LKKSS VAS narį Praną Leitoną kruvinųjų Sausio įvykių dvidešimtpenkmečio proga kalbino žurnalistai.  Prano mintis apie Tėvynės ginimą ir apie jo dabartinį gyvenimą siūlome perskaityti atskirame dideliame straipsnyje. Suaktyvinkite (paspauskite) šio straipsnio pavadinimą. Visas straipsnis apie P. Leitoną perspausdintas iš Lietuvos ryto internetinės svetainės: http://asgaliu.lrytas.lt/gyvenimai/gyvenimas-pasaukimas-ginti-tevynes-laisve.htm

Gyvenimas – pašaukimas ginti Tėvynės laisvę

2016-01-13, Rūta Drąsutytė-Čepienė

Prieš dvidešimt penkerius metus, tą nekaltų žmonių krauju paženklintą sausio 13-ąją, keturiolikmetis Pranas Leitonas budėjo prie Seimo rūmų (tuometės Aukščiausiosios tarybos pastato) Vilniuje, kad galėtų apginti mažiau nei prieš metus paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę.

Visur degė laužai, tad ypatingo šalčio nejuto. Šildė ir tai, kad aplink būriavosi minia bendraminčių iš įvairių Lietuvos miestų. Pranas pamena, kad nieko nebijojo. Prasidėjus Televizijos bokšto šturmui, kurio dunksintys atgarsiai girdėjosi ir prie Seimo, Pranas stovėjo minioje ir galvojo, kad greitai pamatys atšliaužiančius priešų tankus. Jaunuoliui net mintis nekilo bėgti tolyn iš pavojaus zonos. Anaiptol. Norėjo būti tarp žmonių, kurie stovėjo prie Seimo surėmę pečius.

Budėdavo prie Seimo pabėgęs iš namų

Tuomet Pranas gyveno pas močiutę Vilniuje, mokėsi Politechnikos mokykloje. Laikai buvo neramūs: žiniasklaidos kanalais buvo platinamos žinios apie okupantų kariuomenės keliamas grėsmes, į gyvenamųjų namų kiemus atvažiuodavo automobilių, kuriais būdavo galima nuvažiuoti į tas sostinės vietas, kur reikėjo budinčiųjų.

Prano močiutė žinojo, kad nepilnametis anūkas nuolatos vyksta budėti prie Seimo, todėl, vos jį nutvėrusi, užrakindavo bute. Vis dėlto tokios apsaugos priemonės neveikė. Pranas pabėgdavo iš namų išlipęs pro antro aukšto langą. Namo iš budėjimų grįždavo kuo rečiau, nes žinojo, kad močiutė visais būdais stengsis jį sulaikyti.

Paklaustas, ar leistų savo vaikams bėgti ten, kur dega laužai, kur su smaugiančiu nerimu laukiama atropojant priešiškos armijos tankų, kur minia beginklių žmonių susikibę rankomis skanduoja „Lietuva, būk laisva!“, Pranas nedvejodamas atsakė, kad taip. „Savo dvylikametę dukrą Agnę jau dabar noriu užrašyti į Šaulių sąjungą. Agnė ir pati to labai nori. Ten ji įgis gerų draugų.“

Diena, paženklinta priesaika ir bendražygio žūtimi

Būdamas jau penkiolikmetis Pranas atsitiktinai sužinojo, kad renkami vyrai, norintys tapti Lietuvos savanoriais. Gavęs močiutės ir tetos sutikimus, užsirašė į savanorius. „Tėvai tuo metu buvo Klaipėdoje. Jie sužinojo kuo gyvenu tik tuomet, kai, davęs priesaiką, juos aplankiau apsivilkęs juoda savanorio uniforma. Ją iki šiol tebeturiu.“

Tą pačią dieną, kai Pranas davė priesaiką, per budėjimą prie Seimo nušovė jo bendražygį Artūrą Sakalauską. Buvo 1991 metų rugpjūčio 21 diena. Stovėjęs maždaug 15 metrų atstumu nuo Artūro Pranas matė, kaip Artūras priėjo prie geltonai dažyto automobilio, ant kurio durelių buvo užrašas „Milicija“, girdėjo jį prašant parodyti įvažiavimo leidimą. Prisimena, kad automobilyje sėdintys žmonės kalbėjo ir keikėsi rusiškai, girdėjo, kaip šovė į Artūrą…

Apsisuko ir nuvažiavo. Tuomet Pranas suvokė, kad jei automobilis būtų važiavęs tiesiai, tai antrasis taikinys būtų jis – ką tik į savanorius priimtas, vien tik racija „ginkluotas“ paauglys. Pranas nepaliko posto, per raciją pranešė vadams apie ištikusią tragediją, todėl už parodytą drąsą vėliau buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Meilę Tėvynei įskiepijo tėtis

Dabar Pranas kartu su žmona Violeta ir dviem vaikais gyvena ankštame dviejų kambarių butuke Vilniuje. Tiek apie savo pavojų kupiną praeitį, tiek apie dabartinį gyvenimą šis kuklus žmogus kalbėjo santūriai – tiesiog teko pešti iš lūpų žodį po žodžio.

Prano meilė Lietuvai neatsitiktinė. Jam ir sesei ją įskiepijo tėtis, kuris abu savo vaikus nuo mažumės skatino būti Tėvynės patriotais, nepripažinti priverstinės sovietinės santvarkos. „Tėvo senelis buvo Lietuvos kariūnas, o jis pats, tapęs savanoriu, prieš dvidešimt penkerius metus gynė Lietuvos nepriklausomybę Klaipėdoje.“

Lietuvos kariuomenėje Pranas tarnavo aštuonerius metus. Vyras prisimena: „Iki 1994 metų vasaros pabaigos, kol iš Lietuvos neišėjo visa sovietų armija, buvo neramūs laikai.“ Kariuomenėje tarnavęs ketverius metus, Pranas gavo grandinio laipsnį. Kai sukako aštuoniolika – ginklą, tad budėdavo ir su automatu.

Koją pakišo sušlubavusi sveikata

Pranas teigia, kad be abejonės ir baimės pakartotų tą „karštąjį“ gyvenimo laikotarpį, kai reikėjo ginti Tėvynę. „Deja, su tokia sveikata kaip šiandien būčiau menkas karys. Bet juokaudamas sakau, kad būčiau naudingas bent košę kariams virdamas.“

Pranui nepasisekė: dvidešimt dvejų turėjo išeiti į atsargą, nes buvo pripažinta negalia po galvos traumos. „Susižeidžiau namuose, grįžęs po dvigubo budėjimo – savo ir susirgusio draugo. Buvau labai pavargęs, netekau sąmonės ir krisdamas skėliau galvą į stalo kampą. Į smegenis išsiliejo kraujas, keturias paras gulėjau komos būsenoje. Pasekmės liūdnos: liko silpnesnė kairioji kūno pusė, kankina nuolatiniai veido, kaklo traukuliai.“ Vyras tikėjosi grįžti į tarnybą, tačiau tai ir liko tik lūkesčiai.

Pranas laukia operacijos. Iš jos labai daug tikisi. Vis dėlto medikai delsia atsakyti, ar operuos, laukia atsakymo iš Ligonių kasų dėl operacijos ir implanto įstatymo išlaidų kompensavimo.

Lietuvos gynėjo statusas privilegijų neteikia

Šiuo metu šeima gyvena iš jo ir žmonos Violetos neįgalumo pensijų bei nedidelio Prano atlyginimo, kurį jis gauna dirbdamas namuose kompiuteriu. „Kaip Lietuvos gynėjas negaunu jokios materialios paramos. Naudojuosi tik neįgalaus žmogaus lengvatomis.“ Pranas nepamiršta geru žodžiu paminėti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, kuriai pats priklauso, mat kai šeimai buvo materialiai labai sunku, Sąjungos nariai surinko ir įteikė jam daugiau kaip tūkstančio litų paramą.

Paklaustas, ar nepagalvoja, kad Lietuva pamiršo jį ir jo nuopelnus, Pranas sako, kad taip niekada negalvoja. „Dabar Lietuva laisva, demokratiška – to ir siekiau. Kai žmonės dejuoja, kad visko trūksta, gyventi sunku, tai aš jiems sakau, kad ne Lietuvą kaltinti reikia dėl visų bėdų. Už gyvenimą tokį, kokio trokštate, reikia pakovoti.“

Šeimos didžiosios svajonės

Paklausti apie svajones visi šeimos nariai sutiko, kad norėtų pakeliauti. Dukra Agnė ir sūnus Vidas labai norėtų nuvažiuoti prie jūros, nes ją matė būdami dar labai maži. Agnė taip pat svajoja pabuvoti ten, kur visą laiką šilta. „Užaugusi labai norėčiau tapti veterinare. Dar trokštu, kad išsipildytų geresnės sveikatos linkėjimai mano tėvams“, – svajonių neslepia Agnė.

Prano ir Violetos „lietuviška“ svajonė – aplankyti Kryžių kalną netoli Šiaulių. „Nedrįstu tikėtis visiško pasveikimo, tačiau gyvenimą tikrai palengvintų nustatyta neterminuota negalia. Dabar į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą esu priverstas kreiptis kas du arba net kas vienus metus“, – sako Pranas.

Pranas ir Violeta negalią turintiems žmonėms linki „sveikatos ir to, kas ne visiems ir ne visada pavyksta – susigyventi su savo negalia; pamiršti ją ir gyventi taip, tarsi ji būtų likusi kažkur toli už nugaros, ir nereguliuotų gyvenimo būdo.“