Kremlius pajuto pavojų, jog įvykiai gali pakrypti tokia linkme ir dabar bando gudrauti, kad gautų tai, ko nepasiekė grubia jėga
.
Evgen Dykyj
biologas, profesorius,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys
Taip, dabar sunku. Bus dar sunkiau. Turime apginti Kijevą, o tada metras po metro atmušti okupuotas žemes. Ilgai, brangiai, sunkiai.
Bet mes jau padarėme pirmą ir svarbiausią dalyką – sulaužėme priešo „Planą A“, blickrygo planą ir pridarėme tokių nuostolių, kokių jis seniai nematė. Tai jau pakeitė visą tvarkaraštį, ir priešas tai puikiai supranta. Pirmąsias dvi dienas ištvėrėme, neišsibarstėme, o atvirkščiai – susitelkėme ir organizavomės.
Antras žingsnis – dar šiek tiek išsilaikyti, ir laikas pradės dirbti mums. Įvestos sankcijos pradeda duoti vaisių, mums pristatoma vis daugiau ginklų, mobilizacija papildo ginkluotųjų pajėgų gretas, Rusija pradeda suvokti cinko srauto mastą. Visa tai yra realybė, tačiau visam tam dar reikia šiek tiek laiko.
Ir tada trečias žingsnis – galutinis situacijos persilaužimas mūsų naudai. Pasisekęs karas, taika mūsų sąlygomis.
Kremlius pajuto pavojų, jog įvykiai gali pakrypti tokia linkme ir dabar bando gudrauti, kad gautų tai, ko nepasiekė grubia jėga.
Kol propagandonas Solovjovas vis dar porina savo žiūrovams, kad jis netrukus parodys reportažą iš „išvaduoto Kijevo“, Kremlius jau pakeitė savo retoriką ir „gailestingai“ sutiko derėtis su tais, kuriuos dar prieš porą valandų vadino „narkomanų ir nacių gauja“. Priešo išskaičiavimas paprastas – kol mūsų nelabai patyrusi vadovybė dar tebėra šoke (kas visai natūralu kiekvienam žmogui) dėl žlugusio ankstesnio ikikarinio gyvenimo ir pasąmoningai svajoja, kad visa vėl bus taip, kaip buvo, kad šis naktinis košmaras pasirodys buvęs tik sapnas ir išsisklaidys – pasiūlyti greitą taiką esą priimtinomis sąlygomis.
Pastaba: čia nebandau kritikuoti mūsų vyriausybės. Karo metu pageidautina susilaikyti nuo tokios kritikos, juolab kad vyriausybė per šias dvi lemtingas dienas pasirodė labai gerbtinai, neblogiau nei ginkluotosios pajėgos ar teritorinė gynyba. Tačiau dabar privalome užkirsti kelią iškilusiam pavojui, jog mūsų valdžią pergudraus užkietėjęs patyręs priešas. Lygiai taip pat, kaip buvome apgauti pasirašydami Minsko-2 sutartį mūšių dėl Debalcevės įkarštyje.
Ukrainos prezidento biuras patvirtino, kad ieško vietos deryboms su Rusija. Be to, „gali būti svarstomas Ukrainos neutralaus statuso klausimas, su sąlyga, kad bus suteiktos atitinkamos garantijos“. Tai visiškai nepriimtina!
Būtina įsisąmoninti šias „pradines“ sąlygas:
- Rusijos Federacija savo ketinimų nepakeitė. Jiems nereikia jokių „neutralių statusų“, jiems reikia visos Ukrainos, kurią jie „denacifikuos“ – tai yra sunaikins visas mūsų laisves ir visa, kas mus daro ukrainiečiais. Kas abejoja – peržiūrėkite Pu kalbą ir suprasite, kad tokia neapykanta neturi nieko bendra su protu, tai tiesiog atsisakymas pripažinti mūsų egzistavimą, ir patenkinti tą neapykantą gali tik mūsų sunaikinimas.
- Rusijos Federacijai nepavyko pasiekti to tikslo taip, kaip tikėjosi, nes pirmą ataką pasitikome visai ne taip, kaip jie tikėjosi. Vietoj lengvo pasivaikščiojimo surengėme jiems pragarą, ir dabar jie paleidžia „Planą B“ – planą, kuris turėtų atvesti į tą patį galutinį tikslą.
- Kijevo šturmui Kremlius metė pajėgiausius dalinius. Jie neturi daug atsargų, ir Rusijos Federacija nepasirengusi ilgam ir varginančiam karui. Iš to išplaukia ne tik tai, kad Kijeve bus labai sunku, bet ir tai, kad kai atlaikysime puolimą, įvyks lūžis mūsų naudai. Rusija tai puikiai supranta, todėl taip skuba vilioti mūsiškius „greitos taikos“ perspektyva.
- Neutralaus statuso Rusijos Federacijai reikia tik kaip pereinamojo etapo, kad susilpnintų tarptautinę paramą mums, išvengtų sankcijų, tada patvarkytų mūsų vidinę nesantaiką, o vėliau paimtų demilitarizuotą „neutralią“ Ukrainą ir galiausiai ją „denacifikuotų“. Kaip tik taip ir pasielgė Pu stabas draugas Stalinas okupuodamas Baltijos šalis: iš pradžių į jas įėjo pagal „draugystės sutartis“, sudarytas grasinant invazija, po to perversmu pakeitė valdžią, vėliau represijomis apvalė šalis ir tik tada „savanoriškai“ įjungė į SSRS. Tą patį Pu padarė ir su Čečėnija, kai, pralaimėjęs karą, sudarė „hibridinę“ Chasavjurto taiką, laimėjo laiko, užsitikrino Ičkerijos tarptautinę izoliaciją – ir grįžo atkeršyti už pralaimėjimą. Būtent toks likimas numatytas Kremliaus planuose „neutraliai“ demilitarizuotai Ukrainai.