Gegužės 17 d. karinis analitikas Evgenas Dykyj svečiavosi TV kanalo Kyjiv24 eteryje.
– Per tuos ką tik stebėtus diplomatinius žaidimus, kuriuos daugelis ukrainiečių užmatė kaip netgi kažkokią didelę karo pabaigos viltį, kažkaip primiršome frontą, kuriame tarp kitko tebesitęsia sunkūs mūšiai. Ir nuo tų derybų iliuzijų dabar jie nesidaro lengvesni.
O ekspertų bendruomenėje tai dažniausiai sklinda nuomonės, kad puls vasarą, būsiąs didelis puolimas. Kažkas rašo, jog jis bus pats didžiausias per visą didįjį karą, kokį galėtų suorganizuoti putinas.
Prieš kalbant apie perspektyvas, pone Evgenai, vėlgi, atsižvelgiant į tai, kad ilgai nesikalbėjome, kaip vertinate dabartinę situaciją fronte?
– Žinote, išvis nemėgstu tokių posakių, bet dabar negaliu apibūdinti situacijos fronte niekaip kitaip, kaip nuolat sunkią. Ir čia abu žodžiai yra pagrindiniai. Mūsų gynėjams ir gynėjoms ten tikrai labai sunku, kiekvieną dieną labai sunku, tačiau situacija yra tikrai…
Na, jei vertinant ne iš, sakykim, pozicijų paskiro kovotojo, kuris tikrai neša tą sunkų kryžių ir faktiškai laimi mums tą galimybę gyventi įprastą, normalų gyvenimą, bendrauti eteryje ir panašiai, tad vertinant ne iš kovotojo apkasuose pozicijų, o tik apibendrintai, tai situaciją tikrai stabilizavome.
Taigi, kad ir kaip, sakykim, besiutintų kremlių, kad ir kaip tai, sakykim, bestebintų mūsų Vakarų ir partnerius ir jau nebe partnerius, trumpai kalbant, betgi visus ten Vakaruose, bet faktas yra faktas. rusijos kariuomenė užbuksavo. rusijos kariuomenė ne šiaip šiek tiek užstrigo, bet rusijos kariuomenė įsirėmė į mūsų gynybą, kuri, na, kuo toliau, tuo labiau, galima sakyti, kristalizuojasi, ji tarsi, galima sakyti, vis tvirtėja.
Šis karas pagimdė daug naujų žodžių. Būtent, vienas iš tų naujų žodžių yra neutralizavimo zona (killzone). Taigi, tas Vakarų žurnalistų ištrauktas terminas plinta. Tai yra atstumas nuo priekinių pozicijų į priešo pusę, kurio priešas beveik neturi galimybių pereiti gyvas. Tai yra, prieš priekines pozicijas yra ta zona, kuri visiškai ir stebima ir apšaudoma dronų, ir kurios beveik neįmanoma nei pereiti, nei pervažiuoti. Ir štai tokia neutralizavimo zona tapo absoliučia realybe. Dabar dar kyla klausimas, sakykim, dėl jos gylio. Na, bet 5-7 km jau tiesiog garantuoti ir jis pamažu didėja iki 10, iki 15, iki 20 km, kaip, sakykim, tobulėja dronai ir vis didesniais kiekiais tiekiami kariuomenei. Ir išties, ta neutralizavimo zona dar nesudaro sąlygų kontratakuoti. Apie tai kol kas nekalbama.
Betgi visiškai akivaizdu, jog rusijos puolimas, na, jis realiai jau sustabdytas. Ir tai, kad sumokėdami didžiulę kainą jie dar vienur kitur nušliauš porą kilometrų… Būtent sėkmingiausia jiems kryptimi per visus praėjusius metus jie iš tikrųjų pasistūmėjo 47 km. Tai jiems pati sėkmingiausia kryptis visame fronte. Tai būtent Pokrovsko kryptis. Ir tam, kad nušliaužtų tuos 47 km, jie paguldė kelias pilnos sudėties Europos šalių kariuomenes. Jie ten nugrūdo mažiausiai šimtą [tūkstančių], šveitė tik šia kryptimi, link Pokrovsko. Ir viskas. Ir kai prieš mėnesį ar porą prišliaužė Pokrovską, tai viskas, jie įsirėmė į miestą. Jie jame, bet užimti jau nebeįstengia. Ir manyčiau, kad būtų galima sakyti, nors nemėgstu per daug optimistinių prognozių, bet man atrodo, kad čia galime drąsiai teigti, kad jie ne tik dar neįsiveržė į Pokrovską, o kad jie į jį jau neįsiveržė.
Ir panaši situacija didžiojoje fronto dalyje. Didžiausia jų praėjusių metų sėkmė vėlgi buvo Velikaja Novoselka. Na, atleiskit, Velikaja Novoselka, man jos irgi labai gaila. Tai irgi mūsų vietovė. Bet tai gyvenvietė, kurioje prieškariu gyveno 5 000 žmonių. Taigi, tai net nėra rajono centras. Ir tai yra didžiausias jų trofėjus per pastaruosius karo metus.
O dar, per tuos pačius metus jie patyrė didesnių nuostolių nei bet kuriais kitais metais, nei pirmaisiais ir antraisiais. Na, o tretieji karo metai jiems buvo patys brangiausi, o rezultatai buvo tiesiog menki. Praktiškai jokių rezultatų.
Ir dar kartą. Tai mes jau paėjome baisiausią laikotarpį, kai jų puolimas išties tęsėsi per visą frontą, kai jie išties stūmėsi pirmyn, nors ir labai lėtai, bet užtikrintai. Tai buvo pernai rudenį-žiemą.
Kol kas situacija jau visiškai kitokia. Jie labai išsekę. Jie faktiškai įsirėmė į mūsų gynybos liniją. O dėl politinių priežasčių jie yra varomi ir varomi į tokias atakas, į kurias patys kariškiai niekada nesiųstų. Tai yra, aš nelaikau rusijos kariuomenės vadų visiškais idiotais. Taip, laimei, jie nėra genijai ir karvedžiai. Dėl to mums pasisekė. Tačiau manyti, kad jie yra visiški kvailiai, kad jie nesimoko iš savo klaidų ir panašiai, būtų didelė mūsų klaida. Per šiuos trejus metus jie daug išmoko. Ir neabejoju, kad didžiajai daliai tų atakų, kurias kasdien matome, patys kariškiai tiesiog neduotų tokių įsakymų, jei turėtų pasirinkimą. Tačiau virš jų kabo politinė vadovybė. O politinei vadovybei labai svarbu sudaryti įspūdį.
Jiems svarbu sudaryti įspūdį, kad jie ir toliau išlaiko iniciatyvą, kad jie ir toliau visur puola, o mes aklinoje, beviltiškoje gynyboje ir traukiamės.
Jau seniai taip nėra. Tai buvo rudenį, žiemą, žiemos pradžioje, vadinasi rudenį, pernai žiemos pradžioje. Taip, tas vaizdelis daugiau ar mažiau atitiko tikrovę.
Dabar, mažiausiai jau šešis mėnesius, vaizdelis visiškai kitoks. Bet jiems labai reikia, kad vaizdelis galvūgalyje būtų kitoks, nei realybė fronte. O kur jau rusus reikėtų deramai įvertinti, jie gal ir nelabai ką pasiekia, taip sakant, ant žemės, bet yra, būtent, puikūs vaizdelio žmonių galvose iškraipymo meistrai. Jų kariuomenė vis tik šiaip sau, bet, deja, FSB KGB mokyklos nevertėtų neįvertinti. Taigi, jie moka piešti žmonių galvose visiškai nerealius vaizdelius, neturinčius nieko bendra su tuo, ką galima pamatyti fronte. Tačiau juk žmonės priima sprendimus ne remdamiesi realia situacija, o pagal tai, kaip jie tą situaciją įsivaizduoja.
Ir štai dabar rusai meta milžiniškas pastangas ir didžiulės aukos eina būtent tam, kad mes ir mūsų Vakarų partneriai neteisingai įsivaizduotume tikrąją situaciją fronte. Šiandien tai labai aišku. Štai jūs prisiminėte visus diplomatinius žaidimus apie tai. Jei bus galimybė, dabar pakomentuosiu, ką apie tai manau, atsižvelgiant į tai, kaip visa tai suvokia mūsų visuomenė.
Bet dabar apie padėtį kare. Dabar ten ką tik atskleista informacija. Manau, kad ją jau matėte. Kažkoks šaltinis amerikiečių žurnalistams atskleidė kai kurias detales iš rusijos delegacijos pareiškimų dėl „draugo“ Medinskio kalbų tose derybose.
– Apie Zaporižę, Sumų sritį, Charkivo sritį, Sumų sritį. Taip?
– Taip, ir ne tik, ne tik ten. Na, iš tikrųjų mes, žinoma, negalime tiksliai žinoti, ar visa tai tiesa, bet iš ties tai taip atitinka jų mąstymo būdą, kad, atvirai kalbant, man tai labai panašu į tiesą. Aš dabar ne apie tai, kad jie grasina užgrobti Sumų, Charkivo ir Dnepropetrovsko sritis, o apie jų istorinius nukrypimus. Ten jis pasinėrė į gilias painybes ir pasakojo, kad valdant Petrui I-ajam, čia prisiminė bobelė, kaip prie Petro I-ojo buvo mergelė. Jie XV amžiuje kariavo su Švedija 21 metus. O po to išpučia žandus ir klausia: „O jūs pasiryžę kariauti 21 metus?“. Va rusija pasiryžusi, prireikus kariauti amžinai.
Taigi tai absoliutus blefas. Tai visiškas blefas, bet, deja, žmonės pasiduoda tam blefui. Ir čia labai svarbu, kad mes tam blefui nepasiduotume. Labai svarbu, kad mes suvoktume, jog atsižvelgiant į situaciją fronte, kokioje jie dabar yra, ir į tą išteklių papildymą, kokį jie dabar turi, tiek materialinių, tiek ir žmogiškųjų rezervų, ne tik tai, kad 21 metus, kyla didelių abejonių, ar jie pajėgūs dar 21 mėnesį pakariauti tokiu pačiu tempu, tokiu ritmu kaip ir dabar, atsižvelgiant į jų tikrąją padėtį.
Na, jie gali geriau, bet labai mažai tikėtina, kad daug daugiau. Bet sukurti paveikslėlį, kad jei ką, jei prireiks tai ir 21 metus kariaus, tai jiems dabar kritiškai svarbu ir jie bando dabar būtent tai daryti.
– Pone Evgenai, paaiškinkit tada. Na, jei kalbam paprastai, kad žiūrovai nepakliūtų į tai, ką iš tikrųjų pasakėte. Taigi, ir tuo pačiu metu vis tiek aidi Ukrainos, tarptautinių analitikų, specialistų, taip pat ir karinių, prielaidos, kad šią vasarą bus rusų puolimas, na, iš principo jie nesiliauja bandę pulti.
Na ir atitinkamai apie mūsų galimybes apsiginti. Nes tikrai, aš ką tik kalbėjau apie tą patį, kad pagal tarptautinių leidinių, taip pat ir analitikų informaciją, Vakarų pagalbos ginklų atsargos Ukrainoje baigiasi. Na, tai irgi problema. Gal vėliau atskirai plačiau apie tai. Bet štai vasaros, ta vasaros kampanija…
– Čia yra vienas kertinis žodis. Jei kyla klausimas, ar gali įvykti vasarą rusijos puolimas? Jis gali būti ir greičiausiai bus. Jei kyla klausimas, ar įmanomas sėkmingas rusijos puolimas vasarą? Atsakymas yra visiškai kitoks. Jie imituos puolimą. Be to, tai bus, na, ne, ne apsimestinė imitacija. Jie bandys pulti, kur tik įstengs. Ir jie nuolat čiupinės mūsų gynybos liniją. Jie ieškos, kur galėtų būti bent kiek šansų, kur mūsų gynyba jau ganėtinai išsekusi, kad pabandytų veržtis į priekį. Taigi jiems kritiškai svarbu sukurti tokį nuolatinio puolimo įspūdį.
Na, kaip jie kitaip pozicionuotų save derybose? Jog atseit, jei norėtume, galėtume užgrobti Kyjivą ir Lvivą, bet na, tebūnie, iš didelės pagarbos Trampui, kad galbūt esame pasiryžę sustoti ties tokiomis, tokiomis, tokiomis… Ir absoliučiai neįmanomų sąlygų sąrašas.
Na, o norint užsitikrinti tokią poziciją derybose, jiems būtinai reikia imituoti, kad jų puolimas yra toks pat, koks buvo prieš metus. Jokių problemų. Taip gali nutikti, kad ta muzika gali būti amžina. Ir todėl įsakymo pulti, manau, kad, pirma, dabar niekas jo neatšaukė. Bet gali būti, kad vasarą gali būti įsakyta pulti bet kokia kaina. Taigi. Norite, nenorite, galite, negalite, bet pabandykite kažkur prasiveržti. Tai viena istorija. Manau, kad taip ir bus politiškai. Na, politiškai jiems tai visiškai logiška.
O kariniu požiūriu, ar jie turi kokių sėkmės šansų? Jei atvirai, labai mažai. Iš esmės yra tik vienas veiksnys, kuris veikia jų naudai. Ir šis veiksnys – tai mes, Ukrainos užnugaris.
Kaip tik prieš pat šią transliaciją važiavau metro, o ten kaip tik rodė vienos iš brigadų reklamą. Ji skambėjo labai paprastai: „Mes turime tankų, turime savaeigių ginklų, turime dronų, trūksta tik tavęs“. Ir tai yra reali situacija. Tikiu, kad tą reklamą ne kažkur užsakė, o darė patys, na brigados viešųjų ryšių karininkas būtent ir sulipdė. Ir tai yra visiška tiesa.
Taigi, kaip tik ginklų kol kas netrūksta – nei sąjungininkų parūpintų, nei pačių pagamintų. Be to, tų, kuriuos gaminame patys, vis dar turime didžiulį potencialą padidinti gamybą. Ir dabar net labai daug daroma, kad ta gamyba būtų padidinta. Taip, yra tam tikrų kritinių pozicijų, kurių nei mes, nei europiečiai nepajėgūs pakeisti. Pavyzdžiui, raketos „Patriot“ sistemoms. Taip, mes tampame pažeidžiami balistikai, nes tik Valstijos duoda mums „Patriot“ raketas, o jos dabar baiginėjasi. Na, bet, atleiskit, tai yra viena konkreti pozicija.
Sviedinių bado kol kas nejaučiame. Mes jau išgyvenome tą siaubą. Ir, laimei, neatrodo, kad greitai tai pasikartotų. Kaip sakoma, reikia triskart spjauti per karį petį. Bet kol kas, taip, mes niekada neturėjome tokio vagono sviedinių, kaip orkai, ir manau, kad niekad tiek neturėsime.
Tačiau minimalus pakankamas kiekis yra. Dronų vėlgi yra minimalus pakankamas kiekis. Tik klausimas, ar dar labiau padidinti pagreitį ir dar daugiau gaminti? Na ir taip toliau.
Iš tikrųjų turime kuo kariauti. Mūsų silpnoji vieta – žmonių kiekis. Taigi, štai kodėl orkai iš tikrųjų daug kartų pranašesni už mus. Ir tai yra didžiausias mūsų pažeidžiamumas. Na, jei kažkur kažkada tiesiog neužtektų mūsų gynėjų, tik kiekybiškai, gerai, gali būti kažkokia sėkminga nuotaika [ir priešui].
– Pone Evgenai, štai matote, aš irgi norėjau su jumis pasikalbėti apie Stambulą, bet, deja, jau turime baigti. Manyčiau, kad galbūt artimiausiu metu, bet kokiu atveju, mes su jumis tikrai turėsime daugiau temų pokalbiui. Taip, manyčiau, kad apie Stambulą galėsime diskutuoti dar visą kitą savaitę ir bus apie ką kalbėti 100 proc.
Nežinau, džiaugtis ar apgailestauti, bet Evgenas Dykyj, karinis analitikas, bičiuliai, jau buvo su mumis, paaiškino ir papasakojo kaip mato situaciją fronte.
Parengė LL, redagavo V. K.