LRT laidoje „Istorijos detektyvai“ pasakojo ir įžvalgomis dalijosi LKKSS VAS nariai Vytautas Varkala ir Valdas Adamkus
2018-04-03 LRT transliuotoje laidoje „Istorijos detektyvai“ (ved. V.Savukynas) buvo pasakojama
Kaip prieš šimtą metų kūrėsi Lietuvos kariuomenė
- Ar žinojome, kad tikras kinas 1918 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę?
- Kaip kūrėsi pirmieji savanoriai 1918 m. pabaigoje
- Pirmojo atgimusios Lietuvos artilerijos šūvio 1919-03-28 paslaptys
Apie pasipriešinimą sovietmečiu (Aurelijos Savickienės reportažas)
- Žuvusio Lietuvos partizano brolio kova prieš sovietus
- Sovietų pokario žiaurumai, kuriuos turėjo iškentėti lietuvių tauta
- Viltis, kuri palaikė disidentus sovietmečiu
- Ateities Lietuvos viltis
Kaip su sovietiniu režimu nesitaikstė Lietuvos jaunimas, kaip visais įmanomais būdais jie stengėsi, kad Lietuva nenuskęstų giliame miege? Kaip drąsa ėjo koja kojon su svajonėmis, bet nesidairė į alsuojančius iš paskos pavojus. Šį kartą – pokalbiai su tais, kurie be ginklų rankose kovojo už laisvę: Vytautu Varkala ir Petru Plumpa.
Vytautas Varkala į rezistencinę kovą įsitraukė dar mokyklos suole. Žinojo, kas kiekvienas išdalytas lankstinukas apie kovą už Lietuvos laisvę bus pražūtingas, bet tas žinojimas nestabdė.
Tėvai apie tokią jaunimo veiklą nežinojo, antraip būtų bandę visaip sustabdyti, tik įdomu, ar jiems būtų pavykę užgesinti jaunatvišką entuziazmą ir troškimus.
Savo likimą Vytautas Varkala pasitiko drąsiai, be jokio apgailestavimo. Jis buvo suimtas ir tardomas. Net ir po ilgų tardymo valandų jis neišdavė nė vieno savo bendražygio, neišdavė net ir tuomet , kai buvo nuvežtas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą.
V.Varkala 1956 m. buvo nuteistas 15 m. ir išvežtas į Mordovijos lagerį. Net ir ten nė karto nepagalvojo, jog gal reikia ramiai gyventi ir šiandien galėtų būti nors ir nelaisvoje, bet vis tiek tėvynėje. Atvirkščiai, jis visus stebino savo pozityvumu. Vienas kalinys kartą paklausė, ko jis visą laiką patenkintas. Vytautas atsakęs: „kaip būsiu nepatenkintas, jeigu su tokia imperija grumiuosi ir tikiuosi laimėti“.
Su imperija grūmėsi ir siekė pergalės tame pačiame ir tuo pačiu laiku Mordovijos lageryje kalėjęs Petras Plumpa. Jis, kaip ir V.Varkala, mokyklos laikais įsitraukė į rezistencinę kovą. P.Plumpa net du kartus buvo teisiamas. Nė karto neišsižadėjo nei vieno žodžio, nei vieno veiksmo. Atvirkščiai, anot P. Plumpos kalėjimas jam „davė supratimą, kad vergas – ne tas, kas gyvena grandinėmis surakintas, o tas, kas praranda minties ir sąžinės laisvę. Lageryje, kalėjime minties ir sąžinės laisvės gali neprarasti. Gali ją išsaugoti ir mąstyti, medituoti ir sąžinę išlaikyti visose smulkmenose“.
Į klausimą, ar šiandien jis jaučiasi didvyriu, P.Plumpa atsako nusijuokdamas: „Norint pasijuokt, galima šitaip įvardinti. Turint omeny baisias partizanų kovas, jų parodytą didvyriškumą, kruviną karą, kovas, pasiaukojimą, šeimų netekimus – mūsų lapelių platinimą, vėliavėlių kilnojimą, laikyti didvyriškumu, – tai humoras.
Jei patys rezistentai kalba kuklindamiesi, tai tauta jų indėlį stipriai vertina. Kaip sako Prezidentas Valdas Adamkus, tokie žmonės, be abejo, yra šalies didvyriai. Visi tie, kurie tuo metu išdrįso pasipriešinti esamai sistemai, žinojo, kuo rizikuoja, bet vis tiek drąsiai ėjo savo pasirinktu keliu.
Kodėl?
Laidoje jos dalyviai atsakė į ši klausimą. O mes?…
Aurelijos Savickienės reportažas nuo 25’00”:
