Jėgos ir teisės dėsnių įtaka mažųjų valstybių kariniam saugumui

Jėgos ir teisės dėsnių įtaka mažųjų valstybių kariniam saugumui

Naujaisiais amžiais pasauliui teko išgyventi laikotarpius ir labai palankius mažosioms valstybėms, ir labai joms nepalankius. Laikotarpiai, kurių metu Graikija, Belgija, Bulgarija, Serbija, Rumunija išsivadavo iš didžiųjų valstybių globos, ir 1918–1920 m. buvo palankūs mažoms valstybėms ir politiškai, ir kariškai. Laikotarpis tuojau po Vienos kongreso (1815 m.) ir dabar mūsų gyvenamas laikotarpis, rodos, mažoms tautoms bei valstybėms nepalankūs. Menas gyventi reiškiasi mokėjimu išnaudoti progas, sukuriamas patogių laikotarpių, patogių situacijų, ir mokėjimu kuo mažiausia nukentėti sunkiaisiais laikotarpiais. Nedera užmerkti akių prieš tai, kokia yra gyvenamojo momento nuotaika, kokia politinė mada vyrauja šiuo metu. Tačiau tuo pat metu nedera užmiršti ir kito dalyko – amžinųjų jėgos dėsnių veikimo pasaulyje, jie yra pastovūs ir vis dėlto didžiųjų ir mažųjų valstybių saugumui daug daugiau daro įtakos, kaip kad gyvenamojo laikotarpio nuotaika. Amžinieji jėgos dėsniai mažoms valstybėms teikia tiek pat galimumų laisvoms gyventi, kiek ir didžiosioms. Tuos dėsnius mes turime pažinti, turime juos savo naudai, kur tik galim, panaudoti. Negalima laiduoti, kad taip elgdamiesi mes jau apsaugosime save nuo politinių nemalonumų, kuriuos gali ir mums atnešti nepalankusis mažoms valstybėms gyvenimo laikotarpis. Tačiau, gerai pažindami amžinuosius jėgos dėsnius, vis dėlto galėsime susidaryti aiškesnį gyvenamojo laikotarpio vaizdą, sėkmingiau galėsime reaguoti į tuos smūgius, kurie tame laikotarpyje gali būti nukreipti ir į mus.

Kas gi atsitiko 1919 m. ir 1920 m.? Kodėl gi keli, paskubomis organizuoti, menkai ginkluoti, dar blogiau išmokyti lietuvių pulkai, beveik be kitų ginklų rūšių paramos, atsispyrė milžiniškiems priešams, turintiems ir gausią karo techniką, ir karo patyrimą?

Yra tokių, kurie linkę viską skirti tik ano meto ypatingoms aplinkybėms. Girdi, Europa buvo pavargusi; taigi kažkaip ir susidarė aplinkybės mažoms valstybėms įsikurti. Tačiau jie užmiršta, kad bene labiausiai nuo karo buvo pavargusi Lietuva, o vis dėlto ji sau laisvę iškovojo. Ne! Tik ne nuovargio ir ne kurių specifinių to meto aplinkybių argumentais galima išaiškinti to laiko įvykius. Tuomet nebuvo jokių ypatingų specifinių aplinkybių, kurios būtų galėjusios padaryti stebuklus. Buvo didelio politinio ir karinio įtempimo metas Europoje, taigi tokios pat aplinkybės, kokios bus ir būsimojo karo metu.

Gal 100 proc. reikia tikėti tiems, kurie tvirtina, kad drąsa ir pasiryžimas stebuklus daro?

Taip. To niekas neginčys, kad be drąsos ir pasiryžimo nieko nebūtų laimėta. Galutinai tautų santykius tvarko drąsa ir pasiryžimas. Tačiau be drąsos ir pasiryžimo yra dar jėgos, kurios suteikia prasmę drąsai ir pasiryžimui. Tos jėgos – tai pagrindiniai strategijos dėsniai, kurių privalo laikytis visi karvedžiai ir ginkluotųjų jėgų organizatoriai, nes priešingu atveju jiems gresia katastrofa.

Asmenys, neturėję progos tų dėsnių arčiau pažinti, kartais per daug didelę reikšmę skiria teisės dėsniams. Iš tikrųjų, nors teisė ir dorinė santvarka daug padeda mažųjų (kaip ir didžiųjų) valstybių saugumą organizuoti, tačiau lemiamas veiksnys yra jėgos, o ne teisės dėsniai. Tik tais dėsniais galime paaiškinti ir 1919 m. bei 1920 m. stebuklus. Net ir taikos meto gyvenimas tuos dėsnius patvirtina. Nežiūrint mūsų gražių teisinių laimėjimų Hagos tribunole, vis dėlto 1938 m. kovo 17 d. susilaukėme teise nepagrįsto ultimatumo. Gyvename dvidešimt antrus nepriklausomo gyvenimo metus, bet ar būtume nors vienerius išgyvenę nepriklausomi, jei kuriuo nors metu būtume neturėję kariuomenės? Aišku, kad ne.

Šiuos du faktu sugretinę ir galime daryti išvadą, kad nors teisės reikšmės negalima mažinti, betgi mažųjų valstybių saugumą daugiausia nulemia jėgos, o ne teisės dėsniai.