Gruodžio 2 d. rytą Ukrainos Radijo NV eteryje viešėjęs karinis analitikas Evgen Dykyj su laidos vedančiuoju Pavlo Novikov taip pat kalbėjosi apie išskirtinę situaciją Kursko srityje, rusijos federacijos generolo atleidimą Sirijoje, grėsmę Kupjanskui, Zaporižės ir Dniepropetrovsko sritims.
Kiekvieną laidą pradedame nuo karo situacijos analizės. Jau yra naujų pranešimų iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo. Taigi vakar agresorius prarado 1 790 personalo, 9 tankus, 28 šarvuotas kovines mašinas, 30 artilerijos sistemų ir dar šio bei to. Žiūrėkime, informacija jau yra vieša.
Kalbėsimės su mūsų laidos svečiu – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktoriumi Evgen Dykyj.
– Tamsta Evgenai, sveikiname eteryje Šlovė Ukrainai.
– Šlovė didvyriams! Labą rytą.
– Pradėkime nuo situacijos Kursko srityje. Vakar rusiški šaltinai rašė, jog kasetiniais užtaisais iš „HIMARS‘ų buvo atakuota rusų 83-iosios atskirosios desantinės-šturmo brigados vadavietė. Tai įvyko Kursko srityje, dar daugiau, tai nutiko iškilmingos brigados rikiuotės metu.
Brigada suformuota 1989-aisiais. Taigi, jie atitinkamai tai bandė atšvęsti.
Kaip reaguoti į tokius pranešimus? Na, ir kaip bendrai turėtume jei bendrai turėtume suprasti situaciją Kursko srityje.
– Na, man atrodo, į tokius pranešimus reikėtų reaguoti visiškai vienareikšmiškai – pasidžiaugti. Tuo pačiu pasidžiaugti konkrečiu būtent tos okupantų grupės iššauktu įspūdžiu.
Tad reikėtų ypač pasidžiaugti, nes jie, dėkui Dievui, yra neišgydomi ir, dėkui Dievui, nors jie, deja, ne viskuo tokie, bet vis tiek kaskart, kai tai pasireiškia, vis dar nenori ir nesugeba mokytis iš klaidų. Na, mums tai didelis pliusas, tai mus padrąsina. Jeigu jie būtų visiškai tokie pat nepasimokantys, tai šį karą mes jau būtume laimėję.
Deja, taip nutinka ne visada. Betgi kiekvieną kartą, kai pasireiškia toks jų kvailumas ir rambumas, kiekvieną kartą mes žinome, kaip su tuo elgtis. Kaip kad dabar mūsų gynėjai tuo pasinaudojo Kursko srityje beveik trečiaisiais baisiausio karo nuo Antrojo pasaulinio karo metais, karo, kuriame nuolat naudojamasi įvairiausiomis nuotolinėmis raketinėmis ir bepilotėmis ginkluotėmis.
O jie vis tiek negali tiesiog pragyventi kokios nors sukakties nesurengę iškilmingos rikiuotės. Na, puiku, ką dar galiu pasakyti.
Apskritai Kursko srityje tęsiasi labai intensyvios kovos, labai intensyvūs karo veiksmai ir visiškai kitokie, nei visose kitose fronto vietose, ką jau ne kartą apkalbėjome įvairiose laidose. Kursko sritis – vienintelis sektorius, kur karas ne apkasuose, o labai dinamiškas, labai manevringas. Ten iš principo nėra prasmės stebėti fronto liniją, o mūsų užnugaris kaip tik labai mėgsta įsivaizduoti karą pagal „Deep State“ žemėlapius.
Iškelkime už skliaustelių kiek tai būtų korektiška apskritai, bet grynai geografiniu požiūriu, sakykim, Ukrainos rytuose, pietuose tai yra aktualu, liniją žemėlapyje daugiau ar mažiau atitinka tikra įtvirtinimų linija, kurią kažkas ten gina, kažkas šturmuoja. Kursko srityje taip nėra. Nė vienoje pusėje nėra vientisos linijos. Verčiau reikėtų labiau reikšmingas teritorijas tiesiog pilkai užštrichuoti.
Ir ten nuolat vyksta šalių judėjimas. Rusai nuolat bando mus kur nors pastumti ir karts nuo karto jie pasistumia, ir jiems kartais netgi gana ramiai leidžiama pasistumti, po ko užeinama jiems į užnugarį, po ko jiems smogiama į flangus. Tai yra, ten vyksta toks manevrinis karas, koks buvo Kyjivo, Černigovo srityse 2022-ųjų pradžioje.
Gaila, kad tai įmanoma tik ten, kad tik ten miškingas landšaftas leidžia taip kovoti. Nes, kaip rodo praktika, būtent tokiame manevriniame kare turime daug pranašumų prieš orkus. Tai ne apkasų karas, kuriame, deja, daug reiškia būtent skaitlinis pranašumas. O ten, atitinkamai, kaip tik ten, priešo skaitlinį pranašumą galime labai didele dalimi kompensuoti mūsų geresniu vadovavimu kariniams vienetams ir geresniu operacijų planavimu. Tame manevriniame kare tai labai daug duoda, tai ten veikia.
– Klausykite, norėjau su jumis pasikalbėti apie dar vieną vakarykštę naujieną. Labai įdomiai apie tai parašė austrų apžvalgininkas Tom Cooper, kad generolą leitenantą Kiselį vakar atleido iš pareigų. Jis vadovavo karinei grupei Sirijoje. 2022-aisiais buvo atleistas dėl pirmosios gvardijos tankų armijos žlugimo Ukrainoje. 2024-aisias. jis buvo atleistas dėl Asado formuočių žlugimo Idlibe. Tad natūraliai kyla klausimas, kuo tam generolui leitenantui baigsis? Ar iš viso verta į tokius atleidimus kreipti dėmesį?
– Na, jie tikrai nieko globaliai nekeičia. Bet norisi, kad jį vėl atsiųstų pas mus. Iš visko matyti, jog tai vienas iš tų labai efektyvių rusijos karvedžių, apie kuriuos 2022 –aisiais mūsuose buvo kalbama ne tik kažkokios jų tankų armijos žlugimo kontekste.
Tą tankų armijos žlugimą iš tikrųjų mes suvokiame kaip Slobožanščinos (Slabadų Ukrainos) išvadavimą, taigi. Tai labai sėkmingas mūsų kontrpuolimas Charkivo srityje 2022-ųjų rudenį. Tada generolas Kiselis, tarkim (gerai, nesakykim, kad jis padėjo), visiškai negalėjo mums sutrukdyti išlaisvinti didžiules teritorijas Charkivo srityje ir daugybę mūsų gyvenviečių.
O dabar, visiškai taip pat, vienas prie vieno, lygiai tokia pati istorija pasikartojo Sirijos Idlipo provincijoje, kai Sirijos sukilėliai per tris dienas užėmė teritorijas, plotu panašias į mūsiškes Charkivo srityje, įskaitant vieną iš pagrindinių ir simbolinių, sakyčiau, miestų – Alepo miestą.
Taigi, generolas Kiselis man patinka. Sakau, čia jis prarado Iziumą, Kupjanską, dar keletą gyvenamųjų vietovių, ten jis prarado Alepą. Norėčiau, kad jį vėl atsiųstų pas mus. Mums jau seniai noksta būtinybė dar ką nors išlaisvinti. Taigi, stebėsime, kur pasirodys būtent tas žymus rusų karvedys. Manyčiau, kad tai bus gera užuomina, kur turėtume pasiruošti kai kuriems tolesniems veiksmams.
– Gerai. Dabar iš tikrųjų grįžkime prie Slabadų Ukrainos, apie kurią jau užsiminėte. Jau skelbiama apie jų bandymus forsuoti Oskolo upę. Na, ir žinoma Kupjansko mazgą. Iš esmės ten sunki situacija. Taip, apie tai prieš dieną skaičiau Konstantino Maševeco iš informacinio pasipriešinimo grupės apžvalgoje. Ir jis kaip tik aprašė, kad rusai čia elgiasi netiesiškai. Jie keliose vietose bando kirsti Oskolo upę, kuri dar neužšalusi. Ir atitinkamai, nes oras vis dar nėra visiškai žiemiškas, jie bando šturmuoti Kupjanską iš rytų, jie taip pat bando rasti kelius, kaip jį apeiti.
Taigi, rizika prarasti Kupjansko mazgą, rizika prarasti Kupjanską.
Kita vertus, Konstantinas Mašavecas rašo, kad rusų dabar ten yra tik 37 000–38 000, o lyginant pagal gyventojų skaičių ir teritoriją Avdijivkoje veikė daugiau kaip 110 000 rusų grupuotė. Tad dėl grėsmės panašaus dydžio Kupjanskui…
– Na taip, taip. Kadangi ką tik su jų Kiseliu prisiminėme, kaip džiūgavome, kai mūsų gynėjai ir gynėjos išvadavo Slabadų Ukrainą. Na, o dabar susiduriame su grėsme, kad pirmasis iš tų punktų, kurie buvo išlaisvinti 2022-ųjų rudenį, vėl gali patekti į priešo rankas. Tai būtent Kupjanskas ir, deja, ta grėsmė yra labai didelė ir aš jos nesiimčiau menkinti. Na, su nuoširdžia pagarba Mašavecui, akcentus dėčiau kiek kitaip, nors vaizdas lygiai toks pat.
Bet pirma, rusai nieko ypač netiesinio ten nedaro. Jie visame fronte puola visiškai vienodai. Kupjanskas ne išimtis. Jie puola, kaip aš tai sąlyginai vadinu, tarakonų taktika. Kai link jūsų vienu metu šliaužia keli šimtai tarakonų. Kiekvienas iš jų yra nedidelis. Ir kiekvieną tą tarakoną jūs galite paprastai ramiai nudaužti šlepete. Bet kai jų šliaužia šimtai, tai realiai jūs tiesiog nesuspėjate.
Ir kiek bebėgiotumėt su šlepete paskui tuos tarakonus, kažkoks kiekis praslys, kažkiek prabėgs. Tiesiog tokiomis mažomis grupelėmis vienu metu daugelyje sektorių. Būtent taip rusai elgiasi visame fronte. Nedidelėmis grupėmis, taigi.
Šiuo atveju fronto linija daugiausia eina Oskolo upe. Priminsiu, kad prieš porą mėnesių mes iš tikrųjų stovėjome gana ryčiau šitos upės. Betgi dabar, deja, būtent upė tapo pagrindine gynybos linija. Ir štai jie daug kur bando ją forsuoti, tiksliau pasakyčiau taip, daug kur ją forsuoja, tik dauguma tu į dešinįjį Oskolo krantą persikėlusių desantinių grupių tuoj pat ten ir atgula. Iš principo jie to ir siekia. Ir Donbase jie elgiasi lygiai taip pat.
Santykinai kalbant, jie siunčia 10 grupių manydami, jog aštuonios iš viso tikslo nepasieks, dvi pasieks, o iš tų dviejų viena sugebės įsitvirtinti. Ir juos tai tenkina. Juos tenkina, kad iš 10 pasiųstų grupių 9 bus išguldytos ir tik viena įsitvirtins, ir būtent taip jie stumiasi pirmyn. Nieko ypač naujo kaip tik Slabadų Ukrainoje ir nėra. Lygiai tas pat, kas Donbase, tik vietoj apkasų linijos Oskolo upė. Štai visas skirtumas.
Kodėl iš tiesų nepalaikau kolegos optimizmo? Reikalas tame, kad jie ten turi 38 000–40 000, žymiai mažiau nei kai jie šturmavo panašaus dydžio Avdijivką. Na, tik yra problema. Mes neturime teisės sakyti: kiek ten yra mūsiškių. Taigi, nuo Avdijivkos laikų tai taip labai stipriai pasikeitė.
Reikalas tas, pasakysiu taip, kad neatskleisčiau skaičių, ko daryti negalima, kad kiekybinis santykis visoje fronto linijoje dabar labai ne mūsų naudai. Ir paprasčiausiai dėl vienos problemos. Taigi. Štai kodėl tos grupės prasiveržia per Oskolą, kodėl joms yra šansų įsitvirtinti. Jie ieško, kur mūsų gynėjų šiuo metu tiesiog nėra. Kur gynėjų yra, ten įsibrovėliai pasitinkami, ten jie visi paguldomi.
Betgi problema ta, kad gynėjų užtenka toli gražu ne visur ir ne visada. Galiu tai patvirtinti visiškai panašiu vaizdeliu. Šiomis dienomis kaip tik kalbėjausi su kovotojais iš pagrindinės Kurachovės krypties, prikausčiusios visos šalies dėmesį. Na ir ką, paveikslėlis išrodo toks. Savo laiku mes čia užnugaryje rūpinomės, pamenat, buvo visa banga: „Kur yra mūsų įtvirtinimai? Kaskite įtvirtinimus!“ Taigi, noriu jums pasakyti, kad Kurachovės kryptyje jie yra, o dėl Kupjansko tiksliai nežinau, bet įtarčiau, kad jie greičiausiai taip pat yra. Taigi Kurachovėa kryptyje įtvirtinimai iškasti, bet jie turi vieną problemą, turi vieną trūkumą – joks apkasas nemoka apsiginti pats. Ir štai. Kurachovėje driekiasi tušti įtvirtinimai, kuriuose tiesiog nėra kam kariauti. Arba, pavyzdžiui, būriui skirtame atraminiame punkte (cituoju pažodžiui, atleiskit už nekorektišką formuluotę – na, vaikinai fronte nesivargina su korektiškumu), civiliams reikėtų paaiškinti, jog būrio atraminiame punkte turėtų būti 30 žmonių, taigi, sako, jog būrio atraminiame punkte trys seniokai. Visiems jau nebetoli 60. Ir ką tokie prikariaus?
Tai toks tas tikras vaizdas, kurio dėka vyksta šis priešo veržimasis ir tai, kad 30 000 – 38 000 priešų nėra tiek daug, bet atleiskit, tai nėra jau taip mažai. Ir klausimas, kiek mūsiškių ten yra pasiruošę juos pasitikti? Šiuo metu mes esame pačioje blogiausioje situacijoje. Po 2022-ųjų pavasario iš tikrųjų turime ūmią krizę visame fronte, ir tai yra būtent personalo krizė. Atsidūrėme situacijoje, kai priešas sėkmingai puola beveik visu frontu išimtinai dėl vienos priežasties – dėl didelio skaitinio pranašumo prieš mūsų gynėjus ir gynėjas. O tas skaitlinis pranašumas, savo ruožtu, taip pat susidarė tik dėl vienos priežasties – jog ukrainiečių užnugaris visiškai trikdo ir žlugdo mobilizaciją.
Šiandien surenkame kartu su ta liūdnai pagarsėjusia „busifikacija“ (naujokų gaudymas gatvėse ir sodinimas į specialius automobilius) ir savanorišku užsiverbavimu, visais būdais surenkame pusantro karto mažiau naujokų, nei per tą patį laiką patiriame sanitarinių nuostolių. Ir tai dar neatsižvelgiant į savavališkai pasišalinusius iš tarnybos vietos, t. y. formaliai nusikaltimą padariusius mūsų gynėjus. Man tik nesiverčia liežuvis smerkti žmones, kurie tiesiog sako: „Atleiskit, bet mus užkniso. Jau greit bus treji metai, kaip mes kovojame, o mūsų niekas nepakeičia ir nesustiprina. Tai gal mums ir gana. O jūs jau toliau kaip norit“. Aš sakau, jog formaliai tai nusikaltimas, bet mano galva, juos smerkti turi teisę tiktai tas, kuris taip pat trejus metus kartu su jais kariauja, bet kažkodėl kol kas dar nepasišalino. Va taip.
Taigi dar kartą. Neatsižvelgiant į tuos karius, kurie tiesiog pavargo būti vieninteliais, kuriems kažkodėl rūpi šis karas, kai užnugaris nustojo dėl to nerimauti. Net ir neatsižvelgdami į tokius kovotojus, surenkame pusantro karto mažiau nei mūsų sanitariniai nuostoliai. Tai kariuomenė palaipsniui tirpsta. Kariuomenė kasdien mažėja, o užnugaris nieko nedaro, kad ją papildytų. O čia dar prisideda ta didžiausia savavališkai pasišalinusių iš tarnybos vietos banga.
Betgi, sakau jums, jog savavališkas pasišalinimas iš tarnybos vietos 2024-aisiais visiškai netoks, kaip kokiais 2022-aisiais dėl išskirtinių aplinkybių. Taip, tai pasitraukimas, bet ne išsigandusių bailių. Tai tiesiog dabar vyksta masinis pasitraukimas būtent tų, kurie kovojo nuo pirmųjų karo dienų. Atleiskit už grubumą, bet juos tiesiog „užkniso“, Juos „užkniso“ kautis vieniems. O kodėl užnugaris tuo metu gyvena visiškai kitokį gyvenimą ir net nebando kaip nors jų sustiprinti ar pakeisti?
Ir kaip tik tame fone turime įvertinti informaciją, kad prieš Kupjanską yra sutelkta tik 38 000 rusų.
– Tik 38 000, tai yra nemažai…
– Toje situacijoje, kurią ką tik apibūdinau, tai yra daug, tai labai daug.
– Tiesą sakant, negaliu sutikti su tuo, kad absoliučiai visas užnugaris, kaip sakoma, užmiršo karą ir nepastebi karo, nes mano aplinkoje kaip tik tokių žmonių nėra. Betgi tokių yra mažiau, jei kalbėtume apie visą visuomenę…
– Taip, žinote, aš taip pat turiu savo burbulą, kuris gyvena šiuo karu ir taip toliau. Betgi toliau matome tą nenumaldomą statistiką, kad mūsų burbulai kažkaip negali paveikti bendro vaizdo, žinote, jei per tokį trumpą laiką mes pralaiminėjame karą.
Pralaiminėjimas nereiškia, jog pralaimėjome, kad vėliau mūsų nepersuktų. Bet dabar mes pralaiminėjame karą. Ir mes pralaiminėjame karą ne tiek Maskvos, kiek Kosmačo pajėgoms, netgi taip.
– Gerai. Pakalbėkime apie kitą istoriją. Prezidentas Zelenskis prieš porą dienų vėl pasakė, kad Vakarai neskuba ir jog gauta ne viskas, kas Ukrainai buvo pažadėta. Jis netgi pareiškęs, jog suformuota 10 brigadų, o Vakarų partneriai ginklų ir įrangos teatsiuntė tik 2-ems.
Tokiu būdu kažkaip lyg ir pasiteisiname. Įvardiname kažkokius skaičius, kurie…
– Ne, tai yra būdas prisibelsti. Esmė ta, kad reikia labai aiškiai atskirti, kur kieno atsakomybė ir kam kokios žinutės yra skiriamos. Na, ne, neapsimeskime, kad su mobilizacija mums nepasisekė, o tuo tarpu sąjungininkai savo darbą atlieka puikiai. Tai visai netiesa.
O geležies tiekimo klausimais visiškai logiška prisibelsti pas sąjungininkus, ką šiuo atveju, tiesą sakant, mes vėl ir matome prezidentui bendraujant su Vakarų žiniasklaida. Jis tai pabrėžia, nes tai priklauso nuo Vakarų, todėl reikia belstis į jų duris, kad nepakanka geležies. Geležies tikrai nepakanka. Jos reikia daugiau.
Betgi, kad jos reikėtų daugiau, nes nėra kuo apginkluoti mobilizuotųjų, tai iš tikrųjų šiek tiek kitoks klausimas.
Nepainiokime amerikiečių auditorijai skirtos žinios, kad jie mums nepakankamai tiekia geležies. Tai yra visiškai teisinga žinia, ir tegul jie apie tai kalba, nes kyla tam tikri trūkčiojimai, kai jie ten pradeda tarpusavyje diskutuoti, koks pas mus turėtų būti šaukiamasis amžius. Taigi.
Nagi. Kiekvienas turi būti atsakingas už savo sritį. Jų atsakomybės sritis – padėti mums geležimi. Deja, jos neįvykdo. Net ir tai, ką jau pažadėjo, ne viskas ateina.
Bet situaciją fronte realiai dabar apsprendžia ne tai. Tegul amerikiečiai pasiaiškina, kodėl jų tankai mūsų nepasiekė. Na, o mes geriau pasigilinkime į dar vieną visiškai tikrą istoriją iš fronto, dar naują, kokių trijų savaičių. Kai atvažiavo vakarietiškas tankas, nenurodysime tikslios markės, kad nebūtų atskleistas konkretus karinis vienetas, taigi atvažiavo tankas iš kovinių pozicijų, iš jo išlipo įgula, kruopščiai jį nuvalė, uždarė. Ir visi keturi apsisuko ir pareiškė: „Mes pavargome. Mes tuose tankuose nuo pirmos karo dienos jau kelis kartus degėme, mes jų jau kelias kartas pakeitėme nuo to pirmojo T-64 iki šito vakarietiško. Betgi ketvirtaisiais metais tegul kas nors kitas pagaliau pavažinėja tuo tanku“. Taigi.
Užsiimkime šitų problemų sprendimu, o amerikiečiai tegu užsiima savomis. Ir kai sakome, kad mums trūksta ginklų, pirmiausia kalbame apie sunkiąją ginkluotę. Mums reiktų daugiau šarvuotos technikos, raketų. To kaip tik ir norime iš savo sąjungininkų.
Visiškai nekyla klausimas, kad neturėtume kuo apginkluoti pėstininkų, Mes turime kuo juos apginkluoti. Ir kaip tik būtent tų pėstininkų ir nepakanka ten, tuose tikrai gerai įrengtuose įtvirtinimuose prie Kurachovės.
– Gerai. Apie mobilizacinį amžių, apie ką kalba mūsų Vakarų partneriai. Tai iš tikrųjų yra mūsų klausimas…
– Mes galime Ukrainoje jį išspręsti. Tai kaip tik visiškai ne jų reikalas. Va taip.
– Gerai. Dabar apie mūsų gebėjimus ir galimybes. Ar aš dabar teisingai suprantu pagrindinę tezę, kad arba Ukraina kažką pakeis dėl tempo užsipildant gyvąja jėga, atleiskite, savo kariuomenės personalu, arba mus ištiks situacija, kai teks pamažu atsitraukti net iš tų vietų, kur buvo sukaupti įtvirtinimai? Ir jei ji nepasikeis, tai po kelių mėnesių karas gali prisibelsti iki Dniepropetrovsko srities jau mūšio lauke, o ne tik raketų ar „šachedų“ atakų pavidalu?
– Labai atsiprašau, pone Pavlo, kokie keli mėnesiai? Iki Dniepropetrovsko srities beliko 7 km. Vakar jau Zaporižės srities administracijos vadovas atsiskaitė apie savo darbo dalį. Jis pranešė, jog aplink Zaporižės miestą jau įrengti įtvirtinimai.
Dar kartą. Netrukus sueis jau treti karo metai, ir Zaporižės miestas, kurio orkai nepasiekė tada 2022-aisiais, kai lindo visur, dabar kasa aplink save įtvirtinimus. Bet vėlgi. Srities administracijos vadovas pranešė apie įtvirtinimus. Juos iškasti buvo jo darbas. Jis iškasė, ir gali taip nutikti, kad tiesiog nebus kam juose kovoti. Ir grėsmė tam miestui gali iškilti net ne po kelių mėnesių.
Tiesą sakant, mes žinome tuos skaičius, kurių, deja, negalime pagarsinti eteryje. Koks realus skaičius mūsų kovotojų priekinėse pozicijose ir koks jo santykis su priešiška jėga. Na, tiesą sakant, esu nustebęs, kaip stipriai laikosi mūsų frontas. Esu greičiau nustebęs tuo, kaip lėtai frontas šliaužia į mūsų sotaus ir patenkinto užnugario pusę. Taigi. Ir kodėl iki šiol dar nepabiro? Betgi tai gali nutikti bet kurią akimirką. Ir bet kurią akimirką jie gali kažkur būtent pralaužti, o ne išspausti, kaip dabar visą laiką nutinka. Dabar gali prasilaužti paprasčiausiai dėl to, kad nebus kam juos deramai sutikti. Ir tai ne kelių mėnesių klausimas. Jei kelis mėnesius jis nebus sprendžiamas, ar tik jie vėl nesibels į Kyjivą ir Charkivą ir nestovės prie Dniepro upės?
O klausimas, pavyzdžiui, ar neprasidės kovos Dniepropetrovsko srityje ir ar neprasidės kovos dėl Zaporižės miesto, tai gali būti klausimas artimiausioms savaitėms, o gal net iki Naujųjų metų.
– Tai yra grėsminga žinia. Kaip suprantu, tokia realybė?
– Tokia realybė. Ir dėl jos kalti mes, būtent Ukrainos užnugaris. Tai ne kariuomenės kaltė. Kariuomenė kaip tik su tais žmonėmis, kurie yra joje, daro viską, kas įmanoma. Ir aš netgi sakyčiau, kad kariuomenė daro daugiau nei įmanoma, daro tai, kas neįmanoma, bet ji negali pati pasipildyti. Supraskite, ją papildyti turi būtent užnugaris. Ir užnugaris savo dalies nevykdo.
– Gerai. Tos mobilizacinės ir „užsiverbavimo“ programos. Pagal jas vis tik žmonės ateina. To tiesiog nepakanka?
– Nepakanka. Žmonės eina, bet kaip sakiau „užsiverbavimas“ kartu su „busifikacija“ teduoda pusantro karto mažiau nei mūsų sanitariniai nuostoliai. Vasarą buvo pikas, kai iš karto po gegužės mėnesio įstatymo, kuris kažkodėl vadinamas mobilizacijos įstatymu, nors iš tikrųjų tekalba apie karinės įskaitos supaprastinimą, nors ir tas karinės įskaitos supaprastinimas davė tam tikrą postūmį, vasarą smarkiai išaugo ir mobilizacija, ir savanoriškas užsiverbavimas.
Beje, būtina suprasti, kad jie suporuoti, žengia poroje koja kojon, ir jų jokiu būdu negalima supriešinti. Va tiksli kelių mėnesių dinamika. Kai augo priverstinė mobilizacija, lygiai tais pačiais mėnesiais augo ir savanoriškas užsiverbavimas, ir neatsitiktinai, nes motyvacija užsiverbuoti – tiesiog eiti ginti šalies, artimųjų ir pan. Na, dauguma žmonių su tokia motyvacija jau kariauja ir jau ten. O atitinkamai, motyvacija užsiverbuoti dabar labiau pragmatiškesnė. Tiesiog žmogus supranta, kad per tris, keturis mėnesius vis tiek bus pašauktas ir teks tarnauti, kur papuls. Protingas žmogus nusprendžia, kad geriau išeiti anksčiau, bet pačiam pasirinkti karinę dalį, specialybę. Taigi, kai mato, jog mobilizacija rimtai vyksta, tai proporcingai išauga ir savanoriškas užsiverbavimas.
Taigi, tie du dalykai, labai vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja. Todėl būtent vasarą buvo ir mobilizacijos, ir „užsiverbavimo“ pikas, ir būtent tada mes laimingai pradėjome puolimą Kursko srityje. Ir visiškai tvirtai gynėmės per visą frontą.
O vėliau nuo rugsėjo viskas vėl nusmuko. Žmonės susigaudė, jog tas karinės įskaitos įstatymas nelabai ką ir pakeitė. Na, galima susimokėti 25 000 grivinų baudą ir ramiai gyventi, toliau surandant krūvą skylių tame įstatyme. Ir viskas. Ir nuo rugsėjo mobilizacija vėl nukrito iki gegužės lygio ir net žemiau. Tuo tarpu fronte nuostoliai ne mažėjo, o atvirkščiai – išaugo. Ir atitinkamai turime aiškiai, aiškiai fiksuoti, be kita ko, ir nemalonią tiesą.
Nuo mūsų visuomenės, nuo mūsų užnugario tikrai labai daug kas priklauso.
– Dėkoju, kad prisijungėte prie mūsų transliacijos.
Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė L.L., redagavo V.K.
Gruodžio 2 d. rytą Ukrainos Radijo NV eteryje viešėjęs karinis analitikas Evgen Dykyj su laidos vedančiuoju Pavlo Novikov taip pat kalbėjosi apie išskirtinę situaciją Kursko srityje, rusijos federacijos generolo atleidimą Sirijoje, grėsmę Kupjanskui, Zaporižės ir Dniepropetrovsko sritims.
Kiekvieną laidą pradedame nuo karo situacijos analizės. Jau yra naujų pranešimų iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo. Taigi vakar agresorius prarado 1 790 personalo, 9 tankus, 28 šarvuotas kovines mašinas, 30 artilerijos sistemų ir dar šio bei to. Žiūrėkime, informacija jau yra vieša.
Kalbėsimės su mūsų laidos svečiu – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktoriumi Evgen Dykyj.
– Tamsta Evgenai, sveikiname eteryje Šlovė Ukrainai.
– Šlovė didvyriams! Labą rytą.
– Pradėkime nuo situacijos Kursko srityje. Vakar rusiški šaltinai rašė, jog kasetiniais užtaisais iš „HIMARS‘ų buvo atakuota rusų 83-iosios atskirosios desantinės-šturmo brigados vadavietė. Tai įvyko Kursko srityje, dar daugiau, tai nutiko iškilmingos brigados rikiuotės metu.
Brigada suformuota 1989-aisiais. Taigi, jie atitinkamai tai bandė atšvęsti.
Kaip reaguoti į tokius pranešimus? Na, ir kaip bendrai turėtume jei bendrai turėtume suprasti situaciją Kursko srityje.
– Na, man atrodo, į tokius pranešimus reikėtų reaguoti visiškai vienareikšmiškai – pasidžiaugti. Tuo pačiu pasidžiaugti konkrečiu būtent tos okupantų grupės iššauktu įspūdžiu.
Tad reikėtų ypač pasidžiaugti, nes jie, dėkui Dievui, yra neišgydomi ir, dėkui Dievui, nors jie, deja, ne viskuo tokie, bet vis tiek kaskart, kai tai pasireiškia, vis dar nenori ir nesugeba mokytis iš klaidų. Na, mums tai didelis pliusas, tai mus padrąsina. Jeigu jie būtų visiškai tokie pat nepasimokantys, tai šį karą mes jau būtume laimėję.
Deja, taip nutinka ne visada. Betgi kiekvieną kartą, kai pasireiškia toks jų kvailumas ir rambumas, kiekvieną kartą mes žinome, kaip su tuo elgtis. Kaip kad dabar mūsų gynėjai tuo pasinaudojo Kursko srityje beveik trečiaisiais baisiausio karo nuo Antrojo pasaulinio karo metais, karo, kuriame nuolat naudojamasi įvairiausiomis nuotolinėmis raketinėmis ir bepilotėmis ginkluotėmis.
O jie vis tiek negali tiesiog pragyventi kokios nors sukakties nesurengę iškilmingos rikiuotės. Na, puiku, ką dar galiu pasakyti.
Apskritai Kursko srityje tęsiasi labai intensyvios kovos, labai intensyvūs karo veiksmai ir visiškai kitokie, nei visose kitose fronto vietose, ką jau ne kartą apkalbėjome įvairiose laidose. Kursko sritis – vienintelis sektorius, kur karas ne apkasuose, o labai dinamiškas, labai manevringas. Ten iš principo nėra prasmės stebėti fronto liniją, o mūsų užnugaris kaip tik labai mėgsta įsivaizduoti karą pagal „Deep State“ žemėlapius.
Iškelkime už skliaustelių kiek tai būtų korektiška apskritai, bet grynai geografiniu požiūriu, sakykim, Ukrainos rytuose, pietuose tai yra aktualu, liniją žemėlapyje daugiau ar mažiau atitinka tikra įtvirtinimų linija, kurią kažkas ten gina, kažkas šturmuoja. Kursko srityje taip nėra. Nė vienoje pusėje nėra vientisos linijos. Verčiau reikėtų labiau reikšmingas teritorijas tiesiog pilkai užštrichuoti.
Ir ten nuolat vyksta šalių judėjimas. Rusai nuolat bando mus kur nors pastumti ir karts nuo karto jie pasistumia, ir jiems kartais netgi gana ramiai leidžiama pasistumti, po ko užeinama jiems į užnugarį, po ko jiems smogiama į flangus. Tai yra, ten vyksta toks manevrinis karas, koks buvo Kyjivo, Černigovo srityse 2022-ųjų pradžioje.
Gaila, kad tai įmanoma tik ten, kad tik ten miškingas landšaftas leidžia taip kovoti. Nes, kaip rodo praktika, būtent tokiame manevriniame kare turime daug pranašumų prieš orkus. Tai ne apkasų karas, kuriame, deja, daug reiškia būtent skaitlinis pranašumas. O ten, atitinkamai, kaip tik ten, priešo skaitlinį pranašumą galime labai didele dalimi kompensuoti mūsų geresniu vadovavimu kariniams vienetams ir geresniu operacijų planavimu. Tame manevriniame kare tai labai daug duoda, tai ten veikia.
– Klausykite, norėjau su jumis pasikalbėti apie dar vieną vakarykštę naujieną. Labai įdomiai apie tai parašė austrų apžvalgininkas Tom Cooper, kad generolą leitenantą Kiselį vakar atleido iš pareigų. Jis vadovavo karinei grupei Sirijoje. 2022-aisiais buvo atleistas dėl pirmosios gvardijos tankų armijos žlugimo Ukrainoje. 2024-aisias. jis buvo atleistas dėl Asado formuočių žlugimo Idlibe. Tad natūraliai kyla klausimas, kuo tam generolui leitenantui baigsis? Ar iš viso verta į tokius atleidimus kreipti dėmesį?
– Na, jie tikrai nieko globaliai nekeičia. Bet norisi, kad jį vėl atsiųstų pas mus. Iš visko matyti, jog tai vienas iš tų labai efektyvių rusijos karvedžių, apie kuriuos 2022 –aisiais mūsuose buvo kalbama ne tik kažkokios jų tankų armijos žlugimo kontekste.
Tą tankų armijos žlugimą iš tikrųjų mes suvokiame kaip Slobožanščinos (Slabadų Ukrainos) išvadavimą, taigi. Tai labai sėkmingas mūsų kontrpuolimas Charkivo srityje 2022-ųjų rudenį. Tada generolas Kiselis, tarkim (gerai, nesakykim, kad jis padėjo), visiškai negalėjo mums sutrukdyti išlaisvinti didžiules teritorijas Charkivo srityje ir daugybę mūsų gyvenviečių.
O dabar, visiškai taip pat, vienas prie vieno, lygiai tokia pati istorija pasikartojo Sirijos Idlipo provincijoje, kai Sirijos sukilėliai per tris dienas užėmė teritorijas, plotu panašias į mūsiškes Charkivo srityje, įskaitant vieną iš pagrindinių ir simbolinių, sakyčiau, miestų – Alepo miestą.
Taigi, generolas Kiselis man patinka. Sakau, čia jis prarado Iziumą, Kupjanską, dar keletą gyvenamųjų vietovių, ten jis prarado Alepą. Norėčiau, kad jį vėl atsiųstų pas mus. Mums jau seniai noksta būtinybė dar ką nors išlaisvinti. Taigi, stebėsime, kur pasirodys būtent tas žymus rusų karvedys. Manyčiau, kad tai bus gera užuomina, kur turėtume pasiruošti kai kuriems tolesniems veiksmams.
– Gerai. Dabar iš tikrųjų grįžkime prie Slabadų Ukrainos, apie kurią jau užsiminėte. Jau skelbiama apie jų bandymus forsuoti Oskolo upę. Na, ir žinoma Kupjansko mazgą. Iš esmės ten sunki situacija. Taip, apie tai prieš dieną skaičiau Konstantino Maševeco iš informacinio pasipriešinimo grupės apžvalgoje. Ir jis kaip tik aprašė, kad rusai čia elgiasi netiesiškai. Jie keliose vietose bando kirsti Oskolo upę, kuri dar neužšalusi. Ir atitinkamai, nes oras vis dar nėra visiškai žiemiškas, jie bando šturmuoti Kupjanską iš rytų, jie taip pat bando rasti kelius, kaip jį apeiti.
Taigi, rizika prarasti Kupjansko mazgą, rizika prarasti Kupjanską.
Kita vertus, Konstantinas Mašavecas rašo, kad rusų dabar ten yra tik 37 000–38 000, o lyginant pagal gyventojų skaičių ir teritoriją Avdijivkoje veikė daugiau kaip 110 000 rusų grupuotė. Tad dėl grėsmės panašaus dydžio Kupjanskui…
– Na taip, taip. Kadangi ką tik su jų Kiseliu prisiminėme, kaip džiūgavome, kai mūsų gynėjai ir gynėjos išvadavo Slabadų Ukrainą. Na, o dabar susiduriame su grėsme, kad pirmasis iš tų punktų, kurie buvo išlaisvinti 2022-ųjų rudenį, vėl gali patekti į priešo rankas. Tai būtent Kupjanskas ir, deja, ta grėsmė yra labai didelė ir aš jos nesiimčiau menkinti. Na, su nuoširdžia pagarba Mašavecui, akcentus dėčiau kiek kitaip, nors vaizdas lygiai toks pat.
Bet pirma, rusai nieko ypač netiesinio ten nedaro. Jie visame fronte puola visiškai vienodai. Kupjanskas ne išimtis. Jie puola, kaip aš tai sąlyginai vadinu, tarakonų taktika. Kai link jūsų vienu metu šliaužia keli šimtai tarakonų. Kiekvienas iš jų yra nedidelis. Ir kiekvieną tą tarakoną jūs galite paprastai ramiai nudaužti šlepete. Bet kai jų šliaužia šimtai, tai realiai jūs tiesiog nesuspėjate.
Ir kiek bebėgiotumėt su šlepete paskui tuos tarakonus, kažkoks kiekis praslys, kažkiek prabėgs. Tiesiog tokiomis mažomis grupelėmis vienu metu daugelyje sektorių. Būtent taip rusai elgiasi visame fronte. Nedidelėmis grupėmis, taigi.
Šiuo atveju fronto linija daugiausia eina Oskolo upe. Priminsiu, kad prieš porą mėnesių mes iš tikrųjų stovėjome gana ryčiau šitos upės. Betgi dabar, deja, būtent upė tapo pagrindine gynybos linija. Ir štai jie daug kur bando ją forsuoti, tiksliau pasakyčiau taip, daug kur ją forsuoja, tik dauguma tu į dešinįjį Oskolo krantą persikėlusių desantinių grupių tuoj pat ten ir atgula. Iš principo jie to ir siekia. Ir Donbase jie elgiasi lygiai taip pat.
Santykinai kalbant, jie siunčia 10 grupių manydami, jog aštuonios iš viso tikslo nepasieks, dvi pasieks, o iš tų dviejų viena sugebės įsitvirtinti. Ir juos tai tenkina. Juos tenkina, kad iš 10 pasiųstų grupių 9 bus išguldytos ir tik viena įsitvirtins, ir būtent taip jie stumiasi pirmyn. Nieko ypač naujo kaip tik Slabadų Ukrainoje ir nėra. Lygiai tas pat, kas Donbase, tik vietoj apkasų linijos Oskolo upė. Štai visas skirtumas.
Kodėl iš tiesų nepalaikau kolegos optimizmo? Reikalas tame, kad jie ten turi 38 000–40 000, žymiai mažiau nei kai jie šturmavo panašaus dydžio Avdijivką. Na, tik yra problema. Mes neturime teisės sakyti: kiek ten yra mūsiškių. Taigi, nuo Avdijivkos laikų tai taip labai stipriai pasikeitė.
Reikalas tas, pasakysiu taip, kad neatskleisčiau skaičių, ko daryti negalima, kad kiekybinis santykis visoje fronto linijoje dabar labai ne mūsų naudai. Ir paprasčiausiai dėl vienos problemos. Taigi. Štai kodėl tos grupės prasiveržia per Oskolą, kodėl joms yra šansų įsitvirtinti. Jie ieško, kur mūsų gynėjų šiuo metu tiesiog nėra. Kur gynėjų yra, ten įsibrovėliai pasitinkami, ten jie visi paguldomi.
Betgi problema ta, kad gynėjų užtenka toli gražu ne visur ir ne visada. Galiu tai patvirtinti visiškai panašiu vaizdeliu. Šiomis dienomis kaip tik kalbėjausi su kovotojais iš pagrindinės Kurachovės krypties, prikausčiusios visos šalies dėmesį. Na ir ką, paveikslėlis išrodo toks. Savo laiku mes čia užnugaryje rūpinomės, pamenat, buvo visa banga: „Kur yra mūsų įtvirtinimai? Kaskite įtvirtinimus!“ Taigi, noriu jums pasakyti, kad Kurachovės kryptyje jie yra, o dėl Kupjansko tiksliai nežinau, bet įtarčiau, kad jie greičiausiai taip pat yra. Taigi Kurachovėa kryptyje įtvirtinimai iškasti, bet jie turi vieną problemą, turi vieną trūkumą – joks apkasas nemoka apsiginti pats. Ir štai. Kurachovėje driekiasi tušti įtvirtinimai, kuriuose tiesiog nėra kam kariauti. Arba, pavyzdžiui, būriui skirtame atraminiame punkte (cituoju pažodžiui, atleiskit už nekorektišką formuluotę – na, vaikinai fronte nesivargina su korektiškumu), civiliams reikėtų paaiškinti, jog būrio atraminiame punkte turėtų būti 30 žmonių, taigi, sako, jog būrio atraminiame punkte trys seniokai. Visiems jau nebetoli 60. Ir ką tokie prikariaus?
Tai toks tas tikras vaizdas, kurio dėka vyksta šis priešo veržimasis ir tai, kad 30 000 – 38 000 priešų nėra tiek daug, bet atleiskit, tai nėra jau taip mažai. Ir klausimas, kiek mūsiškių ten yra pasiruošę juos pasitikti? Šiuo metu mes esame pačioje blogiausioje situacijoje. Po 2022-ųjų pavasario iš tikrųjų turime ūmią krizę visame fronte, ir tai yra būtent personalo krizė. Atsidūrėme situacijoje, kai priešas sėkmingai puola beveik visu frontu išimtinai dėl vienos priežasties – dėl didelio skaitinio pranašumo prieš mūsų gynėjus ir gynėjas. O tas skaitlinis pranašumas, savo ruožtu, taip pat susidarė tik dėl vienos priežasties – jog ukrainiečių užnugaris visiškai trikdo ir žlugdo mobilizaciją.
Šiandien surenkame kartu su ta liūdnai pagarsėjusia „busifikacija“ (naujokų gaudymas gatvėse ir sodinimas į specialius automobilius) ir savanorišku užsiverbavimu, visais būdais surenkame pusantro karto mažiau naujokų, nei per tą patį laiką patiriame sanitarinių nuostolių. Ir tai dar neatsižvelgiant į savavališkai pasišalinusius iš tarnybos vietos, t. y. formaliai nusikaltimą padariusius mūsų gynėjus. Man tik nesiverčia liežuvis smerkti žmones, kurie tiesiog sako: „Atleiskit, bet mus užkniso. Jau greit bus treji metai, kaip mes kovojame, o mūsų niekas nepakeičia ir nesustiprina. Tai gal mums ir gana. O jūs jau toliau kaip norit“. Aš sakau, jog formaliai tai nusikaltimas, bet mano galva, juos smerkti turi teisę tiktai tas, kuris taip pat trejus metus kartu su jais kariauja, bet kažkodėl kol kas dar nepasišalino. Va taip.
Taigi dar kartą. Neatsižvelgiant į tuos karius, kurie tiesiog pavargo būti vieninteliais, kuriems kažkodėl rūpi šis karas, kai užnugaris nustojo dėl to nerimauti. Net ir neatsižvelgdami į tokius kovotojus, surenkame pusantro karto mažiau nei mūsų sanitariniai nuostoliai. Tai kariuomenė palaipsniui tirpsta. Kariuomenė kasdien mažėja, o užnugaris nieko nedaro, kad ją papildytų. O čia dar prisideda ta didžiausia savavališkai pasišalinusių iš tarnybos vietos banga.
Betgi, sakau jums, jog savavališkas pasišalinimas iš tarnybos vietos 2024-aisiais visiškai netoks, kaip kokiais 2022-aisiais dėl išskirtinių aplinkybių. Taip, tai pasitraukimas, bet ne išsigandusių bailių. Tai tiesiog dabar vyksta masinis pasitraukimas būtent tų, kurie kovojo nuo pirmųjų karo dienų. Atleiskit už grubumą, bet juos tiesiog „užkniso“, Juos „užkniso“ kautis vieniems. O kodėl užnugaris tuo metu gyvena visiškai kitokį gyvenimą ir net nebando kaip nors jų sustiprinti ar pakeisti?
Ir kaip tik tame fone turime įvertinti informaciją, kad prieš Kupjanską yra sutelkta tik 38 000 rusų.
– Tik 38 000, tai yra nemažai…
– Toje situacijoje, kurią ką tik apibūdinau, tai yra daug, tai labai daug.
– Tiesą sakant, negaliu sutikti su tuo, kad absoliučiai visas užnugaris, kaip sakoma, užmiršo karą ir nepastebi karo, nes mano aplinkoje kaip tik tokių žmonių nėra. Betgi tokių yra mažiau, jei kalbėtume apie visą visuomenę…
– Taip, žinote, aš taip pat turiu savo burbulą, kuris gyvena šiuo karu ir taip toliau. Betgi toliau matome tą nenumaldomą statistiką, kad mūsų burbulai kažkaip negali paveikti bendro vaizdo, žinote, jei per tokį trumpą laiką mes pralaiminėjame karą.
Pralaiminėjimas nereiškia, jog pralaimėjome, kad vėliau mūsų nepersuktų. Bet dabar mes pralaiminėjame karą. Ir mes pralaiminėjame karą ne tiek Maskvos, kiek Kosmačo pajėgoms, netgi taip.
– Gerai. Pakalbėkime apie kitą istoriją. Prezidentas Zelenskis prieš porą dienų vėl pasakė, kad Vakarai neskuba ir jog gauta ne viskas, kas Ukrainai buvo pažadėta. Jis netgi pareiškęs, jog suformuota 10 brigadų, o Vakarų partneriai ginklų ir įrangos teatsiuntė tik 2-ems.
Tokiu būdu kažkaip lyg ir pasiteisiname. Įvardiname kažkokius skaičius, kurie…
– Ne, tai yra būdas prisibelsti. Esmė ta, kad reikia labai aiškiai atskirti, kur kieno atsakomybė ir kam kokios žinutės yra skiriamos. Na, ne, neapsimeskime, kad su mobilizacija mums nepasisekė, o tuo tarpu sąjungininkai savo darbą atlieka puikiai. Tai visai netiesa.
O geležies tiekimo klausimais visiškai logiška prisibelsti pas sąjungininkus, ką šiuo atveju, tiesą sakant, mes vėl ir matome prezidentui bendraujant su Vakarų žiniasklaida. Jis tai pabrėžia, nes tai priklauso nuo Vakarų, todėl reikia belstis į jų duris, kad nepakanka geležies. Geležies tikrai nepakanka. Jos reikia daugiau.
Betgi, kad jos reikėtų daugiau, nes nėra kuo apginkluoti mobilizuotųjų, tai iš tikrųjų šiek tiek kitoks klausimas.
Nepainiokime amerikiečių auditorijai skirtos žinios, kad jie mums nepakankamai tiekia geležies. Tai yra visiškai teisinga žinia, ir tegul jie apie tai kalba, nes kyla tam tikri trūkčiojimai, kai jie ten pradeda tarpusavyje diskutuoti, koks pas mus turėtų būti šaukiamasis amžius. Taigi.
Nagi. Kiekvienas turi būti atsakingas už savo sritį. Jų atsakomybės sritis – padėti mums geležimi. Deja, jos neįvykdo. Net ir tai, ką jau pažadėjo, ne viskas ateina.
Bet situaciją fronte realiai dabar apsprendžia ne tai. Tegul amerikiečiai pasiaiškina, kodėl jų tankai mūsų nepasiekė. Na, o mes geriau pasigilinkime į dar vieną visiškai tikrą istoriją iš fronto, dar naują, kokių trijų savaičių. Kai atvažiavo vakarietiškas tankas, nenurodysime tikslios markės, kad nebūtų atskleistas konkretus karinis vienetas, taigi atvažiavo tankas iš kovinių pozicijų, iš jo išlipo įgula, kruopščiai jį nuvalė, uždarė. Ir visi keturi apsisuko ir pareiškė: „Mes pavargome. Mes tuose tankuose nuo pirmos karo dienos jau kelis kartus degėme, mes jų jau kelias kartas pakeitėme nuo to pirmojo T-64 iki šito vakarietiško. Betgi ketvirtaisiais metais tegul kas nors kitas pagaliau pavažinėja tuo tanku“. Taigi.
Užsiimkime šitų problemų sprendimu, o amerikiečiai tegu užsiima savomis. Ir kai sakome, kad mums trūksta ginklų, pirmiausia kalbame apie sunkiąją ginkluotę. Mums reiktų daugiau šarvuotos technikos, raketų. To kaip tik ir norime iš savo sąjungininkų.
Visiškai nekyla klausimas, kad neturėtume kuo apginkluoti pėstininkų, Mes turime kuo juos apginkluoti. Ir kaip tik būtent tų pėstininkų ir nepakanka ten, tuose tikrai gerai įrengtuose įtvirtinimuose prie Kurachovės.
– Gerai. Apie mobilizacinį amžių, apie ką kalba mūsų Vakarų partneriai. Tai iš tikrųjų yra mūsų klausimas…
– Mes galime Ukrainoje jį išspręsti. Tai kaip tik visiškai ne jų reikalas. Va taip.
– Gerai. Dabar apie mūsų gebėjimus ir galimybes. Ar aš dabar teisingai suprantu pagrindinę tezę, kad arba Ukraina kažką pakeis dėl tempo užsipildant gyvąja jėga, atleiskite, savo kariuomenės personalu, arba mus ištiks situacija, kai teks pamažu atsitraukti net iš tų vietų, kur buvo sukaupti įtvirtinimai? Ir jei ji nepasikeis, tai po kelių mėnesių karas gali prisibelsti iki Dniepropetrovsko srities jau mūšio lauke, o ne tik raketų ar „šachedų“ atakų pavidalu?
– Labai atsiprašau, pone Pavlo, kokie keli mėnesiai? Iki Dniepropetrovsko srities beliko 7 km. Vakar jau Zaporižės srities administracijos vadovas atsiskaitė apie savo darbo dalį. Jis pranešė, jog aplink Zaporižės miestą jau įrengti įtvirtinimai.
Dar kartą. Netrukus sueis jau treti karo metai, ir Zaporižės miestas, kurio orkai nepasiekė tada 2022-aisiais, kai lindo visur, dabar kasa aplink save įtvirtinimus. Bet vėlgi. Srities administracijos vadovas pranešė apie įtvirtinimus. Juos iškasti buvo jo darbas. Jis iškasė, ir gali taip nutikti, kad tiesiog nebus kam juose kovoti. Ir grėsmė tam miestui gali iškilti net ne po kelių mėnesių.
Tiesą sakant, mes žinome tuos skaičius, kurių, deja, negalime pagarsinti eteryje. Koks realus skaičius mūsų kovotojų priekinėse pozicijose ir koks jo santykis su priešiška jėga. Na, tiesą sakant, esu nustebęs, kaip stipriai laikosi mūsų frontas. Esu greičiau nustebęs tuo, kaip lėtai frontas šliaužia į mūsų sotaus ir patenkinto užnugario pusę. Taigi. Ir kodėl iki šiol dar nepabiro? Betgi tai gali nutikti bet kurią akimirką. Ir bet kurią akimirką jie gali kažkur būtent pralaužti, o ne išspausti, kaip dabar visą laiką nutinka. Dabar gali prasilaužti paprasčiausiai dėl to, kad nebus kam juos deramai sutikti. Ir tai ne kelių mėnesių klausimas. Jei kelis mėnesius jis nebus sprendžiamas, ar tik jie vėl nesibels į Kyjivą ir Charkivą ir nestovės prie Dniepro upės?
O klausimas, pavyzdžiui, ar neprasidės kovos Dniepropetrovsko srityje ir ar neprasidės kovos dėl Zaporižės miesto, tai gali būti klausimas artimiausioms savaitėms, o gal net iki Naujųjų metų.
– Tai yra grėsminga žinia. Kaip suprantu, tokia realybė?
– Tokia realybė. Ir dėl jos kalti mes, būtent Ukrainos užnugaris. Tai ne kariuomenės kaltė. Kariuomenė kaip tik su tais žmonėmis, kurie yra joje, daro viską, kas įmanoma. Ir aš netgi sakyčiau, kad kariuomenė daro daugiau nei įmanoma, daro tai, kas neįmanoma, bet ji negali pati pasipildyti. Supraskite, ją papildyti turi būtent užnugaris. Ir užnugaris savo dalies nevykdo.
– Gerai. Tos mobilizacinės ir „užsiverbavimo“ programos. Pagal jas vis tik žmonės ateina. To tiesiog nepakanka?
– Nepakanka. Žmonės eina, bet kaip sakiau „užsiverbavimas“ kartu su „busifikacija“ teduoda pusantro karto mažiau nei mūsų sanitariniai nuostoliai. Vasarą buvo pikas, kai iš karto po gegužės mėnesio įstatymo, kuris kažkodėl vadinamas mobilizacijos įstatymu, nors iš tikrųjų tekalba apie karinės įskaitos supaprastinimą, nors ir tas karinės įskaitos supaprastinimas davė tam tikrą postūmį, vasarą smarkiai išaugo ir mobilizacija, ir savanoriškas užsiverbavimas.
Beje, būtina suprasti, kad jie suporuoti, žengia poroje koja kojon, ir jų jokiu būdu negalima supriešinti. Va tiksli kelių mėnesių dinamika. Kai augo priverstinė mobilizacija, lygiai tais pačiais mėnesiais augo ir savanoriškas užsiverbavimas, ir neatsitiktinai, nes motyvacija užsiverbuoti – tiesiog eiti ginti šalies, artimųjų ir pan. Na, dauguma žmonių su tokia motyvacija jau kariauja ir jau ten. O atitinkamai, motyvacija užsiverbuoti dabar labiau pragmatiškesnė. Tiesiog žmogus supranta, kad per tris, keturis mėnesius vis tiek bus pašauktas ir teks tarnauti, kur papuls. Protingas žmogus nusprendžia, kad geriau išeiti anksčiau, bet pačiam pasirinkti karinę dalį, specialybę. Taigi, kai mato, jog mobilizacija rimtai vyksta, tai proporcingai išauga ir savanoriškas užsiverbavimas.
Taigi, tie du dalykai, labai vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja. Todėl būtent vasarą buvo ir mobilizacijos, ir „užsiverbavimo“ pikas, ir būtent tada mes laimingai pradėjome puolimą Kursko srityje. Ir visiškai tvirtai gynėmės per visą frontą.
O vėliau nuo rugsėjo viskas vėl nusmuko. Žmonės susigaudė, jog tas karinės įskaitos įstatymas nelabai ką ir pakeitė. Na, galima susimokėti 25 000 grivinų baudą ir ramiai gyventi, toliau surandant krūvą skylių tame įstatyme. Ir viskas. Ir nuo rugsėjo mobilizacija vėl nukrito iki gegužės lygio ir net žemiau. Tuo tarpu fronte nuostoliai ne mažėjo, o atvirkščiai – išaugo. Ir atitinkamai turime aiškiai, aiškiai fiksuoti, be kita ko, ir nemalonią tiesą.
Nuo mūsų visuomenės, nuo mūsų užnugario tikrai labai daug kas priklauso.
– Dėkoju, kad prisijungėte prie mūsų transliacijos.
Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė L.L., redagavo V.K.