Lapkričio 2-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos-Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie didžius okupacinių pajėgų per parą patirtus nuostolius, kodėl priešo nuostoliai auga, nors aktyvumas fronte nedidėja; ar rusijoje neišvengiama mobilizacija ir ar putinas žino tikrąją savo kariuomenės būklę; apie smūgių į naftos perdirbimo gamyklą Kstove pasekmės bei žalą svarbiam rusijos naftos ir dujų sektoriaus mazgui; apie rusijos lėktuvų nuostolius spalį; apie Trumpo iš putino įsigyto dyzelino likimą ir JAV susiklosčiusią paradoksalią situaciją; o taip pat apie humanitarinės situacijos Oleškose išdavas ir kodėl okupantų veiksmai kelia įtarimų.
1 skyrius. Įvadas
– Sveiki visi. Pirmadienis, lapkričio 2-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną rytą kviečiame dalyvauti apklausoje – ją rasite „YouTube“ bendruomenės skiltyje arba mūsų interneto svetainėje radio.nv.ua. Šios dienos klausimas toks: nuo pat vadinamųjų rinkimų rusijoje putinas vis dar nepaskelbė plataus masto mobilizacijos. Kaip manote, kodėl? Pirmas variantas: jis mano, kad įstengs užbombarduoti mūsų užnugarį ir be pėstininkų. Antras variantas: jis nėra tikras, ar toks žingsnis neišprovokuos kokios nors revoliucijos pačioje rusijoje. Ir trečias variantas: jie ir dabar mobilizuoja be jokių skambių pareiškimų. Balsuokite „YouTube“ bendruomenės skiltyje arba svetainėje radio.nv.ua.
Kaip visada, pradedame nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo duomenų. Gerbiamieji, per pastarąją parą pasiektas dar vienas absoliutus rekordas: rusijos gyvosios jėgos nuostoliai – minus 2 500. To dar niekada nėra buvę. Maždaug prieš savaitę – tiksliau, kiek anksčiau, spalio 21 d. – buvo minus 2 250. O šįryt pateiktais duomenimis, jau 2 500. Be to, 1 tankas, 7 šarvuotosios kovos mašinos, 46 artilerijos sistemos, 1 oro gynybos sistema, taip pat, pavyzdžiui, 371 automobiliai ir autocisternos.
Į pokalbį įtraukiame mūsų svečią. Su mumis – rusijos-Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar – Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje! Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą.
– Taigi, išskirtiniai skaičiai per parą ir taip pat Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo užfiksuotas rekordas. Spalio mėnesį nuostoliai pasiekė 54 400 būtent gyvosios jėgos. Iš esmės tai yra rodiklis – ir ne tik netiesioginis – parodantis kovos veiksmų intensyvumą bei rusijos gyvosios jėgos, atleiskit, utilizavimo intensyvumą. Kaip tai siejate su mobilizacija, kurios jie, beje, taip ir nepaskelbė?
– Taip. Tuoj aptarsime jų mobilizacijos temas. Jums leidus, pirmiausia norėčiau pateikti nedidelį patikslinimą.
Reikalas tas, kad kovos veiksmų intensyvumas nepadidėjo. Jis nemažėja, bet ir nepadidėjo. Visus šiuos metus – kaip, beje, ir praėjusius – jis išliko itin didelis. Nebuvo jokių pauzių ar bent menkiausio atokvėpio. Kovų intensyvumas visą laiką išliko labai didelis, o priešo nuostoliai vis auga. Žinote tą seną posakį, kad kiekybė virsta kokybe? O čia viskas vyksta atvirkščiai.
Dabar ta nauja mūsų sausumos pajėgų kokybė – atsiradusi dėl korpusų reformos, įvykdytos „3-iajame“, pavyzdžiui, suformuojant jį iš 3-iosios brigados ir keleto priskirtų brigadų. Drapatyi inicijuotos reformos kartu su vadovaujančio personalo pokyčiais, kuriuos jis įgyvendino ir toliau įgyvendina visoje vadovavimo grandinėje, suteikė mūsų sausumos pajėgoms naują kokybę. Ta nauja kokybė dabar virsta didesniais priešo nuostoliais. Esant tokiam pačiam kovos intensyvumui, mūsų gynėjai ir gynėjos išmoko ir dabar geriau geba nukauti daugiau priešų.
Tai išties reikšminga, nes galiausiai kare būtent tai ir yra svarbiausia. Karas – tai ne kvadratiniai kilometrai ar žemėlapyje nubrėžtos rodyklės; karas – tai klausimas, kas ką nukaus.
2 skyrius. Sisteminiai pokyčiai kare
Taigi, pagal šį baisų ir vienintelį tikrai svarbų rodiklį, dabar mes taip toli išsiveržėme, palyginti su mūsų priešais, jog – kad tik neprisišnekėtume (kas beldžia į medį, kiti kryžiuoja pirštus ar uždega žvakes).
Trumpai tariant, tendencija, kurią stebime – ir kuri tęsiasi jau ne vieną mėnesį – nėra tiesiog atsitiktinis aktyvumo šuolis ar vienkartinė sėkmė kurioje nors vienoje srityje. Ne, tai visai ne tai. Priešingai – įvyko esminiai, sisteminiai pokyčiai: tiek mūsų, tiek priešo pusėje.
Mūsų pusėje šie sisteminiai pokyčiai yra teigiami: jie apima tai, kaip vadovaujame kariuomenei, planuojame operacijas ir naudojame turimus išteklius, taip pat – kaip patys šiuos išteklius gaminame.
O priešo situacija kitokia: dėl patiriamų nuostolių – ypač tarp karininkų, puskarininkių ir žemesniosios grandies vadų – jo kariuomenė patiria vis didesnius nuostolius. Iš esmės taip yra todėl, kad jos kovinis pajėgumas nuolat menksta. Nors priešas dar visiškai neprarado vadovavimo ir valdymo gebėjimų, jis faktiškai nebegali vykdyti jokių sudėtingų operacijų. Jis tiesiog bando slinkti pirmyn, tačiau tai dabar lemia daug kartų didesnius nuostolius, nei netgi prieš pusmetį.
Tiesą sakant, čia visiškai tinka terminas „utilizavimas“. Be to, tai toks procesas, kuriame mes su rusais veikiame išvien.Savo aukščiausiojo valdovo įsakymu rusai, atleiskit, visiškai kvailai, tiesiog idiotiškai, dylina savo kariuomenę į mūsų įtvirtinimus Donbase. Mes, žinoma, tuo naudojamės: tarsi mėsmalė tvarkingai ir metodiškai juos sumalame.
3 skyrius. rusijos kariuomenės kovinis pajėgumas
Čia nereikia būti didžiu pranašu. Pakanka šiek tiek, sakykim, elementarios karinės aritmetikos, kad suprastum: esant tokiam nuostolių tempui ir be didelio masto mobilizacijos, rusijos kariuomenė maždaug iki pavasario iš esmės nustos egzistavusi kaip kovai pajėgi jėga. Patikslinu: tai nereiškia, kad tadum nebeliks nė vieno kareivio. Žinoma, ne. Tačiau ne bet kokią uniformomis aprengtą žmonių minią galima vadinti „kariuomene“.O tai, ką galima vadinti kariuomene ir tai, kas pajėgūs vykdyti organizuotus kovinius veiksmus, esant tokiam nuostolių tempui, iki pavasario išseks.
Taigi, iki pavasario – ar maždaug pavasarį, dviejų trijų savaičių tikslumu niekas to neapskaičiuos, bet pusmečio tikslumu tendencija visiškai akivaizdi. Taigi. Ir čia pereikim prie klausimo, kodėl tuomet nevykdoma plataus masto mobilizacija?
4 skyrius. Kodėl nėra mobilizacijos
Na, aš nesugebėčiau balsuoti jūsų apklausoje, nes reikia pasirinkti tik vieną atsakymą, o, mano požiūriu, abu pirmieji variantai yra teisingi. Trečiasis – tikrai ne. Jei kur nors ir vyksta „slapta mobilizacija“, tai tik labai nedideliu mastu; ji nevyksta tokiu mastu, kad apie tai žinotume – apie bet kokią didelio masto slaptą mobilizaciją mes tikrai žinotume. Tačiau pirmieji du variantai, atrodo… na, vertinant juos kartu… Viena vertus, putinas tikisi, kad, tiesą sakant…
– putinas tikisi, kad jie taip ir be pėstininkų…
– Taigi, o reikalas štai koks. Visų pirma, jis iki galo nesuvokia, kokia katastrofiška yra jo kariuomenės būklė. Tai faktorius, kuris į balsavimą neįtrauktas, tačiau jis egzistuoja. Nepamirškite, kad vis tik visus panašius esminius sprendimus priima pats putinas. Tikėtina, jis žino, kad reikalai klostosi ne itin gerai, tačiau greičiausiai nesupranta, kiek viskas iš tiesų blogai – turint omenyje tai, kas jam teikia ataskaitas ir kaip tai daroma. Be to, tas pats Gerasimovas tikriausiai slepia nuo putino tikrąją padėtį; tačiau net ir pačiam Gerasimovui pateikiama tik dalinė informacija – mat niekas iš generolų nenori prarasti galvos.
5 skyrius. Statymas už raketas ir Trumpą
Betgi vienaip ar kitaip, manau, du dalykai yra visiškai aiškūs. Pirma, kremlius baiminasi tos mobilizacijos. Jie akivaizdžiai iš apačios gauna signalų, rodančių, kad jei tiesiog ją paskelbtų, taip sklandžiai, kaip 2022-aisiais, viskas jau nebevyktų. Ar jiems apskritai pavyktų pašaukti žmones – atviras klausimas, tačiau neramumai neabejotinai kiltų. Antroji atsakymo dalis – apie raketas Taip, jie tikisi, kad tais raketų smūgiais, ir pridėsiu dar vieną faktorių – ir spaudimą iš Vašingtono; taigi, derindami raketų ir dronų smūgius iš rytų su Donaldo Trumpo spaudimu iš vakarų, jie tiki galintys pasiekti tai, ką jų kariuomenė visiškai sužlugdė – ir ko, kaip dabar galutinai paaiškėjo, ji tiesiog nepajėgi pasiekti.
Man atrodo, kad būtent į tai jie ir deda viltis. Labai daug kas priklauso nuo mūsų – kiek pasiduosime ar ne tam spaudimui. Tikiu, kad galime tam nepasiduoti; ir tokiu atveju, pavasarį, net jei nuspręstume su kuo nors pradėti derybas, darytume tai iš visiškai kitokios pozicijos nei ta, kurioje esame dabar.
6 skyrius. Smūgiai rusijos naftos perdirbimo sektoriui
– Taip. Beje, ir Ukraina nestabdo. Nepaisant amerikiečių spaudimo, nepaisant grasinimų, prašymų ir viso kito „šventojo angliavandenilio“ objektai liepsnoja kone kasnakt. Praėjusią naktį – Kstovo naftos perdirbimo gamykla. Ten labai įdomi istorija. Smūgis buvo itin „gardus“ – iškart nurodytas 40 litrų benzino limitas vienam automobiliui. Tiesą sakant, tai nemažai. Be to, uždrausta pilti degalus į kanistrus ar kitas talpas. Žemutinio Naugardo srities ribose įvesti degalų pardavimo apribojimai transporto priemonėms iš kitų regionų.
Man tikrai patinka tokia rusijos „federalizacija“. Vos tik kur nors smogiamas smūgis, pasirodo, tai jau Vologdos sritis…
– Taip, kiekvienas rūpinasi tik savimi. Štai tau ir „didžioji, vieninga imperija“. Būtent. Kai ateina lemiamas momentas – kiekvienas lieka pats už save. Beje, tai labai reikšmingas ženklas.
Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad pas mus niekada nebuvo net menkiausios užuominos į ką nors panašaus. Ir labai tikiuosi, kad niekad to neišvysiu. Šiaip ar taip, tai gana iškalbingas ženklas, rodantis, kas nutiks rusijai, kai kremlius pradės svyruoti.
– Taip. Be to, būtent vakar vakare įvyko incidentas Samaros linijinėje gamybos – dispečerinėje stotyje (taip pat Samaros srityje). Tai vienas iš pagrindinių mazgų, skirtų tiek žalios naftos, tiek naftos produktų transportavimui. Dar spalį ten buvo užskridę dronai, o dabar objektas vėl dega. Ir va per praėjusią savaitę ir šią, šiandien, pirmadienį – nebuvo nė vienos dienos, kad kur nors nebūtų nuskrista.
7 skyrius. rusijos aviacijos nuostoliai
Be to, pastaruoju metu vis dažniau girdime pavadinimą „Neptun“ – nes tos raketos vis kur nuskrenda ir, beje, pasirodo esančios gana veiksmingos prieš rusijos aviaciją. Iš viso per vieną mėnesį rusai prarado daugiau lėktuvų, nei įstengia pagaminti. Esu matęs įvairių skaičiavimų – vienur nurodoma 12, kitur – 13 tik per vieną mėnesį prarastų lėktuvų. Tai, matyt, rodo Ukrainos gynybos pajėgų vykdomas „chirurgines“ – tikrai tarsi skalpeliu atliekamas – operacijas. Kaip reikėtų vertinti šiuos veiksmus?
– Na, jog išties pranašumą įgyjame ne tik fronto linijoje. Žiūrėkit, rusijos smūgiai į mūsų užnugarį – tiesą sakant, vienintelis dalykas, kurį jiems pavyko pasiekti, tai apsunkinti civilių gyvenimą. Taip, jie neabejotinai sutrikdė mūsų kasdienybę. Tačiau kol mes sukandę dantis drąsiai tai ištveriame, tai neturi visiškai jokios įtakos tikrajai karo eigai. Kita vertus, degalų kiekis ir biudžeto lėšos – šie veiksniai daro didelę įtaką karo eigai. Ir būtent į tai mes labai veiksmingai taikomės.
Na ne, apie aviaciją – tai jau kita kalba. Aviacija, na, kare, kaip kare, yra klasikinis karinis taikinys. Puiku, kad mums pavyksta ir čia šio to pasiekti.
Beje, jei neklystu, tie skaičiai apie fiksuoto sparno orlaivius (t. y. ne sraigtasparnius), tuomet jūsų paminėtas skaičius yra maždaug trečias rezultatas pagal dydį per visą karą. Didesni skaičiai buvo fiksuoti tik vieną kartą – per operaciją „Pavutinia“, taip pat tuo laikotarpiu, kai veikė vadinamoji „klajojanti „Patriot“ sistema“ kol, deja, rusai jos nesunaikino.
Tai, kad rusijos aviacijos nuostoliai vėl pasiekė dviženklį skaičių per mėnesį – šįkart smogiant tiesiai į jų aerodromus, – yra visiškai teigiamas ir sveikintinas pokytis. Dabar svarbiausia užtikrinti, kad tai nebūtų tik vienkartinis įvykis, o taptų tendencija, kuri išliktų ir ateityje.
Vis dėlto, kad ir labai gerbiant tuos, kurie dirba su skalpeliu, kartais svarbu vis tik padirbėti ir kūju. Tad, mano požiūriu, šie dalykai nėra vienas kitu pakeičiami. Mums reikia viso to.
8 skyrius. Smūgiai naftos perdirbimo gamykloms kaip atsakas Trumpui
Tačiau, mano požiūriu – vertinant bendrą karo eigą – smūgių „šventajam angliavandeniliui“ atnaujinimas yra reikšmingiausias pastarųjų dienų įvykis. Taip pat labai svarbu, kad tokiu būdu aiškiai atsakėme į Trumpo ultimatumus.
Tiesą sakant, vienu metu atrodė, kad nieko neskelbiant galbūt iš tiesų padarėme pauzę. Nuoširdžiai nerimavau, kad galbūt jiems galiausiai pavyko mus prispausti – kad žinutė buvo tokia: „Kol veikia „Starlink“, nė nemėginkite smogti naftos perdirbimo gamykloms; jei tai padarysite, viskas vėl akimirksniu sustos – mes tiesiog viską išjungsime.“ Tačiau, ačiū Dievui, atrodo, kad viskas visai ne taip.
Tiesą sakant, ne – nors nesitaikėme į naftos perdirbimo gamyklas, mums pavyko smogti kelioms itin vertingoms rusijos karinėms gamykloms.
Dabar, kai atakos prieš naftos perdirbimo gamyklas atsinaujino, atrodo, kad tiesiog paeiliui orientuojamės į skirtingų tipų taikinius. Ir tai, tiesą sakant, yra visiškai pagrįsta strategija. Paprastai tariant, galime turėti „naftos savaitę“, „sprogmenų savaitę“ ar „kietojo kuro savaitę“. Tai gerai sukonstruota, kintanti taikinių parinkimo mozaika.
Be to, analitikai pateikia labai įdomių duomenų apie tai, kiek mums pavyko „nukraujinti“ rusijos imperiją, atimant iš jos tai, kas jai yra gyvybiškai svarbu – jos „šventąją“ naftą.Taigi, per pastarąją savaitę – 10 proc.jų naftos perdirbimo pajėgumų. Ir, na…
– tai taip pat reiškia, kad 10 proc. dyzelino negaus Donaldas Trumpas. Atsiprašau.
9 skyrius. Dyzelinas Jungtinėms Valstijoms iš rusijos
– Tai, tai… Žiūrėkit, prie rusijos dar grįšime, bet kad jau prakalbote – ką manote apie situaciją su tuo dyzelinu „draugeliui Donaldui“ – tuo produktu, kurio, regis, niekas Jungtinėse Valstijose nenori pirkti? Juk pats Donaldas jo nepirko – jis tik leido jį tiekti. raška džiūgaudama pasiuntė tanklaivius. Tačiau kol kas nė viena, pabrėžiu, nė viena Amerikos kompanija neišdrįso jo įsigyti. Reikalas tas, kad, palyginti su JAV rinkos dyzelino suvartojimo apimtimis, šis kiekis yra tiesiog juokingas. Jis neturės absoliučiai jokio poveikio. Visa tos „Trumpo akcijos“ apimtis tesudaro vos pusę to, kiek JAV rinka suvartoja per vieną dieną.
Jau nekalbant apie tai, kad JAV iš tikrųjų yra dyzelino eksportuotoja, o ne importuotoja. Kitaip tariant, to dyzelino rinkos vertė yra, labai abejotina, o štai jo politinis toksiškumas – visiškai akivaizdus. Be to, Amerikos korporacijos gyvena realiame pasaulyje. Jos mato apklausų duomenis ir numatomus rinkimų – kurie, beje, vyks jau rytoj – rezultatus. Kalbėjome apie juos taip, lyg tai būtų kažkas labai tolimo, o štai jie jau čia – rytoj! Kitoje mūsų laidoje jau galėsime aptarti rezultatus.
Taigi, kompanijos visa tai mato ir natūraliai savęs klausia: „Kam mums, po galais, reikalinga ši „rusiška laimė“? Kam, po galais, mums reikia tų kelių lašų putino dyzelino – nuo kurio, žinot, rankų tarsi nuo mazuto niekaip neatsimazgosim, o Kongreso demokratai mus tiesiog sudraskys į gabalus? Kokia to prasmė? Kam reikalinga tokia laimė?“
Susiklostė paradoksali situacija, kuri puikiai, tiesiog genialiai, iliustruoja visišką Donaldo Trumpo veiksmų kvailumą. Taigi, jo leisti tanklaiviai su rusišku dyzelinu tiesiog plūduriuoja vandenyne ir niekur nesišvartuoja, nes jokia kompanija dar nepasirašė kontrakto, kad tas dyzelinas būtų patiektas būtent jai. Tiesiog genialu. Taip.
Na, manau, kad jei jie galiausiai apsisuks ir plauks atgal į rašką, tada jau mums teks pasirūpinti, kad kur nors vandenyne juos pasitiktų koks nors mažytis, tvarkingas dronas, kad jie nepasiektų rusijos kariuomenės. Juk putinui tas dyzelinas greičiausiai praverstų jo paties kariuomenei, nes per tą laiką mes sunaikinsime dar 10 ar 20 procentų jo naftos perdirbimo pajėgumų. Ir čia juk ne tik pinigai rusijos biudžetui; visų pirma, tai – degalai rusijos kariuomenei. Taigi, jei naikinsime po 10 procentų per savaitę, na, jei tik pavyktų išlaikyti tokį tempą… Na gerai, nieko tokio – greičiausiai tokio tempo išlaikyti vis tiek nepavyks.
Na, jei mums pavyktų išlaikyti bent pusę to tempo, tuomet suprantate, kad visa rusijos naftos perdirbimo pramonė baigtųsi šią žiemą. Ir žinote, kaip rodo, pavyzdžiui, sovietų sąjungos istorija, tarp naftos perdirbimo pramonės pabaigos ir imperijos pabaigos buvo labai trumpas laikotarpis.
10 skyrius. Operacija Oleškose
– Taip, išties buvo labai trumpas laikotarpis. Dar turėtume aptarti operacijos Oleškose rezultatus. Ten buvo tam tikros paliaubos – kurių, beje, laikėsi net rusai. Tai gana stebėtina, nes ir tarptautiniai stebėtojai rašo, kokia neįprasta ši situacija: per visą karą rusai nė karto nesilaikė paliaubų – nebent patys jas paskelbdavo kokiais nors konkrečiais savo tikslais. O net ir tada kildavo įvairių provokacijų.Netgi Ukrainos generalinis štabas praneša, kad būtent šių paliaubų metu rusai kažką ten betonavo, gabeno šaudmenis bei atsargas, vykdė rotaciją. Iš esmės jie stiprino savo pozicijas. Kai kurie panikuotojai netgi ėmė rašyti, kad rusai galbūt ruošiasi Chersono puolimui jau per upę. Vis dėlto nemanau, kad kas nors panašaus įvyktų, nes ir mūsų pajėgos nesėdėjo rankų sudėjusios.
– Ne. Apie jokį „Chersono puolimą“ manau galime net nesivarginti. Va, jokio „Chersono puolimo“ nebus. Ir, tiesą sakant, čia kalbu ne vien apie „panikuotojus“. Gerai, palikime tą jūsų politiškai korektišką terminą – „panikuotojai“ – tiems žmonėms, kurie rimtai svarsto apie puolimą iš kairiojo kranto į dešinįjį. Tiesą sakant, akivaizdu, kad tie žmonės visiškai neturi supratimo apie tikrąją kovos veiksmų eigą pietuose. Atrodo, lyg jie žiūrėtų į plokščią žemėlapį, kuris neturi nieko bendra nei su realiu reljefu, nei su tikruoju pajėgų išsidėstymu. Ne, tai visiškai neįmanoma.
11 skyrius: Paliaubos 2014-aisiais ir paralelės
Čia esmė kita – būtent tai, kad rusai Oleškose iš tiesų įrengė įtvirtinimus. Tiesą sakant, tai man pasirodė labai reikšminga, atsižvelgiant į mano paties asmeninę patirtį.
Puikiai prisimenu 2014-uosius, kai tuometinis prezidentas – ką tik išrinktas prezidentas Porošenka – beveik iškart po savo išrinkimo bandė paskelbti dešimties dienų paliaubas, siekdamas derybomis išspręsti karą, kuris tuo metu dar apsiribojo tik Donbasu.
Mes, „Aidaro“ bataliono kariai, kovojome Luhansko sektoriuje. O vadinamieji „lugandonai“ – kaip mes juos tuo metu vadinome – tie rusų paramilitariniai junginiai, veikę po „LLR“ iškaba, griežtai laikėsi paliaubų: 10 dienų nenuaidėjo nė vienas šūvis. Tačiau tas 10 dienų mes tiesiog stovėjome ir bejėgiškai stebėjome pro žiūronus, kaip aplinkui važinėjo betono maišyklės. Be to, dar paliauboms prasidedant, jau buvo įrengti kontrolės postai iš smėlio maišų.
O kai po dešimties dienų paaiškėjo, kad jokie susitarimai nebuvo pasiekti, ir buvo duotas įsakymas pulti – o tas puolimas iš esmės reiškė trijų betoninių bunkerių linijų šturmavimą, – na, akivaizdu, kad toks puolimas iš tikrųjų buvo neįmanomas. Štai kodėl tai man labai priminė tą kitą epizodą.
Nors yra vienas esminis skirtumas. Visų pirma – na, aš tikrai nesu Drapatyj štabe, bet labai abejoju, ar mes planavome tokį tiesioginį puolimą kaktomuša per Oleškus. Na, tai itin mažai tikėtina. Jei planuotume tokį veiksmą – o rusai iš tiesų yra įsirengę įtvirtintas pozicijas tokiam scenarijui, – tuomet, galbūt. Tačiau nemanau, kad apskritai svarstome ką nors panašaus, bent jau ne artimiausioje, kiek nors realiai numatomoje ateityje. Be abejo, šiuo metu – rudenį ir žiemą – niekas nebandytų persikelti nuo dešiniojo kranto į kairįjį, lygiai taip pat, kaip niekas nebandytų keltis iš kairiojo į dešinįjį.
12 skyrius. Evakuacijos iš Oleškų rezultatai
Taigi, jie įsitvirtino – na, tegu sau ten būna. Nemanau, kad tai turi kokios nors esminės įtakos mūsų strateginiams planams. Tačiau faktas, kad keli šimtai mūsų žmonių – gyvų žmonių – buvo išgelbėti nuo mirties badaujant… štai tai iš tiesų svarbu. Žinoma, rusai nebūtų rusai, jei nepasinaudotų proga sustiprinti savo – vadinkime daiktus tikraisiais vardais – gynybines pozicijas. Taigi taip, jie tas pozicijas sustiprino, tačiau mes pasirinkome prioritetą teikti civilių gyventojų gelbėjimui. Ir tai savaime labai daug pasako apie tai, kokie mes esame žmonės, kokią visuomenę turime.
Tiesą sakant – beje – tarp rusijos „karo korespondentų“ dėl to nematau jokio tikro džiaugsmo. Žinote, tokios nuotaikos, kad, girdi: „Cha! Apmovėme chocholus – atidavėme kelis senukus, o patys tuo tarpu Oleškose įsitvirtinome kaip tvirtovėje!“ Jokios euforijos ten nėra. Priešingai – girdėti nemažai niurzgėjimo ir dejavimo; atrodo, jie mano, kad rusija be jokios rimtos priežasties užkibo ant ukrainiečių ir amerikiečių provokacijos. O kodėl taip yra? Todėl, kad tiesiog priešais televizijos kameras – stebint „Fox News“ ir kitiems kanalams – žmonės iš tiesų patys rinkosi. Jie iš tikrųjų turėjo galimybę nuspręsti: vykti į Ukrainą ar į rašką. Taip jie ir išsivažinėjo Taip, buvo ir tokių, kurie pasirinko rašką. Taigi, keturi autobusai išvyko į rusiją, o 17 autobusų – į Ukrainą.
– O štai ir tikras referendumas – net ir po daugiau nei ketverių metų rusijos okupacijos. Štai jis – referendumas. Kažkas panašaus.
– Tas „mikroreferendumas“ yra labai, labai iškalbingas. O rusai – na, jie tai tikrai pamatė. Jie pamatė, kaip būtent mūsų gyventojai demonstravo jiems savo meilę – štai ką jie pamatė. Žinoma, jie gali tai nurašyti kokiam nors subtiliam Ukrainos žvalgybos tarnybos psichologiniam darbui, bla blabla… bet faktas lieka faktu.
– Tai tiesa. Labai ačiū, kad prisijungėte. Auditorijai priminsiu, jog su mumis kalbėjosi rusijos – Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.