ne tik pilietį ir jo turtą. Tačiau ar kiekvienas turės lėšų ir galės užsakyti savo šeimai ir asmeniniam turtui saugoti ginkluotą apsaugą (ATSĮ 2 str. 10 p.) bei ginti ne konstitucinę santvarką, o asmenį ir turtą?
IŠVADOS
- Nepaprastosios padėties įstatymo teisiniai mechanizmai ženkliai susiaurina piliečių galimybes ginti savo valstybę ar spręsti nepaprastosios situacijos problemas. A priori atima piliečiui savarankišką galimybę ginklu ginti konstitucinę santvarką, savo turtą ir save.
- Karo padėties įstatymo teisiniai mechanizmai faktiškai panaikina piliečių galimybes ginti savo valstybę. Iš anksto (a priori) atima iš piliečio savarankišką galimybę ginklu ginti Tautos suverenitetą.
- Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepagrįstai nustato perteklinius ribojimus šaunamiesiems ginklams, jų priedams bei priedėliams, iš anksto atimant arba apribojant galimybę gintis ir ginti savo Valstybę.
- Asmens ir turto apsaugos įstatymas nesuteikia piliečiams teisės ginklu ginti valstybę ir savo turtą.
- Karo padėties ir Nepaprastosios padėties įstatymai piliečių bendruomenei, nevyriausybinėms organizacijoms (pvz., Lietuvos Ginklų savininkų asociacija ir k) nesuteikia jokio statuso, nenustato uždavinių ir funkcijų ar vietos Valstybės gynybos, viešojo saugumo užtikrinimo, pilietinio pasipriešinimo ir mobilizacijos sistemose.
Pabaigai – G.Mesonio iškeltas klausimas: kaip reikia vertinti situaciją kai tautos suverenitetas nesutampa su valstybės suverenitetu? Jis atsako: „Jeigu sutiksime su teiginiu, jog tautos suverenitetas yra jos teisė pačiai spręsti savo likimą bei formuoti ir kontroliuoti valdžios veiklą, tuomet turime sutikti su teiginiu, jog tauta, kuri negali įgyvendinti šių teisių, yra nesuvereni arba nepajėgia (dėl įvairiausių aplinkybių) įgyvendinti suverenitetą.“[17]
____________________
[1] Mesonis Gediminas Valstybės požymiai konstitucinėje teisėje // Jurisprudencija, 2002, t.30(22),P.34-41
[2] Mankevičius v., Daugirdas A. Pilietinis pasipriešinimas. Vilnius: Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras, 2002. P.7
[3] Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume) // https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.1890/asr
[4] Valstybės žinios, 1997-01-08, Nr. 2-16
[5] Valstybės žinios, 2000-06-28, Nr. 52-1482
[6] Valstybės žinios, 2002-06-26, Nr. 64-2575
[7] Nauja redakcija nuo 2019-09-01: Nr. XIII-2273, 2019-06-27, paskelbta TAR 2019-06-28, i. k. 2019-10570
[8] TAR, 2017-07-11, Nr. 11934
[9] Per Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymą.
[10] Netiesiogiai, vykdant teisėsaugos funkcijas.
[11] Netiesiogiai per visuomenės saugumą, viešosios tvarkos ir žmogaus teisių apsaugą.
[12] 7) centrinio įskėlimo šoviniais šaudantys pusiau automatiniai trumpieji šaunamieji ginklai, iš kurių be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip 21 šovinį, jeigu dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 20 šovinių, yra to šaunamojo ginklo dalis arba į jį yra įdėta nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 20 šovinių;
8) centrinio įskėlimo šoviniais šaudantys pusiau automatiniai ilgieji šaunamieji ginklai, iš kurių be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip 11 šovinių, jeigu dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 10 šovinių, yra to šaunamojo ginklo dalis arba į jį yra įdėta nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 10 šovinių;
[13] Leidimas įsigyti ginklus, leidimas laikyti ir leidimas nešiotis šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus neišduodamas fiziniam asmeniui, dėl kurio dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą priimtas sprendimas dėl priverstinio išieškojimo.
[14] 2017 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas Nr. XIII-537 (TAR, 2017-07-11, Nr. 11934)
[15]ten pat;
[16] Verta būtų paklausti, kokios lazdos priskiriamos prie „A“ kategorijos, t.y. draudžiamos civilinei apyvartoje?
[17] Mesonis Gediminas. Valstybės požymiai konstitucinėje teisėje // Jurisprudencija, 2002, t.30(22),P.37