Iš birželio 18 d. Ukrainos savanorio, LKKSS (ir VAS) garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj įrašo Facebook sienoje
Dž. Baidenas nepritaria Ukrainos narystės NATO veiksmų plano atšaukimui… Baltieji rūmai nesvarsto ilgo nuotolio raketų Ukrainai pateikimo… NATO nėra sutarimo dėl sprendimų Ukrainos klausimu Vilniaus viršūnių susitikime… Kovinių lėktuvų perdavimo Ukrainai darbotvarkėje nėra …
Kiekvieną dieną mes klupinėjame ant dešimčių tokių naujienų ir kiekvieną kartą užverdame teisėtu pykčiu. Skaudu suvokti, kad dešimtys tūkstančių ukrainiečių galėjo likti gyvi, jei mūsų sąjungininkų vadų galvose nešoktų mums visiškai nesuprantami tarakonai, o ir kaskart vis neatsirastų naujos „raudonos linijos“ – absurdiškos ir amoralios.
Mes gavome Vakarų tankus – praėjus pusmečiui po to, kai jie galėjo paspartinti karo pabaigą. Gausime lėktuvus – kažkada, kai patyrę didelius nuostolius be priedangos iš dangaus pralaušime (arba ne) ešelonuotą priešo gynybą.
Netrukus praeis pusantrų metų nuo to momento, kai sąjungininkai tedavė mums tris dienas ar savaites. Mumis šiek tiek žavisi, bet daug labiau nuo mūsų yra pavargę. Mes – nepatogūs. Pradžioje neleidome priešams mūsų okupuoti per numatytą laiką, o draugams – greitai apraudoti mūsų karčią lemtį ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Vėliau, priešingai – „kodėl“ mes nepasivarginome per porą mėnesių kažkokiu nežinomu magišku būdu išmesti iš savo teritorijos antrosios pasaulio armijos ir vis dėlto įsivėlėme į užsitęsusį kruviną karą iki jėgų ir išteklių išeikvojimo.
Mes trukdome vykdyti „business as usual“, maldaujame paskutinių išteklių iš Europos „bonsai armijų“ karinių resursų, pakeliui atskleisdami jų karinį neįgalumą, apskritai pasauliui keliame daug problemų, kurių galėjo nebūti – jei mes būtume sutikę, kad pasaulyje mūsų nebūtų. Bet mes nesutikome, ir pasaulis tuo nelabai džiaugiasi.
Pasaulis vis dar nepasiruošęs nusiimti maskvietiškų akinių, pro kuriuos mato mus kaip keistą nesusipratimą. Jei kaip žavėjimosi mūsų didvyrių žygdarbiais ženklą mums pirmą kartą istorijoje įteikia Nobelio premiją – tai tik dviejų broliškų tautų draugijoje. O tie, kurie mūsų visų vardu tą Nobelio premiją gauna, turi laikytis „padoraus vakarėlio“, kuriame skirstomi apdovanojimai ir dotacijos, taisyklių ir pasakoti mums, kaip negražu juokauti apie ryklį. Venecijos komisija yra pasirengusi pripažinti, kad vis dar turime „nepaprastąją situaciją“ (taip, ne daugiau – tik „situacija“), tačiau primygtinai reikalauja, kad kai tik „situacija“ pasibaigs, tuojau pat draugiškai grįžtume į „ruckių pasaulio“ gardą, kitaip mes trokštamoje Europoje nepageidaujami.
Mus nuoširdžiai pripažįsta esant Dovydu, stojusiu į dvikovą su Galijotu. Bet tuo pačiu mums reglamentuoja laidynėje esančių akmenų dydį, ir atstumą, kuriuo mes turime teisę juos mesti – kad Galijotas nebūtų išprovokuotas „eskalacijai“.
Priešai okupavo kas penktą mūsų žemės metrą ir gali nebaudžiamai bombarduoti bet kurį mūsų šalies kampelį, kurio tik neuždengia „visos“ keturios „Patriot“ baterijos, bet mums draudžiama net per metrą peržengti rusijos sieną – ir ačiū. kad bent jau Krymas pagaliau prarado tą „apsaugos sertifikatą“.
Galėtume lengvai apeiti Svatovo-Kremenos liniją per Belgorodo sritį ir sunaikinti „llr“ užnugarį, užuot laužę ją tūkstančių gyvybių kaina – bet ne, sąjungininkai stebi kiekvieną mūsų žingsnį link „ rebriko“, ir viskas, ką galime sau leisti, tai Rusų savanorių korpuso hibridinės operacijos (ir tai su skandalais ir „tyrimu“, kai nuotraukoje rusų savanorio rankose buvo atpažintas– o siaube! – belgiškas šautuvas), ir mūsų liaudies dronų kūrėjų sukniedytų savadarbių nepilotuojamų skraidančių aparatų paleidimai.
Galėtume ilgai pasakoti, kad ne viena tarptautinės teisė eilutė nedraudžia karinių veiksmų priešo teritorijoje. Sąjungininkams galėtume priminti, kaip jų šalys su žeme lygino Vokietijos miestus, o japonų miestus degino atomine ugnimi, ir kaip būtų atrodę absurdiška jų vyriausybėms karą apriboti tik savo teritorija – priešingai, karo perkėlimas į agresoriaus teritorija buvo laikomas pergalės ženklu ir garantu. Turime daug argumentų, teisėtų ir teisingų, tačiau jie visi susitraukia į vieną – vienintelį kontrargumentą, neteisingą, nesąžiningą, bet nenugalimą: mums reikia sąjungininkų pagalbos, o ne jiems – mūsų. Tuo ir baigiasi bet kokia diskusija: galime likti su savo teisumu, bet be amunicijos, ginklų ir pinigų.
Mūsų priešai gali būti siaubingos pabaisos, jiems nesvarbu, kas juos myli, o kas iš tolo nekenčia. Jiems nuo to nepriklauso nei šarvų kiekis, nei sviedinių pristatymas, nei netgi biudžeto užpildymas naftos doleriais. Mes gi esame priversti būti šventesni už Romos popiežių ir stengtis neprarasti netvirtos ir kaprizingos „garbingo pasaulio“ empatijos ir bent jau to absurdiško palaikymo, kuriuo dabar remiasi ir mūsų frontas, ir mūsų valstybės biudžetas.
Pasaulis mumis piktinasi, ir mes nepatogūs pasauliui. Galite pulti į neviltį, išrėkti savo skausmą ir pyktį pasauliui, pasakyti sąjungininkams, kad jie yra niekšiškos veidmainiškos pabaisos ir kokios nesąžiningos yra jų sąlygos ir apribojimai – ir dėl to prarasti net tą menką paramą, kurią dabar gauname, ir netrukus pralaimėti karą. Vargu ar tai būtų teisingas pasirinkimas.
Užtat galima prisiminti, kad nesame pirmi tokioje situacijoje ir toli gražu ne vieninteliai, kurie turi pagrindo laikyti pasaulį nesąžiningu ir nedraugišku. Žydų tauta gali mums daug papasakoti ir pasidalinti karčia, bet pergalinga patirtimi.
Tas pats Vakarų pasaulis viena ranka smerkė Holokaustą, o kita neigė žydams teisę į jų valstybę ir tyliai stebėjo, kaip arabų šalys ruošia izraeliečiams Holokaustą-2. Izraelio valstybės pradžioje jai nebuvo duodama net dalies tų ginklų, kurie dabar mums tiekiami. Tada, kai Izraelis pirmą kartą įvykdė neįmanomą ir atmušė tuo pačiu metu iš trijų pusių užpuolusias armijas, kuriose užpuolikų skaičius buvo panašus į visų žydų Pažadėtoje žemėje skaičių, buvo pradėti duoti ginklai. Tačiau, kaip ir dabar, visą laiką buvo keliamos absurdiškos sąlygos ir apribojimai, pergalės buvo gadinamos verčiant eiti į kompromisus, atvirai šantažuojant pagalbos atėmimu.
Žydai neįsiuto ant pasaulio – jie tiesiog atsikratė iliuzijų dėl jo. Ir permąstė savo vietą šiame nepatogiame ir nesąžiningame pasaulyje – vietą Išrinktosios Tautos, kuri pati išsimuša ir jėga paima tai, ką laiko tinkama teisėta.
Lygiai taip pat ir mes turime pasirinkimą – jaustis viso pasaulio įžeista, išduota ir pažeminta tauta arba Išrinktąja Tauta, kuri ir priešų, ir sąjungininkų išbandymuose grūdina savo naująją, aukštesnę kokybę.
Jei išgyvensime ir laimėsime šį karą, turėtume įsisąmoninti Izraelio valstybės patirtį. Tai tas kelias, kuris mūsų laukia, jei pasiseks šiame kare. Sunkus ir spygliuotas kelias vedąs į pilnavertiškumą.
Neturėtume apsistoti ties įsižeidimu sąjungininkas, kad ir koks teisingas tas pasipiktinimas būtų. Jie yra tokie, kokie yra, galėjo būti dar blogesni, nei yra (Muskas ir Trumpas neleis sumeluoti – dar ne taip galėjo nutikti…). Mes jų nepakeisime, kaip ir dabartinės pasaulio tvarkos greitai nepakeisime. Bet mes galime greitai pakeisti tai, kas priklauso nuo mūsų.
Pirmiausia turėtume prisiminti, kad ne Baidenas, ne Sulivanas, ne Trumpas ir netgi – po paraliais! – ne putinas mums trukdė aštuonerius metus (jau nekalbant apie trisdešimt metų – iš tikrųjų turėjome kaip tik tiek laiko, tikrai nemažai) ruoštis šiam karui. Ir kad į dabartinę visišką priklausomybę nuo sąjungininkų patekome ne jų pikta valia, o tik savo pasirinkimu – stručių pasirinkimu, iki paskutiniųjų nenorėjusių matyti, jog karas dėl išlikimo neišvengiamas, ir slėpusių savo galvas smėlyje iki pirmųjų Kyjivo apšaudymų.
Ir nors iliuzijų apie tokią pasaulio tvarką atsikratymas neabejotinai taps pamokos, kurią patyrėme šiame kare, dalimi, daug svarbiau, kad neįpultume į savo nekaltumo ir neklystamumo iliuziją ir padarytume teisingas išvadas sau patiems.
Ir svarbiausiu iš šių pamokų turėtų tapti kliovimasis vien tik savo jėgomis, ir būtinybė kare kuo greičiau įgyti maksimalų savarankiškumą – visame kame, nuo maisto ir finansų iki kultūros ir technologijų, bet pirmiausia, žinoma, gynyboje.
Tai ne raginimas izoliuotis, Eritrėjos ar Šiaurės Korėjos kelią vargu ar galima pavadinti sėkmės keliu. Priešingai, turime rasti savo vietą šiuolaikiniame globaliame pasaulyje ir kartu atsikratyti priklausomybės nuo pagalbos iš išorės. Izraelio patirtis rodo, kad tai įmanoma.
Žinoma, turime siekti narystės ES. Dėl ilgalaikės perspektyvos – nes turime tapti Globalių Vakarų, Europos civilizacijos dalimi, ir skirtingų civilizacijų susidūrimo metu ne karštligiškai ieškoti savo vietos, o užimti ją priekyje. O trumpajame laikotarpyje – kad ES struktūriniai ir išlyginimo fondai taptų vienu pagrindinių investicijų šaltinių pokario Ukrainoje. Ir, žinoma, integracija į ES turėtų būti ne orbano stiliaus, gryna imitacija, o iš tikrųjų – nuo įsiliejimo į visos Europos gamybos grandines ir konkrečių nišų užėmimo bendrojoje rinkoje iki euro įvedimo vietoj grivinos.
Tačiau tuo pat metu nuolat turėtume nepamiršti, kad ES staiga gali tapti nestabili ir žlugti – ne dėl kitos pandemijos, klimato kaitos ar populistų antpuolių. Turime žinoti, kad tokioje situacijoje būtina finansinė „pagalvė“, pakankama bent metams ar dvejiems, ir alternatyvios rinkos pagrindinėms mūsų produkcijos rūšims.
O svarbiausia – turime turėti ne tik gamybos grandinių fragmentus, kurių užuomazgos ir galai yra toli nuo Ukrainos, bet ir pilną visų būtiniausių rūšių gaminių gamybą – nuo automobilių iki gadžetų. Taip, „gerais laikais“ jie galėtų būti orientuoti daugiausia į eksportą, tačiau krizės atveju turėtume visus reikalingus elementus, kad galėtume greitai uždaryti gamybos ciklus. Galėtume (ir darysime) sėkmingai plėtoti žemės ūkio eksportą, tačiau ištikus krizei tikrai žinotume: gal būt liktume be bananų ir avokadų, bet garantuotai apsirūpinsime bulvėmis, duona ir mėsa.
Ir, žinoma, tai, kas pasakyta apie bulves ir gadžetus, dar labiau tinka gynybinei gamybai.
Visomis teisybėmis ir neteisybėmis turėtume judėti link NATO, kaip vienintelio veiksmingo gynybos mechanizmo šiuolaikiniame pasaulyje. NATO skėtis leistų šiek tiek atsikvėpti ir teeikvoti gynybai iki trijų procentų BVP, o ne trisdešimt. Tačiau turime būti pasiruošę blogiausiam – nuo to, kad mūsų į ten gali ir nepriimti, iki to, kad kažkokie eiliniai trumpai kažkada sugriautų Aljansą, žinoma, nepaklausę mūsų nuomonės.
Todėl kartu su integracija į Aljansą pirmiausia turėtume pasivarginti ir su mūsų pačių gynybos pramone – suderinta su visais NATO standartais, prisotinta šiuolaikinių technologijų, bet tuo pačiu visiškai savarankiška ir, jei reikia, pasirengusia aprūpinti savo kariuomenę visa apimtimi ginklais, technika ir amunicija, net jei staiga atsidurtume sankcijose iš visų pusių.
Kaip tai daroma? Izraelis, Pietų Afrika, Pietų Korėja XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, o visai neseniai, XXI amžiuje, Turkija ir Lenkija yra puikūs pavyzdžiai, kaip tai pasiekti. Esant šiltiems tarptautiniams santykiams iš sąjungininkų perkama ne paruošta ginkluotė ir įranga, o licencijos gamybai ir gamybos linijos, ir kiekviename gynybos užsakyme yra vis didesnis lokalizacijos procentas. Ir tuo atveju, jei santykiai staiga pablogtų, į sąjungininkų „išmintingus patarimus“ būtų galima atsikirsti, žinant, kad viską, ko reikia dideliam karui, gaminame namuose.
Tas pat pasakytina ir apie kariuomenę – jos parengimas turėtų apimti visus naudingus NATO standartų elementus, tačiau jos struktūra, ginkluotė ir pagrindinis jos kadrų rezervo rengimas turėtų remtis ne tik operacijomis Aljanse, bet pirmiausia parengtimi bet kuriuo momentu, be jokios pagalbos iš išorės, atmušti invaziją, prilyginamą maksimaliems potencialios šalies agresorės puolamiesiems pajėgumams. Ir tada galėsime ne tik negalvoti, kokie tarakonai gyvena budinčio senelio su demencija galvoje kitoje vandenyno pusėje, bet net nežinoti to budinčio senelio ir jo patarėjų vardo.
Pabaigai verta prisiminti dar vieną Izraelio patirtį. Po Budapešto apgaulės ir dabartinio karo mes turime visišką teisę turėti tuos pačius ginklus, kurių rusų turimi kiekiai mūsų bailiems sąjungininkams sukelia didžiausią stuporą. Bet akivaizdu, kad mums jo niekas niekada neduos ir neparduos – mums, nevykėliams, už popiergalį atidavusiems antrąjį pasaulyje branduolinį arsenalą, visais įmanomais būdais bus trukdoma pakeisti net mažą dalelę kažkada iš mūsų išvežtų kovinių galvučių. Bet juk Izraelis šią problemą taip pat išsprendė anaiptol ne per Vakarų sąjungininkų malonę. Metai slapto kruopštaus darbo – ir dabar Izraelio valstybė atvirai juokiasi sakydama, kad „neturi branduolinių ginklų, bet prireikus juos panaudos“. Turime stengtis, kad kada nors galėtume pasakyti tą patį.
Esame nepatogūs užsispyrę autochtonai, aborigenai, pasiruošę didvyriškai mirti už savo žemę, savo teises ir laisves. Tačiau artėja laikas pasiekti kitą pakopą – savarankiškos tautos, kuri visada pasiruošusi gynybai, kad tiesiog nereikėtų didvyriškumo ir pasiaukojimo, o sąjungininkų pagalba būtų maloni premija, o ne šalies išlikimo klausimas. Kelias visame kame iki visiškai savarankiškos Išrinktosios Tautos nėra lengvas. Bet tik jis yra pergalės kelias, ir tik jis mus nuves į saugią ir laimingą ateitį.
