Trečiųjų „didžiojo karo“ metų pradžioje Ukrainos šansai laimėti geriausiu atveju yra 50 prieš 50? Ką visi ukrainiečiai turi mesti ant tų svarstyklių lėkštės, kad jos galutinai ir negrįžtamai pakryptų Ukrainos naudai?
Apie tai, taip pat apie kariuomenės vado pasikeitimą, Avdijivkos netektį, „galimybių langą“ balandžio mėnesį, tolimesnius rusų ketinimus ir ką galima jiems priešpastatyti „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesya Šovkun pokalbio su kariniu-politiniu analitiku, antiteroristinės operacijos veteranu, buvusiu „Aidar“ bataliono kovotoju 2014–2015 metais Evgen Dykyj tekstinės versijos (paskelbtos kovo 3 d.) II dalyje.
I-ąją dalį skaitykime čia—>
„Ir vis dėlto tai buvo sėkmingas puolimas. Bet atskrido stora juoda gulbė…
Tačiau dėl viso to nenorėčiau, kad 2023 m. kontrpuolimas dabar būtų vertinamas kai nesėkmingas. Nes taip nėra. Taip, plano iki maksimumo ištempti nepavyko – dabar Jaltoje kavos negeriame. Tačiau tai, kad maksimalus planas nepavyko, nereiškia, kad nieko nepavyko pasiekti.
Tiesą sakant, buvo daug pasiekta. Juk karas nėra linija žemėlapyje. Karas – tai apie tai, kas ką užmušė.
Taigi, visą tą mūsų puolimo laiką, nepaisant to, kad mes puolėme, jų nuostoliai buvo didesni nei mūsų. Nors puolimo metu visada daugiau nuostolių patiria puolančioji pusė.
Todėl iš ties tam tikra prasme tai buvo puikus puolimas. Mums pavyko sukurti grynai savo taktiką nuo tuščio lapo, kuri leido visiškai užimti visą pirmąją Surovikino karo liniją ir netgi labai giliai prasibrauti į antrąją. Tai mums ne NATO atnešė, nes NATO kaip tik pasirodė absoliučiai bejėgė prieš tokį dalyką, o mes patys tai sukūrėme!
Iš principo padarėme tai, ko niekas iki mūsų pasaulyje nebuvo daręs. Taigi 2023-ieji mums toli gražu nebuvo nuostolingi metai.
Pakaktų vien to, kad 2023-ųjų pabaigoje rusai beprotiškai didžiavosi, jog sugebėjo sustabdyti mūsų veržimąsi. Tai po didžiausios mobilizacijos nuo Antrojo pasaulinio karo ir po metų įnirtingų kovų! Dar prieš dvejus metus tokia klausimo formuluotė buvo visiškai neįmanoma. „Antroji pasaulio armija“ labai didžiuojasi, kad neleido mums jų tiesiog išnešti už porebriko!
Ir tuo pat metu jie už tai labai brangiai sumokėjo, jie tiek nukraujavo per tuos mūšius… Prisiminkite, kaip 2023-iųjų pabaigoje, sekdami mūsų kontrpuolimo rezultatus, jie visais kanalais siuntė signalus, kad „užšaldytume konfliktą“. Ir ne vien tik tai. Jie labai abejojo, ar ilgiau beištvers.
– Bet dabar tokių signalų nebesiunčia…
– Būtent. Nes atsitiko du dalykai. Vienas visiškai lauktas, o antrasis – visiškai netikėtas. Tuo siurprizu tapo Donaldas Trumpas.
Rusai tikėjosi, kad 2024-ųjų metų pabaigoje D. Trumpas laimės prezidento rinkimus ir 2025-aisiais nutrauks mums amunicijos tiekimą. Tačiau net ir jie negalėjo tikėtis, kad jam pavyks tai padaryti likus metams iki išrinkimo prezidentu. O jis ėmė ir padarė.
Dabar jau įprasta kalbėti apie „juodąją gulbę“ – taigi kaip tik tokia didžiulė, stora juoda gulbė atskrido ir, deja, nutūpė ne mūsų pusėje. Tai yra kažkas, dėl ko niekas šiame pasaulyje nesilažino. Ir čia tikrai ne mūsų kaltė.
Na, o kas buvo visiškai tikėtina, ką 2023-ųjų pabaigoje netikėtai patys atradome, kad jei per metus nepavyks įgyvendinti mobilizacijos plano, tada, pasirodo, kariuomenėje pritrūks žmonių.
Kaip išvis taip gali būti? Jie taip gerai kovoja, jie yra mūsų kačiukai, mūsų dievo karvytės – kur jie dingo?
Ir nieko, kad kariuomenė patiria ir nuostolių? Ar žmonėms kuo ilgiau, tuo labiau tiesiog neužtenka sveikatos? Mes gi nusprendėme, kad tie kačiukai ir dievo karvytės už mus pabaigs kariauti, ir jų nei papildyti, nei keisti nereikia. Tačiau staiga paaiškėjo, kad jie baigiasi.
Mes su Dmytro [Lykhoviy] pirmieji iškėlėme šią problemą dar 2023-ųjų rugsėjį. Tuo metu komentaruose gavome visą vagoną mėšlo, visa tai puikiai prisimenu. Tačiau juk bėda kitur. Gerai, kažkuriuo metu, maždaug lapkritį, apie tai nekalbėjo tik tinginys. Dabar 2024-ųjų vasario pabaiga. Ir mes vis dar apie tai kalbame .
Ir dėl to iš tikrųjų toli gražu negalime būti tikri, kad šis karas baigsis mūsų pergale.
Nes jei nebeliks kam kariauti šio karo, tai jis logiškai baigsis pergale tiems, kurie neturi problemų dėl mobilizacijos.
Taip pat skaitykite:
E.Dykyj: Kartu turime sudaryti sąlygas ilgiau nei pusantrų metų kariaujančių karių demobilizavimui
2024-ieji, kurie nulems viską: „galimybių langas“ atsivers balandį
– Taigi, apibendrinę 2022–2023 metų rezultatus, priėjome prie to, ką turime 2024 metų vasario pabaigoje. Ten, kur mobilizacijos įstatymas vis dar klaidžioja parlamento komitetuose…
– Patikslinsiu: tai ne mobilizacijos, o demobilizacijos įstatymas. Turime dvi problemas: masinį paleidimą į atsargą ir demobilizavimą.
Mes tikrai turime suteikti galimybę grįžti namo jau kariaujantiems. Ir aiškiai nustatyti maksimalų tarnavimo laiką. Tai jau numatoma naujajame įstatymo projekte, nors parašyta kreivai, nes rašiusieji mano, kad 36 mėnesiai tarnybos teritoriniame komplektacijos centre ir 36 mėnesiai Avdijivkoje yra tas pats. Gi tarnybos priekinėse linijose diena turėtų būti užskaitoma bet kaip dvi dienos tarnybos toliau nuo fronto.
Bet ten iš principo įvedamas maksimalus tarnybos limitas, tad demobilizavimo klausimas rodos bus galutinai išspręstas.
Bet šis įstatymas visai nesprendžia masinio paleidimo į atsargą. Įstatymo projekte nesprendžiama, kas rikiuotėje pakeistų įgysiančius galimybę išeiti į atsargą.
– …bet vietoj to šveičiasi viltis, kad JAV Kongresas sugebės priimti sprendimą dėl pagalbos Ukrainai ir mes vėl pradėsime gauti ginklus.
– Beje, iš ties, maždaug prieš mėnesį jau buvau padėjęs kryželį, kad bus balsuojama dėl šio įstatymo projekto. Tačiau įvykių raida Senate suteikia vilčių, kad ir Atstovų rūmuose sprendimas bus priimtas. Tebūnie tik kelių balsų skirtumu ir ne visai greitai, kažkur kovo viduryje… Bet bent jau yra tokia galimybė.
Tuo tarpu, beje, mums jau ieškomas „planas B“. Prisiminkite Čekijos Respublikos prezidentą, kuris, kaip buvęs NATO generolas ir štabo viršininkas, iš tikrųjų per savo asmeninius ryšius ieško Ukrainai sviedinių visame pasaulyje. Ir jau 800 000 kažkur aptiko. O toks kiekis, beje, jau nemažas, geriems trims mėnesiams rimtų kovų.
Vadinas reikia tikėtis, jog sviediniai vis tik pajudės. Ir, greičiausiai, jie pasirodys balandžio mėnesį. O kaip bus vėliau – didžiulis klausimas.
Beje, prie to pridėsiu Budanovo prognozę, su kuria visiškai sutinku. Jos esmė, kad balandžio mėnesį turėsime sviedinius – ir tada išseks rusų puolimo potencialas.
Neatsitiktinai jie dabar sunkiai pluša visame fronte. Tai visiškai logiška – jie naudojasi galimybių langu. Nes jie žino, kad fronte turime didelę problemą, kuri susideda iš dviejų dalių.
Pirmoji – sviedinio badas. Didelio kalibro sviedinių, pradedant nuo 120 minų ir toliau visų kalibrų – 122, 152, 155 – fronte praktiškai nėra!
Antroji – žmonių trūkumas. Kai vaikinai, kurie dabar yra pre Robotynės – o tai viena iš pagrindinių krypčių – man pasakoja, kad ten būrio pozicijas paprastai tegina 5–8 kariai… O būrys – tai, priminsiu, 30 žmonių. Taigi ką čia dar bepasakysi?
O prie to dar ir artilerija tyli, nes neturi kuo šaudyti. Žinoma, orkai turėtų būti labai kvaili, kad tuo nenaudotų. Vėlgi nepamirštant, kad jie žino, jog vėliau sviediniai pasirodys.
Todėl jie stengiasi išspausti kuo daugiau, kol tai įmanoma. Štai kodėl jie plėtoja savo sėkmę Avdijivkos kryptimi, siekdami užgrobti kuo daugiau teritorijos. Po Avdiivkos bus Lastochkine, Stepove, Severne, taip pat yra Pobieda, iš kur galima apšaudyti Kurakhove, o kur Kurakhove, ten ir Vugledaras…
Šiuo metu aptariu labai nemalonius dalykus, bet jų tikrai gali nutikti. Beje, atskirai vyksta galingas puolimas link Kupjansko. Ir kitoje vietoje – bandoma pašalinti Robotynės iškyšulį. Beje, ten vienu metu pliekiama iš dviejų pusių.
Tiesa, ten mūsiškai demonstruoja tiesiog beprotišką pasipriešinimą. Herojišką visa to žodžio prasme. Kaip pasiekė orkai Robotynės pakraščius, taip ten ir įstrigo.
Atskirai – Krynky, mūsų vilties placdarmas kairiajame Chersono srities krante…
– Apie kuriuos rusijos federacijos gynybos ministras Šoigu raportavo putinui, kad ten „viskas jau išvalyta“. Kokia ten situacija iš tiesų?
– Tuo savo raportu Šoigu nustebino mūsų vaikinus, kurie su susidomėjimu išsiaiškino, kad, pasirodo, jų Krynkuose nebėra. Atsakydami į tai, jie tiesiog užkopė į vandens bokštą – kurio, kaip bebūtų keista, artilerija dar nesusprogdino (bet dabar greičiausiai susprogdins). Ir iškėlė ten didžiulę Ukrainos vėliavą – tokią, kad matytųsi už kilometrų.
O jei rimtai, tai po Šoigu pareiškimo mūsų placdarmas net šiek tiek išsiplėtė. Mums kalbantis (vasario 24 d.), ten vyksta įnirtingi mūšiai. Tai jau penktasis rusų bandymas išmesti mūsiškius iš Krynkų. Penktas! Ir pirmieji keturi jiems baigėsi nesėkme.
Neprognozuosiu, kas ten bus toliau. Tikrai galiu pasakyti tik tiek, kad po penkto bandymo bus ir šeštas, ir septintas ir t.t. Tiesiog rusai nuo Krynkų neatstos. Jiems tai tikrai kaip kaulas gerklėje. Tačiau kol kas tai kaip tik sėkmingiausia mūsų kryptis.
Tačiau ten, kur jie slenka ir turi realią sėkmę, jie stumsis ir užiminės teritorijas tol, kol galės. Pamatysime kokiomis apimtimis. Nenoriu prognozuoti blogo, bet variantai gali būti įvairūs…
Ne, mes nekalbame apie Kyjivą ir Charkivą – tai tiems, kurie iškart imasi fantazuoti. Bet man, pavyzdžiui, Kupjansko netektis būtų ne mažiau skausminga nei Charkivo.
Žinoma, jie už tą savo pažangą moka siaubingą kainą. „Karo korespondentas“ Murzas, prieš nusišaudamas, parašė, kad Avdijivkoje orkai neteko vien tik 16 000 užmuštais, neskaitant sužeistųjų.
– Tai iš tikrųjų sutampa su mūsų operatyvinės-strateginės kariuomenės grupuotės „Tavria“ paskelbtais duomenimis (iš viso 47 000 rusų nuostolių, iš kurių 17 000 žuvusių).
– Taip, ir dėl to, tiesą sakant, Murzas turėjo nusišauti – nes rusijos vadovybei nepatiko tokių duomenų atskleidimas. Jau ne kartą kalbėjau apie nuostolių Avdijivkoje santykį, kuris daugiau nei tris mėnesius ginantis siekė 1:10 ir net 1:12 mūsų naudai. Tik paskutines dvi savaites, kai mūšiai įgavo gatvių mūšių pobūdį ir vyko tiesiogine prasme už kiekvieną namą ir net už kiekvieną įėjimą, tada, žinoma, santykis jau buvo mažesnis. Bet vis tiek mūsų naudai.
Ir net jie, tiesą sakant, negali sau leisti be galo taip švaistytis žmonėmis. Ir jiems, beje, taip pat kyla problemų dėl mobilizacijos. Žinoma, mums, kad pasiektume tą lygį, kurį jie vadina problemomis, dar dirbti ir dirbti. Bet jie jau tikrai susiduria su klausimu – kur paimti žmonių, nes jie juos eikvoja visiškai neekonomiškai, pagal principą „bobos dar prigimdys“.
Moterys tai tikrai dar prigimdys vaikų, betgi jų tuoj pat nemobilizuosi!
O tai, kad rusijos federacija dėl to turi realių problemų, liudija jų pastangos verbuoti karui afrikiečius, nepaliečius ir kt. Nors tai tikrai nenaudingi kovotojai mūsų klimato sąlygomis. Ir rusai tai puikiai supranta. Bet jeigu jie jau griebia, ir už geras algas, vadinas, kariniai komisarai problemų turi.
Tačiau vienaip ar kitaip jie vis dar turi žmonių atsargų. Ir štai Budanovas labai aiškiai paskaičiavo, kad su tokiais nuostoliais jiems tų atsargų užteks ne ilgiau nei iki balandžio.
Ir taip, ateis balandis, jiems baigsis puolimo potencialas, o mums bus atvežti sviediniai. Viskas, atsivers galimybių langas! Mes vėl galėsime pakreipti karo eigą savo naudai, galėsime vėl veržtis pirmyn ir juos pribaiginėti…
Bet yra niuansas. O kas tai darys? Taigi, iš tikrųjų, kas pasinaudos tuo galimybių langu?
Taigi, kuo ilgiau, kuo toliau žiūriu, kas vyksta aplink mobilizacijos įstatymą, tuo vis labiau man aiškėja atsakymas į šį klausimą.
Apibendrinant: mano nuomone,
2024-ieji tikrai bus lūžio metai šiame kare.
Esu tuo įsitikinęs daugiau nei 90 procentų (10 palieku įvairioms juodosioms gulbėms, jos būna labai įvairios).
Šie metai lems, kas galiausiai laimės. Nors karas šiemet nesibaigs. Bet tai bus lūžis, kuris parodys, kuo viskas baigsis. Ir šiandien lygiai 50 prieš 50.
Ir, tiesą sakant, pagrindinis veiksnys, lemiantis, kieno naudai pasisuks karas šiais metais, bus tai, ar galų gale sugebėsime išspręsti mobilizacijos klausimą, ar nesugebėsime.
Pasakysiu tokį baisų dalyką. Man kartais kyla klausimas: ką dar turime prarasti, kad kažkas pagaliau pajudėtų tuo klausimu? Ar tam pakaks Kupjansko, ar dar prireiks, kad atslinktų į Charkivą ar į Sumus?
– Avdijivka jau prarasta.
– Na, dėl Avdijivkos buvo niuansas, tiksliau, du niuansai.
Pirma, Avdijivka buvo giliai tarp okupuotų teritorijų. Buvo gana lengva ją pusiau apsupti ir paskui ilgai metodiškai pribaiginėti. Tai visai ne visos fronto linijos rodiklis. Taigi, kai buvo iškeltas, beje aiškiai paties putino asmeniškai, politinis tikslas paimti Avdijivką – nesimatė jokių prošvaisčių, kad jie jos nepaimtų. Klausimas buvo tik per kokį laiką ir kokia kaina.
Ir jie sumokėjo ganėtinai siaubingą kainą. Šia prasme Avdijivkos gynybos operacija mums buvo neabejotinai palanki ir naudinga.
O jei kalbėtume apie įtaką mobilizacijos procesams, tai vėlgi mums labai pakenkė Trampas. Juk labai lengva viską pridengti sviediniu badu. Nes jis tikrai baisus ir tikrai daug ką įtakoja. Štai kodėl būtinai reikia visur Vakaruose akcentuoti būtent sviedinį badą. Pasiųsti jiems tas žinutes: kad mes praradome Avdijivką, nes jie nebalsuoja Kongrese. Kad per juos prarandame žmones ir teritorijas.
Tačiau tokiame fone atrodytų, jog tai pateisina, kad mes nevykdome savo dalies.
O problemos esmė, kad mums reikia ir vieno, ir kito – ir žmonių, ir amunicijos.
Ir kai visiems Vakarams viešai pareiškiame, kad Avdijivką praradome dėl sviedinių bado, tai tik viena tiesos pusė. Juk ten mums dar trūko ir žmonių.
Taip pat skaitykite:
Ukrainai gyvybiškai reikalinga sutartis su visuomene dėl mobilizacijos
„Zalužno pakeitimas Syrskiu konceptualiai nieko nekeičia“
– Be viso kito, vasario mėnesį įvyko dar vienas reikšmingas įvykis: pasikeitė vyriausiasis kariuomenės vadas. Po to, kai Valerijus Zalužnas ėjo šias pareigas daugiau nei dvejus metus ir per visą plataus masto invazijos laikotarpį, prezidentas į jo vietą paskyrė Oleksandrą Syrskį. Kaip pakomentuotumei tuos personalo pokyčius?
– Siūlau šią temą nedelsiant „užčiaupti“. Dėl vienos paprastos priežasties: niekas nebuvo atvestas į šias pareigas iš gatvės ir tiesiog įvyko pakeitimas tarp 3 aukščiausių vadų, kurie visą tą laiką vadovavo mūsų kariuomenei. Tiesiog generolas Nr.3 užėmė generolo Nr.1 vietą – ir tiek.
– O kokia tada šio pakeitimo prasmė?
– O aš ir nesiruošiu to vertinti. Pakeitė Aukščiausiasis vadas. Jis turi informacijos, kurios aš tikrai neturiu. Taigi jam spręsti, dėl ko jis tai daro ir kokias pasekmes tai turės.
Noriu pabrėžti visai ką kita. Kad žiūrint, kaip vyksta šis karas, žvelgiant kaip paprastam kareiviui, niekas nepasikeitė ir negali pasikeisti. Kaip ir tiems, kurie užnugaryje.
Syrskis vadovavo sausumos pajėgoms. O sausumos pajėgos – tai ir yra didžioji Ukrainos kariuomenės dalis. Tiek kiekybine, tiek atliekamų užduočių prasme. Dabar, grubiai tariant, prie to paties Syrskio pavaldumo buvo pridėtos kitos kariuomenės rūšys. Tai tikrai nėra kažkas, kas rodytų konceptualius pokyčius.
– Aptariant tokią rotaciją ir galiausiai pasirodžius dekretui dėl vyriausiojo vado pakeitimo socialiniuose tinkluose pasklido daug „išdavystės“ ir nevilties. Ypač buvo daug komentarų tema, kad Zelenskis tyčia paskyrė vyriausiuoju vadu Syrskį, turintį „mėsininko“ įvaizdį, kad šis „pribaigtų armijos likučius“, o po to jau nebus kitos išeities, kaip tik susitarti dėl kokių nors derybų su rusija.
– Kitaip tariant, sąmokslo teorija remiasi tuo, kad mūsų Aukščiausiasis vadas…
– … „nori viską atiduoti“ ir tik ieškojo progos kaip nors „gražiai“ iki to nuvesti.
– Ar galime paklausti tokios teorijos šalininkų, kas mūsų Aukščiausiajam vadui trukdė viską atiduoti dar 2022 metų vasario 24-ąją? Tuo metu tam buvo daug daugiau galimybių nei dabar.
– Na, į tai irgi yra atsakymas – „tauta neleido“.
– Kai iš valdančiųjų komandos pasigirsta kokia nors nesąmonė, vadinu tai „visiška arachamija“. Neturiu tokiam kliedesiui „antivaldiško“ termino, bet tai vienareikšmiškai visiškas kliedesys.
– Vadinasi tu netiki, kad „žalioji valdžia mus išduoda“.
– Aš ne tik netikiu – nematau jokių to ženklų.
Kitas dalykas – galima kalbėti apie daug neteisingų sprendimų, apie daugybę klaidų. Bet ko jau ko, o priešui naudingo sąmokslo aš neįžiūriu. Juk buvo daug galimybių daug ką nuveikti priešo labui. Ir kažkodėl nė viena tų galimybių nebuvo išnaudota.
Jei jau visai rimtai, man atrodo, kad paskutinį dvejonių momentą mūsų vyriausybė išgyveno 2022-ųjų balandį derybų Stambule metu.
Ir kai užvertėme tą puslapį – viskas. Nuo tos akimirkos, mano nuomone, būtų sunku rasti didesnį „vanagą“ nei mūsų Aukščiausiasis vadas.
„Visiems svarbu suvokti, kad turime tik dvi išeitis: arba mobilizaciją, arba okupaciją“
Kitas dalykas, kad ir šis vanagas, ir visa jo civilinė komanda pastaruoju metu šiek tiek nuklydo nenorėdami prarasti balsų dėl mobilizacijos. Bet tai nereiškia, kad jie nenori laimėti karo. Tai reiškia, kad jie nori pasiekti du nesuderinamus tikslus vienu metu: laimėti karą ir neprarasti populiarumo.
Būtent dėl to, mano nuomone, apie mobilizacijos problemas metus buvo nutylima. Nes iškart buvo aišku, kad tai nebus populiaru.
Ir mes atsidūrėme situacijoje, kai turime arba priimti labai nepopuliarius sprendimus, arba pralaimėti karą.
Deja, tai suprantama vis dar ne visuose valdžios lygmenyse, ir vis dar tebetvyro kažkokios iliuzijos, kad įmanoma kažkaip „išvinguriuoti“. Kad vis tik galima arba nevykdyti mobilizacijos, arba kažkaip labai „lengvai“ ją pravesti. Kad galėtų pakakti verbavimo ir dar kažkokių priemonių…
Betgi verbavimas yra labai teisingas dalykas, ir aš jį palaikau 200%. Tačiau reikia suprasti, kad jis negali atstoti priverstinės mobilizacijos. Tai tik priedas prie jos ir niekaip kitaip.
Kai žmogus aiškiai suvokia, kad jis vis tiek bus mobilizuojamas, tai labai gera paskata pagalvoti galva ir suprasti, kad geriau rinktis, kur tarnauti, kol tokia galimybė yra. O be priverstinės mobilizacijos verbavimo, deja, nepakaks – tokia apimtimi, kokia būtina kariuomenei papildyti.
Nors labai bijau, kad jie vis tiek kiek įmanoma temps, kol nebus atiduotas dar vienas didmiestis arba nesubyrės frontas.
Kaip tik neseniai šia tema išgirdau šviežią „arachamiją“, kad viskas priklauso nuo to, kiek ginklų mums duos mūsų sąjungininkai. Atseit, jei duos per mažai, tada, žinoma, reikės atsimušinėti ir tam sutelkti daugiau žmonių ginklų trūkumui kompensuoti.
Bet jei mums duos daugiau aukštųjų technologijų ginklų, tai bus galima mobilizuoti mažiau žmonių, nes bus kitoks „apsiginklavimo santykis“ .
Tai girdėjau iš žmogaus, kuris niekada net nepravažiavo arčiau fronto – tad nepasakytum, kad tai kontūzyto žmogaus reakcija. Bet iš tikrųjų tai yra labai neteisingai keliamas klausimas, net jei kažkam tai ir atrodo logiška.
Ne. Bet kokiu atveju mums reikia žmonių. Yra dalykų, kurių tiesiog negalima peršokti. Galima kovoti mažomis pajėgomis, jei turite tokį pranašumą kaip Vakarai prieš hučius. Bet, manau, visi puikiai supranta, kad mes prieš rusus tokio technologinio pranašumo neturime. O kadangi mes kovojame tame pačiame technologiniame lygmenyje, logiškai išplaukia, kad turėtų būti ir ekvivalentus karių skaičius.
O tada daugmaž tokiam pat karių skaičiui kiekvienas papildomas technologinis ginklas tikrai padidina pergalės tikimybę. Tačiau vieni be kitų veikti negali. Štai kur problema. Net ir patys šauniausi, technologiškiausi ginklai be žmogaus vis tiek nekovoja.
– Na, daug kas šiuo klausimu turi dar vieną pastabą: kaip gali stoti į kariuomenę, kai nėra kuo kovoti? Tai tikra pražūtis! Todėl „pirmiausia tegu Ukrainai duoda pakankamai ginklų, o tada aš stosiu į kariuomenę“.
– Čia pasakysiu taip: deja, mes davėme labai daug laiko išsisukinėtojams susikurti visą tariamų argumentų sistemą savo baimei apginti. Kuri prasideda nuo to gana nekalto argumento – tegul pirma duoda man ginklų, o tada galbūt ir mobilizuosiuosi…
Na, ne, pirmiausia turėtumėte ateiti į karinį komisariatą! Ar manote, kad ginklas turėtų būti pristatytas į namus?
O tada prasideda visi tie kiti „argumentų“ klodai. „Duokite man gerus vadus“, „aš neisiu pas mėsininkus“, „aš neisiu į sovietų armiją“, „nenoriu kariauti už korumpuotą valstybę“, „tegul pirmiau kariauti išeina Porošenkos sūnus“…
Tačiau vienaip ar kitaip, visi šie pseudo argumentų klodai tėra bandymas racionalizuoti savo baimę, kad nevykdyti savo pilietinės pareigos.
Negalima nepamiršti, kad jie ne patys sugalvojo tuos argumentus. Rusija puikiai dirba informaciniame lauke. O
geriausias būdas laimėti karą – priversti priešą jame nepasirodyti.
Žinome ištisas valstybes, kurios išnyko dėl masinio dezertyravimo. Ir ištisas valstybes, kurios išnyko, nes nesimobilizavo. Taigi rusai labai aktyviai dirba šioje srityje: kad tiesiog neturėtume kariuomenės.
– Ir kadangi jiems tai neblogai sekasi, 2024-ųjų prognozė neatrodo rožinė?
– Sakykime taip: nieko nepataisomo dar neįvyko. Mes dar nepralaimėjome šio karo. Be to, turime labai rimtų šansų jį laimėti.
Bet su sąlyga, jei atplėšime, atleiskite, užpakalius [nuo sofų] ir vėl pradėsime elgtis taip, kaip 2022-aisiais. Kai praktiškai kariavo visa šalis. Ne visi paėmė į rankas ginklą, bet visi kažką padarė dėl pergalės. Tačiau ir ginklus paėmė gana daug žmonių. Būtent tada ir pradėjome laimėti.
Tačiau vėliau, kaip sakiau, iš tų pergalių padarėme visiškai klaidingas išvadas ir nustojome laimėti. Taigi dabar viskas priklauso nuo to, kaip elgsimės 2024-aisiais.
– Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kas dar gali paskatinti mobilizuotis tuos žmones, kurie, kaip žinoma, mobilizuotis nenori.
– Pirmiausia tegul tie žmonės bent jau patys suvokia, kad jei nenori mobilizuotis, vadinasi, ruošiasi okupacijai. Nes, kaip man atrodo, galvose šis ryšys dar nesusiformavęs. Ir žmonės nuoširdžiai įsitikinę, kad jie nesimobilizuos, bet vis tiek jų neokupuos.
Todėl pirmiausia reikia aiškiai paaiškinti, kad taip nebus. Kad mes 2024-aisiais turėsime labai aiškia pasirinkti arba mobilizaciją, arba okupaciją Kai žmonės tai aiškiai supras, galbūt bent dalis vis tik sudvejos.
Na, o tada turėtų būti veiksmai iš valstybės pusės. Kuri šiuo metu labai susirūpinusi dėl konstitucinių teisių tų, kurie kategoriškai atsisako vykdyti savo konstitucines pareigas, kartu visiškai pamiršdama apie teises tų, kurie visą tą laiką laiko frontą.
Žinoma, gynėjų balsai – daug mažesnis elektorato praradimas, nei „išsisukinėjančių“ balsai, kurių yra žymiai daugiau. Bet mūsų politikai kažkodėl pamiršta, kad okupuotose teritorijose iš vis nėra nei balsų, nei reitingų, nei Ukrainos politikų.
Tačiau jei jie ir toliau bus linkę tai pamiršti, galiausiai yra galimybė išspręsti problemą be jų. Taip nutiktų, jei kažkuriuo momentu vyriausioji vadovybė, nesvarbu, kokia konkreti pavardė, paskelbtų akciją ginkluotosiose pajėgose: „Atvesi tris išsisukinėtojus – būsi išleistas į atsargą“. Galima neabejoti, kad per savaitę būtų suvarytas milijonas.
Na, bet aš vis dar esu optimistas ir labai tikiuosi, kad mums pavyks išsiversti labiau civilizuotais metodais.
Taip pat skaitykite:
E.Dykyj: Trečiasis kvėpavimas arba Kaip laimėti. Ilgas rašinys iš 8 dalių