Balandžio 25 d. interviu Glavred portalo Youtube kanalui politikos ir karo ekspertas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj papasakojo, kodėl rusai taip stipriai įsikabino į Bachmutą, ar kremliuje pasirengę išduoti putiną ir kodėl Ukrainos puolimas taip gąsdina rusus.
Bachmuto prismaugimui bus mestos visos rusijos federacijos pajėgos
„Bachmute (Donecko sritis) vyksta mūšiai dėl buvusio miesto griuvėsių, ir 90 procentų jų jau kontroliuoja rusai, o 10 procentų tebėra Ukrainos gynėjų rankose. Tai vakariniai miesto kvartalai, kuriuose stovi aukštesni pastatai. Taigi, rusijos veiksmai apibūdinami vienu paprastu žodžiu – „išspausti“.“
Iki Ukrainos kontrpuolimo rusai jokio kito miesto užgrobti nesuspės, todėl, prieš pereidami prie aklinos gynybos, jie stengiasi savo elektoratui ir savo sąjungininkams padovanoti bent kokią nors pergalę Vakaruose.
„Ir vienintelis kandidatas tokiai pergalei yra nelaimingasis Bachmutas, nes „antroji pasaulio armija“ vis dar pajėgi išspausti paskutinius kelis miesto kvartalus.“
Bachmuto užėmimas leistų okupantams pakelti kovinę nuotaiką prieš prasidedant Ukrainos kontrpuolimui.
„Tačiau jiems taip pat labai svarbu tai padaryti iki gegužės 9-osios. Rusai tiesiog pasimaišę dėl šventų datų, o gegužės 9-oji yra pagrindinė švenčiausioji data putino režimui ir visam tam nekrofiliniam kultui, kuris iš tikrųjų pakeičia religiją šiuolaikinėje rusijoje.“
„Todėl visai tikėtina, kad artimiausios dienos Bachmute bus dar baisesnės nei ankstesnės. Bet išties ten apskritai yra pragaras – artimo kontakto kovos vyksta dėl kiekvieno namo, net dėl kiekvieno atskiro namo įėjimo. Žmonės prieš žmones, pėstininkai prieš pėstininkus. Kaip sakė vienas mano draugas, kuris dabar ten kaunasi, tik dar neteko eiti į durtuvų ataką, o taip viskas, kaip kine. Tai yra tikrai baisios artimos kovos, ir artimiausiomis dienomis jos dar sustiprės. Todėl iki gegužės 9-osios turėtume tikėtis tos mums labai sunkios kovos kulminacijos.“
Kam rusams reikalingas Bachmutas?
Bachmuto miestas Donecko srityje, dėl kurio jau 9 mėnesius vyksta mūšiai, šaliai agresorei rusijai iš tikrųjų neturi jokios strateginės reikšmės. Tačiau būtent šią gyvenvietę savo auka pasirinko privačios karinės kampanijos (PKK) „Wagner“ savininkas jevgenijus prigožinas, norėjęs užimti miestą ir taip pasikelti rusijos diktatoriaus vladimiro putino akyse.
Tačiau prigožino planas „greitai užvaldyti miestą vagnerovcų pajėgomis“ žlugo. Kadangi jo PKK samdiniai nieko nesugebėjo padaryti patys, vis daugiau reguliarių rusų kariuomenės būrių buvo palaipsniui perkeliami šturmuoti miestą, o patys „vagnerovcai“ prie Bachmuto iš tikrųjų jau „baiginėjosi“.
Bachmutas, greičiausiai, tapo vidinių kivirčų rusijoje auka.
„Priminsiu, kad Bachmuto šturmo istorija – nuo pradžių yra PKK „Wagner“ ir prigožino vaidmens šiame kare istorija. Apskritai mūšiai dėl Bachmuto vyksta ilgą laiką, tačiau būtent įnirtingi mūšiai, prasidėję rudenį, kilo kaip tik dėl to, kad rusijoje subrendo tam tikra krizė ir tūlas prigožinas nusprendė parodyti putinui, kad putino generolai nieko neverti, o jis, civilis prigožinas, verbuoja kalinius iš Gulago ir kovoja „iš tikrųjų.“
Prigožinas norėjo parodyti putinui, kad jo privati karinė kompanija gali padaryti tai, ko nesugeba reguliarioji rusijos armija. Todėl Bachmuto šturmo istorija prasidėjo prigožino bandymu pademonstruoti, būgtai jis darąs tai, ko nedaro Šoigu ir Gerasimovas.
Tačiau kuo mūšiai dėl Bachmuto darėsi didesni, tuo labiau ten buvo įtraukiami reguliarūs rusijos okupacinės armijos daliniai, o PKK „Wagner“ vaidmuo tame puolime vis mažėjo.
„Ir būtina iš karto suprasti, kad nebuvo nei vienos dienos, kai dėl Bachmuto būtų kovęsi tik „vagnerovcai“ – visą tą laiką reguliarūs daliniai juos dengė iš flangų ir teikė artilerijos paramą, ir savo aviacijos „vagnerovcai“ niekad neturėjo, bet ten taip pat buvo ir parama iš oro. Tačiau puolančiųjų pėstininkų ir pagrindinės smogiamosios jėgos vaidmenį atliko kaip tik „vagnerovcų“ „zekai“.“
Prie Bachmuto „vagnerovcai“ „baiginėjasi“
„Kad ir kokia būtų Bachmuto gynybos epopėjos baigtis, akivaizdu, kad PKK „Wagner“ kampanija, prasidėjusi šiame mieste, ten ir pasibaigs. Tiesiogine fizine prasme „vagnerovcai“ pasibaigė. Ir todėl visose šiose mūšiuose, apie kuriuos dabar kalbame,“vagnerovcai“ dar dalyvauja, bet tai jau paskutiniai – jų toli gražu nebe tiek, kad išspaustų tuos paskutinius Bachmuto kvartalus. Ir dabar jau visą ten vykstančių kovų naštą perėmė rusijos desanto šturmo kariuomenė – reguliarūs oro desantininkai, ne iš mobilizuotųjų, o likusių kontraktininkų“.
Bachmuto šturmas prasidėjo būtent nuo prigožino, kuris norėjo parodyti putinui kokią nors „pergalę“. Tuo metu šis miestas buvo pasirinktas visiškai atsitiktinai.
Ar Rusija turi galimybę užimti Chasiv Yar?
Rusiškieji okupantai ir toliau atakuoja Ukrainos kariuomenę, siekdami įvykdyti rusijos diktatoriaus reikalavimą ir užimti Donecko sritį. Ten tęsiasi įnirtingos kovos ir Ukrainos gynėjai rizikuoja prarasti Chasiv Jar Bachmuto rajone.
Situacija fronte gali keistis kas valandą ir net kas minutę. Tai lemia tūkstančiai ten dalyvaujančių kariškių. Situacija fronte gali labai priklausyti nuo kiekvieno dalyvaujančio asmens.
„Mūšis – tai ne teorinis dalykas, o praktinis. Žmonės puola žmones ir žudo vieni kitus. Kartais kažkam sekasi geriau, kažkam blogiau. Taip, šansų visada yra, bet garantijų niekada nėra. Kaip ir nėra jokių garantijų, kad išlaikysime Chasiv Yar, taip pat ir ir garantijų, kad rusai jį užims“.
Asmeniškai prigožinui „specialioji karinė operacija“ jau pasibaigė
PKK „Wagner“ įkūrėjas jevgenijus prigožinas prabilo apie būtinybę sustabdyti karo veiksmus Ukrainoje. Jis sutelkė dėmesį į tai, kad rusiškieji okupantai būgtai „pasiekė savo tikslus“ fronte.
Tačiau iš tikrųjų visa esmė ta, kad priekinėse linijose praktiškai neliko „vagnerovcų“, nes jie buvo naudojami kaip „patrankų mėsa“, ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos juos naikino. Taigi galima manyti, kad „specialioji karinė operacija“ baigėsi būtent prigožinui.
„Būtent taip. Asmeniškai jam „specialioji karinė operaacija“ jau tikrai pasibaigė. Todėl logiška, kad jis dabar jau ir jų diktatorių tam kviečia, nes, atseit, gal jau laikas viską užbaigti“.
Pažymėtina, kad putinas nesiūlo visiškai nutraukti karo ir išvesti rusijos karius iš Ukrainos.
„Jis siūlo baigti karą palei dabartinę fronto liniją. Mūsų pusė akivaizdžiai nėra suinteresuota tokiu pasiūlymu, o tai, ką jie tarpusavyje galvoja – tai jų reikalas“.
Ieškome jų silpnų vietų: rusijos federacijos geros valios gestai priklausys nuo okupantų apkasuose
Ukrainos gynėjai dabar ruošiasi kontrpuolimui ir bando „iščiupinėti“, kur fronto linijoje yra silpnų rusiškosios okupacinės armijos gynybos vietų. Ar rusai imsis „geros valios gestų“, priklausys ne nuo užpuolikų apkasų charakteristikų, o nuo to, kas juose sėdės.
Visada atsiranda nuorodų, kur gali vykti okupantų „geros valios gestai“. Tačiau dabar sunku tiksliai numatyti, kur jie gali atsirasti.
Tam tikros gyvenvietės deokupacijos lengvumas ne visada priklauso nuo rusiškųjų okupantų apie ją įrengtų gynybos linijų skaičiaus.
„Pavyzdžiui, mes puikiai žinome, kur yra kokia jų fortifikacija. Gerai žinome, kad prie Melitopolio yra 3 gynybos linijos, o aplink patį miestą kai kur ir po 5. Bet tai nieko nerodo – būna viena tokia gynybos linija, kad jos niekad nepralauši, o būna ir taip, kad per vieną dieną galima praeiti ir tris. Ir tai lemia ne apkasų charakteristikos, o kas juose sėdi. Kiek ten žmonių, kokios kokybės, motyvacijos, kiek jie apmokyti, kiek ginklų ir amunicijos komplektų turi ir, galų gale, kokia tarp jų sąveika ir kaip jiems vadovaujama. Tai visi veiksniai, kurie išryškėja tik pradėjus puolimą“.
Prisimenant praėjusių metų puolimą Charkivo srityje tai Ukrainos kariuomenės pirminė užduotis buvo labai kukli – atstumti orkus nuo Charkivo, kad vamzdinė artilerija nebepasiektų miesto rajonų. Tuo pat metu orkai praskydo ir pradėjo byrėti, tuo pasinaudojo Ukrainos karinė vadovybė, o Ukrainos kariškiai nuvijo okupantus iki Kremina-Svatovo linijos. Tačiau puolimas Chersono srityje 2022 metų rugpjūčio pabaigoje šalies gynėjams nebuvo toks sėkmingas – per pirmąsias tris dienas jiems pavyko prasibrauti tik per vieną iš trijų gynybos linijų, o paskui teko sustoti.
„Todėl tik pats puolimas parodys, kaip jie dabar pasirengę jį atmušti ir kabintis į nesavą okupuotą žemę dantimis, nagais ir kojomis, kaip mes į savąją. To neįmanoma numatyti“.
Dabar vyksta pasirengimas kontrpuolimui, ypač vykdoma žvalgyba mūšiu. Taigi Ukrainos kariuomenė įvairiose vietose imsis „čiupinėti“ okupantų reakciją į puolimą, taip pat nustatinėti silpnąsias rusiškųjų įsibrovėlių vietas.
„Ar žinote populiarią patarlę „kur plona, ten trūksta“? Kol kas ir ieškosime, kur „plona“. Ir tai lemia ne tranšėjų architektūra, o žmogiškoji medžiaga, kuri skirtinguose fronto sektoriuose turi laikyti gynybą. Kaip suprantu, dabar vyksta absoliučiai tikslinga silpnųjų vietų paieška“.
Kiek karių rusija sugebės surinkti per naują mobilizacijos bangą?
Visi Kremliaus režimo planai savo okupacines kariuomenę papildyti milžinišku skaičiumi žmonių kol kas atsimuša į jų pačių mobilizacijos sistemos apribojimus.
„Faktas yra tas, kad plačiai paplitusi nuomonė, jog rusai turi neribotus gyvosios jėgos resursus. Jei reikės – surinks milijoną, du. Teoriškai taip, bet praktiškai – ne. Iš tiesų, abstrakčius jų žmogiškosios jėgos išteklius, lyginant su mumis, galima laikyti neribotais. Tačiau yra niuansas – mobilizacinės sistemos pralaidumas, tai yra, kiek žmonių vienu metu galima pašaukti, suvežti į surinkimo punktus, bent kažkaip aprengti, užvilkti uniformą, pamaitinti, apginkluoti, dėl ko nors išmokymo geriau jau patylėsiu. Nors tai pageidautina, nes patys rusai jau įsitikino, kad viltis, jog kažkas prieš 20 metų tarnavo privalomoje tarnyboje, nepasiteisina. Taip, ir netgi be apmokymų juos reikia apginkluoti, įsodinti į kažką važiuojančio (ir pageidautina, kad tas kažkas būtų šarvuotas)“.
Praėjusio rudens įvykiai parodė, kad rusiškieji okupantai su dideliais sunkumais per daugmaž trumpą laiką gali mobilizuoti iki 200-300 tūkst. žmonių.
„Mes jau patikrinome tą pralaidumą – rudenį jie vos ištraukė 300 tūkst. žmonių, bet sistema stipriai strigo. Iš tikrųjų jie patys įsitikino, kad jų sistemos pralaidumas – vienu metu mobilizuoti 200 tūkst. žmonių, o maždaug apie 3-4 mėnesius jie sugaišta mobilizuotos masės „apdorojimui“, kol ji atsiduria fronte. Žodžiu, šiek tiek supaprastinus, galima sakyti, kad jų mobilizacinis pajėgumas yra 200 tūkst. žmonių per ketvirtį“.
Štai kodėl visi putino režimo kariniai veiksmai daugiau ar mažiau susiveda į bandymą „priversti Ukrainą sudaryti paliaubas“. Ir vien dėl šios priežasties kremliui nereikėtų duoti laiko atokvėpiui.
„Turbūt pastebėjote, kad dabar jie deda didžiules diplomatines pastangas per visus savo sąjungininkus ir neutralus, kad susitartų su mumis dėl laikinų paliaubų pagal dabartinę fronto liniją. Tiesą sakant, visi rusijos federacijos veiksmai per pastaruosius mėnesius jų terminija skambėjo maždaug kaip „priversti sudaryti paliaubas“. Ir jiems to reikia būtent dėl to, kad šiuo metu jie nespėja pasipildyti žmonėmis. Jie labai daug pasipildė rudenį, ir dabar tai, kad jų daug, yra pagrindinė mūsų problema. Nes kai kažkas šiek tiek euforiškai bando vertinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo perspektyvas, turėtume prisiminti, kad prieš metus pas mus įžengė 180 tūkstančių rusų ir kovojo dešimtyje Ukrainos sričių. Dabar jų yra tik keturiose srityse, bet jų yra 320 tūkstančių. Paprasčiausiai palyginkime, kiek jų atsirado viename kvadratiniame kilometre, ir suprasime, kokia sunki užduotis mūsų pajėgoms šitame puolime. Nereikia tikėtis, kad jie pabirs vos tik mums pradėjus puolimą. Toks Viešpaties stebuklas gali įvykti tam tikruose fronto sektoriuose, tačiau būtų labai naivu ir vaikiška tikėtis, kad tai įvyks visur. Priešingai, mums reikia išmušti labai didelę rusų masę, daug didesnę nei ta, kurią mes išmušėme anksčiau. Tačiau dabar rusijos federacija nepajėgi primesti didesnio papildymo. Jiems reikia laiko maždaug iki rudens. Per vasarą jie galėtų atlikti dar vieną apie 200 tūkstančių žmonių mobilizaciją, kažkaip juos „apdoroti“, suformuoti iš jų kažkokias dalis ir rudenį mesti prieš mus. Štai kodėl jie nori tos pauzės, „paliaubų“, ir būtent kodėl jiems negalima suteikti to laiko“.
Ar rusija galėtų užgrobti visą Donbasą, jei kristų Bachmutas?
„Pacituosiu savo „bendravardį“ prigožiną. Jis labai aiškiai pasakė, kad net kai jie paims Bachmutą, tada jie atsirems į Slovjansko-Kramatorsko ir Kostiantynivkos aglomeraciją. Ir net prigožinas, sąlyginis optimistas, žiūri į dalykus realistiškai ir pasakė, kad tokiu būdu, kaip jis ima Bachmutą, Slovjansko ir Kramatorsko užėmimui jam prireiktų pusantrų metų. Tai visiškai aiškus atsakymas, ar rusams pavyks užimti visą Donbasą“.
Reikėtų pabrėžti, kad viena iš priežasčių, kodėl Ukrainos ginkluotosios pajėgos taip laikosi Bachmuto, neskaitant politinės, yra humanitarinė. Nes šiandien Kostiantynivka, Kramatorskas ir Slovjanskas lieka užfrontės miestais. Kartais į ten kažkas atlekia, bet būtent tik kartais ir kažkas.
„Tačiau atidavus Bachmutą, jie taptų fronto linija. Visiškai akivaizdu, kad mes juos išlaikysime, nes ten galima laikytis metų metus, ir rusai nepraeis per tą aglomeraciją. Bet po to šie miestai atsidurs toje pačioje būsenoje kaip Bachmutas ir Avdijivka“.
Ar rusijoje tikrai bijoma Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo?
Rusai baiminasi artėjančio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo – propagandistai ir karininkų žmonos jau pradėjo panikuoti. Sprendžiant iš propagandistų telegramų kanalų ir kaip isteriškai jie nori laikinų paliaubų, susidaro įspūdis, kad jie bijo.
„Beje, mano asmeniniais šaltiniais, Krymo nekilnojamojo turto rinkoje kyla panika ir artėjama prie žlugimo, nes būtent rusų karininkų žmonos, kurios tikriausiai ką nors žino apie savo kariuomenės būklę, masiškai skelbia parduodančios butus. Tai gera žinia, bet nepulsime į euforiją ir to nepervertinsime“.
Okupantai atsidūrė aklavietėje – iš vienos pusės jiems bus Ukrainos ginkluotosios pajėgos, o iš kitos – „kadyrovcų“ užtvariniai būriai.
„Atrodo, kad rusai tikrai labai bijo mūsų puolimo, tačiau bet kokių atveju jie turės įsakymą kovoti iki mirties. Ir nežinia, kas nusvers tą įsakymą ir už nugaros kadyrovcus su kulkosvaidžiais, nes šio karo metu pas juos aiškiai pasireiškė užtvarinių būrių praktika“.
Žiurkės jau pasiruošusios bėgti iš rusijos valstybingumo laivo
Šalis agresorė rusija galėtų pakartoti savo istoriją, nes jau yra patyrusi ne vieną politinę krizę, kilusią dėl gėdingai pralaimėto karo.
„Remiantis tam tikromis istorinėmis analogijomis, rusijos imperijoje jau buvo ne viena politinė krizė, kilusi dėl gėdingai pralaimėto karo. Taip buvo po Krymo karo XIX a., XX amžiuje – po pralaimėto japonų karo, o taip pat ir po užsitęsusio ir itin ryškių sėkmių neturėjusio Pirmojo pasaulinio karo. Ir, galų gale, mano kartos atmintyje toli gražu ne paskutiniu Sovietų Sąjungos žlugimo veiksniu buvo pralaimėtas karas Afganistane. Tad yra tam tikrų šansų, kad, kai rusijos armijos pralaimėjimas rusijoje taps akivaizdus, istorija pasikartos“.
Atkreiptinas dėmesys į paradoksalią situaciją – ukrainiečiams jau dabar akivaizdu, kad rusija pralaimi kare prieš Ukrainą, tačiau rusijos federacijoje tai kol kas nėra visiškai akivaizdu. Rusams jau akivaizdu, kad „kažkas ne taip“, tačiau šio „negerai“ dydis vertinamas labai skirtingai. Ir žmonių, kurie supranta, kad viskas susiklostė visiškai ne taip, kol kas dar ne per daugiausiai.
„Tiesą sakant, prie to mums dar dirbti ir dirbti. Jei tikrai įvyktų rusijos armijos pralaimėjimas ir jis taptų toks, kad patiems rusams būtų neįmanoma to nepastebėti ir nepripažinti (beje, mūsų įžengimas į Krymą būtų vienas iš tokių žymenų), tada juos ištiktų labai gili politinė krizė. Tai šimtaprocentinis faktas, bet ką tai duotų ateityje – ar, pavyzdžiui, rusijos federacijos režimas, kaip lukašenka 2020-aisiais, sugebėtų suvaldyti tą krizę represiniais veiksmais ir, priešingai, galutinai užveržtų varžtus, o gal režimas išliktų išimtinai sušaudymo komandų dėka. Arba, priešingai, režimas neišsilaikytų ir tada būtų galimi įvairūs variantai“.
Vienu iš labiausiai tikėtinų variantų galėtų būti rūmų perversmas, kada kažkas iš putino aplinkos pasirodytų kaip jo likvidavimo iniciatorius.
„Greičiausiai tai būtų fizinis likvidavimas, nes jo teismas rusijoje daugeliui nenaudingas – jis galėtų ten daug ką prikalbėti. Pirmas signalas šia kryptimi jau nuskambėjo dar šių metų sausį. Jei pamenate, tada buvo „Financial Times“ straipsnis, aiškiai įkvėptas rusijos federacijos, kur pagrindinė žinia buvo tokia – nė vienas iš rusijos oligarchų nežinojęs, kad kils karas ir kad putinas juos pastatęs prieš faktą nepasitaręs, ir jie visi, vargšeliai, buvę šoke. Tai aiški užuomina, kad žiurkės jau pasiruošusios bėgti iš laivo. Tačiau yra viena smulkmena. Tiesiog ne jie turėtų nuleisti tą laivą į dugną, o mes. O kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos pasiųs rusijos valstybingumo laivą paskui kreiserį „Moskva“, tada tos žiurkės tars savo žodį“.