2023 m. lapkričio 17 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas surengė klausymus dėl Krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir plėtros programos projekto.

Seimo nutarimo „Dėl Krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir plėtros programos patvirtinimo“ projektui Nr. XIVP-3203 po pateikimo spalio 31 d. pritarė 107, nė vienas nebalsavo prieš, susilaikė 4 Seimo nariai.
Pagrindiniu svarstyti šį klausimą paskirtas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Projektą Seimo posėdyje numatoma svarstyti gruodžio 12 d.

Nuotoliniu būdu vykę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto klausymai susilaukė tv3.lt portalo dėmesio, kuriame 2023-11-17 19:30 paskelbta publikacija

Niekas nesupranta, kaip tai įmanoma: Rusija spės atsigauti, o mes dar nebūsime pasirengę

aut. Eglė Samoškaitė

Rusijos planuojamas pajėgumų didinimas Vakarų karinėje apygardoje gali būti įgyvendintas per šešerius ar dešimt metų, bet kai kurie Lietuvos krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir plėtros programoje iškelti uždaviniai bus pabaigti įgyvendinti gerokai po 2030-ųjų metų. Taigi Rusija bus nustekenta Ukrainoje, spės atsigauti, o mes tuo laiku vis dar galime būti nepasirengę gintis.
„Priminsiu, dvi šalys šalia mūsų, kaimynės, yra kare, jos kariauja. O mes numatom gaires lyg gyventume Austrijoje, Vienoje, taikos metu”, – teigia gynybos ekspertas Aurimas Navys.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas penktadienį surengė diskusiją, kurioje ekspertai išsakė savo pastabas Lietuvos krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir plėtros programos projektui.  Šis dokumentas turėtų tapti tarsi gairėmis, kaip bus vystomos Lietuvos ginkluotosios pajėgos, kad pasiruoštume ginkluotam konfliktui su Rusija, kuri ilgainiui vis tiek atgaus pajėgumus, bet niekas nesitiki, kad praras imperines ambicijas. Nors Lietuva yra NATO narė, tačiau ir pati turės pademonstruoti valią ir gebėjimą priešintis.

Rusija stiprinasi, o mes planuojame lėtai

Lietuvos krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir plėtros programa, kuriai dar turės pritarti Seimas, turėtų būti įgyvendinama 2023-2030 metams, bet kai kurių konkrečių veiksmų užbaigimas numatomas kur kas vėliau. Tarkime, garsiai išviešintos divizijos pilną operacinį pajėgumą numatoma pasiekti 2035 metais.
„Žiūrėdamas į dokumentą aš matau, kad divizija yra nustumiama į 2035 metus ir dar klausimas, ar ji tikrai plėtosis. Tai nėra pasakoma tiesiogiai, bet sprendžiu pagal tai, kiek duodama pinigų, kokios datos nurodomos. Tai kam tada reikėjo erzinti visus?“, – stebėjosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deividas Šlekys, be kitų dalykų dėstantis ir karybos istoriją.
„Datos, kurios nurodytos dokumente, man per tolimos. Jei mes šnekame, kad Rusija investuos ar investuoja į visą Vakarų apygardos stiprinimą, tai mūsų datos yra už 2030 metų. Aš žinau, kad greitai nepasigamins šarvuotis ar pabūklas, Vakarų industrija veikia kaip veikia, bet vis tiek norisi didesnio tempo“, – pastebėjo mokslininkas.
Paskutiniame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime už 2022 metus Lietuvos karinė ir civilinė žvalgyba priminė, kad Rusija nusimatė 350 tūkst. didinti karinio ginkluotųjų pajėgų personalo ribinį skaičių, suformuoti tris naujas motošaulių divizijas, o septynias motošaulių brigadas reorganizuoti į divizijas – tai yra, sustiprinti triskart. Pagal šį vertinimą, įgyvendinus pokyčius Rusijos personalo, ginkluotės ir kovos technikos skaičius dabartinėje Vakarų karinėje apygardoje padidėtų 30-50 proc. Šie pokyčiai įmanomi ilgalaikėje perspektyvoje, o ilgalaikė perspektyva pagal žvalgybą yra 6-10 metų.
„Turėtume atsižvelgti, kad mes negyvename visiškos taikos sąlygomis. Mes turime suprasti, kad kai kalbame apie kariuomenės pajėgumų plėtrą, krašto apsaugos sistemos plėtrą, tai kai mes planuojame taip pat, kaip tai darėme prieš penkerius, dešimt ar dvidešimt metų, tai nėra visai racionalu ir tai nėra teisinga ta prasme, kad mes turėtume susidėlioti prioritetus. Ne šiaip sudėti viską į vieną vietą, sakyti, mes stiprinsime kariuomenės, krašto apsaugos sistemos pajėgumus, bet numatyti, ką mes turime padaryti tuoj pat ir nedelsiant, padėlioti, ką mes darysime trejų, ketverių, penkerių metų laikotarpiu, ir tada, ką mes norėtume turėti už dešimties ar penkiolikos metų. Bet mes turime suprasti, kokia yra mūsų, kaip valstybės, arba jūsų, kaip politikų, ambicija“, – sakė gynybos ekspertas A. Navys.
„Į šią programą žiūrint nesuprasi, ar čia vyksta karas Europoje, ar ne, ar čia situacija prieš dešimt metų“, – sakė prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys.

Neaišku, ką ta kariuomenė turės padaryti?

Lietuvos krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir plėtros programoje yra numatyti tam tikri prioritetai, bet jie gana bendriniai. Kita vertus, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto klausymuose dalyvavę ekspertai iš esmės kalbėjo apie tuos pačius prioritetus, kurie įvardinti programoje, tik kiekvienas jų minėjo po mažiau pasirinkimų.
Pavyzdžiui, pirmas prioritetas programoje, Lietuvos kariuomenės prioritetinių manevro sausumoje, antžeminės oro erdvės gynybos, netiesioginės paramos ugnimi ir žvalgybos pajėgumų vystymas. Antras, subalansuotas kariuomenės struktūros pildymas personalu ir karių tarnybos sąlygų gerinimas. Trečias, kariuomenės infrastruktūros vystymas, pagrindinį dėmesį skiriant karių apgyvendinimo, decentralizuoto sandėliavimo infrastruktūrai bei kovinio rengimo ir mokymo infrastruktūrai. Ketvirtas, sąjungininkų karinių pajėgų judėjimo į Lietuvą, jų priėmimo ir treniravimo sąlygų kūrimas, įskaitant infrastruktūrą NATO brigadai. Penkta, visuomenės atsparumo didinimas ir pilietinio pasipriešinimo stiprinimas. Galiausiai, šeštas prioritetas, gynybinių atsako į kibernetinius išpuolius gebėjimų stiprinimas.
A. Navys sako, kad šiuo metu nėra visiškai aišku, kokios tiksliai užduotys yra keliamos Lietuvos kariuomenei, ką ji turi tiksliai padaryti. „Dabar visas planavimas atsiremia į biudžetą. Mes gavome tiek pinigų, tai mes dabar nupirksime haubicų, nupirksime artilerijos, nupirksime NASAMS‘sų (mobilių vidutinio nuotolio oro erdvės gynybos sistemų), mes nupirksime laivų“, – vardijo ekspertas, suabejodamas, ar tikrai laivai yra prioritetas.
„Šiuo metu aš matau, kad mes vienu metu kalbame ir apie teritorinę gynybą, nes toks yra principas, ir kartu apie manevrinę gynybą, nes mes perkame tankus. Tai kokio mes koncepto laikomės? Jeigu mes nežinome, ko mes laikomės, tai tas pirkinėjimas… Atėjau, pamačiau lentynoje tanką, nusipirkau tanką. Mes taip patys padedam priešui. Jeigu išleidžiam pinigus kažkur – laivams arba tankams – tai mes tų didelių pinigų neskiriam toms užduotims, kurios yra labai svarbios“, – nurodė ekspertas.
Jis taip pat suabejojo, kiek realiai Lietuvoje yra ruošiamasi mobilizacijai ginkluoto konflikto atveju.

Gintaras Ažubalis: planuojama divizija superlengva, tai durnystė

Atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis sako, kad, jo nuomone, pagrindinė Lietuvos kariuomenės problema yra, kad ji apginkluota pernelyg lengvai, šiuo atveju esą negelbėja nė tankų bataliono sukūrimas planuojamos divizijos sudėtyje.
„Deja, visa mūsų reguliari kariuomenė, tos brigados pagal tas programas, kurias matau (nors apie tai nemėgsta kalbėti ministras), ji yra lengvinama. Tankų batalionas yra tik priedas, prieskonis nelabai geroje sriuboje ar patiekale. Tai yra durnystė šiaip jau, jeigu ji jums bus prakišama. O ji yra prakišama. Ta superlengva divizija, kur dvi brigados iš trijų yra tentinės, jeigu dar gruzovikų nupirks visiems ir JLTV (Joint Light Tactical Vehicle – šarvuotieji automobiliai), kurie nebuvo planuojami, ir ten pridės tankų batalioną, tai bus ne kas kita kaip politinis piaras“, – nurodė G. Ažubalis.
Jis taip pat pritarė, kad turint ribotą laiką ir finansus reikia labai gerai susidėlioti prioritetus, kad nebūtų pripirkta, ko nereikia, ir stokojama to, ko labai reikia. „Ir kai kalbame apie tankus, apie šarvuočius, čia reikia dirbti. Į Vašingtoną turi važiuoti mūsų atašė, mūsų ministras ar viceministras, jei ministras negali, kalbėti apie bredlius (pėstininkų kovos mašina Bradley), čia nereikia milijonų-milijardų. Yra pavyzdžių, kaip galima įsigyti. Drįsčiau teigti, kad mes esame prastesnėje padėtyje nei ukrainiečiai pačioje karo pradžioje. Nes laikas bėga, o mes galime likti su tuo pačiu“, – sakė atsargos pulkininkas.
Ekspertas, be kita ko, pridėjo, kad NATO ne kartą yra kalbėję Lietuvai apie tuščiavidures karines struktūras, kurios tarsi egzistuoja, bet neturi nei kuo važiuoti, nei minosvaidžių. „Ar jie tikrai išeis į mūšį kaip turi išeiti? Ar ten bus kažkokia Pilėnų tragedija, didvyriška žūtis ir tiek žinių?“, –  pastebėjo G. Ažubalis, pridurdamas, kad personalo plėtra čia irgi svarbu, jog atėjus karo dienai nepasirodytų, jog turime labai daug administratorių ir logistų, o į mūšį nebus, kam eiti.
Savo ruožtu kitas atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius pirmiausia akcentavo oro gynybos pajėgumų vystymą, taip pat netiesioginę ugnies paramą ir būtinybę investuoti į bet kokio tipo dronus, kurių išgyvenamumas fronto sąlygomis yra trumpas, todėl jų reikia labai daug. Šis atsargos pulkininkas 2008 m. lankėsi Gruzijoje, 2014 m. – Ukrainoje, kur vėl sugrįžo 2022 m. ir visur jo tikslas buvo domėtis, kaip geriausiai reaguoti, kuo pasirūpinti, kai puola žymiai didesnis priešininkas.
„Mums buvo pasakyta labai aiškiai. Jeigu jūs tikitės, kad jums gali tekti kariauti su Rusija, tai pirmas prioritetas yra oro gynyba, tai bus svarbiausia, nes jūs turėsite apsaugoti ne tik savo dalinius mūšio lauke, turėsite apsaugoti savo miestus, apsaugoti savo strateginius objektus, turėsite apsaugoti savo piliečius. Ir su kuo jūs tai darysite? Kitas paminėtas dalykas buvo netiesioginė ugnies parama, kas šitam dokumente džiugina, ji iškelta kaip vienas iš prioritetų. Tikiuosi, kad bus įsigyta pakankamai“, – nurodė S. Guzevičius.
„Trečias dalykas, ką mums paminėjo, tai dronai, dronai, dronai“, – pridūrė atsargos pulkininkas, kalbėdamas apie pačius įvairiausius dronus nuo mini iki maksi.
Tačiau S. Guzevičius teigė buvęs labai nustebęs, kad Specialiųjų operacijų pajėgos pagal planą dronais turėtų būti aprūpintos 2027-2030 metais, o gal net vėliau, o kariuomenės žvalgyba 2023-2027 m. Pasak atsargos pulkininko, iš esmės dronai turėtų būti gaminami Lietuvoje, būti vos ne lentynose ir turi būti masiškai perkami, pridurdamas, kad mums reiktų ne tik bepiločių orlaivių, bet ir vandens dronų. D. Šlekys taip pat pastebėjo, kad Lietuva, regis, nori įsigyti dronus-ferarius, nors reiktų siekti pirkti dronus-škodas, kurie būtų pigesni, bet jų būtų galima nusipirkti daugiau.

Galvoja apie naujus mokesčius gynybai

Viena pagrindinių Lietuvos bėdų yra ta, kad ilgą laiką finansavimas gynybai buvo nepakankamas, todėl beveik visose srityse šiuo metu reikia vytis. Ir nors šiuo metu mūsų šalis skiria daugiau nei reikalaujama pagal NATO standartą, bet to nepakanka pagal tai, ko reiktų pasiekti norint pasirengti, jeigu mus užpultų Rusija.
2023 m. Lietuvos gynybos biudžetas sudaro 2 mlrd. eurų, įskaičiuojant bankų solidarumo įnašą, kuris yra laikinas. Tai iš esmės sudaro 2,76 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Kitiems metams gynybos sričiai numatoma skirti 2,1 mlrd. eurų, įskaičiuojant solidarumo įnašą. Tai sudarys 2,71 nuo bendrojo vidaus produkto.
Atskaičiavus laikinas bankų lėšas gynybai Lietuva skiria apie 2,5 proc. Politikai kalba, kad tikslams pasiekti gynybai reiktų skirti 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto gynybai, bet šiuo metu to nenumatyta, nes lėšų reikia ir kitoms sritims.
„Mane šiek tiek neramina ta pozicija, kuri eina per visą dokumentą, kad biudžetas sieks 2,5 proc. Tai ar mes bijome Rusijos, ar nebijome?“, – stebėjosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas D. Šlekys.
Prezidentūra yra išreiškusi susirūpinimą, kad kitų metų biudžete nėra numatyta finansavimo divizijos kūrimui. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas yra pasiūlęs laikinai įvesti gynybos mokestį. Pasak politiko, šiuo metu Finansų ministerija atlieka skaičiavimus, koks šis mokestis galėtų būti, kad būtų surenkama 0,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.
Socialdemokratų atstovė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, partijos pirmininkės pavaduotoja Dovilė Šakalienė savo ruožtu pasiūlė galvoti apie laikiną pelno mokesčio didinimą nuo esamų 15 proc. iki 20 proc. su išimtimi reinvestuojamam pelnui bei gynybos obligacijų išleidimą, kai iš esmės valstybė skolintųsi iš piliečių gynybos reikmėms, o gyventojai šias lėšas atgautų su palūkanomis.
„Mes puikiai suprantame, kad gynybos reikmėms reikės papildomų lėšų, akivaizdu, kad apie jokį 2,5 proc. net nekalbama, jei norime būti efektyviai pasirengę pilnam atgrasymui ir gynybai. Pasitarę partijos valdyboje, siūlome dvi galimybes – laikiną pelno mokesčio padidinimą ir gynybos obligacijų išleidimą. Tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje bazinis tarifas pelno mokesčio yra 20 proc., pas mus – 15 proc. Tad galėtume Lietuvoje taip pat nustatyti 20 proc. pelno mokestį tam tikram laikotarpiui, numatant, be abejo, tam tikras išlygas, pavyzdžiui, pelno reinvestavimui. Tuo tarpu gynybos obligacijos, ilgalaikiai valstybės paskolos lakštai, leistų pasiskolinti gynybos reikmėms iš mūsų pačių visuomenės, kas būtų naudinga ir patiems gyventojams, nes palūkanos už indėlius bankuose yra ypatingai žemos, o obligacijų palūkanos būtų adekvačios. Taip pat ir mums kaip valstybei naudingiau nei užsienio subjektams atiduoti palūkanas, o kad jos liktų Lietuvoje, skolinantis vidaus rinkoje. Kartu ir visuomenei duoti galimybę tiesiogiai prisidėti prie gynybinių pajėgumų stiprinimo, bet neužmetant tiesiogiai ant jų papildomos mokestinės naštos“, – sako D. Šakalienė.

Pagal tv3.lt

Išklausęs visus Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pakviestus svečius, pasisakė komiteto narys dim. gen. ltn. Arvydas Pocius:

Ačiū visiems išsakiusiems mintis. Su kai kuriais šiek tiek nesutiksiu. Bent jau aš besiklausydamas pajutau, kad padarėme iš susitikimo kratinį. Palietėme ne tik taktinio lygmens elementus, bet ir strateginio-politinio lygmens. Viską mes čia bandėm paanalizuoti, pakritikuoti. Aš visiškai nesutinku, kad mes per 33 metus nieko nepadarėm. Tikrai pagal galimybes yra padaryta daug – nuo nulio iki dabartinės kariuomenės. Prisiminkim, kokioj būklėj buvo mūsų kariuomenė, kai buvom vienui vieni, koks buvo biudžetas, ką mes tada turėjom ir ką turim dabar. Šioje vietoje, manyčiau, reikėtų suskirstyti tą situaciją į du etapus: kai buvom vienui vieni ir dabar jau dvidešimt metų esame NATO nariai.
Kaip buvęs NATO karinio komiteto narys ir kaip tarnavęs NATO strateginėje vadavietėje norėčiau pasakyti, kad mūsų požiūris dabar turėtų būti ne iš Lietuvos varpinės, bet žiūrint į visą NATO rytinį flangą iš Briuselio arba iš Monso, arba iš Brunsumo, iš NATO karinių vadaviečių arba iš to pačio SACEUR‘o (Vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado) pozicijos. Tas NATO rytinio flango žemėlapis nėra skirstomas pagal valstybes. Kariniai operatoriai galimą mūšio lauką suskirsto pagal karines formuotes ir pagal turimą karinę ginkluotę, ne kokią turi valstybė, bet performuojant, numatant karinius dalinius ir į ką būtų inkorporuota Lietuvos kariuomenė, Latvijos, Estijos. Kas ką sugeneruoja, kas ką turi. Ir tokiu būdu sulipdomas tas NATO rytinio flango gynybos planas. Galbūt reikėtų labiau į šį gabalą susikoncentruoti, ne tiktai kalbėti apie Lietuvą, kaip Ukrainą, ar Izraelis, kurie nėra NATO nariai ir turi turėti viską. Mums NATO generolai yra pasakę: saugokite savo žmones ir investuokite į tas karines technologijas, kokios jums yra įkandamos. Na, tikrai, lėktuvnešio mes niekad neįsigysime, ar ne? Arba Apačių eskadrilės ir t.t. Tai va, tokie yra momentai, į kuriuos turėtume koncentruotis ir derintis pagal NATO gynybos planus.
Dabar apie tai, ką gerb. Laurynas spaudžia ir mes tikrai visi suprantame: valstybę, piliečius reikia ruošti, būtent dabar, taikos metu, perėjimui į karo padėtį. Va čia, turbūt, yra mūsų silpnoji grandis. Kaip sakoma, kariuomenę palikim NATO strategams, operatoriams. Bet visuomenė ir mobilizacinis rezervas, valstybės strateginiai rezervai – kuras, maistas, ta visa energetika ir t.t. – va čia valstybės perėjimas į karo padėtį, va čia yra ta vieta, kur mes turėtume tikrai gerokai padirbėti. Ir aš tikrai sutinku su ta kritika, kuri yra dėl to, kas liečia piliečių rengimą. Mūsų civiliai žmonės yra tikrai pasimetę, nežino tos savo vietos karo padėties metu. Čia ir yra tas fokusas, į kurį mes turėtume spausti ir ruošti, ir surasti, kas tai darys. Kariuomenė turi savo užduočių, savo reikalų, savo problemų, bet tą dalį – ruošti visuomenę, kaip ir pačios komendantūros, ką mes matome, kad jos turėtų kiekviename rajone ir mieste dirbti su visuomene ir surasti užduotis visoms institucijoms, organizacijoms ir žmonėms, ir piliečiams, kurie nori pasipriešinti.
Galbūt aš čia šiek tiek padrikai pasakiau, bet jeigu grįžtume prie smulkesnių taktinio lygmens dalykų, norėčiau pabrėžti kai kurias pastabas (tikrai sutinku, kad reikia lygiuotis į tam tikras išmoktas pamokas iš Ukrainos).
Dronai. Netik įsigyti dronus, bet ir mokėti juos naikinti, nusodinti. Galų gale tie patys pėstininkai turi mokėti šaudyti į oro taikinius. Mūsų visi šaudymo mokymai poligonuose yra sukoncentruoti į antžeminius taikinius. Iki šiol nemačiau nė vieno poligono, kur pėstininkai šaudytų į oro taikinius. Taip, oro gynybos batalionas tą daro. Bet ir pėstininkai turėtų mokėti, kaip ir medžiotojai, kurie moka šaudyti į skraidančius paukščius, ir į tuos, kur žeme vaikštantys. Tai ir kariuomenei taikiniai yra ir skraidantys ir žeme ropojantys.
Ginklų savininkams, tiems kurie turi ginklus savigynai, ir medžiotojams, jau komiteto pirmininkui minėjau, mes turėtume iškelti rekomendaciją, kad jau dabar kiekvienas prie savo ginklo turėtų kovinį komplektą. Ne vieną dėtuvę ir dešimt šovinukų kad turėtų, o kad turėtų šešias dėtuves ir pagal ginklo rūšį po kovinį komplektą. Jau dabar reikia turėti, o ne tada, kai grėsmė atsiras. Jeigu rimtai kalbame apie piliečių, kurie turi ginklus, integravimą į valstybės gynybą, tai tokia būtų rekomendacija.

NSGK klausymų vaizdo įrašas