Rugsėjo 28-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos – Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo kaip kinta „putino pergalės“ samprata, apie vėluojančius gebėjimus nukenksminti reaktyvinius dronus, apie kiekvieno ukrainiečio vaidmenį informaciniame kare bei naują Ukrainos ginkluotųjų pajėgų taktiką operacijoje „Vivaldi“.
1 skyrius. Įžanga
– Sveiki visi. Pirmadienis, rugsėjo 28-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Mielieji, galite dalyvauti mūsų rytiniame balsavime. Šiandien klausimas toks: Lenkija siūlo pas juos statyti raketų „Patriot“ sistemoms gamybos gamyklą, jei Jungtinės Valstijos suteiktų Ukrainai licenciją. Ką apie tai manote? Variantai: pirmasis – turėtume tam pritarti (taip saugiau); antras variantas – galbūt ne specialiai tam skirta gamykla, o tam tikra šalių bendradarbiavimo forma (tai gera mintis); ir trečias variantas – dėl Lenkijos ūkininkų veiksmų pasienyje geriau šios idėjos visiškai atsisakyti. Balsuokite svetainėje radio.nv.ua ir YouTube“ „Radio NV“ „bendruomenėje. Artėjant 10 valandai apibendrinsime balsavimo rezultatus.
2 skyrius. Okupantų nuostoliai per parą
Štai skaičiai, kuriuos pateikė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas apie vakarykščius okupantų nuostolius. Čia, žinot, šioks toks rekordas – net 2 090 personalo. Dar 1 tankas, 8 šarvuotos kovinės mašinos, 49 artilerijos sistemos, 2 oro gynybos sistemos. Na, pavyzdžiui, 490 motorinių transporto priemonių ir autocisternų.
3 skyrius. Dronų smūgiai Ukrainos užnugaryje
Na, mielieji, prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias Evgenas Dykyj, rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą!
– Taigi, pradėkime, žinoma, nuo to, kaip rusai tęsia savo teroristinę kampaniją reaktyviniais dronais ir ne tik jais atakuodami Kyjivą, ir ne tik Kyjivą. Kas paaiškėjo pastarosiomis dienomis? Na, jie netgi patys pradėjo pripažinti, kad taikosi į konkrečius objektus – pavyzdžiui, duomenų centrus. Be to, jie smogia verslo centrams, gydymo įstaigoms ir degalinėms arba viskam, kas netoli jų. Iš esmės priešas bando „košmarinti“ civilius gyventojus. Vis dėlto, sprendžiant iš to, ką girdėjau, pavyzdžiui, iš degalų rinkos ekspertų – na, pažiūrėkit, Kyjive yra šimtai, galbūt net beveik tūkstantis degalinių; jei koks tuzinas jų apnaikinta – o iš esmės jos retkarčiais visgi suremontuojamos – tai degalų Kyjive tikrai nepritrūks. Visgi tokia padėtis tęsiasi jau maždaug savaitę. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Na, pradėsiu nuo mažos detalės apie kurą. Kyjivas tikrai neliks be kuro. Aš visiškai sutinku. Nei Kyjivas, nei visa kita Ukraina. Paradoksalu, bet čia mūsų stiprioji pusė yra kaip tik tai, kad mes negaminame kuro. Todėl mums neįmanoma padaryti to, ką darome rusams. Va mes paliekame juos be kuro, naikindami gamybos įrenginius. Mūsų visas kuras ir taip yra atvežtinis. Atvežtinis yra atvežtinis. Kiekvienos cisternos nesumedžiosi.
O dėl degalinių yra niuansų. Žinoma, vėlgi, jie visko nesunaikins, bet problema ta, kad pasipildyti degalais darosi gana pavojinga, o jie to ir siekia. Na, gali tekti, nebūtinai visiškai suktis be degalų, bet galbūt kurį laiką verstis be įprastų degalinių.
Svarstau blogiausią scenarijų, tačiau neatmetu galimybės, kad vienu metu degalinės gali tapti pagrindiniu taikiniu, o pats degalų pylimo procesas – tokiu pavojingu, jog tektų pereiti prie mobiliojo degalų tiekimo modelio, t. y. piltis degalus tiesiai iš autocisternų. Tai blogiausias įmanomas scenarijus, tačiau bet kuriuo atveju degalų papildymas iš autocisternų vis tiek laikomas degalų papildymu.
Tai ne tas pats, kas istorija rusijoje, kai dėl tam tikro masto naftos perdirbimo pajėgumų pažeidimo fiziškai tiesiog nebelieka degalų.
Mums kils klausimų, kur ir kaip tai daryti, tačiau klausimas, kuo pildyti tikrai nėra problema. Visgi daugiausia elgiamės teisingai, atidžiai analizuodami besiklostančią situaciją.
4 skyrius. putinas pakeitė pergalės viziją
Reikalas tas, kad tai, ką pavadinote „teroristine kampanija“ – na, iš esmės taip ir yra. Tačiau tai ne kokia nors antraeilė šalutinė kampanija. Tai ne šiaip sau kažkoks civilių paterorizavimas. Net ir tokia, tiesą sakant, nerangi institucija kaip Karo studijų institutas… Mes gi kartais cituojame tuos, žinot, „didžiuosius“, itin „fundamentalistinius“ akivaizdžių dalykų skelbėjus. Cituojame juos būtent tokiame kontekste. Jie niekada nėra pasakę mums nieko naujo. Tai Karo studijų institutas. Vis dėlto gana dažnai juos cituojame – būtent šiame kontekste. Juk net ir jie pripažino – netgi Karo studijų institutas aiškiai įvardijo, – kad rusijos diktatoriaus pergalės „vizija“‘ pasikeitė.
Tai iš tiesų labai svarbu. Mat kariaujant būtina turėti viziją, ko konkrečiai ir kaip norima pasiekti. Būtina aiškiai įsivaizduoti, kaip atrodo pergalė ir kokie yra tarpiniai etapai judant jos link.
Beje, to mums kartais išties trūksta. Kartais mums stinga aiškaus supratimo, kaip tiksliai atrodo mūsų pergalė ir kokius tarpinius etapus ketiname įveikti, kad ją pasiektume. Kurį laiką to vaizdinio nebuvimas netgi darė įtaką mūsų karinei strategijai. Ačiū Dievui, tai jau praeityje. Šiuo lygmeniu pergalės vizija egzistuoja. Tačiau dabar šią viziją turi perimti kiekvienas ukrainietis, nes tai išties labai svarbus veiksnys. Daugelis dabar yra sutrikę būtent todėl, kad nemato, kaip tiksliai planuojame pasiekti pergalę.
Na, rusai taip pat turi savo pergalės viziją. Ją turi ir vladimiras vladimirovičius, nors ji ir keitėsi – lygiai taip pat, kaip ir mūsų. Jeigu pradinė jo pergalės vizija – ta, iš kurios, na, tiesą sakant, visi jau pavargome juokauti, bet faktas lieka faktu – išrodė kaip toks pergalingas žygis ir „Kyjivas per tris dienas“, tai žinoma, ta vizija natūraliai pakito.
Ir ilgą laiką jo pergalės samprata buvo grindžiama sekinamuoju karu – konkrečiai pergale, dėmesio, pasiekta fiziškai išsekinus Ukrainos kariuomenę fronte. Jis puoselėjo tokią pergalės viziją: lėtai, bet nenutrūkstamai puolant, kad net ir pasitelkiant tą „tarakonų ropojimo“ taktiką, jog tiesiog ilgą laiką taip negailestingai spaudžiant galiausiai Ukrainos ginkluotosios pajėgos palūžtų.
Būtent taip atrodytų pergalė klasikine karine prasme: pirmiausia išspaudžiant Donbasą, tada judant iš Donbaso link Dnipro, vėliau – link Zaporižios ir taip toliau.
Na, ta jo vizija pasikeitė. Panašu, kad ir jis pagaliau susiprotėjo, jog taip nebus. Na ir ką? Tai, ką tikrai suvokė visi rusijos generolai bei visas rusijos valdžios elitas? Iš esmės tai jau akivaizdus faktas. Jie dabar aiškiai mato, kad jų kariuomenė nelaimės. Toli gražu ne visi sutinka, kad jų kariuomenė pradeda pralaimėti – supratimas apie tai skirtinguose lygmenyse labai skiriasi. Tačiau suvokimas, kad jie nelaimėjo – šis suvokimas neabejotinai egzistuoja. Taigi.
Tam tikru metu matėme kiek sutrikusį putiną, tokį, jog daugelis naiviai ėmė viltis (beje, tai pasakytina ne tik apie daugelį Ukrainoje, bet ir apie daugelį mūsų Vakarų partnerių), jie matė tą sutrikusį putiną, kuris – žinot, kaip tame garsiajame interneto meme – tarsi „pradėjo gaudytis, kas dedasi“.
Pamatėme putiną, kuris ėmė suprasti, kad padėtis fronte visai ne tokia, kaip jam raportavo Generalinis štabas. Na, tai puiku. Jis buvo kiek sutrikęs ir užsisklendė. Tad daugelis naiviai pamanė, kad susiklosčius tokiai padėčiai jis sutiks derėtis arba pradės linkti prie kompromiso. Čia paliekame nuošalyje esminį klausimą, ar iš viso verta spausti putiną , kad tas kurtų laikinus kompromisus.
Manau, puikiai žinote mano poziciją: siekti kompromisų su putinu, užuot siekus sunaikinti jo režimą, yra visiškai ydingas požiūris ir iš esmės klaidingas tikslas. Nes tik režimo sunaikinimas garantuotų, kad tai nepasikartos vos tik pasitaikius progai. Iš tiesų bet koks kompromisas vestų būtent prie tokio rezultato. Bet koks kompromisas tik leistų jam tiesiog atsigauti ir vėliau sugrįžti.
Betgi gerai, gal baikim apie tai. Ne visi laikosi tokios nuomonės. Labai daug – tiek tarp mūsų partnerių, tiek mūsų pačių elito gretose – tiesiog svajoja, kad putinas sustotų ir sutiktų su kompromisais. Jie tiesiog nori atsikvėpti. Na, nuovargio kontekste tai suprantama, nors išties labai trumparegiška ir labai pavojinga.
Tačiau mums gali net neprireikti dėl to diskutuoti – ir tai dėl paprastos priežasties: putinas pasirodė visiškai nenorįs ieškoti kompromisų. Užuot tapęs atviras kompromisams, – na, sakykim, pamatęs, kad jo kariuomenei nepavyksta laimėti (mat jis dar nematąs pralaimėjimo, nors, kad nelaimi, pamažu visgi suvokia), – jis tiesiog pakeitė savo pergalės viziją.
Dabar jo pergalės vizija atrodo visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, prieš metus ar net prieš pusmetį. Tai nebėra vizija, kurioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos žlunga visoje gynybos linijoje, o jo paties kariuomenė,– nors ir pavargusi bei išsekusi, žygiuojanti ne paradine rikiuote, o mažomis, išsibarsčiusiomis purvinų, suvargusių valkatų grupelėmis – tarsi nesustabdoma lavina ar volas ritasi į vakarus. Šita vizija jau „neišdegė‘“. Dabar jo vizija išrodo visiškai kitaip.
Dabar jo vizijoje visiškai atakos dronų ir balistinių raketų nuniokotas Ukrainos užnugaris. Neveikiančios degalinės ir parduotuvės, arba, neduok Dieve, sugriautos ligoninės bei milžiniškos eilės vėl bandančių išvykti į vakarus. Galiausiai negalintys išvykti nebeįstengia atlaikyti įtampos, dvidešimt valandų per parą kaukiančių oro pavojaus sirenų ar tų pačių neveikiančių degalinių bei parduotuvių. To teroro išvarginti žmonės išeina į gatves ir ima griežtai reikalauti, kad Zelenskis kapituliuotų.
Dabar putino pergalės vizija – ar, tiksliau, naujoji jos versiją, – turi dar ir antrąjį taip sakant aspektą. Turime suprasti, kad dabar matom nebe tą šiek tiek išsigandusį ir sutrikusį putiną, bandantį susigaudyti, ką dabar daryti. Mes dabar vėl matom absoliučiai suįžūlėjusį diktatorių, kuris vėl yra tikras savo pergale. Mano nuomone, jo vertinimas yra visiškai klaidingas, tačiau dabar jis yra įsitikinęs pergale.
Išties jį drąsina ir įkvepia du dalykai.
Pirmasis – tie reaktyviniai dronai, kuriuos jie išmoko gaminti greičiau, nei mes išmokome juos perimti. Taigi. Šiuo atžvilgiu technologinėse lenktynėse atsilikome – vėluojame kelis mėnesius. Būtent todėl jis dabar jaučiasi toks drąsus. Jis mano, kad tų kelių mėnesių jiems pakaks mus sutriuškinti ir sunaikinti – paversti Ukrainos užnugarį silpnąja grandimi, kad užnugaris subyrėtų ir imtų maldauti kapituliacijos.
5 skyrius.putiną įkvepia rinkimai Vokietijoje
O antra – jį drąsina Vokietijos rinkimų rezultatai. Jo sąjungininkai laimėjo dviejose federalinėse žemėse paeiliui ir gerokai sustiprino savo pozicijas sostinėje Berlyne. Artėja rinkimai Prancūzijoje, kur vėlgi jo draugužė [Le Pen] turi didžiausią istorijoje galimybę tapti prezidente. Tad visa tai jam suteikia drąsos.
Kitaip tariant, dabartinė jo pergalės vizija susideda iš dviejų elementų. Pirmasis – Ukrainos užnugaris, kurį visiškai niokoja reaktyvinių dronų bangos ir silpnąja grandimi darosi patys civiliai gyventojai, sukylantys prieš vyriausybę ir reikalaujantys kapituliacijos. O kita tos vizijos dalis– Europa, kurioje rusijos draugai masiškai laimi rinkimus ir nutraukia finansinę paramą Ukrainai. Taigi. na, tiesiog įsivaizduokite tokią padėtį vienu metu – užnugarį, kur praktiškai viskas sugriauta ir finansinę pagalbą nutraukiančią Europą. Būtent taip jis dabar įsivaizduoja savo pergalę; ji dabar susideda iš tų dviejų elementų.
O kas dabar vyksta fronte? Ten vis garsiau ir garsiau skamba Vivaldžio muzika. Taigi. Na, pirmiausia, jis tokių detalių tiesiog paprasčiausiai nežino. Kol kas jis tiesiog žino, kad kariuomenės puolimas įstrigo, arba, sakykim, vyksta pernelyg lėtai, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos žlugtų. Tačiau svarbiausia tai, kad tai nebėra esminis jo naujosios pergalės vizijos elementas.
Atrodo, lyg faktas, jog Ukrainos ginkluotosios pajėgos pasirodė esančios tokios atsparios, neturėtų jokios reikšmės. Tegul jos sau laikosi – kariuomenė vis tiek darys spaudimą ir kažkaip stums jas pirmyn, – o tuo pat metu grius abu užnugariai. Ir vidaus užnugaris Ukrainoje ir išorinis užnugaris Europoje. Būtent tokia ir yra dabartinė pergalės vizija.
6 skyrius. Derybų formatų beprasmiškumas
Dabartės putinas tuo tiki – na, lygiai taip pat, kaip 2022-aisiais tikėjo „Kyjivu per tris dienas“. Taigi. Kitaip tariant, jo galvoje vaizdinys jau susiformavęs; jis jau mato tai kaip visiškai netolimą ateitį. Ir tai, kad jis situaciją vertina būtent taip, beje, reiškia, jog visi tie vadinamieji derybų su „trečiąja šalimi“ formatai yra visiškai tušti ir mums visiškai neįdomūs; visas tas didžiulis tuščiažodžiavimo sluoksnis, kurį stebime įvairiose platformose – pavyzdžiui, idėja dėl „neutralios trečiosios šalies“ trišaliams susitikimams, – tėra informacinis triukšmas.
Būtų galima tiesiog iš vis tam negaišti laiko – net nesiekti tų dalykų, – nes tai neturi įtakos rusijos pozicijai. rusijos pozicija – tai putinas, o putinas savo galvoje nusipiešė būtent tokią pergalės viziją.
Ir kol ta pergalės vizija nesubyrės atsimušusi į realybę – o šiuo atveju realybė esame mes, – kol putino pergalės vizija nesuduš atsimušusi į mus, į tą mūsų chocholišką užsispyrimą (tą patį, kuris sužlugdė planą „Kyjivas per tris dienas“ ir vėlesnę pergalingo, lėto kariuomenės žygio viziją).
Taigi dabar mūsų užduotis sudaužyti tą kitą jų pergalės viziją mūsų atkaklumu ir stiprybe. Būtent čia lemiamą reikšmę įgyja tokių žmonių kaip mes – jūsų, pone Pavlo, ir visų mūsų klausytojų – vaidmuo. Nes šioje naujoje savo pergalės vizijoje putinas mums skyrė svarbų vaidmenį ir mes privalome atlikti kitokį vaidmenį nei tas, kurį jis mums numatė.
Dabar mūsų asmeninis (atleiskit už šį žodį, nes propaganda jį kiek sukompromitavo) nepalaužiamumas įgijo tokią pat milžinišką reikšmę, kaip ir paprasto Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kario nepalaužiamumas.
Dabar Ukrainos civilis tam tikra prasme turėtų jaustis it karys. Mes kiekvienas taip pat dabar esame savo postuose. Priešo pergalės vizijoje mums numatytas vaidmuo, tačiau vietoj to privalome atlikti savąjį, kad ir nedidelį, vaidmenį mūsų pergalės vizijoje. Taigi.
7 skyrius. Atsiliekama reaktyvinių dronų bare
Būtent ta prasme kiekviena degalinė – ir tai, kaip reaguojame į kiekvieną prarastą degalinę, o jų, deja, dar ne vieną prarasime – aš sakau, išties kai ką pražiopsojome.
Pavėlavome reaguoti į tuos reaktyvinius dronus. Dabar per kokius tris – keturis mėnesius turime pasivyti, kol išties įstengsime perimti juos taip pat efektyviai, kaip tai darėme su ne reaktyviniais (konkrečiai – turbosraigtiniais) dronais. Taip pat šiek tiek atsiliekame ir reaktyvinių dronų gamybos srityje. Kitaip tariant, vėluojame kelis mėnesius, kad užverstume maksvą tokia pat reaktyvinių dronų banga, kokia jie apipylinėja Kyjivą.
Turime dabar vytis. Būtent per rudenį ir žiemos pradžią, kad žiemai įsibėgėjant jie išties pajustų visą „generolo Šalčio“ „švelnų“ glėbį. Privalome prie to labai rimtai dirbti. Išties…
8 skyrius. rusijos federacijos vasaros kampanijos įvertinimas
– Aš trumpam jus pertrauksiu. Betgi įdomią istoriją aprašė Jungtinių pajėgų grupės atstovas spaudai majoras Tryhubov. Jis dažnai komentuoja įvykius žiniasklaidai, tačiau tai, ką parašė visai neseniai, vakar vakare, verta dėmesio. Taigi jis rašo: jau sekmadienis, paskutinės rugsėjo dienos, galima drąsiai teigti, kad rusijos vasaros kampanija baigėsi tiesiog epine rusijai gėda. Bent jau tose kryptyse, už kurias buvo atsakinga Jungtinių pajėgų vadovybė (o vėliau, po reorganizacijos, – Jungtinių pajėgų grupė), konkrečiai – dviejose pagrindinėse kryptyse: Lymano ir Kupjansko. Jie mėnesių mėnesius klojo milžiniškas pastangas, tačiau galiausiai buvo atstumti atgal. Tai įdomi istorija. Esant tokiai eigai, artimiausioje ateityje užimti Kramatorsko ir Slovjansko aglomeraciją jiems tiesiog nepavyks. Nebent jų ataskaitose, o ataskaitose jie gali. Pagal Pietų Slobožanščinos kryptį jų ataskaitos jau tiek kupinos „šizo-pergalių“, jog galima pamanyti, kad jie jau žygiuoja per Charkivą, nors iš tikrųjų taip nėra. Tačiau toliau jis rašo: „Konvencinis karas rusams nebeveikia, o tai reiškia, kad jie darys spaudimą taikydami neįprastus metodus – visų pirma terorizuodami civilius ir griaudami mūsų santykius su partneriais“. Iš esmės apie tai, ką tik ką paminėjote, rašo bei į tai atkreipia dėmesį ir oficialus asmuo – vadovybės atstovas spaudai. Paskutinė jo frazė – „Žmonės, saugokite savo galvas, ypač iš vidaus“. Man atrodo, kad šis raginimas dabar yra pats svarbiausias.
9 skyrius. Informacinis karas galvose
– O tai visiškai tiesa. Iš esmės dabar vyksta karas dėl to, kas dedasi mūsų galvose. Ir ten bandoma įversti aibę, atleiskit, kacapiško šūdo, įpakuoto į pačias įvairiausias pakuotes, taip pat ir ukrainietiškas.
Taigi, čia pasakyčiau taip. Mes esame labai laisva šalis; skirtingai nei raška, mūsų valstybė, net jei ir norėtų, neturi mechanizmų filtruoti to, kas vyksta mūsų mintyse. Iš principo tai nuostabus dalykas, tačiau jis kartu užkrauna ir didžiulę atsakomybę. Tai būtent toks dalykas, kurio valstybė tikrai nedarys; tai dalykas, kurį galime ir privalome padaryti tik mes patys. Viskas priklauso nuo to, kaip filtruojame tai, kas patenka į mūsų sąmonę, kaip apdorojame ir klasifikuojame, kuo tikime, kuo netikime, ką transliuojame, ko netransliuojame.
raškoje tai centralizuota, raškoje tuo užsiima jų informacinio karo padaliniai. Mes tokios sistemos neturime. Mums tai – kiekvieno piliečio asmeninė atsakomybė. Tam tikra prasme tai silpnybė, tačiau kartu ir stiprybė – viskas priklauso nuo to, kaip elgiamės.
10 skyrius. Nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų taktika operacijoje „Vivaldi“
Matau, jog mums beliko kelios minutės.
– Kokios penkios ar net mažiau. Tik dvi.
Ir netgi dvi. Na, jei dvi, tai labai trumpai.
O, aš tik pabrėžiu, ką sakė ponas Trihubov. Svarbu visai ne tai, kad rusijos vasaros puolimas baigėsi rusijai visiška epine gėda. Ta Vivaldžio muzika, kurios ką tik klausėmės, iš tiesų itin svarbi. Ir ne tiek dėl to, kas jau pasiekta, nors konkrečiai operacijos „Vivaldi“ metu pasiekti rezultatai peržengia taktinį lygmenį (net jei dar nepasiekia strateginio) ir priskiriami vadinamajam operaciniam lygmeniui. Kitaip tariant, iniciatyva operaciniu lygmeniu jau perimta. Tai reikšminga, tačiau kur kas svarbiau – kaip tai įvyko.
Iš esmės buvo išbandyti visiškai nauji mūsų pajėgų (na, norėjau sakyti „reformuotų“, bet šis procesas vis dar vyksta) veikimo metodai. Kaip tik tų reformų, kuriose dalyvavo tokie asmenys kaip Drapatyj, Biletskyj, Redis, įkarštyje mūsų kariuomenė sukūrė visiškai naują kovos fronte taktiką, pritaikytą prie dabartinio karo realijų: didžiulės didžiulės „naikinimo zonos“ (killzone), infiltracijos zonos ir masiškai naudojant dronus. Ir ši nauja taktika pasirodė esanti labai veiksminga.
Beje, ji įtraukė viską – nuo visiškai kitokio požiūrio į padalinių sąveiką iki esminio prioritetų pasikeitimo, atsižvelgiant į tai, į kokiame priešo gylyje ir kuriame kovos etape atakuojamas taikinys.
Kitaip tariant, tradicine prasme nevyko jokių puolamųjų veiksmų; viskas prasidėjo nuo itin profesionalaus priešo užnugario neutralizavimo – faktiškai atkertant priešą nuo tiekimo linijų – ir tai buvo įvykdyta visiškai nuotoliniu būdu, be tiesioginio įsiveržimo. Po to sekė bangos dronų, pritaikytų įvairioms konkrečioms užduotims. Tik tada į nuo priešo išvalytą teritoriją įžengė šturmo pajėgos. Iš esmės jos tiesiogiai nešturmavo priešo; priešas pirmiausia buvo išstumtas nuotoliniu būdu, o toliau jau buvo einama jau išvalyti teritorijos. Tai iš tiesų labai svarbu, nes tai bus taikoma ir daug platesniu mastu.
– Pėstininkai išties tik parašė tašką. Įdomi detalė.
Labai ačiū, bet laikas šiam pokalbiui ką tik baigėsi. Auditorijai primenu, kad su mumis bendravo rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.