Po apylinkės teismo sprendimo parašytomis mintimis viešojoje erdvėje dalijasi pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis
„Prisiminkite miško brolius. Niekuomet jų nesmerkčiau. Atvirkščiai, mane žavi jų didvyriškumas.“ Pasakė Jonas Baldvinas Hannibalssonas, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, įžymus Europos politikas, daugiausia padaręs, kad 1991 m. būtų pralaužta Lietuvos diplomatinė blokada. Prieš trisdešimtmetį…
Tikiuosi, J. B. Hannibalssonas dar nežino, kaip šių dienų Lietuva elgiasi „Miško brolių“ atžvilgiu.
Akivaizdus kazuistinio gudručių „teisėtumo“ prieštaravimas teisingumui. Iškart po apylinkės teismo sprendimo parašiau minčių, kurias dabar leidžiu skristi į viešą erdvę.
Už ką Lietuva šiandien keršija „Miško broliams“?
Už ištikimybę tėvynei, už gyvybių ir gyvenimo auką, už pavyzdį, kad galima gyventi ir mirti prasmingai.
Kažkodėl abejoju, ar tie teisėjai, kurie nutarė nacionalizuoti tremtinių ir partizanų pastangomis, jų išsirūpintomis lėšomis ir daugeliu valandų savanoriško darbo jau laisvoj (?) Lietuvoj sukurtą turtą, puoselėja nors kiek panašią prasmingo gyvenimo sampratą.
Kada nors bus atliktas šios bylos tyrimas, – jei ne Strasbūre, tai laisvoj ir garbingoj Lietuvoj: kaip galėjo taip atsitikti? Atima pastatą, kurio aštuoniasdešimt procentų vertės ekspertai pripa-žino ją sukūrusiems, o ten sukauptą archyvą, istorinį kultūrinį turtą išmeta… Kur? Neišmesti mat nesą teisinio pagrindo.
Ar „Turto bankas“ – grynuoliai materialistai, o kitoks turtas – dvasinis, moralinis – jau ne turtas?
Dvidešimt procentų pastato priklauso valstybei, pripažinta, buvo tokie griuvėsiai. O aštuoniasdešimties procentų net materialaus turto atėmimą lydi veidmainiški juristų samprotavimai apie šventą nuosavybės teisę.
Šia teismo veika absoliučiai patvirtinama, kad ne už tokią Lietuvą kovotojai kovojo. Tai ką, turim stribų Lietuvą?
Atsakyk, istorijos moksle ir piliečių sąžine.
Kreipiuosi ir į būsimą Lietuvos teisėjų suvažiavimą.