Birželio 20 d. būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas dalyvavo LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ (vedėja Nemira Pumprickaitė).
Ketvirtadienį Seimas pritarė prezidento pateiktai brigados generolo Raimundo Vaikšnoro kandidatūrai ir liepos 24-ąją jis taps Lietuvos kariuomenės vadu. Pokalbis su generolu „Dienos temoje“ – apie požiūrį į bendrą darbą su politikais, Lietuvos gynybos pramonės potencialą ir laukiančias užduotis, siekiant stiprinti šalies gynybą.
– Pone generole, iš kurio ministro jūs sužinojote, kad esate kandidatas? Kaip jums tai buvo pranešta? Ar jūsų klausė, ar norite, nenorite? Ar svarstėte, nesvarstėte? Gal čia nereikia svarstyti, nes koks karys nenori tapti kariuomenės vadu?
– Taip, aš sulaukiau žinios iš buvusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, buvome susitikę Briuselyje, kai jis lankė Lietuvos karius ir civilius darbuotojus.
– Koks čia mėnesis buvo?
– Apie vasario pabaigą turbūt. Kai pasirodė pirmos publikacijos apie galimus kandidatus, buvo susitikimas ir pasikalbėjome.
– Jūs neatsisakėte?
– Aš neatsisakiau, todėl sėdžiu čia. Būčiau atsisakęs, kažkas kitas būtų sėdėjęs čia.
– Žiūrėkit, taip sutapo, kad šiandien Seimas pritarė ne tik jūsų kandidatūrai, bet ir gynybos mokesčių paketui. Bet, žinote, kai kurie opozicijos atstovai sako: „Blogai, kad šitas Seimas pritarė, nes nedaug liko iki rinkimų ir ateis naujas Seimas, pradės dirbti naujasis kariuomenės vadas ir todėl šitie politikai neturėjo priimti to gynybos mokesčių paketo.“ Toks įspūdis, kad tai politikų reikalas, kad jie sau prisiima gynybos, kariuomenės, saugumo klausimus. Ar jūs turite abejonių dėl savo veiklos ateityje ir politikų įtakos jūsų sprendimams, galų gale, visos kariuomenės sprendimams? Ar tai yra svarbu, nes politikai keisis greičiausiai jums jau būnant kariuomenės vadu?
– Matote, aš esu karys, aš daviau priesaiką tėvynei. Ir, be abejo, tie sprendimai Seime, ką jūs paminėjote, yra politikų sprendimai, bet jie, aš suprantu, yra sutarti ir parengti. Ar jie laiku, ar ne laiku – ne man spręsti, bet žinau tik vieną, kad kiekviena delsimo dėl svarbių Lietuvai ir ypač kariuomenei sprendimų priėmimo akimirka nutolina tuos įsigijimus arba tą efektą nukelia vėlesniems laikams.
O kadangi mes laiko ne tiek daug ir turim arba laikas yra ribotas, tai juos paskui vėliau gi galima koreguoti. Bet priimti sprendimus dėl įsigijimų, dėl finansavimo tvarumo išlaikymo, manyčiau, kuo anksčiau, tuo geriau. Kariuomenė adaptuojasi, perskirsto prioritetus atitinkamai pagal tuos priimamus sprendimus.
– Tai jūsų negąsdina susidūrimas su politikais?
– Vis tiek kariuomenės vadas vienas neveikia. Tai yra, galima sakyti, trejybė: ministras, jo ekscelencija prezidentas. Vis tiek turi būti bendras sutarimas. Mes, kaip kariškiai, teikiame patį geriausią kariuomenės patarimą, kaip vienokius ar kitokius dalykus spręsti. Turi būti sinergija, mano supratimu.
– O jeigu jos nėra?
– Vis tiek mes esame kariai. Mes vykdome politikų valią ir yra du dalykai: arba tada diskusija turi vykti, vadinasi, reikia įtikinti, nes galbūt yra skiriama per mažai dėmesio įtikinėjimams, galbūt mes turime geriau pasiruošti namų darbus tam, kad bendrą sutarimą rastume; ir kitas variantas, jei jau netinka, jeigu nesutari, dedi antpečius ant stalo ir sakai „viso gero“.
– Neatmetate tokio varianto. Žiūrėkite, neseniai panaikinti ribojimai Lietuvos gynybos pramonės įmonėms testuoti ginkluotę Lietuvoje. Ar kariuomenė yra pasirengusi dirbti su Lietuvos gamintojais? Kiek jūs apskritai skiriate dėmesio tokiam [ribojimų] naikinimui, kaip jį vertinate? Ir kaip apskritai vertinate Lietuvos gamintojų potencialą?
– Aš daug informacijos kol kas neturiu ir, manau, šį klausimą gal reikėtų adresuoti dabartiniam kariuomenės vadui. Iš tikrųjų generolas Rupšys yra skyręs daug dėmesio ir daug energijos, kad kariuomenė, kokią mes šiandien turim, būtų tokia, be abejo, ir ministerijos vadovybė.
Dėl panaikinimo aš tik sveikinu ir, manau, kad tai buvo pavėluotas dalykas. Galima buvo daug anksčiau pradėti testavimus Lietuvoje, nelaukiant, kol vienoje ar kitoje šalyje bus karas ir mes atsidursime tokioje situacijoje. Nes nacionalinė gamyba suteikia daug prioritetų. Mes tada galime testuotis pas save, galime koreguoti, tai yra ir darbo vietos, ir, galų gale, mokesčiai sugrįžta. Mes tada žinome „know-how“, t. y. kaip elgtis, kaip pakoreguoti. Žinios yra neįkainojamas dalykas.
Dabar yra panaikintas apribojimas, todėl, manau, mūsų gamintojai, kad ir nelabai dideli, pagal savo apimtis gali pradėti tiekti ne tik Lietuvos kariuomenei tam tikrus komponentus arba detales, arba kažkokias technologijas, bet ir mūsų sąjungininkams ir tokiu būdu prisidėti prie bendros NATO gynybos.
– O kiek jūs ketinate atsižvelgti, eidamas pareigas, į Ukrainos kariuomenės patyrimą rengiantis galimoms agresijoms? Ar jūs apskritai ketinate į jį atsižvelgti?
– Turbūt taip, kitokio atsakymo negali būti. Mes dabar turime nemažą įdirbį, mes jį turėjome net iki karo Ukrainoje. Mes siuntėme instruktorius, mes juos mokėme įvairių dalykų. Tie ryšiai, kurie buvo sukurti dar iki karo Ukrainoje, ir dabar yra. Ir mūsų mokymo centrai – tiek sausumos pajėgų, jūrų, oro, specialiųjų operacijų, puskarininkių mokykla, mokymo doktrinų valdyba renka tas išmoktas arba integruotas pamokas, tuos pastebėjimus ir bandome juos integruoti į savo kariuomenės mokymų ciklą. Tai vyksta dabar ir turi tęstis.
Be abejo, yra tam tikrų dalykų, kurie turi slaptumo grifas ir ne visą laiką gal ir ukrainiečiai pasidalina tiesiogiai. Tačiau mes, turėdami ir nevyriausybinių organizacijų, ir karių, buvusių karių, kurie kariauja ten, galime nemažai išlošti. Bet, be abejo, ir bendradarbiavimas su pačiais ukrainiečiais, kiek jų konfidencialumas leidžia, turi tęstis. Manau, kad mums reikia tęsti, reikia adaptuotis, reikia žiūrėti, kaip vyksta procesai, kad būtume geresni.
– Žinote, kodėl aš to paklausiau? Nes Ukrainos specialiojo bataliono vadovybė, apsilankiusi Lietuvoje, buvo šitoje studijoje ir buvo sausumos pajėgose, ji sakė, kad agresijos atveju mūsų Lietuvos kariuomenė patirtų didelių nuostolių, nes nėra prisitaikiusi prie tokių karinių veiksmų, kokie dabar vyksta Ukrainoje. Tai aš noriu jūsų paklausti, ar jie sakė tiesą, kaip jūs manote? Ir kaip jūs vertinate mūsų kariuomenės pasirengimą šių dienų karui? Nes kol kas visi tik teoriškai tai darė.
– Reikia suprasti vieną dalyką, kad jeigu mes kariausime kaip Lietuva, mes būsime NATO sudėtyje. Karas bus visiškai kitoks. Ir indikacijos, perspėjimo sistema – mes žinosime iš anksto. Mes esame sudėtinė NATO dalis – paties stipriausio aljanso.
Mes turime vokiečių batalioną, mes turime amerikiečių batalioną, turime oro policiją.
Mes jau šią dieną turime nemažų pajėgumų ir jie gali greitu metu ateiti į pagalbą. Mes stipriname savo kariuomenę.
Ir sakyčiau, kad galbūt šiuolaikinio mūšio arba karo fronte gali būti tam tikrų spekuliacijų, bet mes, ruošdami savo karius – tiek mūsų sausumos pajėgos, tiek jūrų pajėgos, visos kitos pajėgos – dedame visas pastangas, kad neatsitiktų taip, kad mes per pirmą, kaip jūs paminėjote, mūšio akimirką staiga pasimetame ir išsibėgiojame. Tai yra procesas. Be abejo, kovinis rengimas ir situacija fronte kinta, yra naujų technologijų, reikia adaptuotis.
Tai čia ir bus tolesnė, nesakau, kad tai kažkas naujo, tai yra tolesnė mano, kaip būsimo kariuomenės vado, užduotis, kaip sustyguoti, kaip ta sinergija būtų pati geriausia, remiantis geriausia patirtimi, kuri dabar yra Ukrainos kare.
– Aš kaip tik šito jūsų norėjau paklausti. Karas Ukrainoje apskritai parodė, kad karo veiksmai visą laiką buvo tik teoriniai. NATO kariuomenės nedalyvavo tuose veiksmuose. Kaip numatyti, koks bus tas ateities karas, kokios technologijos bus naudojamos, kaip jis pasisuks, kokios tendencijos, kokie prognozavimai? Ar jūs tam ketinate skirti dėmesio?
– Taip, ir tai turbūt vyksta nuolat. Nėra taip, kad aš staiga atėjęs į vadovo poziciją randu kažkokį sprendimo būdą. Tai buvo daroma visais laikais. Jūs teisingai pastebėjote, kad prieš tai buvusių karų patirtis remiasi Antruoju pasauliniu karu, gal Korėjos, gal tokių lokalių, bet kas vyksta dabar Ukrainoje, yra visiškai nauja.
Bet galima pastebėti, kad kai kurie dalykai, kai kurie kariavimo principai nepakito. Kas savo laiku buvo identifikuota kaip gera taktika, ją reikia pritaikyti prie naujų besikeičiančių sąlygų. Dronų nebuvo, bet atsirado, tačiau ne dronai nulemia mūšio eigą. Yra visų pajėgų sąveika, yra visų ginklų rūšių sąveika. Todėl mano dėmesys bus skiriamas, kaip ir iki šiol buvo skirta, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją.
– Dabar yra labai daug tokių terminų, vertinimų, kada Putinas gali pradėti karą su NATO arba bent jau išbandyti NATO vienybę. Ir, aišku, greičiausiai pradės nuo Baltijos šalių, yra tokių nuomonių. O kokia yra jūsų nuomonė? Ar toks išpuolis apskritai įmanomas ir kada jo galima tikėtis?
– Nepradėsiu spekuliuoti, nes tam reikia turėti informaciją. Pasakysiu paprastai: NATO turi labai gerą įspėjimo, perspėjimo sistemą, turi žvalgybinių pajėgumų. Ir prieš karo pradžią Ukrainoje buvo tam tikrų įspėjimų, vos ne datos buvo numatytos. Aš labai tikiu, kad su ta įranga, technika ir technologijomis, kurias mes turime, mes spėsime.
Pats svarbiausias dalykas ne laukti paties karo, bet atgrasyti tiek, kad šiuo atveju Rusija net nedrįstų pagalvoti užpulti. Todėl mūsų pajėgumų stiprinimas, Vokietijos brigados atėjimas čia, NATO gynybinių planų sąveika su mūsų nacionaliniais planais, vėliau nacionalinės divizijos kūrimas, sukūrimas ir kaip stipraus pajėgumo integravimas, ir parodymas NATO partneriams, kad mes irgi labai rimtai žiūrime į savo gynybą ir stiprinimą, yra atgrasymo faktoriai. Aišku, politikų užduotis tartis, susitarti ir priimti teisingus sprendimus.