Rugpjūčio 7 d. „Novynarnia “ redaktoriaus Dmytro Lykhovij pokalbio su kariniu ir politikos analitiku Evgen Dykyj tekstinės versijos I dalis
„Smūgiai Odesai – Kremliaus požiūrio į Ukrainą pasikeitimo šiame kare apraiška“
– Ko gero, pagrindinis pastarųjų savaičių įvykis buvo Ukrainos uostų ir kitos logistinės agrarinės infrastruktūros masinis apšaudymas Rusijai pasitraukus iš grūdų sandorio. Kaip manai, ką Rusija nori pasiekti tais smūgiais į Odesos ir Mykolajivo sritis ir ar tai jai pavyks?
– Pradedant nuo klausimo pabaigos daug kas jau pavyko.
Rusai supranta, kad juos gali užspausti ir, arba jiems teks grįžti prie grūdų susitarimo, arba šis susitarimas veiks išvis be jų, o kažkas užtikrins koridorių per Juodąją jūrą laivams su grūdais.
Jie bando padaryti taip, kad bet kokiu atveju mes fiziškai negalėtume įvykdyti savo dalies tame susitarime dėl grūdų.
Jie ir dabar bijo paskandinti trečiųjų šalių laivus. Manau, greičiausiai jie nedrįs to daryti ir ateity.
Bet kokia bus prasmė, jei grūdų iniciatyva lyg ir veiks, bet Ukrainos uostuose bus sunaikinta visa grūdų saugojimo ir gabenimo infrastruktūra? Laivai tai atplauks, o kaip mes į juos tos duonos įpilsime?
Taigi, iš tikrųjų, rusai užsibrėžė tikslą sunaikinti uostus ir grūdų terminalus. Ir sakyčiau, kad jie labai arti to tikslo įgyvendinimo.
Čia reikėtų pažymėti, kad ta mūsų logistikos infrastruktūra nėra taip didelė ir išsišakojusi kaip energetinė.
Jei praėjusią žiemą priešas daužė mūsų energetikos sistemą ir įsitikino, jog didelės industrinės šalies energetikos sistemos per mėnesį ar du nepavyks sutriuškinti, tai vis tik grūdų logistikos infrastruktūra gerokai mažesnė. Neturime daug uostų, o uostuose ne taip jau daug didelių elevatorių ir perkrovimo kompleksų. Sakyčiau, jog dabar jau daugiau nei pusė jų sunaikinta, ir, deja, procesas tęsiasi.
Taigi, mes galime atsidurti tokioje situacijoje, kai bus grūdų ir laivų, bet Ukraina fiziškai negalės tų grūdų pakrauti.
Apskritai tai dalis bendro kremliaus požiūrio į Ukrainą šiame kare pasikeitimo.
Tai ne tik „grūdų“ istorija. Čia apie tai, kad rusai pereina prie totalinio karo.
Jie pradėjo šį karą su paradigma, bent jau „lochtoratui“, apie „broliškos tautos išlaisvinimą“, kuriuos valdo pindos (amerikiečiai), reptiloidai, žydai masonai ir t.t. kt. Dabar ši paradigma visiškai užmiršta. Mes jau visi esame „naciai“, visi esame „priešiška liaudis“, visi 40 milijonų arba kiek mūsų iš tikrųjų beliko. Ir iš tikrųjų rusai jau pripažįsta, kad per gana trumpą laiką mūsų neužgrobs. Vadinasi, šios teritorijos ir ši tauta turi būti visiškai sunaikintos.
Viešoje erdvėje tai nuskambėjo kaip „vėliau prikelsime“, „vėliau atstatysime“. Bet jie jau išsakė tai paprastu tekstu: nušluokime visą Odesą, nušluokime visą Lvivą ir Kyjivą, vėliau atstatysime.
Tai jau ne teritorija, kurią jie nori užgrobti ir naudoti. Tai teritorija, kuri turi būti sunaikinta.
– Išeitų, Odesos kontekste, kad raketos atskriejo į miestą ir sunaikino istorinį centrą, nes taip ir buvo sumanyta, o ne per klaidą?
– Ne, taip nebuvo sumanyta. Ypač pataikant į jų pačių maskolių stačiatikių katedrą. Tai nebuvo sumanyta, bet klausimas kitas. Klausimas, kaip į tai reaguojama.
Tokia šalutinė žala jiems ne tik tapo priimtina, bet ir iškilo tiesioginis klausimas – o gal šiuos miestus reikėtų visiškai nušluoti. Ir Odesa šiuo atžvilgiu yra labai orientacinė. Tegul baderovcų Lvivas. Tegul jau tapęs banderovcų Kyjivas. Jų paradigmoje Odesa buvo „perlas prie jūros“, „Novorosijos sostinė“. O vis dėlto nebėra „Novorosijos sostinės“, o jau tėra tik vienas iš Ukrainos miestų, kurį taip pat reikia sunaikinti.
– Kalbant apie logistikos dalį. Atkreipei dėmesį, kad pusė grūdų terminalų pietuose jau sunaikinta, sunaikinti uostai…
– Negalima sakyti, kad Odesos uostas sunaikintas, jis didžiulis. Tačiau daug kas Odesos uoste sunaikinta. Apšaudytas Mykolajivo uostas. Labai rimti nuostoliai Renio, Izmailo ir Vylkovės uostuose. Apšaudyti Čornomorskas ir Očakivas. Tiesiog, nebeliko uostų, kurie nebūtų apšaudyti.
Bet čia pirmiausia reikia stebėti konkrečius grūdų terminalus. Bijau, kad dar mėnuo tokios akcijos – ir jų nebeliks.
– Kai buvo uždarytas išėjimas iš Juodosios jūros per Bosforą, šiek tiek naudojomės Dunojumi, šiek tiek geležinkeliu. Dabar išeitų, kad esant užblokuotai visai pietų krypčiai – faktiškai, kartu su Dunojumi, dėl terminalų išdaužymo – jog viskas turėtų eiti per Vakarų Ukrainą, traukiniais…
– … Ir iškyla lenkų problema – komplikuotas tranzitas per Lenkijos sieną. Nes pas lenkus greitai rinkimai, ir jų ūkininkai daug šunų prikorė ant mūsų, kaip baisių piktų konkurentų.
Dėl to, kiek žinau, net ir mūsų didieji agroholdingai mažiau užsėja. Mat susitaikė su tuo, kad neįmanoma eksportuoti tiek derliaus, kiek būtų galima gauti netgi karo sąlygomis, kai ne visi laukai išnaudojami.
– Rodos dabar perėjome prie ekonomikos ir žemės ūkio klausimų. Tačiau šios problemos yra tiesioginė maskolių raketų ir dronų smūgių bei karo nusikaltimų pasekmė.
– Ir tai ne tik pasekmė. Tai yra totalinio karo dalis.
Didelio žemės ūkio verslo mokesčiai tikrai papildydavo mūsų biudžetą. Taigi, rusai ir čia nori iš mūsų atimti vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių. Tai maždaug tas pats, jei galėtume atimti iš rusijos naftos eksportą.
Pas juos nafta – pas mus duona. Tai tiesioginė analogija.
– Kaip manai, ar kaip nors galima tą problemą išspręsti?
– Iki visiško rusijos Juodosios jūros laivyno sunaikinimo? Ne, ne. Prie sunaikinimo šiuo metu dirbame.
Dronai Juodojoje jūroje, „Bebrai“ Maskvoje: masiškumas, efektyvumas, perspektyva
– Pereikime prie kito bloko. Kaip mes ruošiamės rusijos laivyno sunaikinimui, ir ne tik.
Pastaruoju metu klausiama: ar verta ir valstybei, ir rėmėjams išleisti kelis milijonus grivinų už, pavyzdžiui, atakos droną „Bober“ („bebrą“), kad tas išdaužtų langą biurų centre „Moscow city“? Ir ar verta veržtis į uždarą Sevastopolio įlanką antvandeniniais dronais? Taigi, klausiama, ar investuotas lėšas atperka tokių atakų rezultatai.
Tiesa, tą kritinę logiką šiek tiek aplaužė tokie įvykiai, kaip didžiojo desanto laivo „Olenegorskij gorniak“ pamušimas Novorosijske. Būtent, šiuo atveju mūsų smogiamasis antvandeninis dronas įveikė beveik tūkstantį kilometrų ir ne tik „dalyvavo“, kaip olimpinėse žaidynėse, bet ir nugalėjo vandens desanto laivą.
– Jis iš tikrųjų nuskandino tą lovelį. Čia neįmanoma neprisiminti seno sovietinio animacinio filmo – „kaip pavadinsi jachtą, taip ji ir plauks“. Jis kažkaip menkai siejasi su jūra, nors buvo rusijos federacijos Šiaurinio laivyno žvaigždė ir iš ten per visą Europą, per Viduržemio jūrą atkeliavo pas mus į Juodąją jūrą. Išeitų, kad čia numirtų.
– Na, jis doke gali būti remontuojamas.
– Ne, jis yra 1976-ųjų ir vargu ar bus remontuojamas. Greičiausiai bus supjaustytas į metalo laužą.
Beje, tai jau antras didelis rusijos federacijos desantinis laivas, kurį paskandinome šiame kare. Pirmasis – praėjusį pavasarį Berdianske nukentėjo nuo „Točka-U“ (VDL „Saratov“). Dabar – nuo ukrainietiškos gamybos jūrinio drono.
Priminsiu, kad nė vienas iš sąjungininkų nepateikė mums jūrinių dronų. Viskas, kuo mes skandiname Juodosios jūros laivyną, yra tik mūsų pačių produkcija. Praėjusių metų rugpjūtį stebėjome tų jūrų dronų pirmosios kartos pirmą pasirodymą, kai po puikaus šou Sevastopolio įlankose du laivai patyrė gana rimtų pažeidimų. Taip, jie nenuskendo, bet remontas užtruko gana ilgai.
Vėliau Sevastopolio įlankas rusai uždarė boninėmis užtvaromis. Bet kai tik jų laivai išplaukia į jūrą, ten boninių užtvarų nepastatysi. Ten jūrinius dronus belieka tik numušinėti. Ir jie bando numušinėti, bet, kaip matėme, ne visada sėkmingai.
Beje, nevisiškai patvirtintais duomenimis, vadinamasis „užtvaros kateris“ (turima omenyje projekto 21980 kovos su diversija laivas P-349 „Suvorovec“) pradingo iš radarų ir niekur kitur nebuvo pastebėtas. Tas blokavęs Novorosijsko įlanką.
– Visgi klausimas dėl reikšmingų išlaidų dronų programai tikslingumo ir bendro tos programos efektyvumo.
– Kur tu matai reikšmingas išlaidas?
– Smogiamasis dronas kainuoja kelis milijonus grivinų. Ir jei anksčiau visi tik džiaugėsi vien tuo, kad mūsų dronai priskrido iki Pamaskvės, kažkur ten sprogo, rusai dėl to išsigando, tai dabar tai įprastas reiškinys. Sprogimai rusijos federacijos sostinėje ir kituose miestuose vargu ar sukelia tokį psichologinį poveikį, kaip iš pradžių. O dėl pataikymų į karinius ar infrastruktūros taikinius efektyvumo kyla ir abejonių.
– Bet aš kategoriškai nesutinku.
Pirma, pabaikime su jūra. Priminsiu, kad neseniai Juodojoje jūroje įvyko dar vienas incidentas. Į rusų laivą smogė antvandeninis dronas nemažu atstumu nuo Krymo (projekto 22160 patrulinis laivas „Sergey Kotov“ buvo atakuotas 370 km iki Sevastopolio). Taip, jis pats pasiekė krantą. Tačiau kažkodėl skubiai iškvietė sraigtasparnį, kad paimtų 200-uosius ir 300-uosius.
Taigi, antvandeniniai dronai iš tiesų yra labai veiksmingi ginklai. O kai pagalvoji, kiek kainuoja net seni sovietiniai karo laivai – dešimtis milijonų dolerių, tai mūsų brangiausi karinio jūrų laivyno dronai, bet kuriuo atveju, kainuoja daug mažiau nei po milijoną dolerių. Kiek žinau, kelis šimtus tūkstančių dolerių.
O dabar grįžkime prie skraidančių bepiločių orlaivių, ypač prie tokių juokingų skraidančių „bebrų“, kurie pas mus nuskrenda tūkstančius kilometrų.
Pirma, bepilotis „bebras“ kainuoja 104 tūkstančius JAV dolerių. Šio karo mastu tai visiškas niekis. Palyginimui pasidomėk, kiek kainuoja vienas tankas, viena pėstininkų kovos mašina ir kiek jų kasdien prarandama šiame kare. Ir suprasi, kad tai visai ne tas mastas, kuriuo matuoji.
Atsiprašau, pats „plikiausias“ sovietų tankas kainuoja apie 2 mln. Naujo tanko išleidimas – 5–7 milijonus dolerių. „Becha“ kainuoja virš „limono“ ir daugiau, aišku? Ir tai eksploatacinės medžiagos. Jų kasdien abi pusės gali prarasti dešimtimis. O tau smogiamasis dronas už 100 tūkstančių dolerių jau didelė suma.
– Taip, bet jį dar reikia patiems pasigaminti. Mes gi jų neperkame, o gaminame kiekvieną atskirai.
Beje, pasakysiu dar vieną svarbią pastabą: galime atakuoti biurų centrus, o taip pat rusijos gynybos ministerijos objektus maskvos centre dėka to, kad patys savo meistrų rankomis suprojektavome ir pagaminome tuos „bebrus“, UJ-22 Airborne, ir jie pasiekia taikinius rusijoje. Tuo tarpu Vakarų partneriai nesuteikia leidimo smogti maskvai jų pateiktais ginklais.
– Taip, mums galioja kategoriškas draudimas naudoti už „rebriko“ (sienos) bet ką, kas tik suteikta mūsų sąjungininkų. Ir Belgorodo srityje judėjo rusų savanoriai, o dėl vienoje nuotraukoje į kadrą patekusio belgiško šautuvo sąjungininkai mums iškėlė didelį skandalą.
Todėl, žinoma, nėra ko nė kalbėti apie kokių nors vakarietiškų ilgo nuotolio ginklų panaudojimą rusijoje. Tik tai, ką mes patys sukniedijome be Vakarų pagalbos – tik tai mes turime teisę panaudoti Orkostane.
O dėl „išdaužtų langų“, jei sąžiningai, tu mane tiesiog išmušei.
Nagi, viena šio karo diena – du milijardai grivinų. Tai gerai žinomas mūsų finansų ministerijos skaičius. O dabar suskaičiuok, kiek procentų nuo 2 milijardų sudaro 4 milijonai už „bebrus“.
Net jei kalba tesisuktų apie psichologinį efektą. Šiandien iš valstybės biudžeto karui buvo išeikvota 2 milijardai grivinų, tačiau iš jų būtent apie 4 milijonų grivinų išlaidų smogiamiesiems dronams efektyvumą daugelio pasaulio šalių žiniasklaida triukšmaus ilgiau nei vieną savaitę.
Ir aš kategoriškai nesutinku su tuo, kad rusai jau priprato ir tai jų neveikia. Kai juos ištiko pirmasis šokas, kai jie patyrė pirmąjį antskrydį – jie sureagavo: „O siaube, kaip taip gali būti?!“ Bet juk vėliau jiems pažadėjo, kad dabar imsis priemonių, kad pirmą kartą pasisekė, nes niekas nesitikėjo, kad „chocholai taip gali“. O dabar veiks galinga oro gynyba. Ir ką? Mėnesiai praeina – o žadėtos apsaugos nėra. Atskrenda net daug tiksliau.
– Ir oro gynybos sistema „Pantsir“ ant Rusijos gynybos ministerijos stogo nenumušė į kaimyninį namą atskridusio „Bebro“.
– Visiškai šalia. Ir net kvaili kacapai tai mato. Taigi, jie labai aiškiai pradeda susivokti, kiek jie yra apsaugoti ir kiek jiems sakoma tiesos. O tai labai svarbus momentas šiame kare.
Na, ir ten ne tik langai buvo išdaužyti. Ten biuras buvo tiesiog išneštas, ir visai neatsitiktinai.
Beje, dabar daug įmonių palieka tą pastatą ir išsikrausto iš to rajono.
Atkreipk dėmesį: po pirmųjų bepiločių orlaivių, kurie tiesiog nukrito kažkur priemiestyje, to nebuvo. O dabar iš maskvos centro masiškai išsikrausto verslas. Kaimynystė su rusijos valdžios pastatais imta laikyti pavojinga verslui.
– Ar nori pasakyti, kad maskvos miesto kvartalas tapo Šiaurės Saltovka numeris du?
– Būtent.
Jei anksčiau jie jautėsi: „Oi, kaip prestižiška, mes prie kremliaus“, tai dabar: „Velnias, reikia dingti, mes prie kremliaus, čia šaudo“. Tai esminis pokytis.
Tačiau nepamirškim, kad tai dar buvo neatsitiktiniai objektai. Buvo Skaitmeninės plėtros ministerija, Ryšių ministerija, įmonė, gaminanti vieną iš dronų ir t.t. Vadinasi smogta, jų terminologija, „sprendimų priėmimo centrams“. Tegu ir antraeilėms, bet su šiuo karu tiesiogiai susijusioms įmonėms ir vyriausybinėms įstaigoms. Atleiskit, bet įmonė, gaminanti šiame kare naudojamus kovinius dronus, yra teisėtas karinis taikinys.
Ir paskutinis momentas šios temo uždarymui. Kodėl taip kalbi, lyg niekas nepasikeitė? O atkreipk dėmesį į tai, kaip jau kitaip skraido bepiločiai, lyginant su pirmaisiais paleidimais.
Kalbame apie neserijinę gamybą. Tiesą sakant, apie prototipus ir pirmąsias mažas serijas, kurios tobulinamos atsižvelgiant į ankstesnes. Jei pirmieji dronai tiesiog priskrido Pamaskvę, ir tai jau buvo didelė laimė, kad jie įveikė tokį atstumą, tai dabar jau kalbame apie tai, kad maskvos centre mes prašovėme 50 metrų. Na, tai reiškia, kad trečią kartą dronas atskris maždaug 5 metrų tikslumu. Tai yra, kiekvieną kartą šie produktai vis tobulesni.
Priminsiu, kad šitai mūsų pramonei maždaug metai. Niekada anksčiau to nedarėme. Ir visiškai akivaizdu, kad maskvoje yra elektroninės karybos priemonės. Greičiausiai jos gana efektyviai slopina GPS signalus. Tad nepilotuojami aparatai atskrenda pagal inercinę nutaikymo sistemą. O inercinė nutaikymo sistema šiek tiek netobula, vis tiek duoda maždaug šimto metrų paklaidą. Manau, ateity bus tiksliau.
Beje, Novorosijske ne tik jūrų dronai smogė į desantinį laivą. Ten dar ir dronas pataikė į naftos terminalą. Naftos terminalai taip pat nukentėjo Feodosijoje, Sevastopolio Kazokų įlankoje. Taigi netrukus rusijos Juodosios jūros laivynas atsidurs tokioje situacijoje, kai tiesiog nebeturės kur pasipildyti.
– Gerai, tu suteikei man optimizmo. Šiame kontekste priminsiu, kad ataskaitiniu laikotarpiu buvo labai veiksmingi apšaudymai – ne bepiločiais orlaiviais, o raketomis „Storm Shadow“ – į arsenalus Krymo centre, ir Čongaro tiltai taip pat sugriuvo.
Apibendrinant. Ar matei tą vaizdo įrašą, kuriame, rodos, net buvo parodytas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas – su anonsu, kad Maskva bus apšaudyta bepiločiais orlaiviais rugpjūčio 24 d.? Kas galėtų būti? Ir ar verta juos užsukti būtent tai datai?
– Neatmetu, kad tai gali būti informacinė politinė specialioji operacija, ir kaip tik šiai datai nieko neruošiame. Ir tegul įsitempia, tegul „drambliukai pabėgioja“.
– O aš jau seniai sakiau: nustokite bijoti šitų „datinių“ apšaudymų. Nes rusai tiesiog kone kasdien šaudo, be jokio ryšio su kokiomis nors datomis. Tai jau mes priskiriame įvairius smūgius jubiliejui. Ir dabar jau jiems pranešta, kad Nepriklausomybės dieną – rugpjūčio 24-ąją – slėptųsi, kad juos ištiks mirtis, kad į maskvą atskris šimtai „bebrų“.
Dar neaišku, kokia bus rugpjūčio 24-oji. Tokia orų prognozė: lis, bet nebūtinai tame mieste ir tą dieną.
– Būtent. Anksčiau ar vėliau „bebrų“ būrys į maskvą atskris. Ar tai bus rugpjūčio 24 d.? Toli gražu ne faktas. Tai visiškai įmanoma ir kitą dieną.
Kol kas gaminiai bandomi ir tobulinami. O norint masiškai paleisti bepiločius orlaivius, dar šiek tiek reikia juos pagerinti. Šiuo metu dešimtys komandų dirba su užduotimi ištaisyti trūkumus ir padidinti gamybą.
– Tada dar kartą paklausiu: kodėl vis dar negalime pasidaryti savo „Lanceto“ ar nukopijuoti „Šachedo“? Tai sėkmingai daro rusai, nors juos riboja sankcijos, o mūsų – ne.
– Man tai didelis klausimas.
Mes turime daugybę savo dronų „kamikadzių“ variantų, tačiau atrodo, kad jie visi yra mažiau veiksmingi nei „Lancet“. Tas bepilotis yra paprastas, bet mums nuo jo labai kliūva. Neseniai man vienas vaikinas iš fronto, artileristas, trumpai drūtai pareiškė: „Lancetų“ pas juos – kaip uodų prie Dniepro.
Tiesiog „Lancet“ – serijinis gaminys, rusai jį kniedija dideliais kiekiais. Ne tokiais, kokius jie įvardija propagandiniuose vaizdo įrašuose. Bet, deja, per mėnesį jie tikrai pasiekia apie tūkstantį vienetų. Tai didelis skirtumas.
Mūsuose ta kryptimi dirba daug skirtingų komandų, ruošiančių įvairius modelius. Tačiau dar ne viena komanda neperžengė ribos, skiriančios mažaserijinę gamybą nuo konvejerinės,
Kulibinų ir edisonų pas mus pilni garažai, bet ukrainietiško Henrio Fordo, kuris užsuktų gamybą, dar vis nematyti.
Atrodo, kad yra didelė viltis, jog galbūt „bebrai“ pirmieji įveiks arba jau įveikė tą ribą tarp mažų serijų ir konvejerio.
O apie mažus dronus-kamikadzes, aš, galbūt, nežinau visos informacijos, bent jau iki šiol negirdėjau, kad jie jau būtų pastatyti ant didelio konvejerio.
„Mes laušime antrąją priešo gynybos liniją maždaug tiek pat, kiek laužėmės per pirmąją“
– Kitas skyrius yra apie frontą ir puolimą. Pradedame nuo Taurijos (Tauridės) krypties. Per pastarąsias tris savaites fronto linija beveik nepasikeitė. Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo atstovai kalba apie mūsų kariuomenės pažangą šimtų metrų mastu, išlaisvintas Staromajorskės kaimas buvusiame Vremivkos kyšulyje.
Pagarsinu feisbuke užduotą pilietės klausimą: „Ką Egvenas pasakytų apie labai pesimistišką Butusovo retoriką, kad ten viskas pražuvo, o mes per tą laiką nieko neprikapstėme?“
– Nuoširdžiai gerbiu poną Butusovą ir visada pagarbiai priimu jo vertinimus ir svarstymus. Ne visada su juo sutampame, bet jis yra vienas iš tų žmonių, kuriems pripažįstu teisę net į labai radikalius svarstymus. Jis daug matė ir žino. Tačiau tas jo tekstas man iškėlė didelį klaustuką. Priskirčiau tai kažkokiai asmeninei krizei – mes visi susergame depresija, ypač kai išgirstame labai nemalonias naujienas. Bet bent jau bet kuriuo atveju nevertėjo tokio dalyko įgarsinti. Juk , be to, žmogus yra tikrai autoritetingas, kurio klausoma…
Pesimizmas yra pirmas žingsnis į pralaimėjimą.
– Žinome, kad žinios didina liūdesį.
– Visiškai absoliučiai. Kai kalbame apie tokį dalyką kaip karas, jame negali būti tik gerų naujienų. Pavyzdžiui, informacija apie praradimus labai slegia psichologiškai. Ir šia prasme tikrai geriau žinoti mažiau. Jeigu tik tavo žinios neįtakoja sprendimų priėmimo.
Todėl bet kuriuo atveju manau, kad yra klaida viešai reikšti tokį gilų pesimizmą.
Antra, man vis dar atrodo, kad jis klysta. Gyvenimas, žinoma, parodys.
Aš nemanau, kad mums garantuota pergalė šiame puolime. Beje, kad pergalė mums apskritai garantuota. Kažkodėl išsigalvojome, kad tai garantuota, bet visgi taip nėra.
Bet kol kas, tiesą sakant, esu atsargus optimistas. Matau šviesą tunelio gale. Ar iki jos prišliaušime – garantijų nėra, bet ji tikrai yra, ir mes šliaužiame aiškiai ta linkme.
– Antras piliečio klausimas feisbuke: „Ar jau yra supratimas, kur „silpniausias“ Pietų fronto sektorius, nes akivaizdu, kad veiksmai prie Robotynės kaimo, kaip pagrindinės atakos krypties, yra itin sunkūs?“
– Tiesą sakant, per tris savaites daug kas pasikeitė, bet to žemėlapyje nesimato.
Rugpjūčio pradžioje kažkas iš mūsų oficialių atstovų paskelbė prašmatnų skaičių – 241 kvadratinis kilometras.
Nors to skelbti visai nereikia. Nes matuojant kilometrais, tūlas, nesuprantantis karo logikos, „goglina“ „okupuotų Ukrainos teritorijų plotą“ ir dalina iš to 241 kilometro. Ir padaro labai klaidingas išvadas – kiek metų mes eisime į Krymą.
O išties nutiko visai kiti dalykai nei 241 kvadratinis kilometras. Buvo beveik visiškai sunaikinta pirmoji iš trijų rusų gynybos linijų. O tai jau visai kita kalba.
Faktiškai įžengta į antrąją rusų gynybos liniją mažiausiai trijuose rajonuose, įskaitant Staromajorskę ir Robotynę. Tuose trijuose taškuose jau kovojame antroje – pagrindinėje – rusų gynybos linijoje, vadinamoje „Surovikino linija“. Ir tos linijos yra labai skirtingos.
Man jau buvo užduotas klausimas, į kurį buvo sunku atsakyti – kuri iš tų linijų lengvesnė? Abiejose beprotiškai sunku, abiejose pragaras, bet jos labai skirtingos. Pirmoji linija – tai visų pirma atraminiai punktai – būrių, kuopų įtvirtinimai ir t.t. Punktyrine linija išmėtyti ugnies taškai, bet prieš juos šimtai kilometrų minų laukų. Tai kažkas neįtikėtino. Taigi, kai kuriose vietose jie buvo įveikti.
O antroji linija visiškai kitokia. Ten jau daug mažiau minų laukų dėl vienos paprastos priežasties. Jie (rusai) negalėjo ten visko užminuoti, nes negalėtų judėti tarp savo pirmos ir antros linijų. Jie turėjo sau pasilikti koridorius. Todėl ir minų laukų ten taip pat velnioniškai daug, bet jau ne ištisinė juosta.
Vietoj to yra įtvirtinimai. Tai beveik ištisinė šimtų kilometrų ilgio tranšėjų linija, tarp kurių yra betoniniai dzotai.
Tai jau Pirmojo pasaulinio karo klasika.
… Betgi bet kuriuo atveju ginasi ne apkasai – ginasi žmonės tuose apkasuose.
Ir tai, kas dar nutiko per šiuos du mėnesius, tai buvo permalta daugybė orkų.
Deja, buvo prarasta ir nemažai mūsų gynėjų. Puolimas – tai visada nuostoliai, dideli nuostoliai. Reikia suprasti, kad mes ne tik „permalame“ orkus, bet ir susiduriame su jų gynyba. Nors santykis vis dar labai mūsų naudai. Kiekvienas mūsų žmogus yra neįkainojamas, bet kalbant konkrečiai karo skaičiais, tai jų nuostoliai yra 2–3 kartus didesni nei mūsų. Nepaisant to, kad esame puolime, o tai tarsi prieštarauja karinei teorijai …
Ir svarbiausia – iš tikrųjų nuo to priklauso, kas bus toliau.
Jei praeitą kartą mes su tavimi kalbėjome, kad esu tikras, jog pasieksime antrąją liniją, tai viskas, dabar tai įvyko, mes ją pasiekėme. Dabar esu tikras, kad mes ją pralaušime.
O lemiamas klausimas bus, kiek resursų dar turės rusai tuo metu, kai pralaušime antrąją liniją.
Trečioji gynybos linija, apie kurią klausinėjama, iš principo yra labiau skirta pirmųjų dviejų aprūpinimui, neplanuojant joje kovoti iki mirties.
Todėl faktiškai dabar antroje linijoje sprendžiasi šios puolimo kampanijos likimas.
Tačiau sąvoka „dabar“ šiuo atveju – ne diena, ne dvi ir ne savaitė.
Manau, kad antrąją liniją mes laušime daugmaž tiek pat, kiek pirmąją – pusantro mėnesio. Ir tada daugmaž bus aišku ar mūsų puolimo kampanija buvo sėkminga ar ne. Tai pamatysime po mėnesio ar dviejų.
– Išeitų, jog apie tai reikėtų paklausti rugsėjo pabaigoje?
– Grubiai tariant, taip.
Beje, mūsų sąjungininkai iš tikrųjų taip klausinėja – atseit, kai prasidės rudeniniai lietūs, kurie sustabdys didesnius pajudėjimus, tada pamatysime, ką pasiekėme.
Priešbaterinė kova ir rekordinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sviedinių suvartojimas
– Tiek iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo pranešimų apie sunaikintą rusų techniką, tiek iš nepriklausomų ekspertų vertinimų aiškėja, kad mums sekasi priešbaterinės kovos. Kiekvieną dieną – dešimtys pažeistų rusiškų pabūklų, haubicų ir artilerijos įrenginių …
– Faktiškai mūsų artilerija daugiausia dirba rusų artilerijos medžioklės režimu. Ir ši medžioklė jau duoda labai rimtų rezultatų.
– Ar jų apšaudymai tapo retesni? Kažkaip dar taip neatrodo, anot mūsų karių.
– Atrodo. Tiesiog nepamiršk, iš kokių buvusių aukštybių jie leidžiasi.
Todėl, kaip tau, kad daug šaudo – taip. Bet jei, pavyzdžiui, praėjusią vasarą rusai per dieną iššaudavo 60 tūkstančių sviedinių, tai dabar per dieną iššauna 10 tūkstančių sviedinių. Skirtumas šešis kartus.
Taip, 10 tūkstančių sviedinių per dieną vis tiek yra daug. Dabar mes pakilome iki 8 tūkstančių sviedinių per dieną, ir mūsų Vakarų sąjungininkai tiesiog griebiasi už galvų, kur mums tiek sviedinių surinkti.
– Kaip tik piliečio klausimas feisbuke šia tema.: „Ekspertas Nikolajus Beleskovas sako, kad tai gali būti paskutinis mūsų puolimas dabar. Nes pasaulyje paprasčiausiai nėra tiek daug sviedinių. Tai reiškia, kad po šio puolimo artilerijos kovinių komplektų pristatymo greitis sumažės. Ką tada daryti?
– Nesutinku su vertinimu, kad tai gali būti paskutinis mūsų puolimas, bet problema tikrai yra.
Pasaulis 30 metų visiškai netikėjo, kad toks karas įmanomas. Vakarų demokratinis pasaulis nuo tada, kai žlugo Sovietų Sąjunga, pastatė tašką – nusprendė, kad viskas, pasaulinio karo nebebus. Ir 30 metų visos jų armijos rengėsi visiškai kitokiam karui – pirmiausia prieš partizanus, kovai su terorizmu, kaip Afganistane, Irake. Grubiai tariant, kolonijiniams karams. Iš principo jau buvo laikoma, jog „niekad daugiau“ nebebus karo su technologiškai pažangia valstybe. Ir, atitinkamai buvo sumažinta gamyba, o kai ką visiškai nustota gaminti.
Su tu jau susidūrėme dėl „Stingerių“. Štai nešiojamas zenitinis raketinis kompleksas „Stinger“ – toks šaunus dalykas, pirmą kartą išbandytas Afganistano kare prieš sovietų lėktuvus. Jis šiuo metu mums labai padeda. Bet susiduriame su tuo, kad valstybės, pasirodo, jau 15 metų jų nebegamina. Ir kai iškilo užduotis specialiai Ukrainai skubiai padaryti „Stingerių“, paaiškėjo, kad problema ne dėl pinigų. Reikėjo vėl iš naujo sukurti visas grandines ir tiekimą, atnaujinti atsarginių dalių, kurios nebuvo gaminamos 15 metų, gamybą. Ir net buvo prieita prie to, kad iš pensijos buvo kviečiami senukai, vis dar prisimenantys, kaip kniedyti tuos „Stingerius“.
Panaši situacija ir su artilerijos sviediniais. Jų tiesiog buvo mažinama, gamybos linijos buvo pjaustomos į metalo laužą. Nes iš principo nebebuvo rinkos, kuriai reikėtų gaminti?
Ir va dabar per dieną iššauname 8 tūkstančius sviedinių – tai mūsų istorinis maksimumas, vos prieš mėnesį teturėjome 3-4 tūkstančius sviedinių per dieną. Tuo metu, metinė Prancūzijos kariuomenės norma – 7 tūkstančiai sviedinių, ir pagal tokią metinę normą juos Prancūzijos pramonė ir gamino.
Žinoma, dabar visi Vakarai suskubo atkurti gamybinius pajėgumus, Jungtinėse Valstijose gana aiškiai užsibrėžtas tikslas pasiekti Šaltojo karo metų sviedinių gamybos lygį. Tačiau taip pat paskaičiuota, kad jiems tam etapais prireiks trejų metų.
Dabar visos Jungtinės Valstijos per mėnesį pagamina 24 tūkstančius sviedinių. Ir jų gamyba jau beveik padvigubėjo arba patrigubėjo, lyginant su tuo, kas buvo prieš šešis mėnesius.
Bet dar kartą: visa JAV pramonė per mėnesį pagamina sviedinių trims Ukrainos ginkluotųjų pajėgų darbo dienoms.
Europoje vaizdelis labai panašus.
Nors jie jau turi programą – jie pasiruošę pristatyti milijoną sviedinių. Regis ES kivirčai jau baigėsi, tie pinigai pasidalyti tarpusavyje. Kažkam jie atiteks, nes tai daugiamilijardinė sutartis. Sviedinys kainuoja daugiau nei tūkstantį dolerių.
Bet vėlgi, jie negali tiesiog paimti ir pateikti mums milijoną sviedinių. Jų nėra. Juos vėl gi tik pradeda gaminti.
Tačiau iš tikrųjų nereikėtų galvoti, kad mūsų sąjungininkai nesupranta problemos ir nieko nedaro, išskyrus gamybos pajėgumų didinimą. Liko kai kokios gana didelės atsargos.
Pirmiausia liko kasetiniai šaudmenys. Ir tai, kad kasetinių šaudmenų tiekimo mums blokavimas pagaliau buvo panaikintas – labai svarbu. Ne tik todėl, kad kasetiniai yra geresni už paprastus. Bet ir dėl to, kad pačios Jungtinės Valstijos kasetinės amunicijos jau nebenaudoja, joms jos tikrai nebereikia, o sandėliuose – 3 milijonai. Tai vis tik rimta.
Ir yra tikimybė, kad labai didelė dalis išvažiuos į Ukrainą.
Dalis jau atvažiavo ir dirba.
Taigi klausimas, kiek dar užtruks karas, kad užtektų atsargų.
Tačiau, be to, lieka dvi didžiulės sviedinių saugyklos, kurios vadinasi Japonija ir Pietų Korėja.
Abi šalys turi griežtą draudimą tiekti ginklus ir amuniciją kariaujančioms šalims… Tačiau Jungtinės Valstijos rado būdą tai apeiti. Valstijos pasuko vadinamųjų „aplinkinių“ susitarimų keliu. Tai yra, Japonija ir Korėja parduoda sviedinius Valstijoms, ir sviediniai į Ukrainą nevažiuos. Bet jie bus perduoti į Amerikos kariuomenės sandėlius, o ten gulintys amerikietiški sviediniai keliaus į Ukrainą.
Ir galiausiai, yra dar vienas resursas. Tai mūsų pačių amunicijos gamyba. Ir mes tik dabar pagaliau tai suderiname.
– Po pusantrų didžiojo karo metų ir po trisdešimties nepriklausomybės metų.
– Taip. Ir mes susiduriame su tomis pačiomis problemomis kaip ir Vakarų sąjungininkai. Kaip rasti tiekėjus visiems komponentams ir galiausiai jau juos surinkti ant konvejerio.
Tiesą sakant, kiek suprantu, įvyko persilaužimas. Kaip neseniai pranešė strateginės pramonės ministras [Aleksander Kamyšin], praėjusį mėnesį pagaminome daugiau sviedinių nei per visus 2022-uosius metus.