1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas karinis perversmas, sustabdęs demokratijos vystymąsi, tačiau ilgesniam laikui išsaugojęs šalies nepriklausomybę
Įtakingoms viešosios informacijos medijoms ir viešosios nuomonės formuotojoms besiruošiant ir besitaupant šio įvykio išsamiam šiuolaikiškam nušvietimui apvalesne proga po penkerių metų, siūlome paskaityti XX a. JAV lietuvių istoriko, filosofijos daktaro Algirdo Budreckio straipsnį, publikuotą Pasaulio lietuvių karių veteranų mėnesiniame žurnale „Karys“ (1962 m. Nr.10 (1387)).
Gruodžio 17 d. perversmas
Algirdas Budreckis
Kariuomenė turi tarnauti visai savo tautai. Jos pagrindinė pareiga — saugoti ir ginti valstybę nuo priešo, koks jis bebūtų, iš užsienio, ar iš vidaus. Bet kartais kyla opus saugumo klausimas. Ar leistina kariuomenei nuversti režimą, kad išsaugotų valstybės gyvybę? Kitaip sakant, kas yra brangesnė — politinė laisvė (demokratizmas) ar valstybės laisvė (suverenumas)? Iš liberalinio demokratinio taško, politinės laisvės atėmimas ar suvaržymas yra didesnė nelaimė, kaip valstybės nepriklausomybės netekimas. Iš saugumo taško pabrėžiama, jog, kai nėra valstybinės nepriklausomybės, nėra ir kitų laisvių. Pastaroji pozicija remiasi romėnų posakiu: „Salus rei publicae suprema lex“[1].
1926 m. rudenį, prezidento Kazio Griniaus valdymo metu, nemaža Lietuvos karininkų laužė sau galvas virš minėta dilema. Tuomet Lietuvoje vyravo liberalinis parlamentarizmas, tačiau tokiai santvarkai sąlygos nebuvo palankios. Mykolo Sleževičiaus vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Ją palaikanti koalicija buvo per daug marga ir dirbtinai sudaryta. Nuosaikiausi koalicijos nariai — valstiečiai liaudininkai — buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, kuri siekė išvalyti valstybinę tarnybą, pašalinant krikščionis demokratus. Socdemai taipogi prieštaravo dvasiškiems politikams. Dėkui socialdemokratams, Griniaus valdžia nepripažino Lietuvos bažnytinės provincijos ir sulaikė kunigų algų mokėjimą. Šis įvykis izoliavo režimą nuo katalikiškosios Lietuvos visuomenės. Sleževičiaus vyriausybė buvo suvaržyta savų tikslų siekiančių tautinių mažumų, kurioms Lietuvos gerovė nerūpėjo.
Naujas seimas tuojau panaikino karo stovį ir cenzūrą. Tačiau šis liberališkas mostas tik priperėjo daugiau neramumų. Sleževičiaus vyriausybė sulaukė intensyvios komunistų propagandos amatininkų ir profesionalų susivienijimuose. M. Sleževičius turėjo kovoti prieš klerikalizmą seime ir prieš komunizmą dirbtuvėse.[2]
Kai visoki priešvalstybiniai ir antisocialiniai gaivalai triukšmavo visose pakampėse, kai įsidrąsinę komunistėlių būriai net užpuldavo jų giedamam Internacionalui nesaliutuojančius karininkus, tai valdžia ir policija nereagavo prieš komunistus.[3]
1926 m. pabaigoje, kai vidaus anarchija ir Lenkijos Pilsudskio diktatūra grasino Lietuvos nepriklausomybei, daugelis tautinės pažiūros karininkų, dvasininkų, verslininkų bei ūkininkų neteko pasitikėjimo parlamentine santvarka ir ieškojo griežtesnių būdų vėl pastatyti valstybę ant tvirtų pagrindų.
Pasaliau tautiškosios visuomenės kantrybė išseko, kai lapkričio 21 d. Karo Muziejaus sodnelyje buvo įžūliai sutramdyta tautiškosios studentijos eisena.[4] Tuomet vidaus reikalų ministeris Vladas Požėla pasirūpino, kad tautiškai nusistatęs jaunimas, Lietuvos Universiteto neolituanai ir ateitininkai, būtų daužomi šautuvų buožėmis ir kardais vien už tai, kad jie norėjo protestuoti prieš Lietuvos bolševikinimą ir lenkinimą. Visi kaltino vidaus reikalų ministerį V. Požėlą; paplito gandai, kad jis esąs komunistas ir todėl leidžiąs netvarką krašte. M. Sleževičiaus vyriausybė pradėjo mažinti kariuomenės skaičių, parodydama nepasitikėjimą ja. Kairieji kėsinosi panaikinti Šaulių Sąjungą ir jos vietoje apginkluoti profesines sąjungas, kurios net pradėjo daryti rikiuotės pratimus su ginklais Radvilišky, Šiauliuose ir Kaune.[5] Tuomet Lietuvos komunistai rimtai galvojo apie ginkluotą sukilimą ir tam tikslui organizavo „savanorius“.[6] Komunistų agentai infiltravo socialdemokratų partiją.
Reikėjo kam nors sutvarkyti kraštą, nes, atrodė, Lietuvai bus liūdna. Į pagalbą atėjo Lietuvos kariuomenė, panaudodama priemonę, kurią kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis panaudojo prieš šešis šimtus metų.
Tikėdami, kad komunistai padarys perversmą gruodžio 25 d., Kalėdų proga, kada kariuomenės vadovybė nebus pasiruošusi, krikščionių demokratų ir tautininkų pažiūrų karininkai planavo pravesti savą perversmą, kaipo atoveiksmį prieš komunistus.[7] Karininkų sąmokslo pradininkai ir pagrindiniai vykdytojai buvo majoras Povilas Plechavičius, plk. Vladas Skorupskis, plk. Vincas Glovackis-Grigaliūnas, kuris buvo atleistas iš kariuomenės kartu su mjr. Pranu Klimaičiu ir mjr. Juozu Tomkum po 1926 m. rinkimų.
Nuo gruodžio 12 d. ligi perversmo organizacinis darbas rimtai ir tvarkingai ėjo pirmyn. Karininkai pasiskirstė pareigomis, net apžiūrėjo veikimo vietas. Gruodžio 14 d. veikimo planas buvo jau galutinai nustatytas, o gruodžio 15 d. lig 16 val. vyresnysis leitenantas Antanas Mačiuka turėjo pranešti planą visoms aviacijos grupėms.[8]
Artėjo gruodžio septynioliktoji diena, Respublikos Prezidento dr. Kazio Griniaus gimtadienis. Tą dieną buvo ruošiamos jo 60 metų sukaktuvės. Gruodžio 16 d. į Kauną suvažiavo visų kariuomenės dalių vadai ir įstaigų viršininkai.[9] Gruodžio 16 d., popiet, perversmininkams buvo galutinai pranešta, kad valdžios nuvertimas įvyks gruodžio 17 dieną, 2 val. ryto.
Prezidentas K. Grinius buvo įspėtas, kad įvyksiąs sukilimas. Antanas Smetona, Jonas Jurgis Bulota ir kiti senieji lietuviai veikėjai bei aušrininkai tą pačią dieną, t. y. gruodžio 16d., lankėsi pas dr. K. Grinių, įspėdami jį apie kylančius pavojus Lietuvai ir prašydami keisti politiką.[10] Tikrai, K. Griniui kilo dilema: jis negalėjo paleisti nei M. Sleževičiaus, nei Seimo pirmininko Jono Staugaičio, nes tuo būdu jis atstumtų save nuo tų partijų, kurios buvo iškėlusios jį į prezidentus.
Kas buvo nuostabiau — tai faktas, kad kariuomenės vadovybė nepaisė panašių įspėjimų. Vyriausiame štabe įvyko suvažiavusių karininkų posėdis. Dalyvavo visa kariuomenės vadovybė: krašto apsaugos ministeris plk. ltn. Juozas Papečkys, kariuomenė vadas gen. Silvestras Žukauskas, vyriausiojo štabo viršininkas plk. ltn. Kazys Škirpa. Iš pradžių, susirinkę buvo painformuoti apie rytdienos iškilmes Prezidentūroje, kas turės ten dalyvauti, kas kalbės ir apie kitus protokolo reikalavimus.[11] Vėliau vadai informavo kariuomenės vadovybę apie nuotaikas krašte, bet ypač apie nuotaikas kariuomenėje, pulkuose. Visi skundėsi, kad gyventojų, ypač kaime, nuotaikos esančios labai blogos, kad opozicija prieš Sleževičiaus vyriausybę auganti, kad laukiama griežtų vyriausybės žygių prieš netvarką krašte, bet kartu beveik visi vadai tvirtino, kad laikosi ir laikysis drausmingai. Atsirado tik vienas artilerijos pulko vadas iš Vilkaviškio, plk. Oskaras Urbonas, kuris painformavo, kad krašte ne taip gyvai bręsta komunistų sukilimas, kaip jau yra beveik pribrendęs pačioje kariuomenėje sukilimas, kurį organizuoja tautininkai ir krikščionys demokratai.[12] Po jo dar kalbėjo Kauno įgulos 2 p. p. vadas plk. Jonas Petruitis, patikrinęs, kad Kauno įgula esanti visai ištikima ir čia joks sukilimas visai nerengiamas. Pasitarimo dalyviai krašto apsaugos ministerio J. Papečkio ir vyriausiojo štabo viršininko K. Škirpos buvo nuraminti[13], bet įsakymų užbėgti galimiems neramumams už akių nebuvo duota vadams ir nieko nebuvo nutarta. Taip ir buvo išsiskirstyta. Nors ir būdami liaudininkų bendraminčiai ir turėdami priemonių patirti karininkų veiksmus, J. Papečkys ir K. Škirpa, savo laikysena, tarytum davė jaunesniems karininkams kariuomenės vadovybės netiesioginį aprobavimą pravesti kvartalažą (t. y. kariuomenės perversmą).
Po kelių valandų prasidėjo perversmas! Plk. J. Petruitis, kuris anksčiau tvirtino kariuomenės vadovybei, kad joks sukilimas nekilsiąs, išvedė visą savo vadovaujamą 2 p. p. prieš vyriausybę. Prie sukilėlių prisidėjo jaunesni gusarų pulko, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, karo technikos ir kitų Kauno įgulos dalių karininkai.[14]
Iš tikrųjų, dauguma karininkų prie perversmo nebuvo prisidėję, nors visi buvo nepatenkinti buvusia tvarka valstybėje ir suteikta laisve komunistuojantiems gaivalams. Visi laukė vyriausybės politikos pakeitimo ir pasikeitimų pačioje vyriausybėje, bet apie ginkluotą sukilimą prieš pačią vyriausybę jie negalvojo.[15]
Majoras Povilas Plechavičius įsteigė sukilėlių būstinę administracijos valdybos viršininko kabinete. Plechavičius ne tik užėmė kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko vietą, bet pasidarė ir visos Lietuvos laikiniu diktatorium. Jo padėjėjas, plk. V. Skorupskis, tapo vyriausiojo štabo administracijos valdybos viršininku. Nauju Kauno komendantu buvo paskirtas plk. V. Glovackis-Grigaliūnas. Plk. J. Petruitis, kurio 2 p. p. suvaidino bene svarbiausią vaidmenį šiame perversme, tapo Kauno įgulos viršininku. Pėstininkų patruliai ir šarvuotis sergėjo sukilėlių būstinės kiemą. Prirūkytame kabinete P. Plechavičius davė sukilėliams paskutines direktyvas. Sąmokslininkų nervai buvo įtempti, nes nežinojo, kas jų laukia.
Pagaliau buvo įsakyta sukilėlių daliniams veikti. Gruodžio 17 d. 2:58 val. aviacijos karininkai užima paštą ir telefono centrinę. 3 val. 7 min. pirmas gusarų eskadronas išjoja senamiesčio link, kur anksčiau veikė komunistai. 3 val. 11 min. būrys gusarų su šarvuočiu Aru nuvyksta Seimo gatvėn.[16] 3 val. 15 min. kiti kareivių būriai apstoja kitus susisiekimo centrus ir prezidentūrą. Seimui dar nuo gruodžio 16 d. vakaro tebeposėdžiaujant, posėdis buvo pertrauktas grupės karininkų. Seimo atstovai iš karto juos palaikė išsišokėliais, bet, pamatę gatvėje kareivius, turėjo išsiskirstyti.[17]
Sukilėlių vadai tuojau kreipėsi į kompetetingus civilinius sudaryti naują vyriausybę. Jie tuo reikalu tarėsi su A. Smetona, Augustinu Voldemaru, Rapolu Skipičiu bei kitais tautininkais.[18] Perversmininkų vadas P. Plechavičius pakvietė A. Smetoną patvarkyti valstybę ir eiti valstybės vado pareigas. Perversmas buvo vykdomas be šūvio. Perversmininkai buvo taip smulkiai paruošę savo planus, kad sukilimas truko tik pusantros valandos. Niekas nepasipriešino perversmininkams. K. Grinius ir M. Sleževičius su kabinetu buvo suimti. Tik vienintelis susisiekimo ministeris Benediktas Tomaševičius nebuvo suimtas. Pirmą perversmo dieną B. Tomaševičius klajojo gatvėmis, nežinodamas, ar laikyti nesuėmimą, asmens įžeidimu, ar laime. M. Sleževičiaus vyriausybė pasirašė karininkų padiktuotą atsistatydinimo raštą, ir tuo perversmas įsiteisino. Todėl vos po kelių valandų perversmininkai paleido kabineto ministerius ir jų daugiau nebelietė.[19]
Pirmą perversmo dieną visiems buvo aišku, kad dabar komunistuojantieji gaivalai bus sutvarkyti. Buvo suimti komunistų vadai, daugiausia nelietuviai. Pėstininkų patruliai užkabino ant stulpų karo stovio skelbimus P. Plechavičiaus pasirašytus.[20] Skelbimai aiškino, kad kariuomenė buvo priversta nuversti M. Sleževičiaus vyriausybę, nes komunistai ruošę sukilimą, o M. Sleževičius nieko dėl to nedaręs.[21] Laisvės Alėjoje žygiavo gusarų patruliai, tačiau nebuvo jokių išsišokimų.
Tad matome, kad dešinieji karininkai privertė Griniaus režimą atsistatydinti sklandžiai. Tačiau dar buvo rūpesčių, nes iš vienos pusės, dar nebuvo žinoma, kaip reaguos visi kiti, perversme nedalyvavę, pulkai, o iš antros pusės, buvo žinoma, kad visi perversmo karininkai vadai, ypač P. Plechavičius, buvo drąsūs ir atkaklūs. Kaune plito gandai, kad plk. Aleksandro Jakaičio vadovaujama divizija, kurios štabas buvo Kėdainiuose, gali pasipriešinti sukilėliams. A. Jakaitis tuojaus buvo pašalintas, taip pat plk. Vincas Vitkauskas, tuo metu vadovavęs 9 p. p. Marijampolėje.[22] Kada paaiškėjo, kad į naujus politinius vadus numatomas Antanas Smetona, karininkai atsiduso.[23] Beveik visi karininkai labai pasitikėjo Smetona. Antanas Smetona, kaip buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas, su kurio vardu buvo susijusios ir Lietuvos kariuomenės pirmosios kovos už Lietuvos nepriklausomybę, turėjo labai gerą vardą kariuomenėje ir visuomenės buvo gerbiamas.
A. Smetona buvo užklaustas pasiūlyti kandidatą į ministerius pirmininkus. Jisai turėjo omeny du kandidatus: profesorių Augustiną Voldemarą ir plk. Antaną Merkį. A. Merkys iš karto atsisakė eiti ministerio pirmininko pareigas, nes jis neturėjo paramos kariuomenėje.[24] Be to, Smetonienei labiau patiko Voldemaras. Žinomas vienas faktas, kad Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė, labai gabi ir ambicinga moteris, dažnai darydavo įtakos į vyro galvoseną. Todėl A. Smetona parėmė Augustino Voldemaro kandidatūrą.
Gruodžio 17 d., anksti rytą, dar teisėtai einąs Respublikos Prezidento pareigas dr. K. Grinius pakvietė profesorių Voldemarą sudaryti naują vyriausybę, į kurią pakvietė karininkus, dvarininkus ir verslininkus iš politinės dešinės.
Voldemaro ministerių kabineto sudėtis buvo tokia: ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris — Augustinas Voldemaras (tautininkas); krašto apsaugos ministeris — plk. Antanas Merkys (Ūkininkų Sąjunga); švietimo ministeris — Leonas Bistras (krikščionis demokratas); žemės ūkio ministeris — Jonas Pranas Aleksa (valstietis liaudininkas); finansų ministeris — Petras Karvelis (Ūkininkų Sąjunga); teisingumo ministeris — Stasys Šilingas (Ūkininkų Sąjunga); vidaus reikalų ministeris — plk. Ignas Musteikis (nepartinis); susisiekimo ministeris — Juozas Jankevičius (nepartinis) ir kontrolierius — Antanas Milčius (Darbo Federacija).[25]
K. Grinius priėmė A. Voldemaro sąrašą. Kaip matome, naujojo kabineto pusę sudarė Ūkininkų Sąjungos nariai, o kabineto daugumą krikščioniškoji politinė dešinė. Net vienas valstietis liaudininkas, J. Aleksa, kurio partijos režimas buvo nuverstas, įėjo į A. Voldemaro vyriausybę. Taip pat į A. Voldemaro „tautininkų“ vyriausybę įėjo tik vienas tautininkas, būtent: pats A. Voldemaras. Iš dalies šita padėtis gali būti taip aiškinama: tautininkų partija buvo dar neseniai susiorganizavusi ir todėl silpna, jos naujas režimas priklausė kariuomenės ir politinės dešinės paramos. Tuometinė tautininkija be to turėjo maža patyrusių administratorių.
Prezidentas K. Grinius, nenorėdamas vilkinti pavojingos Lietuvai būklės, stengėsi nekaitinti dalykų ir gruodžio 18 d. nuo prezidentavimo atsisakė, paėmęs iš profesoriaus A. Voldemaro parašą, kad Konstitucijos nekeis, t. y. laikysis 1922 metų santvarkos.[26] Naujoje santvarkoje Kazys Grinius nedaug tesikišo, atsiliepdamas tik pavojingais Lietuvai momentais, pasirašydamas po memorandumais adresuotais Prezidentui.[27]
Gruodžio 19 d., vakare, Seimo likučiai buvo sušaukti sesijon. Tik keturiasdešimt iš Seimo aštuoniasdešimt penkių atstovų dalyvavo, beveik visi dešinės pažiūros atstovai. Seimo pirmininkas Jonas Staugaitis nenorėjo pirmininkauti, bet buvo priverstas pirmininkauti posėdžio atidarymui.[28] Seimas patvirtino K. Griniaus, M. Sleževičiaus ir J. Staugaičio atsistatydinimus ir išrinko Aleksandrą Stulginskį nauju Seimo pirmininku.[29] Seimas suteikė pasitikėjimo balsą naujam ministeriui pirmininkui Augustinui Voldemarui ir atmetė opozicijos seimo uždarymo (klozūros) pasiūlymą. Tas pat seimas išrinko Antaną Smetoną Respublikos Prezidentu (38 balsai už ir tik du balsai prieš.)[30]
Tuo būdu iškilo Smetonos režimas.
Žvelgiant atgal, šis įvykis — gruodžio 17 d. — daug kam atrodo nepateisinamas ir net smerktinas. Jeigu žiūrėsime abstrakčios teisės mastu, tai toks Lietuvos kariuomenės žygis atrodo sauvalingas ir svetimas demokratijos principams. Tačiau, jei skaitysimės su anų laikų geopolitinėmis sąlygomis, bei krašto nuotaikomis, tai perversmas įgyja pragmatišką pateisinimą. Kyla klausimas, ar iš viso Lietuva galėjo apsieiti be diktatūros įvedimo? Rodos, kad ne. Jei Griniaus-Sleževičiaus režimas nebūtų buvęs nuverstas — žiūrint į 1922 m. Konstitucijos nustatytą politinę santvarką ir į tuometinę vidaus politiką, atrodo, kad Lietuva būtų pakliuvusi į naminį karą ar netvarką. O, gi, Pilsudskio Lenkija ir Tarybų Sąjunga to tik ir telaukė. Jei jėga pagrįsta valdžia nebūtų buvusi įvesta, tai Lenkija ar komunizmas būtų žymiai anksčiau sunaikinęs Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Tų laikų įvykiai reikalavo diktatūros įvedimo, ar ta diktatūra būtų Smetonos (tautininkų), ar Krupavičiaus (krikdemų), ar net Kairio (socdemų). Taip išėjo, jog perversmo karininkams labiau patiko Smetonos asmuo, negu kito politiko. Kitaip sakant, Lietuva negalėjo turėti kitoniškos santvarkos, kaip jos kaimynai ir išlikti nepriklausoma. Didžiųjų kaimynų diktatūros nebūtų leidusios Lietuvai toliau eksperimentuoti parlamentarizmo keliu einant.
[1] Valstybės saugumas (arba gerovė) yra aukščiausias įstatymas
[2] 1Malbone Graham, „New Governments of Eastern Europe“ (New York 1927), p. 403.
[3] A. Šapoka, „Lietuvos istorija“ (Fellbach 1950), p. 590.
[4] Stasys Raštikis, „Kovose dėl Lietuvos“ I tomas(Los Angeles 1956), p. 203.; Petras Jurgėla, „Sparnuoti Lietuviai Darius ir Girėnas“ (Čikaga 1936), p. 99
[5] 4Petras Jurgėla, p. 99.
[6] K. Bilevičius „Iš revoliucinio pogrindžio“, Pergalė, Nr. 10-11 (1957), p. 70-73.; Albert Tarulis,„Soviet Policy toward the Baltic States“ (Notre Dame 1959), p. 72.
[7] Owen Norem, „Timeless Lithuania“ (Chicago 1943 ?, p. 130.; Gregory Meiksins, „Baltic Riddle“ (New York 1943), p. 94.
[8] Jurgėla, p. 100.
[9] Raštikis, p. 203; Graham, p. 403.
[10] Jurgėla, p. 100.
[11] Raštikis, p. 203.
[12] Raštikis, p. 204.
[13] Ibid.
[14] Raštikis, p. 206.
[15] Ibid.
[16] Jurgėla, pp. 102-103.
[17] A. Šapoka, p. 590.
[18] Pastaba: Dažnai, neteisingai primetama, jog, girdi, Voldemaras buvęs nuo pat pradžių prisidėjęs prie perversmo planavimo. Toli gražu, taip negalėjo būti, nes gruodžio 16 d. Lietuvos universiteto vyresnybė išbarė prof. Voldemarą kodėl jis savo reikalams buvo nusukęs universiteto lėšų. Voldemaras kantriai išklausė skundą, nenorėdamas netekti savo darbo. O gi, Voldemaras buvo nekantrus, karšto temperamento žmogus. Jei jis būtų kaip nors bent žinojęs apie planuojamą perversmą, tai, be abejo, jis būtų ugningai atkirtęs kaltintojams. Faktas, kad jis tylėjo, liudija, kad jis nebuvo vienas iš sąmokslininkų. (A.B.)
[19] J. Jurginis, „Lietuvos TSR istorija“, (Kaunas 1957), p. 153.
[20] Raštikis, p. 209.
[21] Ibid.
[22] Raštikis, p. 209.
[23] Ibid.
[24] Norem, p. 129.
[25] Norem, p. 129.
[26] Kazys Grinius, „Atsiminimai ir mintys“, (Tuebingen 1947) p. 16.
[27] Pastaba: kaip žinomam Lietuvos visuomenės darbuotojui, daktarui Kaziui Griniui Voldemaro vyriausybė paskyrė pensiją nuo 1928 m. lapkričio 1 d. iki gyvos galvos po 1200 litų. Trimitas, (Kaunas) 1928 m. gruodžio 13 d. Nr., p. 1612. Tas mostas parodo, kad nors tautininkų režimas nesutiko su Griniaus politika, vis tiek pripažino ir įvertino šito visuomenininko darbą.
[28] Arthur B. Darling, „Lithuanian Government overthrown“, Current History, 1927 m. vasaris, p. 743.
[29] Darling, p. 744.
[30] Darling, p. 743.