Kuo rusijos federacija daugiau patiria nesėkmių Ukrainos fronte, tuo vis labiau stengiasi „Vakarų fronte“ per pinigus ir žiniasklaidą sutrikdyti ginklų tiekimą Ukrainai. Tai balandžio 6 d. tiesioginiame televizijos kanalo FREEDOM eteryje pareiškė buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.
Kai mes kalbame apie mūsų sąjungininkų karinę paramą Ukrainai ką mes turime suprasti dėl tos apskaitos? Man, pavyzdžiui, nesuprantama, kaip būtų galima paslėpti tankus, kovines pėstininkų mašinas, savaeiges patrankas ar kitokius ratinius tankus, kurių laukiame iš Prancūzijos. Karts nuo karto vis pasirodo straipsniai, pareiškimai, kad ten ar ten reikėtų sustiprinti kontrolę. Kaip, jūsų manymu, reikėtų suprasti tokius priekaištus ir ką jie reiškia iš tikrųjų?
Kadangi rusija mūsų fronte (sąlyginai jį pavadinsiu Rytų frontu) patiria nesėkmes, ji vis daugiau dėmesio skiria Vakarų frontui (vėl gi mano sąvoka), kur nelėkioja sviediniai, kulkos, nesilieja kraujas, nors kai kas ir gali būti pašalintas, ar gali būti surengtas sprogimas kaip savo laiku Čekijos sandėliuose, iš esmės ten frontas ramus, šaltas, ten veikia pinigai ir žiniasklaida. Dabar pagrindinis rusijos uždavinys – sutrikdyti Vakarų ginklų tiekimą. Ir reikėtų įvertinti, kad Vakarų fronte jie pasiekė daugiau, nei karštajame Rytų. Pavyzdžiui, sprendimą dėl tankų jiems pavyko sulaikyti pusmečiui. Taip, mes vis tiek pasiekėme savo tikslą ir įtikinome partnerius, bet ar suprantate, ką kare reiškia daugmaž pusmetis? Kiek žmonių galėjo likti gyvi, jei „Leopardai“ būtų atvykę pusmečiu anksčiau. Taigi, deja, Vakaruose rusijos propagandai daug kas pavyksta. Ir ten daugiau ar mažiau dar suveikia dvi iš trijų jų šiurpių (siaubo pasakojimų vaikams), skirtų Vakarų gyventojams.
Taip, vadinamos eskalacijos šiurpė jau nustoja veikti. Vis buvo grasinama, kad jei Ukrainai dar kažkas bus perduota, „tai jau bus peržengta raudona linija ir tai mes traktuosime kaip tiesioginį NATO šalių įsitraukimą į karą arba galėsime panaudoti branduolinį ginklą“. Tuo dabar jau nebeužsiimama, nes šiurpė jau daug kartų kartota, o grasinimai taip ir neišpildyti. Ir reakcija į paskutinį bandymą pamojuoti branduoline kuoka iš Baltarusijos pusės buvo labai simptomiška, būtent: „kalbėkite, kalbėkite, mes iš jūsų dar ne tą esame išgirdę“.
Tad belieka dvi šiurpės, kurios dar suveikia.
Pirmoji šiurpė – atseit Ukrainai pateiktų ginklų niekas nekontroliuoja, tad tik laiko klausimas, kada jie pasirodys Afrikos ir Azijos rinkose, kur juos galės nusipirkti visokie partizanai ir teroristai. O antroji šiurpė – „kokia dar gali būti Ukrainos, kaip korumpuotos šalies, reputacija? Tai visiškai korumpuota šalis. Ar jūs suprantate, kiek jie pavagia jūsų mokesčių mokėtojų pinigų?“ Šia antrąja šiurpe iš esmės apeliuoja trumpistai, tai yra jų mėgstamiausias argumentas. Tiesą sakant, taip toli gražu nėra. Taip, šalis gana korumpuota, bet ne pati korumpuočiausia pasaulyje. Bet Trumpo mitologijoje mes esame vos ne korupcijos pasaulyje etalonas ir iš to daroma išvada, jog Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai bus pavogti. O europiečius labiau veikia šiurpė apie nekontroliuojamą ginkluotę, kuri pasklis po visus pašalius.
Abi šiurpės nepagrįstos. Pradėkime nuo korupcijos momento. Taip, žinome, kad mūsų šalis ir mūsų valdžia tuo požiūriu, švelniai kalbant, toli nuo idealo. Niekam ne paslaptis, jog vos tik priėmus visiškai logišką sprendimą, kad visus gynybos ministerijos pirkimus reikia įslaptinti, tuoj pat tuo buvo papiktnaudžiauta: vištų kiaušiniai už stručių kainą, obuoliai už ką tik iš Afrikos atvežtų šviežių ananasų ir t.t. Taip, bet visos tos machinacijos atskleistos ir užkardytos. Čia į klausimą, kiek mūsų šalis yra korumpuota… Mūsų šalyje aukštas korupcijos lygis, bet ir rimtai su ja kovojama. Juk visos garsiosios bylos baigėsi visiškai ne korupcionierių naudai. Bet Vakarų mokesčių mokėtojui svarbu visai kas kita. Visos, pabrėžiu, visos tos machinacijos siejosi su Ukrainos nacionaliniu biudžetu. Netgi mūsų korupcinieriai gviešiasi tik mūsų mokesčių mokėtojų pinigų ir puikia supranta, kad jei pabandytų nusitaikyti bent į dolerį Vakarų mokesčių mokėtojų lėšų, reakcija būtų žaibiška ir negailestinga. Net patys mūsų didžiausieji korupcionieriai nebando neįvertinti JAV finansų ministerijos ir jos finansinio monitoringo. Be to, Vakarų sąjungininkai, skirdami tuos pinigus, atsižvelgė į mūsų šalies reputacijos praeityje niuansus. Dabar, išskyrus makrofinansinę pagalbą, kuri tiesiogiai patenka į Ukrainos biudžetą socialinei sričiai, visa karinė pagalba teikiama visiškai kitaip, per patikos fondus, kuriuose valdymo organai yra bendri: Ukrainos ir Vakarų.
Dabar dėl pačios ginkluotės. Visiškai neišeina pasakoti Vakarų mokesčių mokėtojams, kad tiesiog pavogs pinigus. Nes mes tų pinigų nematome. Mums atvežama jau pagaminta geležis. Visi jos iškonservavimo, aptarnavimo darbai betarpiškai apmokami pačiose JAV ar Vakarų Europos šalyse. Čia jau atvežama „iki raktelio paruošta“ geležis ir amunicija – „pirmyn, vaikinai, kariaukite“.
Todėl šitoje srityje belieka pasakoti, kad čia vis tik karas, o kur karas, ten ir chaosas, vadinasi ir ginklai gali pasklisti ir kitur. Tik čia norėčiau priminti istoriją apie John Deere traktorius. Jei pamenate, praeitą pavasarį „šaunūs“ Kadyrovo vaikinai iš Ukrainos fermų nuvarė John Deere traktorius į savo Šiaurės Kaukazą ir su nuostaba aptiko, jog, ui, traktoriai net neužsiveda. Ir neužsiveda dėl to, kad juose yra palydovinė navigacijos sistema, rodanti, kad traktorius yra visiškai ne ten, nei nurodyta sutartyje su valdytoju, vadinasi jis nuvarytas ir todėl visos sistemos blokuojamos. Tai va, tokie paprasti traktoriai. Ne patys ypatingiausi.
O kaip jūs manote, kiek kontrolės sistemų prikimšta į Himars‘us, jeigu John Deere kompanija metro tikslumu žino, kur yra jos traktorius? Suprantate, jog Pentagonas Abrams‘ų, Bradley ir Himars‘ų atžvilgiu, švelniai kalbant, ne mažiau rūpestingas, nei John Deere dėl savo traktorių. Čia daugialygė kontrolės sistema, įskaitant kompiuterinę, palydovinę. Jei mes ir norėtume pameluoti ir ką nors iš tos technikos paslėpti, to nepavyktų padaryti grynai techniškai. Tam reikėtų ją išrinkti iki paskutinės detalės ir iškrapštyti iš ten paskutinį procesorių. O tokiu atveju kokia bebūtų nauda? Vakarų sąjungininkai visą techniką, kuri bent kiek sunkesnė nei džipas (džipai nekontroliuojami, nes to nereikia), kuri už džipą sudėtingesnė, kiekvieną vienetą stebi, kur ji konkrečiu momentu yra.
Tad į tai subliūkšta visos rusiškos propagandos pasakėlės. Pavyzdžiui jau ketvirtą ratą suka rusijos pasakojimas, jog jie jau sunaikino visus mūsų Himars‘us. Pagal jų suvestines jie sunaikino keturis kartus daugiaHimars‘ų, nei mums buvo pateikta. Išeitų, kad kiekvienas Himarsas keturis kartus buvo sunaikintas ir vėl prisikėlė iš pelenų. Amerikiečiai sėdi, šypsosi ir sako: „betgi mes tai šiek tiek stebim, ir kol kas tik vienas Himars‘as šiek tiek buvo pažeistas, o kol kas dar nė vienas nesunaikintas. Mes viską ekrane matom“. Rusai neįvertina, kokiais laikais gyvename. Šitas laikotarpis visiškai, skaidrus, permatomas. Šiais laikais tūlas Pentagono operatorius ekrane mato kiekvieną Ukrainai pateiktą nepilotuojamą skraidantį aparatą. Viena, kas tikrai nekontroliuojama, tai šaulių ginklai, nes jie paprasti, jų daug… Taip pat ir Ukrainos sukonstruota, pagaminta ginkluotė. Va, mūsų dronai nestebimi, o bet kurie padovanoti susekami metro tikslumu.
Nuo pilnos apimties karo pradžios JAV yra didžiausias mūsų donoras. Jų pagalba pasiekė jau 30 mlrd. dolerių. Baltieji rūmai skelbė karinę pagalbą Ukrainai jau daugiau kaip 30 kartų. Valstybės departamento pagalba atėjo jau antrą dieną po visapusiško rusijos federacijos armijos įsiveržimo š Ukrainą. Tada mūsų šalies gynybos pajėgos gavo prieštankinės gynybos priemones taip pat kitą amuniciją už bendrą 350 mln. dolerių sumą. Rekordinis paketas 3 mlrd. sumai buvo skirtas šių metų kovą. Jame – 50 pėstininkų kovos mašinų Bradley, šarvuoti transporteriai, savaeigės haubicos, artilerijos ir minosvaidžių sviediniai, taip pat Himars‘ų šaudmenys, aviacinės ir prieštankinės raketos. Toks klausimas. Mes dabar galime tikėtis JAV paramos, dauguma atvejų – abiejų partijų, demokratų ir respublikonų, paramos, bet iš kur tada kyla pareiškimai, kad „Amerika neturėtų teikti Ukrainai atviro čekio“? Kam adresuojami tokio pobūdžio įvairių partijų atstovų, ne vien respublikonų, pareiškimai?
Yra pavieniai demokratai iš ultra-kairiojo sparno, kurie taip pat yra prieš paramos teikimą. O respublikonų partijoje, deja, situacija prastesnė. Negalima sakyti, jog visi respublikonai prieš mus, laimei, net ne dauguma, bet aiškiai prieš mus trumpistinis sparnas. Dideliam apgailestavimui, jis dabar ypač įtakingas. Jis neturi daugumos, bet, taip sakant, valdo kontrolinį paketą. Be derybų su jais nepavyksta joks balsavimas. Ir jie tuo labai aktyviai naudojasi, jeigu nepasakyti daug griežčiau – piktnaudžiauja. O trumpistai lošia jau seniai pamiršta Amerikos izoliavimosi korta, kuri, rodos jau negrįžtamai buvo likusi praeityje, skelbiančia, jog JAV neturėtų būti globalia šalimi, kad turėtų rūpintis tik savo reikalais ir nesikišti į išorės reikalus. Trumpistai vėl prikėlė tą ideologiją, ir pasirodė, kad pakankamai daug kam Amerikoje, ypač mažiau išsilavinusiems, tai „limpa“.
Dar apie JAV paramą. Jie kol kas neduos Ukrainai tolimo veikimo raketų. Jie dar vis svarsto dėl gynybos ir kontrpuolimo priemonių, kaip „paveikti“ istoriją ir padėti Ukrainai būsimose kontrpuolimo operacijose. O kaip jums išrodo tas procesas, vadinamas „Ukrainos kontrpuolimu“? Aišku, jog mes ne generaliniame štabe, aišku, jog negalime aptarinėti konkrečių detalių, kaip kad kaikurie klausia „ kada tai įvyks“.
Beje, kada tai prasidės, paskelbė pats gynybos ministras, kuo mane, atvirai sakant, šiek tiek nustebino, nemanau kad reikėtų tai tiek tiksliai įgarsinti. Na, bet yra, kaip yra, jau įgarsinta. Man visiškai nesvarbu, kada tai prasidės. Bet kaip tai vyks ir kuo baigsis – labai sudėtingas klausimas. Nes pagalba gynybai ir pagalba puolimui, kaip sakoma mano mylimame mieste Odesoje, visiškai skirtingi dalykai. Jeigu gynybai mums visko pateikiama pakankamai, neypatingai per daug, bet vis tik pakankamai. Mes tikrai galime gintis ir tą pademonstravome. O puolimui resursų reikia žymiai daugiau nei gynybai. Ir tai, kas mums dabar tiekiama, dar toli gražu nepriartėjo prie to, ko reikėtų, kad mes būtume ramūs ir užtikrinti, kad puolimas bus sėkmingas.
Palyginimui. Kaip tik praeitą savaitę JAV vyko didžiuliai manevrai. Pirmą kartą per 30 metų, jie treniravosi ne karui su kažkokiais partizanais, o karui su didele technologiškai išsivysčiusia šalimi. Kalbant be užuolankų, jie treniravosi galimiems kovos veiksmams su rusija, nes manevrų legenda buvo visiškai nusirašyta nuo dabar Donbase vykstančių karo veiksmų. Viena Amerikos šarvuočių ir tankų divizija lygtai liko savim, o kita divizija vaidino rusus su ta taktika ir strategija, kurią rusai pademonstravo Donbase. Pirmiausia, amerikiečiai buvo šokiruoti tų manevrų rezultatais. Taip, pagal manevrų rezultatus amerikiečių šarvuočių ir tankų divizija orkus sunešiojo ir per 9 dienas pasistūmėjo 150 kilometrų. Bet yra niuansų. Jie buvo šokiruoti dėl patirtų nuostolių dydžio ir panaudoto amunicijos kiekio. Pagal manevrų rezultatus jie galų gale suprato, kodėl mes visą tą laiką pagal juos „taip keistai kariaujame“. Galiausiai ir jiems spragtelėjo, jog „oi, tai visiškai kitoks karas“, tai visiškai ne tai, prie ko jie priprato Afganistane ir Irake. O mes jau visus metus kariaujame tą visiškai kitokį, ne XXI amžiaus, o XX amžiaus karą.
Kam aš tuos manevrus priminiau? Šarvuotos technikos kiekis, kurį panaudojo ta viena amerikiečių šarvuočių ir tankų divizija, kad nustumtų orkus 150 kilometrų, tai maždaug tiek pat, kiek pateikiama visoms Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms būsimam kontrpuolimui. T. y. tikimasi, kad mes 1500 km fronte sugebėsime pulti ir mušti orkus vienos amerikiečių divizijos pajėgomis. Kažkaip ne kas gaunasi. Tačiau jau ne pirmas kartas. Šį karą pradėjome, kai mums tedavė tik Javelin‘us ir Stinger‘ius – iš esmės lanko ir strėlių lygio partizaninius ginklus. Ir kažkaip gavosi neblogai. Taigi, mums nėra netikėta veikti neturint tų resursų, kurie pagal teoriją yra būtini, o turint daug mažiau ir kompensuoti tas spragas kažkokiu kūrybiškumu ir mūsų žmonių motyvacija.
Manau, kad vasarinio puolimo reikalai bus panašūs. Bet yra šansų, kad ir neturint tam pakankamų resursų, vis tik prasiveršime.
Dar apie pagalbą. Apie parnerius, kurie ne už okeano, o šalia – apie Lenkiją. Varšuva perdavė Ukrainai keletą naikintuvų MIG-29, kaip pranešė Lenkijos prezidento užsienio reikalų biuro vadovas. Jis pareiškė, jog Ukraina be abejo ieškos tolesnės pagalbos. Keli MIG-ai jau išsiųsti. Balandžio 5 d. Lenkijoje lankantis prezidentui Zelenskiui bus kalbama apie tolesnę paramą.
Kaip jums išrodo tas aviacinės paramos klausimas? Suprantama, kad mums norėtųsi greičiau. Bet gal šalys daro, ką gali. Gal jos vienų mašinų negali atiduoti, neturėdamos kuo jas pakeisti, nesulaukę joms pamainos iš JAV…?
Žinote, gražiai skamba jog „kol kas negalime jums duoti, nes negalime apnuoginti savo dangaus“. Taip, tai skambėtų logiškai, jei jos jau rytoj ruoštųsi pačios kariauti su rusija. Iš tiesų, kiekvienam sveikai mąstančiam aišku, jog kol karas Ukrainoje nesibaigė, jokiai kitai šaliai dabar rusija negrasina. Jiems vos pakanka resursų kariauti su mumis. Tokioje situacijoje jie tikrai nė su viena NATO šalimi karo nepradės. Tai lyg aksioma. Tad, atleiskit, bet kuriam laikui gal ir galėtumėt apnuoginti savo dangų, kad po metų-dviejų atsirastų visiškai šiuolaikiniai kad ir tie patys F-35, o dabar duoti mums tai, ko mums reikėjo dar užvakar. Deja, bet niekas taip pasielgti nesiruošia. Dar daugiau, yra ir politinis blokavimas, ne vien tik grynai kariniais sumetimais. Tad būsime realistais. To puolimo, apie kurį ką tik kalbėjome, momentu daugiausia, ko galime tikėtis, kad iš Lenkijos pavyks išprašyti visus MIG-29, o ne tik dalį. Be MIG-29 per artimiausius mėnesius daugiau tikrai niekas nepasirodys. Pradėti puolimą teks tik su sovietine aviacija. Jei pavyktų išprašyti visus MIG-29, jau būtų esminis papildymas, palyginus su tuo, ką praradome per vienerius karo metus. Tai jau būtų mūsų aviacijos parko padvigubinimas kad ir senomis sovietinėmis mašinomis.
Senomis, bet kaip suprantu, modernizuotomis…
Tai būtų atskira įdomi istorija. Tai MIG-29 su jau ne sovietine, o NATO avionika. Su tokiais mūsiškai dar neskraidė. Įdomu, kaip jie pasirodys.