Vasario 16-osios tradicija tapusią Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalbą iš Signatarų namų balkono perskaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius, nes profesorius pasiligojo

Vasario 16-os kalba, skirta atkurtos valstybės šimtmečiui

Punktai sakymų

Vytautas Landsbergis

Jaunoji šimtamete Lietuva, sveikinu Tave, pradėjusią skaičiuoti antrąjį respublikos šimtmetį. Sveikinu Tave išdidžią naujausiais pasaulinio mokslo technologijų atradimais (tik žiūrėk, pasauli, su kuo ateina ir ką tau atneša Lietuva), o be to dar išdidi vis gausesniais sporto laimėjimais – plaukikų, irkluotojų… Pastebėkim – tai ne sukčių laimėjimai, kurių didiesiems atstovams dar teko išsisukinėti per dopingų makalynes… Ir vis tiek jie eina gėdingai lauk. O Lietuva žengia ir laimi.
Per šimtmetį televizijoje mestelėjote jūs  ten su Tapinu [Laisvės TV „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“]. Ir buvo žavu.  Kiek Lietuvoje mokslo talentų, pasaulinių, taip gi sporto.
Ir vis dėlto paradoksų šalis. Daugybė niekalo ir niekybės. Valykimės. Dieve mano, nejau reikia tiek vogti… Susitvarkykim su ta aikšte. Ar ji tikrai mums per didelė? Ar nukirstas miškas gražiau už skriejantį raitelį? Pamėginkim būti atlaidesni vieni kitiems. Gaila žmonių, kuriems atrodo, kad didžiausias malonumas  – tai įkąsti savo artimui. O jei pavyktų pažeminti savo Tėvynę – čia tai didžiausias malonumas. Vargšai, kurie nežino, ką daro.

Piliečiai – pilėnai! Ką tik išgirdau šiomis dienomis mažo berniuko didelę mintį: „Piliečiai yra tie, kurie turi didelę pilį“. Taip, vaikine, ne tik turi, bet ir gina ją. Ginsimės paskutinėje aukštumoje. Kur gynėjai – ten sostapilė.
Ten – tavo šalis. Dabar siūloma turėti ir ginti daugiau sostapilių, ne tik vieną lietuvišką. Tai būtų pamatų plovykla. Neturim daug laiko žaisti savimi kaip lėlėmis. Būsim stumiami ir blaškomi. Laikysimės tik būryje. Ar įmanoma atsilaikyti? Šimto metų ištvermė parodė, kad įmanoma.

Nuolatos
Lietuvos
broliai kažkur joja.
Saulė teka,
mėnuo dega,
upės nesustoja.
Tu, dangau beribis,
laimink mūsų žygį!
Buvom baisiai suvaryti,
bet sapnavom Vytį.

Tie dvidešimt politikos savanorių nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų niekieno neliepiami, tik širdies pašaukti ėjo atkurti Lietuvos. Susirinko 1918-aisiais Vilniuje Pilies gatvėje, kad pareikštų lietuvių tautos ir šviesuomenės išpuoselėtą, subrandintą valią: „Teesie Lietuvos valstybė ir vėl“ – tebūnie ji nepriklausoma, demokratiniais pagrindais besitvarkanti, visų žmonių laisvai išrinkto Seimo vadovaujama!
Su šia Vasario 16-osios idėja, viltimi ir samprata ėjom dar sykį Kovo 11-ąją. Ir vėl skelbdami teisę būti Lietuva, ir tokia Lietuva, kiek jos piliečiams pakaks proto ir atsakomybės.
Ir Dievas davė laisvę. Tada – savanorių iškovotą, paskui – gintą sukilėlių, partizanų ir vėl – jau taikiu būdu iškovotą Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Ją tereikėjo branginti, puoselėti, ginti jau kitais būdais.
Ginti kaip kiekvieno paprasto žmogaus teises nomenklatūros niokojamoj Lietuvoj. Ginti kaip garbę ir teisingumą. Neleisti, kad koks atsibastėlis tyčiotųsi, o nuosavi gudragalviai Tėvynės meilę pravardžiuotų idiotizmu. Čia, deja, per mažai gynėm. Nesukilo protestuoti visa Lietuva. Tarytum pasidavė. Bet, aš manau, ji sukils.
Būkim garbingi žmonės, ir bus mūsų Tėvynė garbinga. Kai garbinga, tai ir teisinga. Tebūnie taip.
Buvau Sąjūdyje nuo pat pradžios ir puikiai atsimenu Sąjūdžio ideologiją, kaip ją formavom, kvietėm visus Lietuvos žmones eiti kartu, nes čia mūsų Tėvynė, nepriklausomai nuo jų tautybės, etninės kilmės ar net kokiom aplinkybėm jie čia atsirado, ar jie čia jau daugel kartų gyvena, ar atvažiavo prieš keliasdešimt metų, ar vos prieš dešimt. Mes kalbėjom apie pilietinę visuomenę ir, būtent, Lietuvos tautą. Sakydavom: „Lietuvos žmonės“. Tokia buvo labai paprasta sąvoka: „visi Lietuvos žmonės“. Visi lietuviai tuo, kad Lietuva jiems brangi. Jie atėjo čia ir nori, kad Lietuva būtų laisva, nepriklausoma šalis, kurioje visi galės kartu dirbti ir ją kurti.
Bet ar tapome kiek nors laisvesni?
Viskas prieštaringa. Esame laisvesni, be abejo, nuo sovietų armijos ir neteisėtos sienų kontrolės, nuo KBG teroro ir tarybų valdžios savivalės. Laisvesni rinktis darbą ir studijas, kurti verslus, keliauti po pasaulį ir jame reikštis. Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities, t.y. sovietinių elgesio normų: gobšumo, pataikavimo. Šia kryptimi dar augti ir augti, kaip linkėjo a.a. Vincentas Sladkevičius.
Tačiau vienam išmėginimui Lietuva dar nerado tinkamo rakto. Tai vidaus būvį menkinantis materializmas, valdžios bei turtų godulys, pagraužęs paskutinį buvusį išsilaisvinimo idealizmą. Žmonės, kurie savo žemėje turėjo būti broliais, ėmė jaustis pranašesni arba prastesni vieni už kitus, ramiai apgaunantys ir skaudžiai apgautieji, o dalis netgi permąstė, kad ankstesnė nelaisvės nelaimė buvo jų laimė. Pasidalijimas į turtingus galingus ir neturtingus bejėgius darėsi vis didesnis. Buvo stabdomi mažieji, norintys prasisiekti ir stotis ant kojų. Pagarba žmogui – visai antisovietinis reiškinys- garavo kaip ryto rasa.
Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems. Materialistai į ją žiūri kitaip – kaip į dubenį, iš kurio patogu, priėjus, pačiam pasrėbti. Ir prieina – būriais, grupėmis draugų. Nelaimė ta, kad, Lietuvoje gyvenant, galima širdimi išeiti svetur. Kai Tėvynės meilės vietą užima nemeilė, tada nesunku ir nusigręžti amžiams. Kas palaiko tokį suskilimą Lietuvoje? Mes kovojam ne prieš valdžios kūną, bet prieš blogio dvasią – kažin kada dėstė apaštalas Paulius laiške efeziečiams. Jeigu šiandien tai kai kam pernelyg sudėtinga, manykim, kad piktoji dvasia ir blogio dvasia – beveik tas pats. Skirtumas tas, kad piktąją dvasią galima nupiešti su ragais, o blogio dvasią reikia pajusti, atpažinti. Lietuvoje verčiau atidėti paveikslėlius (priminei teisybę ir gana. Svarbiau stoti prieš blogio dvasią. Tegu jaunimas kartais pasiskaito išminties knygą. Ateina nauja banga, ir jaunimo, ir vėl prabundančios visuomenės, kuri bus pajėgi pasakyti „ne“. Žodis „ne“ kartais yra nepaprastai svarbus. Ne – blogiui. ne – blogajai valstybės krypčiai, ne – visuomenės smukdymui į išsigimimą. Ir nė kiek neprastesnis žodis „gana“. Ir jis turi būti pasakytas, be langų daužymo, be grasinimų, tiesiog tvirtai ir aiškiai: „Gana ponai draugai“.
Jeigu tavo Tėvynę kas nors žemina, ar turi pakankamai garbės jausmo užstoti, protestuoti? Jeigu tavo Tėvynę skriaudžia, ar tu turi drąsos ją ginti, nes tau skaudu, kad ją skriaudžia? O gal tu lendi į krūmus su savo menku skausmu? Karys toks neturėtų būti. Partizanai dėl to ėjo mirti.
Buvo jau kartą panašu į stebuklą. Atrodėm esą kitokie. Norėjom gyventi kitaip, kaip žmonės tarp žmonių. Atrodė, lyg būtume tapę kitokie, tarsi išties galime būti kitokie. Prisiminkim Sąjūdį ir Atgimimą ir pamėginkim dar kartą. Tai požiūris į žmogų – tavo artimą. Tai požiūris į šalį – tavo artimą. Ar aš čia kam nors reikalingas? Visame dideliame pasauly koks aš galiu būti kam nors reikalingas?
Savo artimui ir savo Tėvynei aš reikalingas ir tu reikalingas geresnis, nes esi žmogus su širdimi. Pabuvom jau šimtą metų tokioje gražioje šalyje, kurią dabar per mažai mylime. Ar prabūsim joje dar tiek? Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius, jeigu norėsime būti kitokie.
Išnyksime kaip dūmas, jei nenorėsime būti kitokie, jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysime blogojo savęs – piktoko, pavydelniko, sovietinio gobšuolio. Plėšdamas aplink, tu apiplėši ir save pats, nebeturi nieko.
Dovanodamas aplink, apdovanoji ir save. Tąsyk esi. Tik šiuo būdu – darbščiuoju būdu senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių – dar išliksime. Kryžius žadėjo gyvybę.

Parengta pagal LRT transliacijos įrašą