Birželio 22 d. Šaulių sąjungos ginkluotos technikos ir Lietuvos baikerių kongreso motociklininkai pagerbė Birželio sukilimo aukas ir vadus, Nepriklausomybės aikštėje surengta vėliavų pakėlimo ceremonija.
Sukilimas buvo ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas bandymas atkurti šalies nepriklausomybę.
Prasidėjęs birželio 22-ąją Kaune, truko tris dienas. Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, sukilimo vadai tikėjosi, kad nacistinė Vokietija padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė, kad nepaisant prieštaringo konteksto, sukilimo esmė buvo laisvės siekis, todėl data minėtina.
„Data tokios pat svarbos, kaip ir visi didieji Lietuvos sukilimai. Ar jie buvo sėkmingi ar nesėkmingi. Sėkmingus turėjom du, vasario 16-osios ir kovo 11-osios. Dėka antrojo sukilimo mes dar esam nepriklausoma valstybe. Bet visi sukilimai buvo už laisvę. Jie yra garbingi. Ir juos reikia minėti. Šį sukilimą tai pat. Buvo kažkodėl slopinamas, bet dabar mes suvokiame, kad kova už laisvę yra verta pagarbos bet kokiom sąlygom“ – teigė V. Landsbergis.
„Aš visada esu už faktus, istorijoje. Ir tą jaunimui riekia teigti tuos faktus, reikia kad jie būtų primenami mokykloje ir kiekviena proga. Šiandien yra proga. Mes galime patys save palikti istorikams. Ateities istorikams, kurie pasakys na buvo kažkokia Lietuva. Kažkokie lietuviai . Suslovas teisingai apsakė, Lietuva bus, bet be lietuvių. O mes nenorim, kad Lietuva būtų be lietuvių“, – teigė V. Landsbergis.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto primininkas Arvydas Pocius sakė, jog reikia atskirti kai kuriuos suplaktus faktus ir reikia minėti šią dieną, nes tai yra mūsų istorijos dalis, todėl kad šimtai Lietuvos karių – žuvusių sukilėlių – paaukojo savo gyvybes. Jeigu mes minime Sausio 13-ąją, kur žuvo 14 žmonių ar Medininkuose žuvo muitininkai ir policininkai, tai šį faktą irgi turime minėti.
„Lietuviai sukilimo metu parodė savo pasiryžimą ir tai buvo mūsų tautos valios gintis ir priešintis pradžia. Po to, kaip žinome, sekė po antrojo pasaulinio karo prasidėjęs aktyvus partizaninis judėjimas ir tokiu būdu mūsų tauta pademonstravo būtent savo siekį atkurti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Žinome istoriją, kad šis sukilimas neturėjo sėkmingos pabaigos, bet tai buvo svarbus istorinis faktas, kaip aš jau minėjau, pademonstruojant tautos valią priešintis. Šiomis dienomis yra labai svarbu pabrėžti ir kalbėti apie tai“ – Lukiškių aikštėje susirinkusiems kalbėjo A. Pocius.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Nepriklausomybės aikštėje
1941 m. birželio 22 dieną sovietų, ne socialistinių, ne respublikų, ne sąjungos okupuota Lietuva sukilo prieš nuožmią okupantų, dar vis sakome, sovietų, nuožmią melo sąjungą, t.y. prieš jos diktatorių generalisimą Staliną ir enkavedistus politrukus, karo belaisvių Katynėje ir kitur šaudytojus, tūkstančių nekaltų žmonių iš Lietuvos trėmikus kad jie niekad, niekad negrįžtų į savo tėvynę. Lietuva sukilo ir kai kur okupantus įveikė, išgujo iš didžiųjų miestų, kai kuriuos kalinius išgelbėjo nuo baisios Rainių miškelio lemties, didesnę dalį į Raudonąją armiją įjungtų, įtrauktų karių paskatino ir įgalino sukilti, atgręžti šautuvus į okupantą. Lietuva iškart susigrąžino buvusią administracinę ir institucinę santvarką – savivaldybes ir teismus, švietimą, sveikatos struktūras. O visokie gorkomai, obkomai ėjo lauk it dulkės rūko. Lietuva skelbė, kad ji vėl nepriklausoma valstybė su savo tikru himnu ir trispalve vėliava. Deja, šalį jau užiminėjo naujas okupantas – vokiečių Reichas, kuris trūks plyš nenorėjo ir neleido jau tos nepriklausomos Lietuvos, kad ir vokiečių sąjungininkės. Taip vieną imperinę okupaciją pakeitė kita.
O vis dėlto sukilimas buvo reikšmingas ir garbingas, nes Lietuvos valia jau vykstančio karo eigoje buvo pareikšta, daugelio patriotų kraujo auka apšlakstyta: mes verti turėti savo valstybę, nebijome atmesti net Hitlerio valią, o ypač išspirti lauk patį Staliną su visais jo politrukais ir budeliais. Sovietų galybei tai buvo baisus įžeidimas. Panašiai, kaip Kovo 11-oji, kuri po pusės šimtmečio pratęsė ir užbaigė 1941-ųjų metų sukilimą. Tačiau sovietų įtaka ir slėgis pasirodo tokie ilgalaikiai, kad net ligi šiol tęsiasi vengimas tinkamai gerbti tuos, kurie sukilo prieš tironą Staliną: „negražu prieš Staliną, juk tai tautų tėvelis“. Vis dėlto jau vaduojamės ir iš tos minčių vergijos. Vis ryžtingiau minime savo tėvų ir senelių sukilimą.
Lietuva – sukilėlių žemė ir kai kada laimi, kaip Vasario 16-ąją, kaip Kovo 11-ąją. Ištvermės!
