Lapkričio 9-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos – Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie smūgį Kirišių naftos perdirbimo gamyklai netoli Sankt Peterburgo; atakų prieš rusijos naftos perdirbimo infrastruktūrą chronologiją; realius rusijos kariuomenės nuostolius; rekordinius kasdienius okupacinių pajėgų nuostolius bei apie dronų su dirbtiniu intelektu naudojimą.
1 skyrius. Įvadas
– Sveiki visi. Šiandien pirmadienis, lapkričio 9-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov […]. Na, mielieji, kaip visada pradedame nuo padėties fronte apžvalgos. Okupantai „laimėjo“ dar vieną gyvosios jėgos nuostolių rekordą. Vakarykščiai skaičiai yra išties beprecedenčiai. Augimas gana žymus, palyginti su ankstesniu, spalio 21-osios rekordu, siekusiu 2 500. Šio ryto suvestinėje Generalinis štabas nurodo 2 980 .Iki 3 000 nukautų ir sužeistų betrūksta vos poros dešimčių. Taip pat 4 tankai, 15 šarvuotųjų kovos mašinų, 68 artilerijos sistemos, 6 reaktyvinės salvinės ugnies sistemos ir 2 oro gynybos vienetai. Be to, vėlgi labai didelis automobilių technikos skaičius – 638 sunkvežimiai ir autocisternos.
2 skyrius. Gaisras naftos perdirbimo gamykloje prie Sankt Peterburgo
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias. Kalbėsime apie vieną didžiausių naftos perdirbimo gamyklų, kuri šiuo metu dega prie Sankt Peterburgo. Turime ryšį su rusijos – Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Ir labą degančio angliavandenilio nušviestą rytą.
– Taip, iš ties, NASA FIRMS ten rodo iki dviejų dešimčių gaisro židinių. rusijos Leningrado srities gubernatorius Drozdenka rašo, kad buvo numuštas 81 dronas. Jis kažką pasakoja apie nuolaužas, kurios kažkur ten pataikė. Vis tik dronai iki Sankt Peterburgo vėl nuskrido. Galiu netgi pateikti chronologiją, kurią jau sudarė sistemingai tai stebintys žmonės. Taigi: spalio 30-ąją – Novokuibyševskas. Tada spalio 31-ąją – „Bašneft“. Toliau, lapkričio 1-ąją – Kstovas (netoli Žemutinio Naugardo); 3-iąją – Jaroslavlis. Tada 5-ąją – Riazanė; 6-ąją – Afipskis; 7-ąją – Saratovas. O šiandien, 9-ąją – Kirišių naftos perdirbimo gamykla.
Bendra tų pajėgumų apimtis sudaro maždaug 40 proc. visų naftos perdirbimo pajėgumų. Tačiau yra vienas niuansas: kiek suprantu, tai nereiškia, kad rusai jau prarado visus tuos 40 proc. Tai tiesiog… na, tai tėra skaičiavimas.
– Taip, jūs tai teisingai suprantate. Tikrai taip.
3 skyrius. Nuostolių rusijos naftos perdirbimo sektoriuje mastas
– Vadinasi, tai bendri pajėgumai, nors ir ne viskas ten buvo sunaikinta. Vis dėlto, po truputį jie yra išvedami iš rikiuotės.
– Na, ne viskas buvo sunaikinta. Be to, čia vyksta du lygiagretūs procesai: mes objektus išvedinėjame iš rikiuotės, o jie bando juos atstatyti. Ir jei rezervuarus santykinai galima atkurti gana greitai, tai visiškai neįmanoma atstatyti distiliavimo kolonų. Dabar joms taikomos sankcijos, todėl rusams jos faktiškai nepasiekiamos. Net jei jie bandytų jas pakeisti – sakykim, labai prastos kokybės kiniškais pakaitalais – vienos kolonos pakeitimas trunka pusmetį ar daugiau. Atsižvelgiant į tai, per kokį laikotarpį klostosi šie įvykiai, tai yra išties negrįžtamas praradimas. Na, o rezervuarų parkas, vamzdynai – jie yra remontuojami, nors ir gana primityviai. Tad vyksta du lygiagretūs procesai: mes daužome, o jie remontuoja.
Visgi šiuo metu mūsų daužymo procesas vyksta daug greičiu ne jų atstatymo darbai. Žinoma, dar reikia nemažai nuveikti, kad, jų naftos perdirbimo pajėgumai sumažėtų 40 proc. Tačiau būtent 10 proc. sunaikintų gamyklų, o 10 proc. gamybinių pajėgumų jau buvo sunaikinta prieš porą savaičių. Pagal tą tempą, kurį jūs ką tik apžvelgėte – anot seno posakio „nė dienos, kad neparašytum eilutės“ – faktiškai išties…
– „Savaitinis“ komplektas. Mes jau taip paskaičiavome.
– Taigi, jau netgi savaitė, ar ne? Maždaug kas antrą dieną. O jei nepavyksta smogti jau kitą dieną, tai ilgiausia pertrauka tarp operacijų – na, tarp dviejų iš eilės vykusių operacijų – neviršijo dviejų dienų. Išlaikant tokį tempą, manau, galima drąsiai teigti, tikrai nesuklysime, kad per šią savaitę pradinis 10 proc. pajėgumų sumažėjimas padidėjo bent dvigubai. Būtent šiuo skaičiumi ir turėtume remtis. Kitaip tariant, mes faktiškai sunaikinome maždaug penktadalį pajėgumų. Ir atkreipkite dėmesį į tempą.
Taigi neseniai jų valdovas iš ties jau pradėjo suprasti, kad laikas nebėra jo sąjungininkas, kad laikas veikia jau ne jo naudai. Tame laikrodyje ryškėja sausio 3-iosios data; jai praėjus, prasidės visiškai kitoks atgalinis skaičiavimas.
Tiesą sakant, jis neseniai mums grasino, pareikšdamas, kad iki Naujųjų metų sunaikins visą mūsų infrastruktūrą. Visą, ne visą, bet, deja, didelę jos dalį jis tikrai sunaikins. Tai tiesa. Tačiau aiškėja, kad pavojus gresia ir jo paties vertingiausiai infrastruktūrai – o toje imperijoje nėra nieko vertingesnio už angliavandenilius. Tai ir jos kraujas, ir nervų sistema.
Cituojant tą patį valdovą – tai, kaip sakoma, yra „viskas, ką jie turi“. Realybė tokia, kad ta pramonės šaka gali net neišgyventi iki Naujųjų metų. Jei viskas klostysis taip ir toliau, iki Naujųjų metų rusijos naftos perdirbimo sektorius gali tiesiog nustoti egzistavęs kaip pramonės šaka. Ir kad ir ką beskelbtų tas „vyriausiasis pasaulio žentas“, reguliariai vis bandantis mums nurodinėti, kad neliestume rusiško angliavandenilio, man atrodo, kad į tą ultimatumą atsakėme gana aiškiai. Ir tas atsakymas, kaip jau minėjau, šiuo metu ryškiai šviečia naujienų antraštėse.
Va taip. Tiesą sakant, nuoširdžiai užjaučiu mūsų delegaciją, vykstančią į Abu Dabį. Jai teks atlaikyti dar vieną JAV administracijos spaudimo bangą stačiai kaip asfalto volo. Svarbiausia, jiems prireiks ne tik didelės tvirtybės ir gebėjimo išlaikyti diplomatinę pusiausvyrą, bet ir nepamiršti, jog laikas bėga labai greitai ir iki sausio 3-iosios liko išties nedaug.
4 skyrius. Rekordiniai gyvosios jėgos nuostoliai
– Iki sausio 3-iosios beliko nedaug, tačiau okupantai labai skuba. Pastarosios pora savaičių visų pirma pasižymėjo rekordiniais gyvosios jėgos nuostoliais. Šiandien įvardijome skaičių – 2 980. Nuo pat plataus masto invazijos pradžios nieko panašaus per vieną parą dar nebuvome matę. Pasirodė netgi prognozių, kad lapkričio mėnesio skaičiai neabejotinai viršys spalio mėnesio rodiklius – o tuomet bendras skaičius viršijo 54 000. Dabar atsargiai skaičiuojama, kad žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius gali siekti beveik 60 000, o gal net ir daugiau. Be to, vien tik šiandien tarp nuostolių – 68 artilerijos sistemos, 4 tankai, 15 šarvuotųjų kovos mašinų ir 6 reaktyvinės salvinės ugnies sistemos.
Ar tai nereiškia, kad patys rusai supranta, kad tokiose užduotyse būtina gausiai panaudoti šarvuotą techniką, nes tokių skaičių jau seniai nebuvo?
– Tiesą sakant, neturiu apie tai informacijos, nes yra du galimi variantai. To reikėtų tiesiogiai klausti būtent įvykių dalyvių, ko aš nesuspėjau padaryti. Tačiau esmė ta, kad galimi du variantai. Pirmasis – jie galbūt pabandė tai, kas vadinama „iš nevilties“ – pasinaudoti orais, kada mūsų dronai neturėtų skraidyti. Na, o dronai per tą laiką šiek tiek patobulėjo: nors patys pigiausi ir primityviausi modeliai galbūt ir nepakiltų, dabar yra tokių, kurie gali veikti ir atlikti savo užduotis net ir esant tokiems orams. Tad arba jie neteisingai įvertino orus bei mūsų dronų galimybes – ir bandė pasistūmėti į priekį su geležim – arba… na, tiesą sakant, man tai atrodytų labai keista.
Na ne, negi jie tikrai visiškai nepasimoko iš savo klaidų? Todėl svarstau ir antrąjį variantą: galbūt išbandome naujus dronus, galinčius nuskristi giliau į jų užnugarį? Ką tai reiškia? Mums pavyko smogti technikai, kurią jie laikė apsaugota – manė, kad ji dislokuota pakankamai toli užnugaryje, tarsi rezerve.
Taigi, tėra du variantai: arba jie iš nevilties pasiuntė tą techniką į puolimą, arba mes užsiauginome „ilgesnes rankas“ ir sunaikinome ją giliai jų užnugaryje. Tiesą sakant, nežinau, kuris iš jų teisingas – reikėtų klausti tų, kurie tiesiogiai su tuo susiję. Tačiau, jei leisite, norėčiau grįžti prie nuostolių statistikos.
5 skyrius: „Rosstat“ duomenys apie nukautuosius
Tiesą sakant – su visa derama pagarba mūsų Generalinio štabo statistikai – stengiuosi ja nesinaudoti. Paprasčiau tariant, žmonijos istorijoje dar nėra buvę karo, kuriame viena pusė nebūtų padidinusi kitos pusės nuostolių.
O štai, visai neseniai,– galbūt užvakar – pasirodė informacija, kuri, mano manymu, yra kur kas vertingesnė ir įdomesnė. Dėka hakerių, nulaužusių „Rosstat“ sistemą ir atskleidusių duomenis į internetą – duomenis, kuriuos „Rosstat“ renka, tačiau niekada nebūtų viešinusi, bent jau tol, kol rusijoje nepasikeis režimas. Tai – mirties liudijimų duomenų bazė. Kitaip tariant, tai yra visiškai neginčijamas, geležinis įrodymas. Tai – tikri mirties liudijimai, kuriuose nurodyta mirties priežastis, o ta priežastis – „koviniai veiksmai“.
Taigi, tokių mirties liudijimų yra apie 400 000. Pabrėžiu, kad tai „Rosstat“ duomenų bazė, kuri turi tam tikrų apribojimų. Pirma, joje fiksuojami tik rusijos piliečiai; tai reiškia, kad žuvę užsienio piliečiai, kuriuos rusija pasitelkė šiame kare, nėra įtraukiami, nes jiems neišduodami rusiški mirties liudijimai. Be to – ir tai yra svarbiausias apribojimas – čia fiksuojami tik oficialiai patvirtinti mirties atvejai. O juk yra daugybė asmenų, kurie šiuo metu laikomi dingusiais be žinios. Remiantis įvairiais vertinimais, šis koeficientas svyruoja nuo 1,5 iki maždaug 1,82. Kitaip tariant, tai reiškia papildomą skaičių – nuo pusės pradinio skaičiaus iki dydžio, apytiksliai jam lygaus, – kuris prisideda prie bendro skaičiaus. Bet kuriuo atveju, yra daugiau nei 400 000 mirties atvejų, patvirtintų įvardinant asmenis.
Taigi, čia nebe „sanitariniai“ nuostoliai (mūsų Generalinio štabo duomenyse minimi būtent sanitariniai nuostoliai), tai jau ne sanitariniai ir netgi ne „neatstatomi“ nuostoliai; tai būtent tik nukautieji. Priminsiu skirtumą: „sanitariniai“ nuostoliai apima visus nukautuosius ir sužeistuosius, o pastarieji kartais gali sugrįžti į rikiuotę. „Neatkuriami“ nuostoliai apima nukautuosius bei tuos, kurie buvo sužeisti taip sunkiai, kad į rikiuotę nebegrįš – kitaip tariant, žuvusiuosius ir tuos, kurie liko su nuolatine negalia. Paprastai šių kategorijų santykis yra maždaug vienas prie vieno. Tačiau šiuo atveju duomenų bazėje tik nukautieji – iš viso 400 000 konkrečių vardų.
Taigi, pridėjus užsieniečius… Be to, esama ir kitokių mirties atvejų – tokių, kurie oficialiai nepriskiriami koviniams nuostoliams, tačiau susiję su rusijos federacijos piliečiais, karo metu žuvusiais okupuotose Ukrainos teritorijose. Galbūt užnugaryje plinta kokios nors ligos? Maža ką. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių jos statistiškai „šienauja“ milžinišką skaičių gyvybių.
Trumpai tariant, patvirtintas, neginčijamas rusijos kariuomenės žuvusiųjų skaičius, remiantis pačiais atsargiausiais vertinimais, siekia ne mažiau kaip pusę milijono, nors tikrasis skaičius greičiausiai yra gerokai didesnis. Atsižvelgiant į tai, kad 400 000 asmenų yra identifikuoti vardais ir pavardėmis, tikrasis minimalus skaičius yra bent 600 000, o greičiausiai – dar didesnis; jis gali siekti net 800 000.
Vadinasi, reikėtų atsižvelgti ir į dingusius be žinios, kurių likimas nežinomas – jų skaičius gali būti toks pat didelis. Be to, tai reiškia, kad tiek pat žmonių tapo neįgaliais visam gyvenimui. Tai ir yra tikrieji raškos nuostoliai toje kariuomenėje.
Yra ir dar vienas tos duomenų bazės niuansas: duomenys pateikiami su tam tikru vėlavimu. Tai lemia laikas, reikalingas informacijai surinkti ir mirties faktams oficialiai patvirtinti, o vėliau – duomenims perduoti iš vietinių rusijos civilinės metrikacijos skyrių („zaksų“) į centrinę „Rosstat“ duomenų bazę. Šis vėlavimas trunka nuo dviejų savaičių iki mėnesio.
Iš esmės, spalio mėnesio duomenys čia dar net neįtraukti. Tačiau net ir nevertinant spalio, kuris, remiantis mūsų duomenimis, buvo rekordinis, bendra tendencija išlieka visiškai aiški.
Per pastaruosius šešis mėnesius kiekvieną mėnesį toje „Rosstat“ duomenų bazėje fiksuoti rodikliai buvo gerokai didesni nei ankstesnįjį. Kitaip tariant, pastarąjį pusmetį stebima labai aiški tendencija – iš esmės eksponentinis augimas. Kiekvieną mėnesį skaičiai yra gerokai didesni nei prieš tai buvusį; kreivė kyla stačiai į viršų. Labai svarbu tai turėti omenyje.
Neturėtume susitelkti vien tik į sausio 3-iąją – dieną, kuri, galima sakyti, žymi momentą, kai galbūt pagaliau šiek tiek sumažės Vakarų daromas spaudimas. Privalome nepamiršti, kad tada pagrindiniai įvykiai klostysis fronte. Ir va tokia rusijos nuostolių dinamika yra tiesiog negailestinga. Jei taip būtų tik vieną ar du mėnesius, tai būtų galima nurašyti sėkmei – tam, kad mums tiesiog pasisekė. Ne, tai tęsiasi jau daugiau nei pusmetį.
Tiesą sakant, tai yra aiškus, apčiuopiamas sisteminės karinės reformos, kurią vykdome aktyviai kariaudami, rezultatas. Tai naujos taktikos bei technologinio pranašumo, kurį užsitikrinome ir susikūrėme, vaisius. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad ši tendencija pasikeis. Priešingai – kiekvienas ateinantis mėnuo bus dar rezultatyvesnis.
Logiška daryti išvadą, kad nors šią raketų-dronų žiemą mums bus itin sunku pragyventi, kokie jos pabaigoj patys sušalę, išsekę ir pikti bebūtume, rusijos kariuomenė fronte jau sparčiai artės prie savo galo.
Va realiai, esant tokiam nuostolių tempui, iki pavasario – ar maždaug tadum – jie nustos egzistavę kaip kovai pajėgi kariuomenė. Žinoma, kaip atitinkama žmonių minia, jie vis dar bus, visų neišmuši, bet jau bus kovoti nepajėgi biomasė. Ir tada tokiose laidose aptarinėsime jau visiškai kitas temas.
6 skyrius. Rekordinis dronų smūgių skaičius
– Taip. Na ir būtent Bepiločių sistemų pajėgos paskelbė savo ataskaitą: vakar – 801. Ir tai tik tie duomenys, kurie buvo užfiksuoti operatyvinėje zonoje. Išskaidžius skaičius matyti, kad 281 nukautas, o sužeistųjų – beveik dvigubai daugiau, t. y. 520. 801 per vieną dieną – tai rekordinis skaičius.
7 skyrius. Mobiliųjų ugnies grupių maketai ir dirbtiniu intelektu valdomi dronai
Dronus jau paminėjome, betgi paminėjome vieną įdomų reiškinį. Apie tai ėmė rašyti net patys rusijos „karo korespondentai“. Vienas toks jų personažas „Voennyj osvedomitel‘ “ („Karinis stebėtojas“) paskelbė netgi nuotraukas, kuriose matyti, kad rusai pradėjo naudoti mobiliųjų ugnies grupių muliažus palei „novorosijos“ greitkelį bei kitose vietose užnugaryje. Taigi, ten stovi koks senas nebevažiuojantis automobilis o šalia – kokia nors kaliausė ar karine uniforma aprengtas manekenas. Na ir pridėtas kažkoks į kulkosvaidį panašus daiktas. Jie tikisi, kad tai turėtų atitraukti dėmesį arba, atvirkščiai, privilioti kompiuteriniu regėjimu ir taikinių aptikimo sistemomis aprūpintų dronų ugnį. Ir apie ką čia kalbama? Kitaip tariant, kaip turėtume vertinti patį šį „maketų karą“?
– Ką gi, tai labai įdomu. Reikalas tas, kad tokia apgaulė nesuveiks prieš drono operatorių, tačiau dirbtinį intelektą, bent jau iš pradžių, vis dar gali pavykti apgauti. Tai, kad jie naudoja būtent tokį metodą, atskleidžia svarbų dalyką apie mūsų galimybes. Tai rodo, kad pradėjome plačiu mastu naudoti dirbtinio intelekto valdomus dronus – tokius, kurie veikia visiškai savarankiškai, be operatoriaus: patys patruliuoja ir patys identifikuoja taikinius.
Tai žymi naują technologinį šio karo etapą. Tiesą sakant, tai dar vienas žingsnis link scenarijaus, matyto pirmajame filme „Terminatorius“. Atvirai kalbant, šioje srityje vyksta gana gąsdinantys dalykai.
Kitaip tariant, mes vis labiau mokome mašinas žudyti žmones be žmogaus nurodymo. Juk patys suprantate – priklausome kartai, kuri užaugo žiūrėdama „Terminatorių“, tad žinome, kuo visa tai gali baigtis. Tačiau, tiesą sakant, dabar kito pasirinkimo tiesiog neturime.
Tai, kad jiems tenka kurti tokias mobilias kaliauses, rodo, jog dirbtinio intelekto valdomi dronai – veikiantys be operatoriaus nurodymų ir patys atpažįstantys taikinius – jau tiek paplito, kad tenka imtis specialių gynybos priemonių būtent nuo jų. Na, taip.
Kurį laiką tai gali suveikti, nes dirbtinio intelekto sistemos – juk jos mokosi. Dabar jas reikės papildomai apmokyti, kad jos gebėtų atskirti tikrą mobiliąją ugnies grupę nuo netikros. Ką gi, išmoks – manau, tai labai ilgai netruks.
Tačiau, kaip jau minėjau, vyksta istoriškai reikšmingi įvykiai. Tikrąją jų svarbą, duok Dieve, galėsime suvokti tik pasibaigus šiam karui.
8 skyrius. Bagių pirkimas per „Prozorro“
– Gerai. Dabar pakalbėkime apie „Lowtec“ istoriją. Gynybos ministerija pranešė, kad kariuomenei pirmą kartą įsigijo 2 000 bagių. Naudojantis „Prozorro“ sistema, pavyko sutaupyti maždaug 1,5 mlrd. grivinų. Tai suprantama. Kalbant apie „Prozorro“ sistemos naudojimą – viskas aišku, tačiau patys bagiai iš esmės rodo tam tikrą „primityvėjimą“, jei taip galima pasakyti. Tad kokia šiuo metu yra tokio tipo technikos paskirtis, jeigu nuspręsta įsigyti net 2 000 vienetų?
– Na, aš tai nebūtinai stačiai įvardinčiau, kaip „suprimityvėjimą“. Esmė ta, kad tai iš tikrųjų užuomina į būsimus puolamuosius veiksmus. Matėme, kaip viskas vyko per operaciją „Vivaldi“, kaip pradžioje buvo ilgai ruošiamas priešo užnugaris – iš esmės naikinant viską už jų gynybos linijos. Tada pačiai gynybos linijai pralaužti buvo pasitelktos robotizuotos sistemos. Betgi po to vis tiek teko eiti pėstininkams ir jie ėjo būtent savo kojomis, kaip tai buvo daroma šimtmečius. Gali būti, kad ruošiamasi būsimoms puolamosioms operacijoms, kurių metu, robotams atlikus platų „parengiamąjį smūgį“, pėstininkams teks sparčiai judėti į priekį įveikiant didelį atstumą.
O kaip tik tokiai, sakykim, „atvirai vietovei“ bagiai, grubiai išsireiškiant, yra geriau nei motociklai, kuriuos šiuo metu gana dažnai naudoja abi pusės. Į bagį gali tilpti daugiau nei vienas kovotojas – bent du – bei kažkoks krovinys. Taigi. Na, pamatysime, kaip jie bus naudojami praktiškai.
O beje, visa situacija su „Prozorro“ man kelia dvejopus jausmus. Taupyti lėšas, be abejo, yra gerai, tačiau tai, kad priešas dabar tiksliai žino, kad įsigijome bagių – kiek tiksliai ir kokius konkrečius modelius (ir dabar apie tai galime laisvai kalbėti viešai eteryje, nes pati ministerija šią informaciją paskelbė) – tiesą sakant, bjauri istorija.
Nejaugi rusai negalėjo likti nežinioje, kad mes kažką ruošiame, kur masiškai naudosime bagius? Taigi. Dabar nuogąstauju, kad kol mes čia – na, taip sakant „tiesiog pramogai“ – svarstome įvairias teorijas eteryje, kažkokiame rusijos stabe sėdi analitikai ir itin detaliai nagrinėja būtent šį klausimą, kodėl priešas staiga ėmė masiškai supirkinėti bagius.
Žinote, atvirai kalbant, nors puikiai suprantu, kad būtina kovoti su korupcija, visgi norėčiau, jog tai vyktų be detalaus priešo informavimo apie tai, kuo konkrečiai mes kariaujame. Tikrai.
– Klausykite, tai įdomi mintis. Verta apie tai pagalvoti, nes išties, viena vertus taupant lėšas už turimą biudžetą galima įsigyti daugiau, bet kita vertus toks visiškas atvirumas mums greičiausiai taip pat nėra naudingas.
Labai ačiū, kad prisijungėte. Ačiū už paaiškinimus. Taigi, priminsiu, su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.