Signataras A.Degutis: kariaujame, bet nesame net savo kiemo šeimininkai

Kovo 20 d. LRT radijo laidoje „Svarbus pokalbis“ signataras Arūnas Degutis sakė, kad mes įteisiname 5 koloną, o šalyje vis labiau plečiasi Rusijos naratyvas. Signataras klausė: kas vairuos tanką ir į kurią pusę jis važiuos, jei pralošime informacinį karą?

Laidos vedęjas Deividas Jursevičius.

 

 

– Laidos svečias šią popietę signataras, šaulys Arūnas Degutis. Laba diena.

– Laba diena

– Šią savaitę mes turėjom po 30 metų pertraukos vėl surengtą uždarą Seimo posėdį dėl nacionalinių grėsmių ir po jo Seimo pirmininkas pareiškė, kad parlamente formuojasi penktoji kolona. Jūs sutiktumėt su tokiu teiginiu?

– Iš dalies sutikčiau, nes Seimas atstovauja, atspindi tam tikrą visuomenės lygį, poziciją ir nuomones. Mes žinom ir dažnai kalbam, kad kartais labai keistai kai kuri dalis visuomenės reaguoja ir labai gerai pasimato per rinkimus jų teikiamuose šūkiuose ir programose. Bėda tai, kad mes lyg ir įteisinam penktos kolonos buvimą Lietuvoje kai jau aukščiausiam lygmenyje šiais laikais pozicionuojamos labai įdomios prorusiško naratyvo pilnos pozicijos ir lygtai duodamas ženklas kitiems, kad tai yra normalu, kad tai yra tvarkoj. Ir ta penkta kolona bus tiktai stiprinama, kaip nebūtų keista, pačių mūsų Seimo narių rankomis. Tai čia yra labai didelė bėda ir tai tiktai patvirtina, kad tas anksčiau prasidėjęs procesas vystosi nelabai gera linkme. Nes pagal tai, ką turėjome prieš 35 metus, paskui kai ekonomiškai sustiprėjome, atrodo, tokių dalykų turėtų būti vis mažiau, žmonės turėtų mokėti lyginti su savo praeitimi tą, ką Lietuva pasiekė šiais laikais. Kaip nebūtų keista, mums diktuoja madas viena labiausiai visom prasmėm visoj Europoje atsilikusių valstybių iš Rytų. Patys neturėdami jokio gero pavyzdžio sugeba mūsų visuomenę, kuri gyvena kaip niekad gerai, blaškyti, skaldyti, ir dar naudoti savo tikslams siekti toliau einant neapykantos skatinimo Europos Sąjungos kryptimi, skaldant partnerystę NATO kontekste ir taip toliau. Čia yra didelė bėda. Ir liūdna, kad mes nesugebam nieko gero tokioms mintims pateikti priešpriešiais.

Mes patys blaškomės, ir, kaip nebūtų keista, jie po truputį perima iniciatyvą. Jie pajaučia, kad jie gali, diktuoja ir pradeda šokdinti, kaip toje serijoje „uodega vizgina šunį‘, vis įgauna didesnį pagreitį ir pasitikėjimą savimi. Ir juokina visuomenę. Dalis visuomenės, jeigu per daug neklystu, labai mėgsta, kada tyčiojamasi iš valdžios. Ir šiuo atveju dabar valdžia iš valdžios pati tyčiosis. Toks įdomus cirkas pasidarė. Žmonėms linksma žiūrėti, kaip pjaunasi ar pykstasi jų išrinkta valdžia, ir tokiu būdu ta atskirtis tarp valdžios ir žmonių tik didėja. Susitelkimo, bendrystės mažėja tuo metu, kai jos reikia labiausiai, nes iššūkiai, kuriuos dabar matome, turėtų mus jungti. Ko gero, jie nėra pakankamai matomi ir grėsmingi, kad galų gale žmonės prabustų, nes čia ne juokai, kas dabar vyksta mūsų visuomenėje ir aplinkui.

– Kiek stiprios destrukcinės jėgos viduje pas mus?

– Aš manau, kad pakankamai, nes…

– Jos stiprėja?

– Be abejo. Kaip jau paminėjote, esu šaulys… Šiuo atveju kalbėsiu kaip pilietis, signataras ir šaulys. Pilietybės iš manęs neatims, signataro tik pats vardą galiu sugadinti, o šauliai gali mane išvaryti, jeigu reikšiu neteisingas pozicijas ar nuostatas.

Šaulių sąjungoje esu penki metai ir užsiiminėju būtent informacinių operacijų srityje. Tokia yra mano veikla ir ji man patinka, nes tai susiję su galva, su protu, su kūryba ir analize.

Mes matome tų iš Rytų siūlomų naratyvų plėtrą, matome jos dinamiką, matome, kuria kryptimi ji yra organizuojama. Ir visiškai nekeista, kad vis daugiau žmonių blaškosi ir patenka į šitą, tokį, vadinasi, gravitacinį lauką… Nesakyčiau, kad jie yra, pavyzdžiui, visiškai prorusiški… Rusai paprasčiausia siekia suskaldyti mus iš vidaus, kad mes taptume neatsparūs viduje, ir sukelti nepasitikėjimą tuo, ką mes turim – nepasitikėjimą mūsų valdžia, nepasitikėjimą Europos Sąjunga, nepasitikėjimą demokratinėmis vertybėmis. Ir jiems nesvarbu, ar jie remia kairiuosius radikalus, ar dešiniuosius. Jiems svarbiausia tą visuomenę maksimaliai plėšti į šalis, kad ji plyštų ir skaldytųsi.

Taigi jiems tai gerai sekasi. Šioje srityje pasaulyje jie turbūt geriausi. Brexit‘as yra jų rezultatas, matome, kas darosi Amerikoje. Nieks negali ginčyti, kad ten nėra įtakos pačios Rusijos, kuri, ne tik kad dešimtmečius, šimtmečius tokius dalykus daro. Girdėjau tokią vieną diskusiją su Christo Grozev, tokiu bulgarų žurnalistu, kuris yra vienas žurnalistinių tyrimų profesionalų, atsekusio visą tą grupuotę, kuri Navalną stebėjo ir žudė. Tai jisai paminėjo, kad, atrodo, 1889 metais išleista knyga vieno Šveicarijoje gyvenusio bulgaro mokslininko apie tai, kokią įtaką rusai daro Amerikoje. Kokia rusų minkštosios galios įtaka buvo pastebėta Amerikoje 1888-ais metais! Buvo išleista knyga!

– Beveik prieš 40 metų…

– Tūkstantis aštuoni šimtai… Įsivaizduojat koks jų įdirbis. Viena iš pirmųjų struktūrų, kurią į kūrė ČK, tais laikais bolševikų sukurta specialioji tarnyba, buvo institucija, kuri užsiiminėjo būtent propaganda ir dezinformacija. Dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo įkurtas padalinys, kuris tik tuo užsiiminėjo – minkštąja įtaka užsienio teritorijoje. T. y. ne tiek gerinant savo įvaizdį, o naikinant bet kokius laimėjimus viduje visuomenės, į kurią jie yra nusitaikę. Jau tada jie buvo profesionalai ir ten buvo surinkti geriausi žmonės.

– Mes dabar galim pacituoti vieną paskutiniųjų Ukrainos žvalgybos perspėjimų. Jie sako, kad dabar Rusija didina specialiųjų informacinių psichologinių operacijų dalinių skaičių. Ką tai gali reikšti mums?

– Tai yra taktinis lygmuo. Kalbant apie kariuomenės operacijų vienetą, tai yra susiję su taktinio lygmens įtaka mūšio lauke. Aš gi omenyje turiu strateginę komunikaciją, kada eina kalba apie visuomenes, labai platų spektrą, labai ilgalaikį. Šiuo atveju čia minima, kad yra sustiprinama propaganda, susijusi su priešininko pajėgų įkalbinėjimu nesipriešinti siunčiant joms neteisingas žinutes arba mažinant jų pajėgumą gintis taktiniame lygmenyje. Jie turi mikrofonus, turi „gramofonus“, lapelius mėto. Tą darė visą laiką, kad sumažintų svetimos kariuomenės įtaką ir sugriautų kovingumą. Tai čia tas lygmuo.

Ką padarė dabar Trumpas? Išjungė „Amerikos balsą“. Jie turi tokio pobūdžio siųstuvus, įrangą, automobilius, kuriais yra skleidžiamos žinutės radijo dažniais, kuriuos klauso priešininko kariai. Ir jiems siunčia ten žinutes, kad jūs nesipriešinkit, kad čia jus apgaudinėja, kad čia jūs parduoti – tokio pobūdžio informaciją, kad paveiktų tų žmonių elgseną priešinantis rusų agresijai.

– Vis tiek aš jūsų turiu paklausti. Kalbam su jumis trečiadienio pavakarę po Trumpo ir Putino pokalbio. Kaip jūs vertinat to pokalbio rezultatus, kaip jums atrodo?

– Atvirai kalbant, aš į tai visai nekreipiu dėmesio. Nes mes daugiausia analizuojam nuomones. Informacijos mes neturim ir neturėsim. Tą, ką kalba tokiais atvejais ir dar, galbūt, asmenys, susitarę iš anksto, kaip sakoma, apvogti trečią, tai ten yra tiek niuansų, kuriuos visais būdais bus stengiamasi nuslėpti. Ir aš pats, būdamas politiku, matydavau, kas būdavo sutariama už apskrito stalo ir kas būdavo pasakoma išėjus po to žurnalistams ir visuomenei. Tai galėtų būti tiesiog klaidinimas (missinformation).

Aš nekreipiu dėmesio dėl dviejų dalykų. Pirma. Mes negauname tikros informacijos. Antra. Mes tada užsiimam dalykais, kurie niekur neveda. Laiką gaištam, nieko patys nedarom užsiėmę analizėm ir tampame dar vienos srities specialistais – nuo krepšinio, covido iki tarptautinių santykių, susijusių su dabar pasikeitusios Trumpo Amerikos visa pozicija. Neskiriu tam dėmesio, nes matau labai mažai informacijos. Nuomonės man neįdomu. Aš ir pats galiu susiformuoti [nuomonę] be kitų pagalbos. Ir stengiuosi ją suformuoti pats, nes žinau, jog jei nesuformuosiu pats iš savo šaltinių, tai suformuos kiti. Nes mes patys tuo užsiimam, norėdami suformuoti svetimą nuomonę. Tiktai kalbant apie mus, šaulius, arba tuos, kurie užsiiminėja informacinėmis operacijomis, tai viena iš mūsų užduočių ir netgi reikalavimų yra, kad mes negalime meluoti. Priešas [gi] tik meluoja, jeigu pastebėjot.

Kas mane guodžia, nes, kai sako: „propaganda užsiiminėji“… Propaganda ir viešieji ryšiai, tai kaip šnipas ir žvalgas. Lygia tas pat, tik pavadinimai skiriasi. Taip. Aš užsiiminėju ir man patinka, nes tai yra, ką galima laimėti nelabai sunkiai, ir jei laimi tą kovą informaciniame lauke, tai esi stiprus ir kitame etape. Informacija ir veikla, kuria aš užsiiminėju man patinka, kad mes negalim meluoti. Ačiū Dievui, nereikia meluoti. Kadangi mes esam teisiojoje pusėje.

– Čia yra kova dėl protų ir širdžių. Kaip mums sekasi ta kova?

– Sekasi iš ties blogai, nes mes matome rezultatą. Pirma, nuo mūsų mažai kas priklauso. Mes esame, kaip sakoma, pagalbinė institucija, arba struktūra. Šaulių sąjunga tik nesenais laikais, atėjus Kasčiūnui į darbą, įgavo tam tikrą svorį ir vertę. Iki tol ji buvo ignoruojama visom prasmėm ir visų institucijų, pradedant prezidentūra ir baigiant pačia kariuomene.

Kariuomenė yra kaip atskiras pasaulis. Ji žino, kaip reikia gyventi, ir ,maždaug, jūs čia civiliokai nesimaišykit, nes jūs čia sugadinsit mums reikalus. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, suprato, ką reiškia visuomenės įtraukimas į gynybinius planus ir tada pradėjo šiek tiek keistis, bet nežiūrint į tai, du su puse metų buvome laikomi nuošalėje: nesimaišykit, jeigu reikės, pakviesim į pagalbą darbu su neteisėtais pabėgėliais ar pabudėti blokpostuose, na tokiais pašaliečiais, na, maždaug, duosim galimybę pasirodyti, kaip jūs mylite Lietuvą. Buvo tokia nuostata. Dabar keičiasi.

Bet, nežiūrint į tai, aš stebiu ne tai, ką mes galim padaryt – nepadaryt, bet ko nepadaro pačios institucijos, kurios tuo turi užsiiminėti.

Mes dažnai kalbam naudodami tokius žodžius „informacinis karas“. Mes lyg ir įvaldę, žinom tokį terminą. Žinom „hibridinį karą“, žinom „konvencinį karą“. Visi tie terminai turi žodį „karas“. Tai tą žodį „karas“ bandom paslėpti, o „žodį „informacinis“ – paryškinti. Tai, jeigu karas, tai kur mūsų priemonės? Jeigu mūsų atžvilgiu vyksta kova, tai kur mūsų kontra-žaidimas?

Iš tikrųjų mes turėtume ne tiktai atremti naratyvų srautą ir tas pastangas iš Rytų, mes turėtume bent jau savo teritorijoje perimti iniciatyvą. Mes turėtume diktuoti sąlygas savo kieme, o ne leisti pašaliečiams. Jeigu mes būtume super-profesionalai, tai darytume ten puolamojo pobūdžio operacijas, svetimoje teritorijoje – Kaliningrade, Baltarusijoje, nes žmonių ten nuostata gali paveikti mūsų pačių perspektyvą. Jeigu žmonės bus nusiteikę priešiškai, tai mums bus labai sunku ką nors daryti, nes tie žmones, kaip sakoma, bus jau anoj pusėj.

Kaliningrado žmonėms norim pasakyti: žiūrėkit, neužsiiminėkit Maskvos avantiūrom, jūs esate pakišti, jūs esate pirmi, kurie nukentės, kaip kad Kursko rajono gyventojai. Jūs svarbūs esate tik tiek, kiek galite atlaikyti frontą. Jūsų pačių, kaip žmonių, vertė Putinui yra nulinė. O mes jus matom, galbūt, kaip ketvirtą Baltijos respubliką. Nes ten daug kas jau važiavo gyventi į Kaliningradą su tikslu gauti vakarietiškos kultūros ir galimybių lauką, važinėjo į Vokietiją, važinėjo į Lenkiją, asocijavosi su Honkongu. Yra tos vietos, kur galima būtų, kaip pavyzdys, kaip galima būtų paveikti tos teritorijos žmones ateityje nepradėti kariauti patiems prieš save.

Ką mes matom Baltarusijoje? Baltarusiją, mano nuomone, iš dalies mes pražiopsojom. Nes tie žmonės bus arba vienoj, arba kitoj pusėj. Jie nebus savaime palikti. Jie bus arba prie Maskvos, arba prie Vilniaus. Kažkieno pusėj. Matau, kad mūsų karštos galvos labai daug padarė atstumiant kai kuriuos normalius baltarusius į kitą pusę arba kaip tik nekontroliuojant situacijos leidžiant bet kam važinėti, ir dar 30 kartų per mėnesį, pirmyn-atgal. Reiškia pas mus nėra jokios sistemos. Nėra valstybės institucijų požiūrio į minkštosios galios galimą žalą ir pavojų.

– Orientuojamės labiau į geležį, o ne į protą. Kaip jūs sakot, jeigu jau kariaujam, tai kur mūsų ginklai ir kur mūsų priemonės. Ir jeigu fiziškai ginklus mes planuojam pirkti ir užsakymai yra, ir Himars‘ai, ir kita karinė technika. Bet kur kitos priemonės, jeigu mes jau esam informaciniame kare?

– Būtent. Ir aš klausiu: tai kas vairuos tuos tankus, šarvuočius? Į kurią pusę jie važiuos galų gale, jeigu bus pavojus? Kiek žmonės bus nusiteikę? Nes vairuoja ne tankas, ne pastatas kariauja, ne kareivinės kariauja, ne kokia infrastruktūra. Kariauja realūs žmonės. Ir jeigu mes investuosime tiktai į kitą pusę, palikdami šitą, tai, atvirai šnekant, nėra prasmės pinigų leisti. Nes mes prisipirksim dalykų, kurie gali patekti į rankas mūsų priešams.

Imkim kitą atvejį, kaip atsparumas formuojamas tame pačiame Izraelyje. Jie dabar nusipirko 42-ą F-35 lėktuvą. Valstybė, [gyventojų] dydžiu kaip Baltarusija, turi pajėgumus. Bet jie pastoviai akcentuoja tą visuomenės tautos psichologinį atsparumą, pilietiškumą. Ir nežiūrint į tai, kad jie kariauja jau tiek metų, jie dar sugeba demokratiją išsaugoti. Grubiai šnekant, pas juos yra demokratinė valstybė pastovaus karo metais.

– Jūsų nuomonė dėl tyrimų, kurie rodo, kad Rusijos kuriamos melagienos ne tik mus pasiekia, bet ir esame paveikiami jų, ir jų daugėja. Rusijos dezinformacijos įtakoje gali būti nuo 10 iki 20% šalies gyventojų. Kaip jums atrodo tokia visuomenės sandara ir kiek tokie tyrimai gali atspindėti realią padėtį? Kad kas penktas žmogus gali būti veikiamas Rusijos melagienų?

– Manau, kad įveikiamas, kaip rezultatas?

– Įveikiamas.

– Aš su tuo sutinku. Manau, kad taip ir yra. Jeigu ne dar blogiau. Nes ne tik paveikti prorusiškai. Įdomu, kiek procentų paveikti Rusijos propagandos ir nihilistais tapę Europos Sąjungos atžvilgiu? Ne pro-rusijos, bet anti-europietiškos. Jeigu dar tuos pridėsime, tai skaičius padidės. Nes mes matom, kiek pas mus yra to pilietiškumo, pro-europietiškumo, pro-demokratiškumo. Aš nekalbu apie leftistinio požiūrio žmones, kurie besąlygiškai propaguoja žmogaus teises, bet niekur nėra pas juos atsakomybės. Nes pas mus, kaip žinote, yra pilna deklaracijų, susijusių su teisėm… Aš Europos parlamente dirbdamas parlamentaru taip ir neradau nė vienos deklaracijos, susijusios su atsakomybe.

Taigi, įpratusiems tiktai teisėmis gyventi, o tas teise dar galima ir kitaip pakreipti, tai nuostata yra padaryti jus ne tiek prorusiškais, kiek padaryti antidemokratiškais, antieuropietiškais, anti-NATO. Tai tas skaičius bus didesnis. Arba tie, pavyzdžiui, kurie nenori nieko žinoti.

– Jūs susitikinėjat su visuomene. Kiek tokių žmonių gali būti? Kurie yra ne tiktai prorusiški, bet yra antieuropietiški ir kuriems yra vienodai?

– Prorusiškų gal yra [ir] ne tiek daug, kiek mes įsivaizduojam.  Bandau juos atskirti. Nes kai nukris pirma raketa, ar pradės nukritinėti koks šimtas dronų, pavyzdžiui, kokį hibridą paleis ir pažiūrės, kokia reakcija, tada pas mus rezultatai pagerės.

Bet, kadangi mes ignoruojame realybę ir stengiamės negalvoti apie tai, kas mums nepriimtina ir neįdomu arba, tiksliau, nesmagu, tai mes tada griebiamės kitos pusės. Mes tada bandom save raminti, kad čia mes tik save gąsdinam, kad mes čia pykstamės ir netgi provokuojam. Ir sutikau porą žmonių, kurie sako, kad mes provokuojam Baltarusiją ir mes įstūmėm Baltarusiją į Rusijos glėbį, ir jeigu ne mes, tai baltarusiai būtų visai kitokie. Aš turiu omeny Lukašenką.

Tai, sakau, nereikia savęs taip sureikšminti, nes Lietuva niekada nedarė tiek įtakos, kaip galima galvoti, kad jeigu mes geopolitinėj srity kažką galim įtakoti, tai… Juokaudavau, kad Lietuva yra labiausiai nepriklausoma valstybė pasaulyje. Nuo jos nieks nepriklauso. Tai čia visi pasijuokia. Bet iš tikrųjų taip yra. Nes mes tame mastelyje, kuriame gyvenam, labai save sureikšminam, lyg čia būtų kažkas tokio, mes lyg sprendžiam, nuo mūsų kažkas priklauso.

Tai man teko garbė ir laimė padirbėti penkis metus tame visame mastelyje. Aš labai daug keliaudavau po pasaulį būdamas Europos parlamentaru, dirbau su Lotynų Amerikos delegacijom, ir tada neišvengiamai pamačiau tą gaublį tiesiog ta apimtimi. Ir matau, kad mūsų didžiausia bėda, objektyviai žiūrint, kad mes mažo mastelio esam produktas ir mes neišvengiamai susmulkinam detales ir paskęstam susireikšmindami, kad čia yra ta vieta. Ir paskui pykstam, kad mūsų nepastebėjo, kad mus ignoruoja.

Tai, pirmas dalykas, objektyviai mes nesam dideli. Jeigu mes susiprantam, tai pradedam stengtis būt didesni, o ne būt dideli savo mastely, kuris atrodo išbaigtas.

Tai matom bėdų įvertinant tiek rizikas, tiek įtaką save neteisingai pozicionuodami ir suprasdami savo vietą pasaulyje. Tai mūsų mastelis mūsų pačių, ir darant programas matom, kad jei programa didelė, mes iš karto jos neapžiojam, atmetam, nes mes nesuvokiam jos. Kaip anksčiau buvo sakoma: Jeigu pavogsi vištą, tave pasodins, jeigu milijardą, tai gausi medalį, nes niekas nepatikės, kad taip gali būti. Nes mes atmetam dalykus, kurių negalim suvalgyt. Mūsų galvos operuoja tik tam tikrų skaičių apimtyje. Mes gyvenam trijų milijonų teritorijoje, kuri labai apibrėžta. Mes galim per keturias valandas nuvažiuoti nuo ten iki ten. Mūsų tas burbulas yra labai mažas. Ir iš tokio burbulo daryti išvadas, analizę yra labai klaidingas dalykas, nes mes tada pasimauname ant elementarių dalykų.

– Jeigu mes dabar sutariame, kad priešas už vartų, ir, ko gero, esam aukštai Rusijos meniu sąraše, turim susitarti ir gebėti veikti kaip vienas vienetas jau dabar, o ne atėjus priešui, ko dabar reikia mums imtis?

– Reikalingi mokymai, pratybos ir mokymai. Reikia pažiūrėti, kokioj mes esam situacijoj. Ir tą turim daryti kaip galima greičiau, ir nereikia laukti, kol darys, pavyzdžiui, valstybė ar kariuomenė.

Kodėl, pavyzdžiui, merams nepabandžius pažaisti tą scenarijų, nesvarbu, koks jiems žinomas, ir nepažiūrėti, ar iš vis yra sąveika, ar yra koks susitarimas. Ir tada bus didelis šokas. Gal dėl to [ir] nenori daryti merai.

Aš tada sakyčiau, gal nuvažiuokite ir pasikalbėkite su panašaus dydžio miestelių merais, pavyzdžiui, Švedijoje arba Suomijoje. Nuvažiuokite pradžioj patys, susipažinkite su jų programom, tada siųskite savo specialistus iš ligoninių, mokyklų, darbo grupių, kad pažiūrėtumėt, perimtumėt geriausią praktiką ir pabandytumėt sužaisti bent jau savo teritorijoje 20-10 tūkstančių gyventojų, Druskininkai, Marijampolė gal per dideli pradžiai, ir pažiūrėkit, kaip veiks. Ir aš bijau, kad jie žino, kaip veiks.

Aš sakau, kad jei dabar pražiopsosit, tai vėliau žmonės užpykę jus primuš. Nes, jei prasidės koks nors hibridas ir jūs pasimetę lakstysit, kaip šlapios vištos, tai žmonės ant jūsų pyks. Nepasakysite, kad nepasakė Skvernelis ar Paluckas ką daryti. Žmonės jus mato ir jus atakuos, ir jus kaltins. Ir pasakymas, kad man nenuleido iš aukščiau ir [todėl] niekas nežino, ką daryti, nebus pasiteisinimas, nes jūs atsakot už žmones, už savo šeimas, savo pažįstamus, grupiokus, klasiokus, nes jūs toje teritorijoje paprastai jau 20 metų kaip merai.

Pas mus merai yra kaip prigimtinė teisė,  pasidariusi kai kuriuose dalykuose. Jie ten jau įaugę, suaugę viskuo, ir jie tikrai žino ir galėtų paveikti. Ir mes netgi sakom: jeigu jūs geri merai esat ir parodėt gerus rezultatus, tai pademonstruokite lyderystę šitoj srity dabar, pabandykit būti  geriausi lyderiai šitoj srity, kuri susijusi su jūsų žmonių saugumu, nuvažiuokite… Dabar nuvažiavo mūsų Krašto apsaugos ministerijos ekskursija į Vatikaną, tai kodėl nenuvažiavus į Stokholmą ar Helsinkį ir pažiūrėti kaip dirba mobilizacijos departamentai. Nes jie labai gerai yra paruošę.

Kai būna Vilnius Security Forum, kurį organizuoja mūsų pulkininkai ir kasmet būna Seime Vilniuj, tai ten antrą ar gal net trečią kartą atvažiavo tas pats iš Švedijos atsargos karininkas, kuris užsiiminėja tuo klausimu. Atvažiuoja pats ir pasakoja, rodo skaidres kaip ką daro. Ten kiekvienas kolektyvas, kiekviena grupė, ar tai būtų visuomeninė grupė, ar būtų darbo kolektyvas, žino kaip reikės reaguoti per artimiausias dvi valandas, ką toliau daryti, kas bus už dviejų savaičių, ką darys per mėnesį. Planai sudėstyti ir jie pastoviai yra atnaujinami. Keičiasi žmonės, keičiasi pavojai, keičiasi kariavimo būdai, keičiasi hibridinių atakų specifika.

Rusai bando, žiūri, kokia reakcija bus. Tai aš, kaip minimum, pasiūlyčiau tą daryti. Paprasčiausioj aplinkoj. Galima individualiai galvoti, ką reik daryti, bet šiuo atveju yra bendruomenė, kurios mažiausias vienetas yra seniūnija, pavyzdžiui, arba savivaldybė. Bet kadangi seniūnų niekas nerenka, o skiria meras, kuris jau 25 metus meru yra, tas seniūnas yra tiktai nominalus pavadinimas, jis neturi jokio atstovavimo, žmonės jį lyg ir žino, bet jis žmonių neatstovauja. Yra juos atstovaujantys seniūnaičiai, bet jie be resursų. Demokratija aukštyn kojom.

– Tikėkimės, kad išgirs jūsų pasiūlymus miestų ir miestelių vadovai. Ačiū. Čia svarbus pokalbis. Laidos svečias signataras, šaulys Arūnas Degutis. Dėkui, kad atvykot į studiją, dėkui, kad atsakėt į klausimus.

– Ačiū, kad pakvietėt.