Lapkričio 1-ąją, lankydami savo artimųjų kapus, uždegdami žvakeles ir prisimindami išėjusius Anapilin, nepamirškime ir tų, kurie paaukojo savo gyvybes ant Lietuvos laisvės aukuro. Tų, kurie dažnai pačioje jaunystėje, palikę savo šeimas, namus, artimuosius ir dar neišsipildžiusias svajones, pasirinko sunkų, pavojingą, bet garbingą kelią – kovą už mūsų Tėvynės laisvę.
Aplankykime partizanų kapus, jų žūties vietas. Uždekime žvakelę, sustokime tylos minutei ir prisiminkime tuos, kurių dėka šiandien galime gyventi laisvoje Lietuvoje. Jų vardai ne visada įrašyti vadovėliuose, jų kapai ne visada pažymėti paminklais, tačiau jų auka amžiams įrašyta į mūsų tautos istoriją ir kiekvieno lietuvio širdyje turėtų išlikti gyva.
Šiemet aplankėme dviejų geriausių draugų – legendinio partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo pavaduotojo, nuo pirmųjų partizanavimo metų iki 1945 m. lapkričio mėnesio Kosto Mačionio-Nagano, Žvalgo (mano mamos brolio), žūties vietas.
Tai nebuvo vien apsilankymas istorinėse vietose. Tai buvo susitikimas su mūsų praeitimi, su žmonėmis, kurių gyvenimai nutrūko kovoje, tačiau kurių dvasios palaužti nepavyko. Čia, šiose vietose, dar stipriau pajunti, kokia trapi yra žmogaus gyvybė ir kokia didelė gali būti meilė savo Tėvynei.
Uždegėme žvakeles. Tyliai pagerbėme jų atminimą. Mintimis nusikėlėme į tuos sunkius laikus, kai du jauni vyrai, susieti ne tik bendra kova, bet ir tikra draugystė, stojo ginti Lietuvos. Jie žinojo, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, tačiau neatsisakė savo pasirinkimo. Jų gyvenimai nutrūko, bet jų idealai, drąsa ir pasiaukojimas liko gyvi.
Šiandien mūsų pareiga – ne tik prisiminti, bet ir perduoti šią atmintį savo vaikams bei anūkams. Kad jie žinotų, jog Lietuvos laisvė nebuvo dovanota. Ji iškovota krauju, skausmu ir neapsakoma daugybės žmonių auka. Kad žinotų, kas buvo tie jauni vyrai, kurie, neturėdami garantijos sulaukti rytojaus, kovojo dėl mūsų šiandienos.
Didvyriai nemiršta tol, kol juos prisimename.
Tegul kiekviena uždegta žvakelė būna mūsų padėka, kiekvienas aplankytas kapas – mūsų pažadas nepamiršti, o mūsų meilė Tėvynei – gyvas paminklas tiems, kurie dėl Lietuvos paaukojo brangiausią, ką turėjo, savo gyvenimą.
Amžina pagarba Lietuvos partizanams. Amžina pagarba kovotojams už mūsų laisvę.
Arturas Čiras
LKKSS VAS narys
