Iš kovo 2 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj įrašų Facebook sienoje:
2022-03-02 01:22
Baimė prieš baimę
Iskanderiai pliekia Kijevą, o Charkovą iki nulio šluoja strateginė aviacija ir artilerija. Tai siaubinga. To ir tikimasi – mus paralyžiuosiančio išgąsčio. Mes turėtume pasijausti bejėgiai, tada patirti visišką diskomfortą slėpdamiesi rūsiuose, be vandens ir elektros. Turėtume niekur neberasti saugios vietos, nes visur būsime pasiekiami. Ir tada daugiau nebegalėdami pakelti nuolatinio siaubo mes turėtume sutikti su bet kuo, kad tik tas siaubas greičiau baigtųsi. To siekiama šiandieniais oro antskrydžiais virš visos mūsų šalies. Nėra prasmės sakyti „mes nebijome“. Kai baisu, tai baisu, o raketos ir ant galvos krintančios bombos– tikrai baisu. Tačiau verta pasakyti kai ką kitą. Koks būtų mūsų gyvenimas, jei sutiktume su Rusijos sąlygomis? Ir ar vertas išgelbėjimo TOKS GYVENIMAS? Pažiūrėkite į rusus ir baltarusius, kurie gali būti įkalinti už komentarus ar „patiktukus“ internete. Pažiūrėkite į tą šūdą, kuriuo jiems kasdien plaunamos smegenys. Ar mes pasiruošę taip gyventi? Pažiūrėkite ne į mūsų gynėjų žūčių aplinkybes, o į tai, kaip žūsta rusų zaidos – svetimoje žemėje, palaikiose išdėvose vietoj uniformų, alkana patrankų mėsa, nurašyta dar prieš išsiunčiant į mūšį. Ar sutinkame, kad mūsų sūnūs užaugtų rusiškos kariuomenės įskaitoje ir sulaukę pilnametystės tuoj pat būtų išsiųsti į kitus Maskvos karus visuose planetos kampeliuose? Ant galvos krentančios bombos – labai baisu. Gyvenimas rūsiuose – labai nepatogus. Tačiau pasaulyje yra daug nemalonesnių, ir daug baisesnių dalykų. Kad jie mūsų neištiktų, reikia iškęsti bombas ir rūsius. Tikiu, kad mums pakaks ištvermės. Tiek, kiek reikia Pergalei. Слава Украине (Šlovė Ukrainai).2022-03-02 14:47
Yra smulkmenų, kurios civiliui nieko nepasako, bet iš karto daug ką paaiškina parako uosčiusiems. Šmėkštelėjo informacija, kad pasidavė rusų kariūnų kuopa. Atrodytų tiesiog „gaila berniukų“, bet iš tikrųjų tai labai svarbi žinutė, jeigu ji, žinoma, pasitvirtintų. Planuojant karines kampanijas kariūnai yra pagrindinės vadovybės operatyvinis rezervas. Juos į mūšį meta atskirais daliniais (juk konkrečiai minima kursantų kuopa) tik tada, kai baigiasi visos kitos mėsos atsargos ir reikia užkimšti skylę. Jei žinutė teisinga, tai į klausimą, kiek orkams dar liko patrankų mėsos resursų, gavome atsakymą – ne abstrakčiai, po visuotinės visko, kas juda, mobilizacijos, o būtent dabar. Taigi, visiškai nė kiek. Tie 180 kiloorkų, įsiveržimo metu surinktų prie mūsų sienų, yra viskas arba beveik viskas. Teks imtis ilgos ir varginančios likusiųjų mobilizacijos. Užtat turime vadovą veiksmams ir supratimui – jei (kada nors) utilizuosime šitą ordą, praktiškai nebus kas ją pakeistų. Va kodėl Pu bet kokia kaina bando priversti kariauti baltarusius, bet tai labai abejotinas rezervas – tiek kiekybine, tiek ypač motyvacijos prasme. Taigi dirbame toliau!2022-03-02 20:58
Vakaro paskaičiavimai
Taigi orkai pradėjo pripažinti savo nuostolius. Ir tai leidžia mums pabandyti įvertinti tikrąjį jų mastą. Faktas yra tas, kad mūsų duomenys apie priešo nuostolius skamba labai maloniai, tačiau pagal apibrėžimą jie negali būti tikslūs – juk kare kiekviena pusė savo nuostolius žino detaliai, tačiau priešo nuostolius galima tik apytiksliai įvertinti pagal daugybę netiesioginių ženklų. Ir jei lėktuvų nuostolius galima nustatyti gana tiksliai (plius-minus paukščiukas), tai jau tankų nuostoliai žymiai mažesnio tikslumo, o personalo (aišku išskyrus kalinius) tai nuostolių tikslumas apskritai šlykštus. Bet dabar turime papildomą šaltinį, tad iki kito perspėjimo apie eilinį oro antskrydį galime pažaisti su mamyčių analitikais. Kaip įvertinti orkų nuostolius, turint jų gynybos ministerijos duomenis ir „priešingus“ mūsų? Yra dvi alternatyvios metodikos. 1 variantas: mes paprastai ignoruojame Ukrainos duomenis kaip „šališkus“ ir ekstrapoliuojame Čečėnijos ir kitų konfliktų patirtį. Praktika parodė, kad pradinėje konflikto fazėje Rusijos gynybos ministerija savo nuostolius sumažina maždaug dešimtkart. Taigi, jei jie pripažino 500 dušimtininkų, tai iš tikrųjų yra 5 tūkstančiai užmuštų, o pusantro tūkstančio sužeistųjų – tikrumoje 15 kiloorkų ligoninėse . 2 tobulesnis variantas: randame aritmetinį vidurkį tarp mūsų ir jų skaičių (suapvalinta): 500 + 5800 = 6300, 6300/2 = 3150 užmuštų. Mes nepateikiame duomenų apie jų 300 (ir akivaizdu, kad negalime jų greitai gauti), todėl paimame santykį iš jų „statistikos“: 500 užmuštų 1500-ams sužeistųjų, tai yra 1:3, taigi, jei priskaičiavome 3150 vabalų, tai trys šimtai atitinkamai turėtų virsti 5 tūkstančiais. Manau, kad šiais dviem būdais gavome viršutinę ir apatinę tikrų ordos nuostolių ribas – nuo 3 iki 5 tūkstančių užmuštų ir nuo 10 iki 15 tūkstančių sužeistų. Ar tai daug, ar mažai? Laikoma, kad paprastas kariuomenės dalinys (apmokytas, bet ne „Rembo“) praranda kovinį pajėgumą, kai iškrenta 30% personalo. Tiesą sakant, variacijoms yra daug erdvės – kai motyvacija žema, visiškai demoralizuotis pakanka ir 10%, o esant aukštai asmeninei motyvacijai (savanorių batalionai), pasitaiko, kad net 90% praradimas, nepriverčia likusiųjų 10% nustoti priešintis. Bet pasinaudokime „palatos vidutine temperatūra“. Taigi pas mus atkeliavo 120 kilo orkų, kurių bendras skaičius kartu su operatyviniu rezervu 150-180 tūkstančių galvų. Jau utilizuota arba išsiųsta gydytis nuo 13 iki 20 kiloorkų. O mums reikalingą trečdalį sudaro 60 kiloorkų. Vadinasi, dabar (pirmą savaitę) jau įvykdytas ketvirtadalis ar trečdalis gamybos plano. Viena vertus, yra dar ką veikti, kita vertus, negalima sakyti, kad galo nesimato, jis net labai matosi. Tokie tie vakaro paskaičiavimai, o jei kam kaukiant sirenoms nesiseks užmigti – mintyse suskaičiuokite sudegintus priešo tankus, labai raminanti praktika, nepalyginsi su avimis ar drambliais…