Kodėl, – balandžio 25 d. TV kanalui „Nastojaščeje vremia“ papasakojo bataliono „Aidar“ veteranas Evgen Dykyj.
Ukrainos kariai pradėjo operacijas kairiajame Dniepro krante Chersono srityje. Informaciją apie tai prieš dieną patvirtino BBC Ukrainos tarnybos šaltiniai. Anksčiau amerikiečių analitikai ir rusijos kariniai korespondentai rašė, kad Ukrainos kariuomenė kirto Dnieprą ir kairiajame krante prie Chersono kuria placdarmą kontrpuolimui.
O Jungtinėse Valstijose jau pradėjo svarstyti „ugnies nutraukimo“ Ukrainoje planą, jei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimas nepavyktų. Apie tai rašo „Politico“, remdamasi šaltiniais JAV prezidento administracijoje. Anot jų, Baltuosiuose rūmuose buvo aptartos „paliaubos“, o ne taikos derybos, ir tokio plano tikslas – palikti Kyjivui erdvės tolimesniam manevravimui susigrąžinant didžiąją dalį savo teritorijų. Jei Ukraina su tuo sutiktų, rašoma straipsnyje, šaliai galėtų būti suteiktos, pavyzdžiui, NATO saugumo garantijos, ekonominė ar karinė pagalba. Amerikos pareigūnai būgtai skeptiškai vertina Ukrainos ginkluotųjų pajėgų planus perkirsti sausumos koridorių į Krymą ir pataria Kyjivui „nesišvaistyti savo pajėgomis“.
Apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimą „Current Time“ papasakojo bataliono „Aidar“ veteranas, karo ekspertas Evgen Dykyj.
BBC Ukrainos tarnyba vakar labai lakoniškai pranešė, kad jos šaltiniai patvirtino tam tikrą judėjimą per Dnieprą prie Chersono. Ar suprantate, kas buvo turima omenyje?
Žinoma, aš suprantu. Tiesą sakant, mane šiek tiek stebina toks paslaptingumas, kuris skleidžiamas aplink ten vykstančius įvykius. Ką galiu jums dabar pasakyti – tai, kas vadinama „Polišinėlio paslaptimi“ (tariama paslaptimi). Tiesą sakant, daugybė žmonių mūsų šalyje puikiai žino šią situaciją. Mane ypač nudžiugino mūsų gynybos pajėgų spaudos tarnybos atstovė Natalija Gumeniuk, prabilusi apie būtinybę patylėti apie tai, kas ten vyksta. Ir kartu rusijos telegramų kanalų ir rusijos karinių korespondentų pranešimų keliamas didžiulis informacinis triukšmas. Manyti, kad galime kaip nors nuslėpti nuo rusų informaciją, kurią rusai pirmieji ir paskelbė – tam reikia būti labai kariška spaudos tarnyba, atsiprašau už skepticizmą.
O dabar rimtai apie tai, kas ten vyksta. Truputį stebina triukšmas, nes nieko iš esmės naujo ten nevyksta. Nuo to momento, kai Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyko išlaisvinti dešinįjį Dniepro krantą ir Chersono miestą, susidarė situacija, kuri tokia pati išlieka ir šiandien. Būtent: dešinysis krantas yra mūsų kontroliuojamas, kairysis krantas yra tarsi rusų kontroliuojamas, bet su tam tikra reikšminga pataisa. Tiesiog apie 20 kilometrų nuo kairiojo kranto bet kurį tašką tiesiogine prasme gali apšaudyti artilerija nuo dešiniojo kranto. Iš to logiškai išplaukia, jog ten rusijos okupacinės pajėgos negali turėti jokių nuolatinių pozicijų. Jie gali ten judėti, ką labai aktyviai ir daro. Jų ten yra daug. Bet jie negali ten įsitvirtinti, nes artilerija nuo dešiniojo kranto juos tuoj pat nušluoja.
Dėl to maždaug dvidešimties kilometrų juosta palei kairįjį Dniepro krantą tapo savotiška pilka zona, pilnai nekontroliuojama nei mūsų, nei rusijos. Ir taip nutiko ne šiandien. Tai susiklostė būtent per pirmąsias kelias savaites po Chersono išvadavimo praėjusį rudenį. Negalime sau leisti ten užimti pilnaverčio placdarmo su įrengtomis pozicijomis, su ten perkelta sunkiąja technika, nes lygiai taip pat niekas neatšaukė rusijos artilerijos ir aviacijos – jie tokį placdarmą iš karto nušluotų. Bet ir rusai taip pat niekur negali įsitvirtinti.
Ir dėl to ten nuolat vyksta priešpriešinių baterijų dvikovos. Tiesiog rusų artilerija įsiveržia į tą juostą, pašaudo į Chersoną ir bando kuo greičiau iš ten dingti, nes atitinkamai jie būna pastebėti per dronus nuo dešiniojo kranto ir iškart seka atsakomoji ugnis. Kasdien rusai ten praranda vieną-du pabūklus, tačiau, nepaisant to, tokius klajokliškus artilerijos išpuolius jie vykdo beveik kasdien.
Matyt, kažkodėl nuolatinį Chersono miesto apšaudymą jie laiko vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Be to, kaip jūs patys suprantate, taip organizuojant apšaudymus – išbėgau, pašaudžiau, pabėgau – tiesiog neįmanoma taikiniais pasirinkti kokius nors karinius objektus. Apšaudo plotus, kryptis: tik tam, kad sviediniai nulėktų kur nors į Chersoną. Bet kažkodėl, kaip sakau, tokia užduotis jiems yra prioritetinė. Ir kasdien vyksta tokios priešpriešinės dvikovos nuo kranto iki kranto.
Žinoma, ten nuolat vyksta konfrontacija tarp specialiųjų pajėgų. Tai, kad mūsų diversinės- žvalgybinės grupės ne tik persikelia į kairįjį krantą, o ten prabūna gana ilgai, turi ten pusiau partizaninę infrastruktūrą, tiesą sakant, tai irgi toli gražu ne naujiena mums visiems. Tik kažkodėl pirmą kartą tai pradėta aktyviai aptarinėti žiniasklaidoje. Matyt, Donbaso šešėlyje mažai kam tai buvo įdomu. Tiesiog ta maždaug dvidešimties kilometrų pločio juosta – tai nuolatinio mūsų diversinių-žvalgybinių grupių veikimo zona. Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgos ten jaučiasi kaip namie. Tačiau dar kartą primenu, jog apie nuolatinių pozicijų įrengimą nėra jokios kalbos.
Tai vyksta būtent toks tam tikras judėjimas: ar ten kažkas vyksta?
Taip. Tiesą sakant, tą teritoriją kontroliuoja partizanai. Tai ypač pasakytina apie salas deltoje. Tarpusavyje juokaujame, kad grįžome prie senovės protėvių zaporižiečių praktikos. Kai Zaporižės kazokai savo mažomis valtelėmis, vadintomis „žuvėdromis“, visada rasdavo prieglobstį deltos salose nuo turkų po jų antpuolių. Dabar turime labai panašią istoriją. Deltos salose veikia daug padalinių, aprūpintų kateriais ir motorinėmis valtimis. Jie visiškai ramiai dirba ir Kairiajame krante. Bet, žinoma, partizanų ir diversinių-žvalgybinių grupių režimu.
Ar Karo studijų instituto formuluotė, kad Ukrainos kariuomenė persikėlė per Dnieprą ir kairiajame krante ties Chersonu kuria placdarmą kontrpuolimui, neteisinga?
Kad persikėlė – taip. Bet kad kuria placdarmą – ne, tai dar neįmanoma. Iki šiol kalbėjau apie man žinomus faktus, dabar jau bus prielaidos. Neatmetu, kad dabartinis mūsų diversinių-žvalgybinių grupių darbo etapas yra visų pirma pasiruošimas galimam būsimam placdarmui ir realiam didelių padalinių su technika perkėlimui. Tačiau tai dar kol kas nevyksta.
Kodėl „Politico“ dabar rašo, kad JAV rengia paliaubų Ukrainoje planą? Kaip manote, kokia to priežastis?
Taip yra dėl to, kad, pirma, nepamirškime, kad rusija pastaraisiais mėnesiais iš tikrųjų pradėjo labai galingą diplomatinę informacinę kampaniją, kurią rusišku stiliumi įvardyčiau kaip „prievartą sudaryti paliaubas“. Siūlymai sudaryti paliaubas ir įšaldyti konfliktą buvo pradėti įgarsinti tokių odiozinių veikėjų, kaip Lukašenka, lūpomis, vėliau buvo pajungtas Xi Jinpingas, tada Brazilijos prezidentas da Silva ir, žinoma, visi Vakaruose, kurie dėl įvairių priežasčių – kažkas prorusiškais sumetimais, o kažkas, tiesiog nesuprasdamas, kas vyksta – yra pasirengę raginti įšaldyti konfliktą.
Mums visiškai akivaizdu, kad vadinamasis Korėjos variantas, tai yra konflikto įšaldymas palei dabartinę fronto liniją, dabar naudingas tik rusijai. Jiems tai kritiškai būtina. Jiems reikia ilgos pauzės, idealiu atveju apie šešis mėnesius, kad galėtų įvykdyti naują mobilizaciją ir kaip nors iš naujo paleisti gynybos pramonę, kurią labai pristabdė sankcijos. Būtina atnaujinti bent jau amunicijos gamybą, o pageidautina ir šarvuočių remontą tokiais tempais, kokie buvo iki didžiojo karo ir iki sankcijų. Ir jiems reikia dar vienos didelės žmonių bangos: bent kokius 200 tūkst. žmonių reikia mobilizuoti ir pastatyti į rikiuotę. Ir jie visomis tiesomis ir netiesomis iš visų jėgų stengiasi gauti tą pauzę, atokvėpį. Tam reikia laikinų paliaubų.
Todėl įveiklinti visi diplomatiniai, visi informaciniai kanalai. Manau, kad dėl to rusai paskleidė Jack Teixeira popierius. Nėra ko svarstyti, kodėl pats Teixeira juos nutekino. Panašu, kad tai tikrai kvailo berniūkščio poelgis. Juk praėjo du mėnesiai nuo to momento, kai Teixeira dokumentus nutekino, iki jų paskleidimo telegramų kanalais, jau rusų šiek tiek paredaguota forma. Panašu, kad vienas pagrindinių šios antrosios operacijos – paskleidimo kanalais – tikslų buvo neabejotinai pagarsinti tą slaptą dokumentą, kuriame rašoma, kad karas nesibaigs 2023 metais, bet, greičiausiai, vis tiek baigsis kovinėmis lygiosiomis. Kad nei viena pusė negalės laimėti. Manau, kad šio konkretaus dokumento pagarsinimas buvo viena iš pagrindinių tos informacinės operacijos užduočių.
Deja, tie argumentai suranda savo auditoriją. Dalis žmonių Vakaruose į tai žiūri rimtai, nesuvokdami, kad konflikto įšaldymas šiuo atveju yra Putino pergalė. Dar daugiau, jie nesupranta, kad konflikto įšaldymas šiandien lems konflikto atsinaujinimą artimiausioje ateityje su naujomis jėgomis, kurias surinks ir į jį įmes rusija.
Ir tokiu būdu ne tik nebus pasiektas stabilios taikos tikslas, bet, priešingai, rytojaus išlaidos šiam karui gali būti daug didesnės, o rezultatai apskritai – katastrofiški. Tačiau, deja, daugelis save laiko taikdariais ir nesupranta, kad kai kuriems režimams vienintelis kelias į taiką tik per visišką jų kariną pralaimėjimą.
Galbūt amerikiečiai pradėjo rašyti šį planą, nes supranta, kad jų teikiamos ginkluotės neužteks?
Gali būti, nes jie tikrai jos tiekia nepakankamai. Tai tiesa. Palyginimui: ne taip seniai valstijose – maždaug prieš mėnesį – pirmą kartą po Šaltojo karo įvyko unikalūs kariniai manevrai. Pirmą kartą po daugiau nei 30 metų buvo treniruojamasi kovos operacijoms ne prieš kokius nors sąlyginius modžahedus, o prieš kitą technologiškai pažangią kariuomenę. Nelabai buvo slepiama, kad manevrų legenda buvo nukopijuota iš kovų Donbase. Tai yra, sąlyginis priešas rėmėsi rusijos armijos Donbase taktika.
Tiesiog perskaičiau tų manevrų ataskaitas. Viena amerikiečių šarvuotoji tankų divizija naudojo tiek šarvuotos technikos, kiek maždaug jie mums duoda šiais metais. Vadinasi, išeitų, kad mums suteikia tiek technikos, kiek reiktų vienai Amerikos divizijai, o tuo pat metu jie tikisi, kad išlaisvinsime teritorijas 1400 kilometrų fronte. Ir, žinoma, JAV kariškiai negali nepastebėti šio neatitikimo.
Bet priminsiu dar kai ką. Aš nepritariu tokiam absoliučiai euforiškam optimizmui, kad „kai tik pradėsime pulti, rusai pabirs“. Kaip sakė Puškinas: „Valio! Mes laužiam, švedai linksta“. Ne, bijau, kad taip nebus. Būsimos kovos labai sunkios, o rezultatai nenuspėjami. Bet vis tiek yra niuansas. Tie patys karo ekspertai, kurie dabar rašo, kad tikrai neturime jėgų išvaduoti teritorijas, – tai tie patys, kurie prieš metus rašė, kad iki rusijos okupacijos mums tikrai liko trys savaitės. Vis tik priminsiu tą precedentą. Manau, kad prasminga atsižvelgti į tai, kad turime tam tikrą kovinių operacijų su labai ribotais ištekliais patirtį. Niekada nesame atsidūrę tokioje situacijoje, kad turėtume viską, ko reikia pagal Amerikos kariuomenės normatyvus. Kiekvieną kartą kariaujame tik su tam tikru procentu, ko reikėtų tokioms užduotims pagal Amerikos kariuomenės normatyvus. Ir, žinoma, jokių garantijų nėra. Tokio masto puolimo operacijų šiuolaikinės Ukrainos istorijoje dar nebuvo. Mūsų kariuomenė dar niekad nesprendė tokio sudėtingumo užduoties.
