Kam skirti nauji putino gąsdinimai branduoliniu ginklu, ar jie pasiekė savo tikslą ir kokią tam įtaką turi derybų dėl karo Ukrainoje takelis. Apie tai UNIAN korespondentas Nikita Šenderovskij paklausė rusijos ir Ukrainos karo veterano Evgeno Dykyj.
Spalio 22-ąją kremlius paskelbė apie sėkmingus tarpžemyninių balistinių raketų „Sineva“ ir „Jars“ bandymus, kurie buvo branduolinių pratybų dalis. Tai įvyko sutrikdyto rusijos diktatoriaus putino ir JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimo, taip pat Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos įvestų naujų sankcijų maskvai fone.
– kremliuje nuskambėjo nauji-seni grasinimai dėl branduolinio ginklo. Panašu, kad Ukrainos jie jau seniai neveikia. Ar tai buvo kažkoks signalas Vakarams?
– Branduolinis šantažas yra rusijos politikos Vakarų atžvilgiu pagrindas. Ir, deja, tai yra kaip tik tas pagrindas, kuris iš tikrųjų veikia. Jei ne jis, visas šio karo laikotarpis būtų buvęs visiškai kitoks. Nuo pat rusijos invazijos pradžios 2022-aisiais Vakarų pagalba buvo nuolat ribojama būtent dėl baimės, kad jei mums bus suteikta per daug pagalbos, putinas atsidurs beviltiškoje situacijoje ir paspaus branduolinio ginklo mygtuką.
Tai buvo pagrindinis leitmotyvas, ypač Bideno administracijai, kuri nuoširdžiai mums simpatizavo ir, skirtingai nei dabartinė Amerikos administracija, putiną laikė nusikaltėliu, o ne geru, stipriu lyderiu. Tačiau visą laiką viskas, ką jie darė dėl mūsų, buvo daroma per prizmę, neduok Dieve, neišprovokuoti putino paspausti raudoną mygtuką.
Vakarai puola į absoliučiai iracionalų siaubą prieš perspektyvą, kad putinas griebsis branduolinio ginklo. Kodėl aš manau, kad tas siaubas absoliučiai iracionalus? Na, todėl, kad jis iš tikrųjų nepanaudos. Pats putinas ir jo aplinka – tai ne religiniai fanatikai – šachidai. Jie nėra pasirengę patekti į dangų susinaikindami. Jie naikina kitus žmones, naikina kitas šalis ir ištisas tautas. Tačiau jie tai daro tam, kad patys gyventų labai komfortabiliai. Ir gyventi komfortabiliai jiems labai svarbu.
Nei putinas, nei jo aplinka nėra linkę spausti branduolinio mygtuko, kas padarytų didelę žalą jų priešams, bet kartu pasmerktų juos pačius atsakomajam branduoliniam smūgiui ir dėl to neišvengiamai mirčiai.
Bet netgi įsivaizduojant, kad putinas senatvėje visiškai prarastų protą ir netgi sąmoningai duotų savižudišką įsakymą, na, tik filmuose branduolinis mygtukas yra prezidento lagaminėlyje, prezidentas jį paspaudžia, ir toliau viskas vyksta automatiškai. Realiame gyvenime vadinamasis branduolinis mygtukas yra visa įsakymų perdavimo grandinė, turinti mažiausiai dešimt grandžių, ir kiekviena iš tų dešimties grandžių nori gyventi. Ir tikimybę, kad putino, jei jis jau būtų toks pamišęs, įsakymas smogti branduoliniu ginklu būtų įvykdytas, aš asmeniškai vertinu kaip itin mažą.
Tačiau putinui nebūtina spausti branduolinio mygtuko. Jam tereikia nuolat demonstruoti, kad jį turi. Ir vos tik jis tai padaro, Vakarai puola į tą jau mūsų minėtą iracionalų siaubą ir pradeda daryti nuolaidas.
Kai rusijai visose kitose srityse sekasi blogai, ji vienaip ar kitaip primena, kad turi branduolinį mygtuką. Taigi, kuo jiems blogiau sekasi, nesvarbu, ar fronte, ar dėl ekonominių sankcijų, kai tik jiems darosi jau visiškai liūdna, jie tuoj pat išsitraukia branduolinį mygtuką ir pradeda juo mojuoti. Ir kažką iš Vakarų išspaudžia.
– Kodėl būtent dabar iškilo ši istorija? Galima manyti, kad tai susiję su sankcijomis. Betgi matome, kad Jungtinės Valstijos praeitą naktį įvedė sankcijas rusijos federacijai, ir tikimasi, kad ES padarys tą patį artimiausiomis dienomis. Taigi, šantažas šį kartą nesuveikė?
– Galbūt tos pratybos išties buvo prevencinės, ir jomis norėta sustabdyti tą naujausią sankcijų paketėlį. Tokiu atveju nesuveikė, pirmą kartą istorijoje.
Bet tai galėtų būti susiję su kitu takeliu – su rusijos reikalavimais, keliamais atsakant į Trumpo pasiūlymą įšaldyti karą dabartinėje fronto linijoje. Tai galėtų būti to derėjimosi dalis. Na, iš tikrųjų sankcijos taip pat yra to paties derėjimosi dalis.
Esmė ta, kad, mano nuomone, Vakarai pasirinko absoliučiai klaidingą strategiją. Kai iš principo Vakarų tikslas yra priversti putiną sustoti ties tuo, ką pasiekė. Ir dabar jie tai pateikia kaip super užduotį, kaip vos ne pergalę kare. Tai visiškai kreivas, visiškai kvailas požiūris. Iškeldami tokį tikslą, jie iš esmės dovanoja putinui pergalę, kurios jis neiškovojo. Dar daugiau, iškeldami tokį tikslą, net jei jie iš tikrųjų nori kompromisinės taikos, jie tiesiog nori jos kuo greičiau. Bet taip jie kaip tik padaro ją kuo mažiau tikėtina.
Kai kariauja dvi pusės ir abi nori laimėti, kartais išsipaišo kompromisas. Kai abi pusės mato, kad pasiekė savo maksimumą ir kad toliau viskas tik blogės, tenka susitarti.
Tačiau kai viena pusė, rusija, nori laimėti, turi atitinkamą strategiją ir nuosekliai jos laikosi, o kita pusė tiesiog nori, kad priešas sustotų ties tuo, ką pasiekė ir nejudėtų toliau, tokiu atveju priešas, šiuo atveju rusija, neturi jokios motyvacijos sustoti. Priešingai, atsiranda motyvacija eiti kuo toliau, tiek kiek įstengs, nes vis tiek už tai nieko blogo nenutiks. Blogiausiu atveju, galiausiai kažkur sustos ir viskas.
Taigi, mano nuomone, tai, ką išties dabar matome, yra būtent Vakarų strateginė klaida. Tačiau pasirodo, kad net ir bet koks bandymas paveikti putiną, kad šis greičiau sustotų ties tuo, ko pasiekė, rusijoje suvokiamas kaip rimtas spaudimas. Jie nori, kad net ir to spaudimo nebūtų, kad jiems, atvirkščiai, ant sidabrinio padėklo būtų įteikta viskas, ko jie neįstengė užgrobti jėga.
Ir būtent iš čia kyla visi tie branduoliniai žaidimai, nes, kalbant Trumpo kalba, putinas iš tikrųjų rankose neturi jokių kortų, išskyrus, na, branduolinį ginklą. Bet būtent todėl jis tai reguliariai demonstruoja.
– Kiekvienas Trumpo ir putino pokalbis baigiasi tuo, kad kremliaus diktatorius imasi teroristinių atakų Ukrainoje. Būtent tai nutiko ir vakar. Ar tai rusijos bandymas daryti spaudimą Vakarams ir Ukrainai, ar tai tik sutapimas, siekiant mus sunaikinti?
– rusija mus naikina absoliučiai sistemingai. Jie turi aiškų planą, kaip tai padarys. Ir jie nesieja to su pokalbiais su Trumpu. Jie tai sieja su savo pramonės pajėgumais. Smūgiai pradedami, kai jie sukaupia pakankamai ginklų, o jų žvalgyba pateikia palankią prognozę, kad pakankamas skaičius praskris. Tai yra grynai kariniai dalykai; jie nepriklauso nuo absoliučiai lygiagretaus diplomatinių derybų takelio.
O kitas reikalas, kad po kiekvieno putino ir Trumpo pokalbio telefonu rusija jaučia, kad jai viskas galima. Tai iš tikrųjų tiesa. Nes, vadinkime dalykus tikraisiais vardais, Trumpas faktiškai įsimylėjęs putiną. Ir jo požiūrį į putiną labai sunku kaip nors kitaip suformuluoti. Jis žavisi putinu, norėtų pats būti toks, kaip putinas. Jis apgailestauja, kad negali daryti visko, kas galima putinui. Todėl kiekvienas Trumpo ir jo dievuko pokalbis pasiunčia eilinį signalą rusijai, kad jiems leidžiama.
– „Bloomberg“ pranešė, kad Ukraina ir Europa rengia 12 punktų planą karui užbaigti. Jame konkrečiai aptariamos saugumo garantijos. Panašu, kad Ukraina jau padarė išvadą, jog pagrindinė saugumo garantija – tai Gynybos pajėgos. Kaip tada Europa gali mums padėti šioje situacijoje?
– Tuos pokalbius laikau nereikšmingais. Nes visos tokios garantijos aptariamos pasibaigus karo veiksmams. O jokių karo veiksmų pabaigos ženklų kol kas nematyti. Nes rusijos federacija šiuo metu neturi jokios motyvacijos nutraukti karo veiksmus. Todėl visos tos kalbos apie būsimas saugumo garantijas man atrodo lyg iš absoliučiai kvailo takelio. Tai diskusija apie abstrakčius dalykus kažkokioje abstrakčioje visatoje. O realiame pasaulyje yra šis karas ir jis tęsis dar ilgai.