Okupacinė kariuomenė leidžia oro balionus virš Ukrainos teritorijos. Kodėl jie dabar tai daro ir koks pavojus kyla miestams, esantiems už šimtų kilometrų nuo fronto linijos, vasario 16 d. „Telegraf“ paklausė ATO veterano Evgen Dykyj.
Kodėl rusija taip masiškai pradėjo leisti oro balionus į Ukrainos teritoriją, kam turėtume ruoštis?
Tai kartu ir žvalgyba, ir bandymai išeikvoti mūsų oro gynybos rezervus. Rusų idėja tokia: toks balionėlis, grubiai tariant, kainuoja tris kapeikas, tiesiog labai pigus ir paprastas produktas. Prie paprasto oro baliono (ne tokio, kokie pardavinėjami gatvėje), daug paprastesnio už bet kokį meteorologinį zondą (kokius leidžia meteorologinės stotys), prilipdomas dar paprastesnis plono aliuminio gaminys. Žodžiu, gaunasi kažkas panašaus į konservų skardinę iš skardos, savotiška kelių sukryžiuotų plokštelių konstrukcija.
Tačiau tokia maža aliuminio konstrukcija labai gerai matoma radarų ekranuose. Taigi, kai tokių balionų skrenda dešimtys ar šimtai, radarai pradeda signalizuoti, kad skrenda krūva oro objektų. Ir oro gynyba bent jau pradeda į juos kreipti dėmesį, o pagal maksimumą – pradeda juos numušinėti. O numušinėjimas reiškia deficitinės amunicijos švaistymą. Nes kaip tik amunicija oro gynyboje yra brangus dalykas, kurio dažnai nepakanka. Vadinasi, idealiu atveju priešas pasiektų tokius tikslus: oro gynyba išeikvotų savo amunicijos atsargas ir tuo pačiu „apsišviestų“ iš kur realiai ji tuos taikinius numušinėja. Tiesiog tuo pačiu metu jie išsiaiškintų mūsų oro gynybos pozicijas ir pasikėsintų į amunicijos atsargas.
Kaip iki to rusai prisimąstė per ištisus viso masto karo metus?
Tai toks senamadiškas būdas. Pirmą kartą jis buvo naudojamas Chruščiovo laikais. Tačiau dėl to jis ne mažiau efektyvus. Tačiau vis tik tokius objektus demaskuoja lėtas jų greitis. Net ir vadinamieji „mopedai“ – „šahedai“ – vis tiek skraido greičiau, jau nekalbant apie priešo ginkluotėje esančias raketas ir lėktuvus.
Todėl visgi galima teigti, kad mūsų oro gynyba aptinka tuos balionėlius ir daugeliu atvejų dėl jų neeikvoja deficitinių raketų. Kiek šiuo metu žinoma, prieš juos dar nebuvo panaudota nei viena raketa. Bet kitas dalykas – jie trukdo, kaip kliūtys užkemša mūsų radijo lokatorių skenuojamą oro erdvę. Todėl vis tiek pageidautina juos numušinėti. Tačiau vakar tam buvo naudojama oro gynybos aviacija. Dėl jų nebuvo eikvojamos brangios raketos, o buvo pakelti į orą lėktuvėliai, kurie priskrisdavo arčiau ir numušinėjo juos iš pabūklų.
Tiesą sakant, tai yra daug pigiau, nei eikvoti jiems oro gynybos raketas. Bet tai taip pat nėra nemokamai. Vis dėlto kol kas kažkiek kainuoja ir aviacinis kuras, ir šoviniai lėktuvo ginklui. Taigi galime pasakyti, kad šis naujas oro baliono metodas iš ties leidžia priešui šiek tiek mus erzinti.
Jei teoriškai paleidus šimtus tokių balionų, ar būtų įmanoma aptikti visas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro gynybos baterijas?
Labai svarbus aspektas – oro gynybos pozicijų nustatymas. Šia prasme įdomu, kodėl kaip tik dabar imtasi naudoti tuos balionus. Yra rimtų priežasčių manyti, jog tai yra pasiruošimas tam, ko dar nematėme šiame kare. Galbūt bandymui surengti masinį Rusijos oro antskrydį mūsų miestuose. Jei tai tiesa, atvirai kalbant, bandymas taip senamadiškai atskleisti mūsų oro gynybos pozicijas būtų šiek tiek naivokas. Juk dar pirmąją didžiosios invazijos dieną mūsų oro gynyba parodė, kokia ji gali būti mobili, kaip greitai mūsų oro gynyba keičia savo vietą, maskuojasi ir t.t.
Priminsiu, kad pagal priešo planą rusai turėjo nuslopinti mūsų oro gynybą pirmąją didžiosios invazijos valandą. Išties į visas vietas, kur anksčiau buvo dislokuota Ukrainos oro gynyba, priešo raketos atskriejo jau pirmąją invazijos valandą. Tačiau tose vietose jos nerado nė vieno mūsų paleidimo įrenginio. Kaip dainuojama populiarioje dainoje: „Я прийшов тебе нема, підманула-підвела” (Atėjau – tavęs nėra, apgavai, apsukai).
Jau tada, plataus masto karo pradžioje, mūsų oro gynyba jau puikiai mokėjo apgauti ir suklaidinti priešą. Kitaip tariant, ji naudojo tokią pusiau partizaninę taktiką nuolat keisdama pozicijas po kiekvienos salvės. Todėl manyti, kad dabar tai staiga pasikeitė (kad per karo metus mūsų oro gynyba pablogėjo, o ne atvirkščiai – geresnė), būtų šiek tiek naivu. Todėl net jei dabar tie balionėliai nustatys, kur tuo momentu yra mūsų oro gynybos paleidimo įrenginiai, tai iki tol, kol priešo lėktuvas pabandys jiems ką nors padaryti, jie jau seniai stovės kitoje vietoje.
Vadinasi, tų aparatų žvalgybinė misija yra šiek tiek nerimta. Bet erzinimo ir privertimo dėl jų išleisti bent minimalius resursus misiją okupantai tikrai vykdo.
Sklinda gandai, kad panašius balionus panaudojome ir mes, paleisdami juos į Rusijos teritoriją. Ir neva tai darėme dar anksčiau nei okupantai. Ar tai tiesa?
Tikrai žinau, kad mes bent tokius variantus svarstėme. Aš asmeniškai pažįstu žmonių, kurie gamino tokius balionus. Bet ar jie iš tikrųjų buvo paleisti, tokios informacijos neturėčiau turėti. Bet, mes dažniausiai tai, kas ūkyje naudinga, vienaip ar kitaip panaudojame.
Vakar tie balionai-žvalgai buvo pastebėti virš Kyjivo. Ką tai gali reikšti, ar bus nauji smūgiai sostinei?
Nepamirškite, kad tie balionai neturi motoriuko. Jie nuskrenda ten, kur vėjas nuneša. Tai, kad jie vakar skrido virš Kyjivo, tiesiog rodo vakar dominavusią vėjo kryptį. Tiesą sakant, tai yra pagrindinis jų trūkumas: jų nepasiųsi, kur nori. Reikia „gaudyti“ vėją kad jis pūstų daugmaž norima kryptimi. Ir tik tada juos paleisti. Tačiau jie vis tiek skris tokiu tikslumu, kiek galima nuspėti, kur papūs vėjas.
Apskritai, jei jau kalba pasisuko apie Rusijos aviacijos bandymus bombarduoti Kyjivą, tą matėme pirmosiomis invazijos dienomis. Ne ilgiau nei pirmąją savaitę. Apskritai – pirmąsias tris ar keturias dienas. Aš pats tada mačiau Rusijos lėktuvus Kyjivo apylinkėse. Bet taip pat teko matyti, kaip efektyviai jie buvo išmušti. Ir jie nustojo lįsti į Kyjivą ne iš kažkokios „geros valios“, o kaip tik tokį „geros valios“ gestą vėliau padarė jų kariuomenė.
Pirmosiomis dienomis jų aviacija patyrė tokius nuostolius, kad neabejotinai buvo priimtas sprendimas į Kyjivą nejudėti. Ir apskritai ne tik į Kyjivą. Iš esmės po pirmosios didžiosios invazijos savaitės jų orlaiviai veikė tik dviem režimais: arba strateginė aviacija paleisdavo raketas už kelių tūkstančių kilometrų, arba taktinė aviacija (klasikiniai bombonešiai) dirbo vien tik fronto linijoje. Tuo pačiu praktiškai neperžengdama tos linijos.
Nuo tada jie nerizikuoja skristi į mūsų pozicijas net į 1-2 km gylį. Jie naudoja aviaciją tik priekinėms pozicijoms bombarduoti. Tuo pačiu metu jų lėktuvai dar ir pakimba virš savo pozicijų. Taip jie bijo mūsų oro gynybos!
Dabar pasirodo informacija, kad okupantai savo taktinę aviaciją perkelia arčiau okupuotų Rytų Ukrainos regionų. Kodėl jie tai daro, ir vis dėlto ar yra pavojus, kad rusijos oro ir kosmoso pajėgų lėktuvai iš rytų prasiskverbs giliai į Ukrainos teritoriją?
Tokios informacijos yra, ir aš į ją žiūrėčiau labai rimtai. Faktas yra tas, kad jų puolimas užspringsta. Jie metė į mūsų rytus savo pagrindinį resursą, šitą krūvą „mobikų“, ir vis tiek puolimas stringa, vis tiek veikia blogai. Todėl dabar jie karštligiškai ieško dar kažko, kas galėtų pakeisti jiems nenaudingą karo eigą. Logiška, kad anksčiau ar vėliau jų akys turėjo užkliūti už beveik nenaudojamos aviacijos.
Jei, pavyzdžiui, ekspertai ginčijasi dėl tankų, ar mes jau sudeginome pusę jų prieškarinio tankų parko (įskaitant ir kitą jų šarvuotą techniką), ar jau du trečdalius. Dėl to vyksta ginčų. Gi lėktuvų padėtis yra visiškai kitokia, nes jie po pirmos pilno masto invazijos savaitės juos naudoja labai atsargiai.
Ten aišku, kad dauguma jų fronto aviacijos dar nepanaudota. Taigi taip, jie gali pabandyti ją panaudoti. Nemanau, kad kalba eitų apie kažkokius tolimus skrydžius į mūsų teritorijos gilumą. Ten prasmės mažoka, o rizika didelė. Manau, kad jie verčiau bandys sustiprinti savo pėstininkų puolimą smogdami į mūsų artimo užnugario zonas (sandėlius, štabus) pafrontės linijoje. Kiek tai pavojinga, gali pasakyti mūsų oro gynybos specialistai, žinantys, kokias turime priemones, kad būtų galima tai sustabdyti.