Pirmojo atkurtos Lietuvos vadovo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje 2021 m. kovo 11 d.
Sveikinu Jus, Kovo 11-osios šalies piliečiai,
Tą dieną prieš 31-erius metus mes, tuometiniai Jūsų atstovai, paskelbėme vieningai balsuotą valią, kad Lietuvos valstybė vėl yra ir pradeda įgyvendinti savo žmonių suverenias teises. Pirmiausiai – patiems tvarkytis savo žemėje. Svetimųjų valdžios nebėra. Svetima jėga Lietuvos nevaldys. Lietuvos žmonės yra ir bus jos valdžia. Štai išsirinkome, ir jokia kitų sostinė nei Rytuose, nei Vakaruose nenurodinėja už ką ir kaip balsuoti. Išsivadavom…
O šiandien reikia dar vaduotis iš kitos okupacijos, kurios vardas – neapykanta. Kur tu, broliškumo Sąjūdi, brolių valstybe?
Žmonėms turi rūpėti jų valstybė, o valstybė privalo rūpintis žmonėmis.
Betgi valstybė, kas ji? Tai tų pačių žmonių atstovai valdžios įstaigose, institucijose, pradedant nuo parlamento. „Be valstybės būtume sąvartynas“ – sakė prieš 30 metų šviesaus atminimo mąstytojas, patriotas, kunigas Jonas Juraitis. Tada prieš keletą mėnesių buvom kaip tik pradėję iš naujo statyti valstybę. O juk valstybė tai ir dvasia, kurią privalu kultivuoti kaip dirvą, kurti ir puoselėti nepaisant geresnio ar blogesnio oro, jokiu būdu ne tik eksploatuoti pasinaudojant vėl atsikovota savo šalimi. Pasinaudojant! Nepamiškime nuodėmės vardo.
Su šia naudotojo samprata nuolat susiduriame. Ir tai yra didžioji Lietuvos problema. Virtę ponais naudotojais, nejučia elgtumės lyg savo pačių arba mūsų tėvų žemės užkariautojai. Tąsyk netruks ateiti kiti užkariautojai. Lems ne tavo ar tavo vaikų teisė, o kieno nors didesnio kumštis, sunkesnis titnagas ar galingesnė bomba, arba tavo kvailumas.
Šventame Rašte pasakojama apie vyriausiąjį šeimos sūnų Ezavą, kuris už dubenėlį lęšiukų sriubos pardavė savo pirmgimystės teisę. Girdėdavome panašiai ne kartą, kai būdavo mainais už Lietuvą siūlomi komunizmo arba kapitalizmo monai – lęšiukų sriuba. Todėl nepaslyskime į tokią dvasios nuošalę, kurioj pasijusime svetimi arba susvetimėję tarp buvusių saviškių – visai ne broliai, išsitrėmę patys iš savasties, o norintys graudžiai vadintis naujaisiais tremtiniais. Nepasiduokim šiai pandemijai. Kas pasibastęs grįžta Lietuvon – labai gerai – apkabinkim. Statykim ir tobulinkim savo šalį teisingumo ir meilės pagrindu, palikdami sukčius ir melagius jų pelkėse, taipgi viens kito nekentėjus.
Lietuvos kelias – tai šviesos ir tiesos kelias. Taip dainuojama, bet nėra nei sparčiai, nei sėkmingai įgyvendinama. O laiko nebedaug. Pasaulis braška. Adomas Mickevičius prieš 200 metų parašė apie tėvynę Lietuvą nepaprastus žodžius: „Tada tik supranti, ką turėjai, kai jos netenki“.
Ką sakiau apie valstybės rūpestį žmonėmis, o žmonių šeimininkišką ūkininko, ne plėšiko žvilgsnį į savo valstybę, tebėra idealas, kurio norėtųsi. Tai priklauso nuo kiekvieno.
Mano valstybė. Kuo daugiau taip galvojančių – būtų gražu. Iš savęs niekas neitų vogti. Bet ar tikrai tavo? Ar taip jauti? Gal ji tik ano valdininko? Tada tu – jau pavargęs praeivis. Bet juk ir ji kažkur eina. Ar tau rūpi kur link ji eina, ko siekia, kas jai graso? Jei nerūpi, tai ir neburbėk: „O ką ji man davė“. „Močia, ar jau gavai pensiją? Man šiandien reikia pinigų…“ Jeigu tik tiek, tai gal nesivadink sūnum ir dukra, nebent kokia nors populiacija. Tąsyk bus tau vienoda, kas ten pase parašyta.
Kadangi kažkas jau padarė – atkūrė Kovo 11-osios Lietuvos valstybę, tad dabar visi gauna ją ir laisvę dykai. Todėl gal nevertina? Arba vertina? Vertėtų apsidairyti, ko parūpina savo motinai.
Tas ir anas nori būti Lietuvos pilietis. Pagal balsuojančius – kas antras. Matyt, nori prisidėti prie Lietuvos darbo, nori kurti jos pažangą, gėrovę, patrauklumą ir džiaugsmą, kad turim Lietuvą. Ar tikrai jūsų daug?
Dar kartą sakau: statyk, dailink, tobulink Lietuvą. Tada tau nekils įtarimų ir klausimų, ar ji tavo. Gink, jeigu tavo. Takelių daug, bet nepameskim kelio, ypač visokeriopose šiandienos bei rytdienos nežinomybėse. Būkim Lietuvos vaikais. Lietuvos…