Metas suaugti ir nustoti kibti ant „greitos pergalės“ ekspertinių prognozių kabliuko. Laukia dar ilgi varginančios kovos ir darbo mėnesiai.
Pagal ukrinform.ua 2022-07-05 11:20 Remiantis prognozėmis, kurių buvo pakankamai, iki birželio pabaigos-liepos pradžios Rusijos puolimas Donbase turėjo visiškai išsikvėpti. Ką gi, kalendorius rodo jau liepos pradžią, o prognozių išsipildymo ženklų nematyti. Atvirkščiai, priešas užėmė Lisičanską (o prieš tai Severodonecką). Ir nors lėtai, bet juda toliau. Pasak Amerikos karo studijų instituto analitikų, kiti agresoriaus taikiniai yra Severskas arba Bachmutas ir Slovjanskas. Kodėl nepasitvirtino optimistinės prognozės? Pirma, ne visada reikia pasitikėti įvairiais vadinamųjų „pozityviųjų tinklaraštininkų“ pareiškimais apie užmėtymus kepurėmis. Dalelė tiesos juose yra. Bet tik dalaytė. Panašiai „vangavo“ (būrė) ir gana įtakingi ekspertai, pirmiausia kariškiai. Kas nori tiesos, lai skaito kasdienes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestines. Tačiau tiems ukrainiečiams, kurie mažai supranta karinius reikalus, bet savo siela ir mintimis nori, kad okupuotos teritorijos būtų kuo greičiau išlaisvintos, tokios informacijos arba labai trūksta, arba ji atrodo pernelyg sudėtinga. Sutikite, daugelis dar tebededa lygybės ženklą tarp kontrapuolimo veiksmų ir priešpriešinio puolimo sąvokų. Nors tai nėra visiškai tas pat. Užnugariui norisi daugiau specifikos. Pacituokime taiklius kolegos žodžius: „Jei kariauja ir užnugaris, būtina užsiimti jo moraline ir psichologine būkle! Tai gynybinis faktorius“. Taigi, apie neišsipildžiusias prognozes, taip pat apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš Lisičansko ir kaip po to pasikeis situacija Donbase. Galiausiai, kas iš tikrųjų vyksta šia kryptimi – mus domina kariniai ekspertai.Reikėtų būti atsargiems su ekspertu, kuris sako 100% žinąs, kas bus fronte per artimiausią pusantro mėnesio. Kad ir kokius antpečius jis bedėvėtų.
„Manau, kad pirmąjį karo mėnesį beje, buvo tokios prognozės, kurios, sakykime, buvo ne tiek informatyvios, kiek raminančios, antišokinio charakterio. Dabar nebe. Ukrainos visuomenę reikėtų ruošti tam, kad šis karas tęsis ilgai ir bus labai sunkus, bet mes esame pajėgūs. Taip, visada norisi tikėtis geriausio ir tikėti stebuklu. Be to, kartais jau esame padarę tokių stebuklų. Paskutinį kartą, ypač mūšiuose dėl Kyjivo“, – „Ukrinform“ komentuoja Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, mokslininkas ir publicistas Evgen Dykyj.
Tačiau tikėtis, kad tokie stebuklai įvyks kiekvieną kartą…
„Teiginiai, kad „tuoj pat mūsų priešai išgaruos kaip rasa saulėje“, pernelyg atpalaiduoja. Tai įvyks tik po užsitęsusio ir labai sunkaus karo“, – pažymi jis. – O dėl prognozių… Atrodo, kad kiekvienas iš mūsų turi savo „informacijos burbulą“, o jie, tie „burbulai“, ne visai sutampa. Negirdėjau nė iš vieno adekvataus žmogaus, jog iki birželio pabaigos – liepos pradžios Rusijos puolimas Donbase visiškai išsikvėps. Nors kai kurie kalbėtojai darė tokias prognozes.
Taip, po mūsų pergalės prie Kyjivo kai kam galėjo per klaidą „nunešti stogą“. Tačiau patekti į tokią būseną nėra saugu. Taip, priešas mūsų tikrai neįvertino. Priešas padarė daug klaidų, kuriomis pasinaudojome, sugebėjome apginti sostinę Černigovą, Sumus, Charkivą.
Tačiau priešas mokosi iš savo klaidų.
„Dabar yra aiškus skirstymas į frontą, užnugarį, tiekimo linijas ir t.t. Ir kur, visų pirma, svarbų vaidmenį vaidina pranašumas geležyje – sunkioji technika ir jai skirta amunicija“, – pabrėžia Dykyj. – Pirmajame karo etape šį priešo pranašumą visiškai kompensavome asimetriškais, pusiau partizaniniais metodais. Buvo puikus bendradarbiavimas tarp nuolatinių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalių ir visos eilės liaudies formuočių, net paprastų žmonių, kurie nebuvo jokiose rikiuotėse, o padėdavo artilerijai, nurodinėdavo koordinates ir pan. Tiesiog mes rusus sutikome būtent totaliu žmonių karu, jie pateko į teritoriją, kur iš tikrųjų jiems viskas buvo priešiška ir svetima, ir jie negalėjo to ištverti.
Dabar kol kas vaizdas visai kitoks. Priešas turi patikimą, kontroliuojamą užnugarį, iš kurio ešelonais atkeliauja atsargos iš senų sovietinių sandėlių.
„Sandėlių, kuriuos savo laiku spėjo prištampuoti besiruošiant visam Trečiajam pasauliniam karui. Ir visa tai vis dar pilasi ant mūsų gynėjų galvų. Taigi, šiuo karo etapu rusijos federacija akivaizdžiai turi labai rimtą techninį pranašumą prieš mus. Visų pirma, artilerijoje ir jai skirtoje amunicijoje – 10-15 kartų. O kompensuoti tokį pranašumą vien kariškių didvyriškumu ar profesionalumu labai sunku“, – sako ekspertas.
Tačiau yra dar du veiksniai, dėl kurių šis karo etapas toks sunkus. Ir pirmasis veiksnys yra landšaftas.
„Kuo daugiau miškų, kuo daugiau žalumos, tuo daugiau galimybių įvairiems partizanų ir specialiųjų pajėgų veiksmams. Kitaip sakant – įvairių asimetrinių metodų įgyvendinimui. Bet tiek Donbase, tiek Pietuose yra stepė. O ten techniškai beveik nėra galimybių partizanauti priešo užnugaryje. Stepėje iš karto būsite susekti iš drono “, – sako Evgenij Dykyj.
Antras situaciją apsunkinantis veiksnys – rusai pakeitė savo tikslus.
„Jei pirmajame karo etape rašistai turėjo tikslą užimti Ukrainą daugmaž tokią, kokia ji yra, t.y. su pilna ir nepažeista infrastruktūra, kuria ketino naudotis ir toliau, tai dabar tokios užduoties sau nebekelia. Priešams infrastruktūra nerūpi, jų užduotis yra kontroliuoti teritoriją“, – sakė jis. „Ir jei viskas toje teritorijoje bus visiškai sugriauta „iki nulio“ ir nebeliks nieko gyvo, tai juos visiškai tenkina.
Dabar rusai naudoja „išdegintos žemės“ taktiką, kai pradžioje, prieš ateinant pėstininkams, viską sugriauna artilerija.
„Ne vienas miestas Donbase nebuvo priešo užgrobtas sveikas ar net šiek tiek apgadintas. Volnovacha, Rubežnojė, Severodoneckas… Kai 1995-aisiais rusai užiminėjo Čečėnijos teritoriją, jie taip pat perėjo ją „ugniniu volu“, – primena Dykyj. – Dabar tuo pačiu būdu vyksta vadinamųjų „LPR“ ir „DPR“ „išlaisvinimas“. Tai yra, tuo pačiu metu vyksta „išvadavimas“ nuo gyventojų, nuo pastatų, nuo infrastruktūros – nuo visko. O prieš tokią taktiką tikrai labai sunku priešintis.
Situacija Donbase: ginkluotosios pajėgos atsitraukė į labiau įtvirtintas linijas, frontas pamažu išsilygina
Liepos 3 dieną Ukrainos generalinis štabas paskelbė, kad ginkluotosios pajėgos palieka Lisičanską. Pasak karinio eksperto Sergij Zgurc , tai yra atskaitos taškas norint įvertinti, kas toliau vyks šioje zonoje: „Kodėl mes palikome Lisičanską? Priešas naudoja strategiją, kurią galima pavadinti „ugnies volu“, kur priešo artilerijos panaudojimo tikslumas neturi reikšmės, svarbu tik kiekis. Sutelkęs nemažą artilerijos kiekį siaurose fronto vietose, priešas įvairiomis ugnies sistemomis kruopščiai sunaikindamas namus, efektyviai sumažindamas pasipriešinimo galimybes, tiesiog pastūmėjo mūsų gynybą. Mes paliekame šias pozicijas, ruošiamės užimti kitas gynybos linijas“. Kai traukėmės iš Severodonecko, tęsia jis, daugelis užsienio analitikų padarė visiškai teisingas išvadas, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė „statė“ už personalo išsaugojimą – su sąlyga, kad priešas tam tikrose srityse turi dešimteriopą pranašumą prieš mus. „Tada parengėme kitą gynybos etapą. Dabar pereiname prie kitų paruoštų įtvirtinimų. Manau, kad tai bus linija Siverskas-Soledaras-Bachmutas. Žemėlapyje ji gana orientacinė, nes ten yra inžineriškai paruošti objektai, ir pati kryptis nuo Siversko iki Bachmuto priešui sunkiai įveikiama, panaudojant šiandien turimą rusijos kariuomenės potencialą“, – sakė ekspertas. Taip pat svarbu, kad per šį laikotarpį galėtume pritraukti rezervus ir užtikrinti fronto linijos išlyginimą. „Už linijos Siverskas-Soledaras-Bachmutas yra atraminiai punktai – Slovjanskas ir Kramatorskas. Ten jau dabar yra pakankamai galingos pozicijos ir tolimesnės gynybos efektyvumas priklausys nuo subalansuoto panaudojimo personalo ir tų įspūdingų priemonių, kurias gausime iš užsienio partnerių“, – pabrėžė Sergyj Zgurec.
„Dabar internete skamba išdaviko-filiški „sofos ekspertų“ šūksniai, kad mūsiškiai „atidavė“ Lisičanską. Jei atvirai, aš to nesuprantu. Priešingai, aš didžiuojuosi mūsų gynėjais. Juk tai, kiek jie sulėtino Rusijos puolimo Donbase tempą, yra tiesiog fantastiška, tai yra neįtikėtinas mūsų vaikinų, kurie dabar laikosi fronto linijoje, didvyriškumo rodiklis“, – sako Evgenij Dykyj.
Taip, mūsiškiai turėjo trauktis iš Lisičansko. Taip, priešas užėmė dar vieną teritorijos gabalą, bet… Jis ją užėmė per ilgą laiką, patirdamas didžiulius nuostolius.
„Lisičanske padėtis nebuvo lengva. Priešas nuolat pliekė mūsų vaikinus artilerija iš trijų pusių vienu metu, o komunikacijos su užnugariu galėjo nutrūkti bet kurią akimirką, ir viskas – katilas, buvo didelė tikimybė, kad pasikartos Ilovaiskas. Ir mes negalėjome leisti, kad tai įvyktų. Taigi trauktis buvo teisingas sprendimas, – pabrėžia Dykiy.
– Nevaidinsiu Zalužno (vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas) nevaidinsiu, nes neturiu visos informacijos, bet neatmetu, kad frontą reikės dar šiek tiek išlyginti. Tai yra, „duoti“ priešui dar keletą gyvenviečių, kad frontas praktiškai taptų tiesia linija iš šiaurės į pietus. Ir tokioje tiesioje linijoje priešas, net ir su savo ugnies volo taktika, vis tiek turės labai ilgai belstis.
Be to, anot eksperto, priešas puikiai žino, kad jo sąlyginė pergalė Luhansko srityje yra vadinama „Pyro pergale“, po kurios nugalėtojas laimi taktiškai, bet pralaimi strategiškai.
Tačiau Rusija judės toliau, pažymi Evgenij Dykij ji judės su dideliais nuostoliais tiek sau, tiek, deja, mums: „Priešo sviedinių skaičius dar toli gražu nesibaigė. Ir mes visi turime būti tam pasiruošę“, – sakė E. Dykyj.
Dabar, priduria Oleksandr Kovalenko, Rusijos įsibrovėliai pagal inerciją juda Bachmuto kryptimi ir ruošiasi pulti Slovjanską: „Visa tai vyksta tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jų puolimas buvo vykdomas pastaraisiais mėnesiais – skaitiniu pranašumu ir smaugimu ugnimi“.
Tuo pačiu metu galime stebėti, kaip Donbaso placdarme pradėjo griūti okupacinių pajėgų valdymo sistema ir jų aprūpinimas. Ir tai vyksta reguliariai naikinant vadavietes, kontrolės postus, BC ir PMM sandėlius giliame ir, atrodytų, saugiame okupuotų teritorijų užnugaryje.
„Akivaizdu, kad artimiausiu metu galėsime stebėti ne tik žlugimą, bet ir okupacinių pajėgų valdymo ir aprūpinimo kolapsą. O susidarius tokioms aplinkybėms tolimesnis puolimas gali užstrigti ir palaipsniui pereiti į pabėgimo fazę“, – mano karo ekspertas.
Tačiau tęsia O. Kovalenko, rimtas lūžis Donbaso placdarme neįvyks kol nebus sunaikinta nusistovėjusi valdymo ir tiekimo sistema: „Tai neįvyks anksčiau nei rugpjūtį. Tačiau vis tiek nereikėtų tikėtis greitų ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo veiksmų. Aktyviausi kontrpuolimo veiksmai bus stebimi Chersono ir Zaporožės placdarmuose. Toliau pagal intensyvumą bus Donecko ir Charkivo sritys, tačiau aktyviau jose bus pajudėta ne anksčiau kaip rugsėjį.
Galiausiai Sergij Grabskyj tvirtina, kad netolimoje ateityje stebėsime įtemptą situaciją Donbase ir daugiau ar mažiau stabilią padėtį likusioje fronto linijoje: „Dabar tai viskas, ką galime pasakyti. Nereikėtų tikėtis ryškių pergalių. Kalbant apie rizikas, artėjant rudeniui ir žiemai priešas smogs socialinei infrastruktūrai“.
Pavyzdžiui, energiją, šilumą gaminančioms įmonėms, vandens paėmimo stotims ir pan.
„Mūsų lauks labai rimti išbandymai. Ir tam turime ruoštis dabar“, – apibendrino karo ekspertas.
Myroslav Liskovich. Kyjivas
Kiek ilgai tęsis šis „atidėtas karas su 30 metų palūkanomis“ – dideliame LKKSS garbės nario Ukrainos karo veterano Evgen Dykyj interviu portalui „Novynarnia“.
Dar ir dar kartą apie Rusijos ir Ukrainos karo etapus, priešo klaidas pirmajame karo etape, ginklų tiekimo problemas, lūkesčius antrajame etape, kokius privalumus turi priešas ir kaip tam pasipriešinti.
Pokalbis įvyko dar birželio 10 d., pilnas pokalbio tekstas paskelbtas birželio 17 d ., Karo metu jau praėjo 20 dienų nuo pokalbio – „ištisa amžinybė“. Ar tikrai? Tad drįstame kviesti susipažinti su E.Dykyj išsakytomis mintimis bei įžvalgomis, ypač mūsų tautinius sofos ekspertus, susirūpinusius per greitu paskutinio Luhansko srities miesto atidavimu.Lietuviškas pokalbio variantas mūsų svetaines skiltyje VEIKLA—>STRAIPSNIAI (publikuotas birželio 30 d.) —>
