LKKSS valdybos pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro Sauliaus Pečeliūno kalba 2023 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje vykusiame minėjime, skirtame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Medardo Čoboto 95-osioms gimimo metinėms
Labą rytą, mieli kolegos. Šiandien turime gražią progą prisiminti M. Čobotą – žmogų, pilietį, signatarą, krikščionį. Lietuvių ir lenkų santykiai siekia ne vieną šimtmetį. Dvi valstybės, dvi tautos, dviejų tautų žmonės visada gyveno šalia. Tame kelyje turėjo visko: turėjo bendrą valstybę, turėjo laikmetį labai griežtų priešpriešų, nesusipratimų, bičiulystės, supratimo, pagalbos vieni kitiems. Šiandien galime pasidžiaugti, kad visa tai yra istorija, kad šiandien dvi tautos supranta viena kitą, gyvena draugiškai viena šalia kitos, padeda viena kitai ir ne tik – kartu padeda ir kitiems.
Kartu kovojome mūšius, kovojome ir tarpusavyje. Buvo pasitikėjimo metas, buvo ir išdavysčių metas. Puikiai prisimename 1920 metus, kai Lietuvos Respublika leido okupacinei sovietų kariuomenei per savo teritoriją užpulti Lenkiją, nesitikėdama, kad Lenkija atsilaikys. Tada buvo L. Želigovskio afera. Turime suprasti, kad ji nebuvo šiaip sau. Lenkai tada tikrai neturėjo pagrindo pasitikėti lietuviais, leidusiais juos užpulti panaudojant savo teritoriją. Turime pripažinti, kad taip buvo.
Tačiau atėjo 1940-ieji, žiaurūs metai visiems, ir pirmą smūgį patyrė Lenkija, užpulta iš dviejų pusių. Įdomiausia, kad 20 metų tvyrojusi įtampa, neapykanta ir pyktis vieni kitiems staiga išgaravo. Į lietuvių pasąmonę sugrįžo brolybės ir supratimo, nelaimėje esančio brolio pagalbos jausmas. Internavome lenkų kariuomenę. Kartu ir daug Lenkijos žydų pasitraukė nuo okupuoto rusų teroro į Lietuvą ir čia, Vilniuje, Lietuvos užsienio ministerijos pareigūnai jiems išdavė gyvenimo Lietuvoje dokumentus, taip išgelbėdami juos nuo pražūties. Šiandien daug prisimename apie Č. Sugiharą, apie jo žygdarbį, tačiau jei ne tie Lietuvos užsienio ministerijos pareigūnų išduoti dokumentai, kurių pagrindu Č. Sugihara išduodavo kelionės dokumentus, kažin kiek jų būtų išsigelbėję.
50 metų gyvenimo okupacijoje. Lietuvoje ji žiauresnė, Lenkijoje truputį „švelnesnė“, bet tai vis tiek nebuvo laisvas gyvenimas. Kas visų įdomiausia, kartais ir mūsų istorikai nustemba sužinoję tokius faktus, kad 1988–1989 metais Lietuvos pasipriešinimo, Laisvės lygos, Demokratų partijos ir kiti atvirai ir labai gerai bendradarbiavo su „Kovojančiu Solidarumu“ (Solidarność Walcząca), kad net spausdindavo jie Varšuvoje ir kitose vietose Koraną ir su mūsų išduotais kvietimais veždavo jį į Krymą Krymo totoriams. Krikščionys katalikai darė tokius darbus.
Taigi ta bendrystė yra kasdieninė. Štai šiandien, kai minime gražų M. Čoboto jubiliejų, aš nedėstysiu jums jo biografijos, galite nueiti į Seimo skaityklą ir paskaityti, Signatarų klubas yra išleidęs, kaip ir kiekvienam anapilin išėjusiam signatarui, knygelę, kur visa biografija ir kelias sudėtas, tačiau aš noriu pakalbėti apie tai, kas vyko tada, 1990 metais, kaip elgėsi lietuviai, kaip elgėsi Lietuvos lenkai, kokių buvo priešpriešų ir kaip visa tai atsispindėjo mūsų mąstyme ir veiksmuose.
Puikiai žinome, kad 1990 metais ne visi Lietuvos lenkai ėjo su Sąjūdžiu, kaip, matyt, ir ne visi lietuviai. Puikiai žinome, kad išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą ne visi lenkai balsavo už Lietuvos nepriklausomybę, kiti susilaikė, bet turime suvokti, kiek daug reikėjo įdėti pastangų tokiems kaip M. Čobotas, Č. Okinčicas, Z. Balcievičius, kad tie jų tautiečiai, išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, nebalsuotų prieš Lietuvos laisvę, nors jie buvo nusiteikę taip daryti. Kiek reikėjo įtikinėti, kad jie bent jau susilaikytų. Ir čia, toje kitoje, Kovo 11-osios, salėje, buvo jiems tikrai dvigubai sunkiau negu mums, lietuviams, apsispręsti padėti Lietuvos valstybei žengti į naują savo ateitį.
Puikiai žinome, kad lenkų bendruomenė, dalis jos, čia, aplink Vilnių, vieni, inteligentija, palaikė Lietuvos siekį, kiti kūrė autonomijas. Bandė kurti sovietines autonomijas. Taigi buvo visko. Užtat šiems mūsų bendrapiliečiams, tarp jų ir M. Čobotui, jam gal buvo lengviau, nes jo šeimos istorija yra visada susijusi su laisve, su krikščionybe, su meile, su pagalba savo artimui ir supratimu, jeigu laisva šalis, tai ir žmogus bus laisvas, galės gyventi dorą gyvenimą atvirai, o ne pasislėpęs. Taigi, jiems reikėjo dvigubai stipriau apsispręsti palaikyti šitą, nes reikėjo ne tik savo visokias abejones nugalėti, bet kartu ir savo kolegas įtikinti elgtis padoriau.
M. Čobotas atidirbo valstybės labui politinį darbą dvi kadencijas. Kai pamatė, kad Lietuva stojasi ant kojų, nusprendė sugrįžti į mokslinį darbą. Jis gydytojas, jam visada rūpėjo žmogus, ne tik jo fizinė sveikata, bet kartu ir dvasinė, todėl šalia šito darbo jis įkūrė trečiojo amžiaus universitetą, kad mūsų vyresnioji karta turėtų galimybę tobulėti, semtis naujų patirčių, naujų žinių, kurių galbūt neturėjo laiko įgyti per savo darbinę veiklą.
Taigi šiandien minime unikalų žmogų, mylėjusį savo tėvynę, mylėjusį savo kultūrą, mylėjusį Dievą, išgelbėjusį paveikslą, kurį paskui grąžino bažnyčiai. Visa tai toje knygelėje galėsite paskaityti, aš čia nenoriu kartoti. Duok Dieve, Lietuvai daugiau tokių žmonių ne tik praeity, duok Dieve, juos prisiminti, kad ir šiandien mes jų turėtume kuo daugiau ir nesvarbu, kurios tautos: lenkų, lietuvių, žydų ar ukrainiečių, tai būtų Lietuvos piliečiai. Visi turime mylėti savo tėvynę, kad ir kokios tautybės būtume, kad ir kokią kultūrą išpažintume, kad ir kokia kalba kalbėtume, turime būti broliai, sesės, mylintys laisvę ir savo gimtąją žemę. Ačiū jums už kantrybę.
Iš 2023-06-06 Lietuvos Respublikos Seimo rytinio posėdžio Nr.281 stenogramos