Rugsėjo 25-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj aptarė suintensyvėjusias kombinuotas rusijos atakas, priešo planus žiemos laikotarpiui, smūgius rusijos teritorijai bei energetikos paliaubų klausimą. Laidą vedė Tetjana Ivanska.
1 skyrius. Įvadas
– Sveiki visi, šlovė Ukrainai! Jūs klausotės „Radio NV“. Pradedame informacinę dieną. Dėkojame visiems, prisijungusiems šį penktadienį. Ką tik Kyjive paskelbtas oro pavojus. Visgi privalome nepamiršti vienybės, remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir kurti savo ateitį. Šiandien dirbsime kartu ir aptarsime įvairias svarbias temas.
Sveikinu visus, prisijungusius prie „YouTube“ transliacijos, ir kviečiu apsilankyti svetainėje radio.nv.ua bei atiduoti savo balsą. Kaip visada, norime sužinoti jūsų nuomonę. Šiandien klausiame, kaip vertinate prezidento ir delegacijos vizitą JT Generalinėje Asamblėjoje? Yra trys atsakymų variantai: teigiamas – yra optimistinių lūkesčių; neutralus – viskas galėjo baigtis kur kas prasčiau; ir neigiamas – nėra jokių apčiuopiamų rezultatų.
Kol balsuojate (atkreipkite dėmesį, kad balsavimui skirtos dvi valandos), norėčiau pasveikinti mūsų svečią Evgeną Dykyj – rusijos ir Ukrainos karo veteraną, buvusį bataliono „Aidar“ kuopos vadą ir Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorių.
Pone Dykyji, sveiki atvykę. Šlovė Ukrainai!
– Šlovė didvyriams! Ir, nepaisant visko, labą rytą!
– Labą rytą, nepaisant visko. Ir iš tiesų, nepaisant visko, nepamirškime, kas šį rytą mums daro ne tik gerą, bet ir apskritai įmanomą: Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Ir nepamirškime jų paremti.
2 skyrius. rusijos kombinuoti smūgiai
Pone Evgenai, kaip jau minėjau, oro pavojaus sirenos Kyjive kaukia ir rodos, kad laikas tarp tų aliarmų trumpėja. Net nebeįmanoma nueiti į parduotuvę. Niekaip nepavyksta susitvarkyti su tais geltonais ir raudonais perspėjimais. Nepaisant spalvos, parduotuvės vis tik dažniau būna uždarytos nei atidarytos. Be to, praėjusią naktį Kyjivas taip pat patyrė raketų ataką – po visą dieną trukusių beveik nenutrūkstamų reaktyvinių dronų smūgių. Ukrainos prezidentas sakė, kad šį kartą pavyko numušti beveik 60 procentų raketų. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro pajėgų vadovybės atstovas spaudai Jurijus Ihnatas sakė, kad kaip ir anksčiau pagrindinė masinių smūgių grėsmė yra balistinės raketos. Bet pažvelgus į tai, kuo rusija mus dabar atakuoja, susidaro įspūdis, kad juos visiškai tenkina reaktyviniai dronai ir „šachedai“, o ne raketos. Apie ką jie kalba?
– O aš taip nemanyčiau. Išties tų rusų oro smūgių stiprybė slypi būtent jų kompleksiniame pobūdyje. Čia tikrai turime pripažinti priešininko nuopelnus – jie tai ištobulino, galima sakyti, iki aukščiausio lygio. Būtent tokį metodų panaudojimo derinį. Jie iki šiol neatsisakė senųjų „mopedų“, kaip mes įpratome juos vadinti, kurie praktiškai nepasiekia jokio taikinio, bet tokia užduotis jiems ir nekeliama. Užduotis išties yra perkrauti oro gynybą.
Kitas ešelonas – reaktyviniai „šachedai“, kurių priešo pramonė sugeba pagaminti beveik tiek pat, kiek iki tol „mopedų“. Ir tai, žinoma, mums yra gana rimta problema. Tai, kad priešas sugebėjo organizuoti pakankamo kiekio tų mažų, pigių reaktyvinių variklių gamybą ir dabar gamina reaktyvinius „šachedus“, kuriuos daug sunkiau numušti, nes jie skrenda daug greičiau. Taigi, o dabar jų pagaminama beveik tokie patys kiekiai ir beveik tokia pat pigia kaina, kaip iki tol „mopedai“.
Bet vis tiek, pagrindinė, taip sakant, mūsų priešo supergalia išlieka balistika. Na, mes dar pamiršome sparnuotąsias raketas jų taip pat niekas neatsisakė.
Taigi, rusijos smūgių stiprybė slypi tame metodų derinyje. Na, išties mes nepamirštame, kad labai greitai mokomės iš priešo. Mūsų smūgiai jau yra tokie pat kombinuoti, tik kol kas dar be balistinio komponento. Ir tai iš tiesų labai reikšminga. Beje, šiuo atveju žodžiai „kol kas“ tikrai nėra vien tik kalbinė figūra.
Surizikuosiu, žinot, gana drąsiai pareikšti, kad dar šiais 2026-aisiais kalendoriniais metais išvysime ir mūsų kombinuotus smūgius iš visų keturių komponentų. Tris jau gaminame.
Tai tie patys mūsiški „mopedų“ analogai, kurie jau seniai tiek kiekiu, tiek kokybe lenkia rusiškus „mopedus“.
Taip pat turime savus reaktyvinių „šachedų“ analogus. Ir čia, kol kas, „butelio kakleliu“ išlieka reaktyvinių variklių jiems gamyba. Mes jų dar negaminame, vis dar perkame visame pasaulyje. Todėl iki šiol mūsų reaktyvinių bepiločių orlaivių skaičius yra žymiai mažesnis nei maksvos reaktyvinių bepiločių.
Tai vėlgi klausimas, na, manyčiau, mėnesių. Klausimas, tik kas pirmieji įdiegs pakankamai serijinę ir pakankamai pigią tų mažų reaktyvinių variklių gamybą. Juk pati technologija jau egzistuoja. Be to, kiekvienos atakos metu jau naudojame daugybę reaktyvinių bepiločių orlaivių.
Vadinasi, apie masinę gamybą kalbame jau dabar – nors ne visi komponentai dar gaminami šalies viduje, o priklausomybė nuo variklių tiekimo išlieka kliūtimi plečiant reaktyvinių bepiločių orlaivių gamybos apimtis. Šiuo metu tai yra priešininko pranašumas, nes jis jau yra įdiegęs savą reaktyvinių variklių gamybą. Tiesą sakant, deja, čia mes atsiliekame maždaug šešiais mėnesiais. Tačiau turime savybę pasivyti ten, kur atsilikome.
Pagal sparnuotąsias raketas, mes jau su jais susilyginome, netgi sakyčiau, juos aplenkėme, nes mūsų „Flamingo“ skraido jau daug daugiau nei jų Kh.
Taigi, ir belieka tas ketvirtasis, beveik magiškas, labai svarbus komponentas, labai stebuklingas, nes rusams praktiškai 100 proc. nenumušamas. Mums jis numušamas, bet, deja, tai visiškai priklauso nuo raketų „Patriot“ sistemoms kiekio. Tai balistinis komponentas. Taigi vėlgi pranašauju, kad iki Naujųjų metų vis tik pamatysime kombinuotus smūgius su ketvirtuoju komponentu.
Vis dėlto tai nereiškia, kad mūsų oro gynybai bus lengviau. Tai tiesiog reiškia, jog priešininko oro gynybai gresia visiškas žlugimas. Tačiau mums lengviau nebus. Perimti tokį didelį kiekį reaktyvinių „šachedų“ visai kas kita, nei numušinėti sraigtinius „mopedus“, kuriuos jau išmokome naikinti; čia lemiamą reikšmę turi greitis. Iš tikrųjų tai – visiškai kito sudėtingumo lygio iššūkis. Šiuo metu jau dirbama ieškant sprendimų šiai problemai spręsti.
3 skyrius. Reaktyvinių „šachedų“ problema
Jei ilgą laiką turėjome pilną įprastų „mopedų“ rinkinį, priklausomai nuo jų skrydžio aukščio, kai kuriuos perima įprastos mobilios grupės su kulkosvaidžiais, prieš skrendančius aukščiau paleidžiami zenitiniai dronai, na, jei staiga pakyla dar aukščiau, nors tai nėra įprasta „mopedams“, ten jau dalyvauja aviacija, tai situacija su reaktyviniais „šachedais“ yra kitokia. Dar neturime serijinės masinės gamybos zenitinių dronų, kurie tokiu greičiu perimtų taikinius.
Norint numušti reaktyvinius šachedus, mums reikia bent jau paprasčiausių, primityviausių, bet vis tiek raketų, tokių kaip Igla ar Stinger. Taigi.
Arba tai turi daryti aviacija. Na, mes tam neturime nei tiek lėktuvų, nei tiek pilotų. Ir, iš tiesų, kiekviena mūsų senų lėktuvų skrydžio valanda juos tik nudėvi. Žinoma, norėtume kuo labiau riboti turimų oro pajėgų naudojimą ir pasitelkti lėktuvus tik sparnuotosioms raketoms perimti. Tačiau būtinybė eikvoti šį ribotą, kritiškai ribotą resursą reaktyviniams šachedams mums yra tikra problema.
Sprendimas šiai problemai yra žinomas ir aiškus. Zenitinių dronų, galinčių išvystyti tokį greitį, kad perimtų reaktyvinius dronus, pavyzdžiai jau yra prieinami. Tačiau tai – būtent eksperimentinio prototipo etapas. Mums būtina skubiai pereiti prie tų reaktyvinių dronų perėmėjų serijinės gamybos. Ir tai yra tikras iššūkis – galima sakyti, ypač sudėtinga užduotis. Taigi.
Realiai, tiesą sakant, ruduo, žiema šia prasme bus labai sudėtingi. Tai, ką matome dabar, manau, turime nedelsdami priimti, kad tai nesibaigs per kelias savaites ir nesibaigs per kelis mėnesius. Blogiausiu atveju gali tekti visą rudens-žiemos laikotarpį iškęsti tokiomis sąlygomis.
Suprantu, kad tai labai užknisa. Ir tai vyksta neatsitiktinai. rusų strategija – būtent kuo labiau dirginti civilius gyventojus. Šiuo metu jie taikosi konkrečiai į mus, ponia Tetjana. Jų tikslas – padaryti mūsų gyvenimą visiškai nepakeliamu. Taigi.
Bet ta nepakeliamumo koncepcija susideda iš dviejų komponentų. Joje yra tikra, reali komponentė. Ir čia, deja, jie galės mums gyvenimą padaryti daug sunkesnį. Tai faktas. O antroji – vis tik psichologinė komponentė. Kaip mes tai suvoksime? Kaip į tai žiūrėsime? Tai dalykas, priklausantis ne nuo rusų, o nuo mūsų.
O šį rudenį ir žiemą situacija gali būti labai panaši į tą, kuri buvo 2022-aisiais. 2022 metais karo eigą iš esmės pakeitėme būtent todėl, kad psichologinis jo suvokimas pasirodė besąs visiškai kitoks, nei tikėjosi rusai.
4 skyrius. rusijos strategija prieš Europą
Šiuo metu psichologinio veiksnio svarba mūsų užnugariui – t. y. mums patiems – gali būti tokia pat didelė, kokia buvo 2022-aisiais, nes visa rusų strategija nukreipta Ukrainos atžvilgiu. Jie dar turi atskirą strategiją, kaip, sakykim taip, palaužti mūsų europinį užnugarį. Juk būkime atviri: ekonominiu ir finansiniu požiūriu viskas čia laikosi ne ant vietinių išteklių, o būtent ant to europinio užnugario. Ir tai yra tikroji mūsų stiprybė, nes rusai tokio užnugario neturi. Jokios paramos.
Realybė tokia, kad rusai iš tikrųjų nesulaukia tikro palaikymo nei iš Indijos, nei iš Kinijos, nei iš kurios nors kitos šalies. Jos padeda maskoliams išvengti visiško žlugimo už milžiniškus pinigus. Kitaip sakant, jos padeda maskoliams galutinai nesugriūti, bet – ir tai itin svarbu – nepadeda jiems laimėti. Tuo pat metu jos masiškai „melžia“ iš jų pinigus.
Tai visiškai nepanašu į paramą, kurią mums teikia Europa: ji mūsų nealina, o, priešingai – nukreipia pas mus išteklius. Tai – na, sakykim taip – altruistiška. Altruistiška finansine prasme: taip, skirdama mums tas finansines lėšas, Europa bando nusipirkti savo pačios saugumą. Ir tai yra teisinga strategija; iš tiesų – protingas požiūris.
Taigi rusai turi aiškią strategiją, kuria siekiama priversti Europą liautis tai darius. Iš esmės faktiškai jie pripažino, kad fronte jų nieko gero nelaukia – padėtis ten prasta ir tik blogės. Todėl dabar jie taikosi tiek į mus, tiek į Europą; būtent su šiais dviem dalykais jie sieja savo viltis.
5 skyrius. Situacija fronte prie Dobropilios
– Išties. Na, o apie tuos scenarijus, kuriuos jie piešia – jau įsivaizduoju mūsų karius, skaitančius pranešimus, esą Dobropilija visiškai kontroliuojama rusų. Na taip rusai pasakoja saviškiams, o mūsų kariai iš to labai juokiasi.
Kalbant apie šią žiemą, taip pat negaliu nepacituoti, ne pacituoti, o būtent prisiminti vienos moters, 2022-aisiais buvusios Bučoje, komentarą. Ji buvo patekusi į rusų nelaisvę ir pasakojo, kaip į ją buvo atstatyti šautuvų vamzdžiai, varant mūsų civilius į rūsius. Taigi ji pasakė: „Geriau šią žiemą ištverti namuose, kad ir badaujant, nei vėl atsidurti prieš rusiško automato vamzdį.“ Tad tikrai nepasiduokime ir laikykimės, nes nuo mūsų mentalinės sveikatos priklauso ir mūsų vaikų mentalinė sveikata.
6 skyrius. Energetinės paliaubos – realybė ar blefas?
Kalbant apie labiau globalią situaciją, sekėme derybas, sekėme, kas vyko JT viršūnių susitikimo užkulisiuose. JAV valstybės sekretorius Marco Rubio sakė, kad Ukraina ir rusija, atseit išreiškė interesą dėl ribotų paliaubų grūdų ir energetikos klausimais. Jis esą tai pasakęs susitikimo su užsienio reikalų ministru lavrovu metu.
O, dėl grūdų. Čia tai daugiau ar mažiau aišku. Tai tikriausiai taikoma Juodajai jūrai. Ir mes iki šiol ten matome pakartotinius Erdogano pareiškimus. Tačiau energetikos atveju, na, kremlius, akivaizdu, norėtų, kad mes nenaikintume jų naftos perdirbimo gamyklų, kurios taip pat užsidegė ir šiandien ryte. Tačiau nemanau, kad atsakydami jie paliks ramybėje mūsų elektros ir šilumos energijos infrastruktūrą.
Be to, nors sakote, kad mes labai greitai mokomės iš savo priešo, jie mokosi iš mūsų lygiai taip pat sparčiai, o kai kuriais atžvilgiais netgi mus lenkia. Pavyzdžiui, jau mačiau, kad jie evakuoja svarbias būstines iš maksvos – naftos bendrovių ir panašias įstaigas. Be to, jie pradėjo dengti kuro saugyklų rezervuarus ir ne tik tinklais nuo dronų; aplink juos virinamos įvairios tinklinės konstrukcijos – iš esmės viskas, kas galėtų apsaugoti.
– Tiesą sakant, tai netgi šiek tiek juokinga – nes, atsižvelgiant į kovinės galvutės dydį ir atstumą, kuriuo tie tinklai galėtų būti įrengti priešais rezervuarus, nėra didelio skirtumo tarp tiesioginio pataikymo į rezervuarą ir tokios kovinės galvutės detonavimo atsitrenkus į tinklą. Ypač kai kalbame apie „Flamingo“, bet net ir FP1 – tokio tipo kovinės galvutės sprogimas tinkle sukelia praktiškai tokį patį poveikį kaip ir tiesioginis pataikymas.
– Taigi, bet klausimas, ar…
– Bet kodėl jie virina tuos tinklus? Beje, jie virina tuos tinklus ne tam, kad apsisaugotų. Jie taip pat, na, pakankamai realistiški. Jie virina tuos tinklus, nes jų diktatorius bando spręsti problemą taip, kaip būdinga kagėbistiniams diktatoriams. Jis permetė naftos perdirbimo gamyklų apsaugos problemą naftos perdirbimo gamyklų savininkams, tiesa? Ir jis tiesiai pareiškė, kad tos įmonės, į kurių apsaugą dabar nebus investuota, bus valstybės konfiskuotos. Na, tai visiškai čekistinis metodas.
7 skyrius. Naftos perdirbimo gamyklų apsauga ir čekistinė putino logika
Bet kokią problemą galima išspręsti arba įkalinimu arba konfiskavimu. Jie realiai nesupranta jokių kitų mechanizmų ir visiškai nuoširdžiai tiki, kad įkalinimas bei konfiskavimas yra sprendimas bet kokioje situacijoje. Tai verčia susimąstyti – na, nemanau, kad tai konkrečiai taikytina „Radio NV“ auditorijai, tačiau visuomenėje yra tam tikra dalis žmonių, manančių, jog visas mūsų problemas, pavyzdžiui, vidines, galima išspręsti būtent tokiu paprastu būdu. Ne.
– Pone Evgenai, kai kurie žmonės vis dar mano, kad galima tiesiog liautis šaudžius, suprantate? Kai kas vis dar tiki, jog rusija mus apšaudo todėl, kad mes, atseit, nukreipiame į juos savo dronus. Va tokia istorija. Tačiau pakalbėkime apie tas energetines paliaubas. Matome, kad net maksva jomis netiki. Kodėl šis klausimas apskritai buvo iškeltas? Ir aš netikiu, pavyzdžiui, kad jie susilaikys nuo smūgių į mūsų elektros ir šilumos energijos infrastruktūrą.
– Na, aš tuo irgi netikiu. Reikalas tas, kad jei jie liautųsi taikytis į mūsų elektros ir energetikos infrastruktūrą, na, ko gi jie tada galėtų tikėtis pasiekti šiame kare? Neatsitiktinai jie pasirinko būtent visišką mūsų civilinės infrastruktūros sunaikinimą – siekdami sudaryti tokias sąlygas, kuriomis išgyventi šią žiemą mums būtų visiškai neįmanoma, – ir būtent tam dabar skiria milžiniškus išteklius.
Juk kalbame apie tūkstančius dronų, kasdien skriejančių į mus. Kalbame apie tai, kad jie paleidžia visas balistines raketas, kokias tik pajėgia pagaminti; jų pramonė tam skiria milžiniškus materialinius išteklius – būtent tam, kad apkartintų mums gyvenimą čia, užnugaryje.
Tai vyksta neatsitiktinai; taip yra todėl, kad jie neturi į ką daugiau dėti vilčių. Tai paskutinė jų korta, kurios jie dar neišnaudojo. Ir jei jie nustotų ją naudoti – na, kas jiems beliktų? Į ką jie galėtų viltis? Tad taip, aš taip pat nemanau, kad jie to atsisakys. Žinoma, jie labai norėtų panaudoti tai kaip derybų įrankį.
8 skyrius. Smūgiai naftos perdirbimo gamykloms ir spaudimas per Trumpą
Na, kaip visada, rusams norėtųsi visus apgauti. Jie norėtų sau išsiderėti, kad mes neatakuotume jų naftos perdirbimo gamyklų (nes tai jiems išties gyvybiškai svarbu), tačiau patys mainais nieko nesiūlytų. Štai ko jie norėtų. Ir būtent nuo to jie iš pradžių ir pradėjo. Iš pradžių apie dvišales energetikos paliaubas nebuvo nė kalbos – būtent mes įtraukėme šį klausimą į darbotvarkę.
Tačiau iš esmės jie tiesiog bandė daryti mums spaudimą per savo draugelį Donaldą. Atseit pasaulinė dyzelino kaina pakilo būtent dėl to, jog mes deginame jų naftos perdirbimo gamyklas. Ir kad tai kenkia visam pasauliui. Tai ne todėl, kad Trumpas įsivėlė į absoliučiai kvailą avantiūrą su Iranu; ne, pasaulinės kainos atseit šoktelėjo būtent dėl mūsų smūgių rusijos gamykloms, ir dėl viso pasaulio gerovės mes turime pasiaukoti ir nutraukti tas atakas.
Būtent taip viskas ir prasidėjo. Ir Trampulis jau suspėjo ištransliuoti šį naratyvą. Būtent todėl, nepamenu, ar kalbėjomės apie tai su jumis, ar su jūsų kolega Pavlo Novikovu, bet „Radio NV“ eteryje tikrai aptarėme, ko išties vertėtų tikėtis iš tų derybų. Ir tikėjausi, kad priimančioji pusė darys didelį spaudimą mūsų delegacijai. Taigi.
Na, tai nesuveikė. Mes nepasidavėme tokiai argumentacijai. Linksmai pareiškėme: „Gerai, mes sutinkame nedeginti rusijos naftos perdirbimo gamyklų, su sąlyga, kad nedegs ir mūsų šiluminės elektrinės.“ Ir dabar pamatysime – na, manau, jau galime matyti, – kad toks susitarimas rusams netinka.
Jiems būtų patikę, jei būtume susilaikę nuo smūgių į jų gamyklas, kol jie patys toliau darytų būtent tai, ką buvo suplanavę. Tačiau kadangi taip nebus, turime daryti prielaidą, kad šis visuotinis tarpusavio infrastruktūros naikinimo karas tęsis visą rudenį ir žiemą.
– Išties taip ir yra. Ir matome, kad rusija, nepaisant to, kas kalbama, ruošiasi. Kita vertus, jokių oficialių pareiškimų nelabai ir būta; viską jie vienaip ar kitaip atmetė. Jie netgi atmeta paliaubų idėją – tų, kurios, na, galėjo būti sudarytos Juodojoje jūroje.
9 skyrius. Grūdų koridorius Juodojoje jūroje
Priminsime, kad Volodymyras Zelenskis interviu „Axios“ teigė, jog JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija reikalavo imtis trijų skubių veiksmų. Tai buvo ugnies nutraukimas energetikos infrastruktūros atžvilgiu (apie tai jau kalbėjome), Juodosios jūros grūdų koridoriaus veiklos atnaujinimas ir trišaliai susitikimai.
Dabar – dėl minėtojo Juodosios jūros grūdų koridoriaus veiklos atnaujinimo. Čia Ukrainos prezidentas pareiškė, kad esame pasirengę prisidėti užtikrinant saugią laivybą ir aprūpinimą maistu. Tačiau ar galima tikėtis, kad rusija tuo nepasinaudos – pavyzdžiui, tokių paliaubų metu perdislokuodama likusias Juodosios jūros laivyno pajėgas taip, kad galėtų apšaudyti laivus ir užminuoti laivybos kelius? Juk ji tikrai galėtų pasinaudoti tokia situacija.
– Man atrodo, kad dėl to nėra ko jaudintis. Nebėra ką perdislokuoti. Juodosios jūros laivynas šiuo metu jau beveik visiškai neutralizuotas. Be to, šios paliaubos bet kuriuo atveju nebus taikomos karo laivams. Vienareikšmiškai.
Iš tiesų mane neramina kas kita – kad jie vėl pradės gabenti naftą ir naftos produktus tanklaiviais.
Šiuo metu Juodąja jūra ne tik grūdus plukdome. Komercinės laivybos požiūriu Juodoji jūra yra praktiškai mirusi. Va palei Turkijos pakrantę vis tik atsargiai plaukioja Turkijos laivai. Laba atsargiai nes, nors niekas jų aktyviai ir nemedžioja, bet dalis dronų ir minų tiesiog dreifuoja nekontroliuojamai. Srovės juos nuneša beveik bet kur, nors tai tik maža dalis. Juk dauguma jų – valdomi. Ir tie valdomi naikina tiek rusijos tanklaivius, tiek mūsų grūdvežius bei sausakrūvius laivus.
Ir jei laivybos atnaujinimo sąlyga būtų, kad mes gabename grūdus, o rusai – ir grūdus, ir naftą, tai, tiesą sakant, mums tai visiškai nenaudinga. Jei kalbama tik apie grūdus, tuomet iš esmės mums tai priimtina. Juk grūdvežis ir tanklaivis atrodo visiškai skirtingai – tikrai jų nesupainiosi. Jei sąlygos bus labai aiškiai apibrėžtos – nurodant, kad jos taikomos tik grūdų gabentojams, o jų laikymosi priežiūrą vykdys, sakykim, Turkijos karinis jūrų laivynas (kuris, skirtingai nei Ukrainos ir rusijos laivynai, išlaikė klasikinę laivyno sudėtį Juodojoje jūroje, nes nedalyvavo konflikte ir nepatyrė nuostolių), – tuomet iš esmės tokia schema yra įgyvendinama; vis dėlto prognozuoju, kad galiausiai rusai su tuo taip pat nesutiks.
– Na, tiesą sakant, esu visiškai tikra, kad jie tikrai į tai nesileis – nes, žinai, net jei jie ir sakys, kad sutinka, jais negalima pasitikėti, juk jie – rusai. Jais tikrai negalima pasitikėti. Jau esu tai mačiusi.
– Taip, pamename, kaip veikė tas grūdų koridorius – ir kaip, atsisakius to koridoriaus, kroviniai iš tikrųjų pradėjo judėti daug sparčiau.
– Bet mes pamename visus koridorius, su kuriais rusija sutiko arba kuriuos mums davė. Ir pamename tragedijas, kuriomis visa tai baigėsi,
– pradedant nuo Ilovaisko. Pirmasis žaliasis koridorius buvo ten.
– Tikrai taip. Pone Evgenai, labai ačiū, kad prisijungėte.
Kalbėjomės su Evgen Dykyj – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu ir Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktoriumi.